TVT

Question 1

Pagrindiniai specifiniai tarptautinės teisės bruožai

Answer 1

a) Įst leidybos valdžios nebuvimas – JT koordinuoja valstybes. Generalinė asamblėja neturi įgaliojimų leisti aktus valstybėms išskyrus JT darbo organizavimo klausimais. Gali atlikti quasi įstatymo leidimo funkcijas. Teisėkūros subjektais lieka valstybės, o organizacijos padeda priimti. JT priima konvencijas. Konvencija dėl prievartinių dingimų. Tačiau priimant konvencijos tekstą jis netampa privalomu, kad konvencija taptų privaloma reikia ratifikuoti arba prisijungti. Kiekviena valstybė individualiai pareikšti valią.

b) TT normų kūrimo ir privalomumo ypatybės.
Kūrimo ypatybės – nesant centralizuotos institucijos normas kuria patys subjektai. TT normos kuriamos suderinant valstybių valią. Nebūtinas konsensusas, bet reikia, kad būtų atitinkama dauguma. Valios suderinimas vyksta dviem etapais. 1, valia suderinama dėl normų turinio – teksto priėmimas ir jo autentiškumo patvirtinimas pvz.: sutartį pasirašant, parafavimu. Jei yra tarptautinis paprotys – tai bendra praktika. 2, sutinkant dėl normos privalomumo – sutartis ratifikuojama, patvirtinama. Papročio atveju reikia nustatyti ir valstybės įsitikina papročio privalomumu.
Privalomos TT normos yra dėl to, kad kiekvienos normos atžvilgiu privalomumas išplaukia iš pačių subjektų sutikimo. Jei valstybė išreiškia opinia juris, ar ratifikuoja sutartį reiškia, kad normos privalomos.

c) Vykdomosios valdžios nebuvimas – JT generalinis sekretorius nėra valstybių vadovas. Tarptautinės teisės normos įgyvendinimas yra pačių subjektų reikalas, su tam tikromis išimtimis. JT saugumo taryba turi tam tikras teises priimti privalomus sprendimus taikos išsaugojimo klausimais.

d) Privalomos jurisdikcijos teisminės valdžios nebuvimas – tai nereiškia, kad nėra teisminių institucijų, bendriausios kompetencijos yra tarptautinis teisingumo teismas.
Yra regioninių – žmogaus teisių teismas, tačiau jis apsiriboja žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių konvencija. Privalomas sutikimas išreiškiamas prisijungiant prie konvencijos.
Tarptautinis baudžiamasis teismas – papildomos jurisdikcijos įgyvendinimas, kai baudžiamas asmuo už tarptautinius nusikaltimus, kai nacionalinė jurisdikcija nėra veiksminga. Tačiau šių teismų kompetencija yra fakultatyvinė – pagrįsta šalių sutikimu. Tarptautinis teismas bylas tarp valstybių nagrinėti gali tik abiejų valstybių sutikimu.

e) TT normų laikymosi užtikrinimo ypatybės (savigalbos priemonės – atsakomosios priemonės) – sistema yra decentralizuota, santykiai yra horizontalūs. Visa atsakomybė už normų užtikrinimą tenka patiems subjektams. 1 priemonių imasi patys subjektai – self-help ir atsakomosios priemonės. Padarius pažeidimą pirmiausia reikia nutraukti pažeidimą. Sankcijos gali būti kolektyvios, represalijos – nukentėjusi valstybė prieš pažeidimą. Reikalavimui laikui – negalima taikyti po nutraukimo, proporcingumo reikalavimas – priemonės turi būti proporcingos pažeidimui. Kai kurios priemonės yra iš vis ribojamos kurios pažeidžia ius cogens – žmogaus teises (jei pažeidžiamos žmogaus teisės nacionaliniu pagrindu – kaip atsakomosios priemonės negalima taikyti persekiojimo kitos valstybės piliečių). Retorsijos nėra atsakomoji priemonė taip kaip represalija.
Represalija yra kai viena valstybė pažeidžia įsipareigojimą, o kita valstybė pažeidžia įsipareigojimą kaip atsakymas.
Retorsijos – į nedraugišką veiksmą atsakoma nedraugišku veiksmu, tačiau tarptautiniai įsipareigojimai nėra pažeidžiami. Retorsijos dažnai taikomos diplomatijoje – agremanas – išankstinis sutikimas priimti diplomatą. Jei valstybė neduoda agremano, tai dažniausiai seka atsakomojo pobūdžio veiksmas – neduoda agremano tos valstybės atstovui. Paskelbimas persona non grata – kita valstybė imsis tokio pačio pobūdžio veiksmo.

f) Specifiniai TT šaltiniai.
g) Specifiniai TT subjektai.

Question 2

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis

Answer 2

Santykį lemia šalies teisinės sistemos ypatybės ir teisinės tradicijos. Tai atspindi pasirinkimo būdus, kaip įgyvendinami TT įsipareigojimai.

Dualistinė doktrina – atskiros teisinės sistemos, kurios tiesiogiai nesąveikauja, nebent įstatymų leidėjas transformuoja TT aktus nacionalinėje teisėje.

Monizmas – tiesioginė šių teisinių sistemų sąveiką, joms būnant vieningoje sistemoje (tarptautinės teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę).

Koordinacinė / realistinė doktrina – skirtingos nesubordinuotos teisinės sistemos, dėmesys tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimui pagal nacionalinę sistemą.
TT nesikiša į nacionalinę teisę, bet įsipareigojimai turi būti vykdomi, kad nekiltų tarptautinė teisinė atsakomybė. Šios sistemos nėra subordinuotos, o jos yra koordinuojamos – valstybė nacionalinėje teisėje turi pasirinkimo teisę kaip įgyvendinti įsipareigojimus savo nacionalinėje teisėje.

TT viršenybės principas tarptautiniuose santykiuose – fundamentalus TT principas yra tai, kad TT yra viršesnė už nacionalinę teisę, vidaus teise negalima remtis nevykdant tarptautinių įsipareigojimų ir teisinant TT pažeidimą; nacionalinės tiesės nuostata yra tik faktas TT požiūrių, kuriuo išreiškiama valstybės valia ir kurį galima vertinti atitikties tarptautiniam įsipareigojimui požiūriu.

Nacionalinės ir tarptautinės teisės (ir ES teisės) suderinamumo prezumpcija:

a) Doktrina – valstybė dalyvauja kuriant TT ir ES teisės normas, todėl atsižvelgia į šias normas nacionalinės teisėkūros procese.
b) Konstitucija – teisinės valstybės ir atviros pilietinės visuomenės principai – preziumuoja suderinamumą. Ir ES gerbia nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas.
c) LAT ir KT jurisprudencija – TT normos ir standartai taiko aiškinant Lietuvos teisės normas kaip pažangus šaltinis. EŽTT jurisprudencija yra svarbi LT teisės aiškinimui ir taikymui.
d) TT ir ES teisės normų atitikties K prezumpcija suderinamumo metodologijai pagrindai – nereikalauja pažodinio atitikimo. Tam kad paneigtum prezumpciją reikia įrodyti kad:
- K nustatymų išsamų ir baigtinį tam tikrų atvejų sąrašą, o sutartis nustatymų papildomus atvejus.
- K ką nors draustų, o sutartis tiesiogiai leistų.
- Jei sutarties nuostata pagal turinį nesutaptų su K nuostata.

Tarptautinė viešoji teisė – yra specifinė teisės normų sistema, ne nacionalinės teisės šaka.
Tarptautinė teisė nustato nacionalinės teisės ribas. Daugeliui nacionalinės teisės šakų pagrindai yra nustatyti tarptautinės teisės – žmogaus teisės, baudžiamoji teisė.
Nacionaliniai teisiniai yra būdingas vertikalus reglamentavimas ir subordinacija, taip pat teisinės sistemos centralizavimas.Tarptautinė teisė yra kitokia. Tai lemia, kad tarptautinę bendriją sudaro valstybės. O valstybės teisiškai nėra subordinuotos – jos suverenios ir nepriklausomos. Tai reiškia kad sistema nėra centralizuota ir nėra centinių įstatymų leidybos – viršnacionalinės valdžios būti negali.
Tarptautinei teisei tarptautinės teisės sutartys yra pagrindinis šaltinis, o nacionalinė teisė atlieka tik pagalbinį vaidmenį – ji yra arba teisėta arba neteisėta TT požiūriu ir padeda aiškinti valstybių pozicijas.

Question 3

Tarptautinės viešosios teisės šaltiniai

Answer 3

Šaltiniai paremti bendra subjektų valia ir jų sutikimu su normų privalomumu. Nėra šaltinių hierarchijos. Tarptautinės sutartys nėra viršesnės nei tarptautiniai papročiai. Tarptautiniai papročiai įpareigoja visas valstybes, o sutartys tik jas sudariusias šalis. Paprotys valstybių suvereni lygybė. Vienos konvencijos dėl tarptautinių santykių dalyvėmis yra ne visos valstybės, bet tai papročių kodifikacija, todėl įpareigoja ir ne dalyves.

1) Tarptautinės sutartys – tarptautiniai susitarimai sudaryti raštu tarp TT subjektų ir reguliuojami TT nepriklausomai jo to kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas.

2) Tarptautiniai papročiai – bendra (pasikartojanti ir neprieštaringa) elgesio praktika (objektyvus elementas) pripažinta teisės norma (valstybių išreikšta opinio juris). Opinio juris yra sutikimas su teisiniu privalomumu.
Objektyvųjį elementą apibūdina:
a) Trukmė (ratione temporis) – ilgą laiką trunkantis – tikslių teminių niekas nenustatinėja. Diplomatinė neliečiamybė formavosi šimtmečiai, o 12 jūrmylių – keli dešimtmečiai.
b) Vieningumas (ratione materiae) – neprivaloma kad būtų šimtaprocentinis sutikimas, tačiau daug valstybių pripažįsta. Vertinamasis kriterijus. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – nepaisant prieštaraujančių (SSRS) buvo laikoma papročiu.
c) Visuotinumas / bendrumas (ratione loci) – gali būti lokaliniai, regioniniai papročiai – diplomatinis prieglobstis. Diplomatinis prieglobstis tai teisė gauti prieglobstį diplomatinėje atstovybėje. Diplomatinis prieglobstis teikiamas lotynų Amerikoje konvencija dėl diplomatinio prieglobsčio.
Subjektyvus elementas – įsitikinimas, kad norma yra būtina ir privaloma. Kuo daugiau yra veiksnių pripažįstant tuo lengviau parodyti, kad tai paprotys:
a) Tylus sutikimas (opinio juris generalis) – diplomatinė praktika, ir nėra prieštaraujančiu valstybių.
b) Opinio juris cenventionalis (tarptautinės sutartys) – vienos konvencija dėl diplomatinių sutarčių visi sutinka ir praktikuoja. Daug valstybių ir iš skirtingų regionų arba kitaip bus regioninis paprotys.
c) Kitoks pripažinimas teisės norma (jurisprudencija, doktrina, TO rezoliucijos, vienašaliai aktai) – teismai pripažįsta kaip papročius. Rezoliucijų tapimo papročiu lemia skaičius ir reprezentatyvumas – priėmimas konsensusu. Gali būti įrašyta konstitucijoje. Įsipareigojimas laikytis tarptautinių susitarimų.

3) Bendrieji teisės principai – pripažinti civilizuotų tautų. Tai pagr teisės idėjos ir yra bendri tiek tarptautinei, tiek nacionalinei teisei. Daugelis jų yra iš romėnų teisės ir išreiškiami lotyniškai. Tai nėra tik tarptautinės teisės principai. Ex in jure non oritur jus. Lex posteriori derogat legi priori. Šie principai didesnę reikšmę turėjo XIX a.
Šių principų funkcijos.
a) TT sistemos unifikavimas – užtikrina stabilų ir panašų tarptautinės teisės institutų vystymąsi visose regionuose.
b) TT sistemos lankstumo užtikrinimas – TT nesikeičiant formaliai išraiškai keičiamas turinys. Teisės šaltiniai aiškinami priklausomai nuo gyvenimo poreikių atsižvelgiant į principus.
c) Vertybių diegimas TT sistemoje – kiekvienas principų išreiškia tam tikras teisines vertybes.
d) Dinaminė ir evoliucinė funkcija – ji buvo reikšmingesnė iki TT kodifikacijos, kai nei konvencijos nei papročiai santykio nereguliuoja ir tada užpildomos spragos. 1932 m. Stimpsono doktrina – ex in jure jus non oritur principu paremta – negalima pripažinti jokių teritorijų įgijimų kurie užimti jėga ar grasinimais.
e) Teisės aiškinimo ir jos turinio koregavimo įrankis
f) Autonominis teisės šaltinis pasirenkant taikytinas normas – kai yra dvi taikytinos normos ir neaišku kuriais kriterijais pasirinkti, arba du aiškinimo būdai ir neaišku ką pasirinkti tai bendrieji teisės principai leidžia nustatyti kurį variantą pasirinkti. Kas svarbiau valstybės suverenitetas ar žmogaus teisės ir pan.
g) Pozityviosios teisės normų papildymas – kai pozityvios teisės normos neduoda atsakymo sprendžiama pagal principus.
h) Kompromisų pagrindas kuriant TT normas – kai rengiamos įvairios konvencijos principai gali būti pagrindas bendrai pozicijai surasti.

4) Jurisprudencija – teismų ir arbitražų sprendžiančių tarpt. ginčus sprendimai. Svarb TTT. Taip pat yra specializuotų ir regioninių teismų – EŽTT. Tarptautinis jūrų tribunolas. Nacionalinės teisės jurisprudencija, jei pasisako panašiai tais pačiais klausimais. Nors pagal K joks aktas negali prieštarauti K ir ratifikuota sutartis prieštarauja K reikia arba keisti K arba denonsuoti sutartį.
5) Doktrina – TT mokslo žinios, skirtingu laikotarpiu skirtingų autorių darbai turėjo įtakos. Šiais laikais turi ne pavienių autorių darbai kiek autoritetingiausių ekspertinių ir mokslinių TT specialistų darbai. JT teisės komisija – 34 asmenys – TT kodifikacija ir jos komentarai ir pažangi TT plėtra, TT asociacija. Kai normos nėra kodifikuotos JT teisės komisijos darbai padeda orientuotis pvz.: valstybių atsakomybės už TT pažeidimus straipsniai; diplomatinės gynybos straipsniai; tarpt organizacijų straipsnių projektas.

Kiti šaltiniai:
6) TO rezoliucijos / sprendimai – jos yra rekomendacinio pobūdžio ir tada kai jos yra privalomos yra išimtis JT saugumo tarybos rezoliucijos dėl taikos palaikymo yra privalomos. Tarpt civilinė aviacija – jei valstybės nepareiškia nepritarimo per tam tikrą laiką laikoma, kad pritaria.
Paprastai yra pagalbinis šaltinis ir nustato pagr šaltinių turinį. Gali išreikšti papročio egzistavimą – TT principų deklaracija (rezoliucija) 1970 m.
Taip pat rezoliucijomis gali būti išreikšta TT raidos tendencija, kad ateityje bus privalomos normos. Pvz.: deklaracija dėl prievartinių dingimų, o paskui buvo konvencija dėl prievartinio dingimo.
Jomis gali būti patvirtinami tarptautinių sutarčių tekstai.

7) Vienašaliai aktai – dažniausiai valstybių aktai bet gali būti ir kitų subjektų. Visa nacionalinė teisė yra vienašalis aktas. Vienašaliais aktais gali būti prisiimami įsipareigojimai. Lietuva įsipareigojo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Seimo nutarimai dėl dalyvavimo tarpt karinėse operacijose.

Pagr šaltinai yra tie kurie nustato ir įtvirtina TT normas. Pagalbiniai šaltiniai naujų TT normų nenustato, bet padeda aiškinti jų turinį.

Question 4

Tarptautinės sutartys

Answer 4

1969 m. Vienos konvencijos 2 straipsnio la punktas pateikia bendrą tarptautinės sutarties, sudarytos tarp valstybių, apibrėžimą:
„sutartis” - tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar ke-liuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pa-vadinimas”.
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 1 straipsnio „Lie-tuvos Respublikos tarptautinė sutartis” nustato analogišką Lietuvos Res-publikos tarptautinės sutarties apibrėžimą:
„Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis - tarptautinės teisės prin-cipų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Res-publika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvar-bu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tar-pusavyje susiję dokumentai”.

Pirmiausia čia reikia padaryti išlygą, kad tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu (vadinamieji „džentelmeniški susitarimai” -gent-lemen’s agreements). Nors 1969 m. Vienos konvencija jiems netaikoma, ta-čiau tai, kaip nurodoma šios Konvencijos 3 straipsnio a punkte, nekeičia „tokių susitarimų teisinės galios”. Tokie susitarimai dažniausiai pasiekia-mi derybų metu ir paprastai nefiksuojami raštu. „Džentelmeniški susita-rimai” paprastai neturi privalomojo teisinio pobūdžio. Juos sudarę asme-nys, be abejo, turi teisę sudaryti susitarimus savo valstybių vardu, tačiau sudarydami tokį susitarimą, jie ketina jį vykdyti tik kaip garbės ir geros valios (bona fides) reikalą.

Question 5

Tarptautinių sutarčių prigimtis

Answer 5

?

Question 6

Tarptautinių sutarčių rūšys

Answer 6

1. Pagal subjektus:
2. 1. Pagal subjektų pobūdį:
      a) tarp valstybių
      b) tarp valstybių ir TO
      c) tarp TO
3. 2. Pagal subjektų skaičių:
      a) dvišalės
      b) daugiašalės:
      
      • universalios
      • regioninės
      • trišalės ir lokalios
        c) mišrios
4. Pagal objektą:
   a) ekonominės
   b) politinės
5. Pagal prisijungimo būdą:
   a) atviros
   b) uždaros
6. Pagal vidaus teisės procedūras:
   a) ratifikuotos
   b) neratifikuotos:
   
   • tvirtinamos. tarptautinių sutarčių įstatymo 6 str. 3 d., 9 str. Tvirtina vyriausybė.
   • netvirtinamos. pasirašomos ir apsikeitimas notomis. Tarptautinių sutarčių įstatymo 6 str. 4 ir 5 d. Tos kurios yra pasirašomos ir įsigalioja nuo pasirašymo. Vyriausybė tada suteikia įgaliojimus sudaryti.

Question 7

Tarptautinės sutarties sudarymas

Answer 7

Stadijos:
I. Sutarties teksto priėmimas ir autentifikavimas. Tekstas priimamas kaip galutinis ir nekeičiamas ir patvirtinamas jo tikrumas (dvišalėse sutartyse teksto priėmimas ir autentiškumo nustatymas sutampa. Daugiašalės sutartyse tekstas priimamas balsavimus, o autentiškumas nustatomas pasirašant.). Vienos konvencija (9-10 str.)
a. Pasirašymas (pasirašoma alternato principu).
b. Pasirašymas ad referendum
c. Parafavimas (pasirašomas kiekvienas sutarties puslapis. Parafuoja žemesnio lygio atstovai).

II. Sutikimas dėl sutarties privalomumo.

a. Pasirašymas
b. Pasikeitimas sutartį sudarančiais dokumentais (pvz.: notomis ir laiškais).
c. Ratifikavimas – būna nacionalinis ir tarptautinis. Nacionalinis sutarties patvirtinamas aukščiausiosios atstovaujamosios institucijos. Tarptautinis sutarties ratifikavimas – ratifikavimo raštų deponavimas depozitarui arba informuoti apie ratifikavimą kitą šalį (jei sutartis dvišalė).
d. Tvirtinimas, priėmimas – vyriausybė tvirtina nutarimu ir informuoja kitą šalį ar deponuoja raštus.
e. Prisijungimas – prisijungimas Lietuvoje atliekamas ratifikavimu, o traktuojama kaip prisijungimas. Anksčiau buvo prisijungimo raštai, tačiau dabar tokios praktikos nėra.

LR tarptautinių sutarčių sudarymo procesas:

a) Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyva (3 str.)
b) Sprendimas dėl sutarties sudarymo tikslingumo (4 str.) – sprendimą gali priimti: prezidentas, užsienio reikalų ministerija, vyriausybė (kai sutarties iniciatorius nesutaria su užsienio reikalų ministerija). Įvertinti reikia ir teisinius dalykus (atitiktį K ir t.t.) ir politinius dalykus (kiek atitinka Lietuvos saugumo ir užsienio politikos pagrindus.)
c) Įgaliojimai derėtis, priimti sutarties tekstą ir nustatyti jo autentiškumą. Be įgaliojimų gali sudaryti Prezidentas, ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Tačiau K pagal nacionalinę teisę apriboja jų teises. Ambasadoriai gali jų šalyje priimti sutarties tekstą (norint pasirašyti reikia įgaliojimų), asmenys įgalioti atstovauti TO dėl sutarties teksto priėmimo. Ratifikuotinoms sutartims įgaliojimus išduoda prezidentas vyriausybės teikimu. Neratifikuotinoms: tvirtinamos MP išduoda, jei netvirtinama – vyriausybė nutarimu. Mišrioms sutartims LR vardu pasirašyti įgaliojimus išduoda MP suderinus su Prezidentu.
d) Sutarties teksto priėmimas ir jo autentiškumo nustatymas.
e) Sutikimas su sutarties privalomumu.

Question 8

Išlyga dėl tarptautinės sutarties

Answer 8

1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės (2 str. 1 d. d p.): „išlyga” - tai vienašališkas valstybės pareiškimas, nesvarbu, kaip suformuluotas ar pavadintas, padarytas pasirašant, ratifikuojant, priimant, tvirtinant sutartį arba prisijungiant prie jos, kuriuo valstybė siekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų tai valstybei arba pakeisti jų teisinę galią tai valstybei”.
Išlyga gali būti daroma tik sutarties sudarymo arba prisijungimo prie jos metu.
Išlyga galima, išskyrus atvejus, kai išlygas draudžia pati sutartis arba sutarčiai leidžiant tik tam tikras išlygas daroma kitokia išlyga, arba išly-ga prieštarauja sutarties objektui ar tikslui (1969 m. Vienos konvencijos 19 str.).
Norint padaryti sutartyje leidžiamą išlygą, kitų sutarties šalių sutiki-mas nereikalingas. Visų sutarties šalių sutikimas reikalingas tada, kai de-rybose dėl sutarties dalyvavo ribotas valstybių skaičius arba kai to reika-lauja pats sutarties objektas ir tikslas. Į sutarties objektą ir tikslus ypač reikia atsižvelgti vertinant išlygas sutartyse dėl žmogaus teisių. Išlyga ne-gali panaikinti pačių žmogaus teisių ar laisvių.
Išlygai, padarytai dėl tarptautinės organizacijos steigiamosios sutar-ties, reikia, kad šios organizacijos kompetentingas organas ją priimtų.
Jeigu per 12 mėnesių nuo išlygos padarymo dienos arba valstybės su-l i kimo laikyti sutartį įpareigojančia su išlyga dienos kitos sutarties šalys nepareiškė prieštaraujančios išlygai, laikoma, kad šios valstybės išlygą pri-cmė. Išlyga pakeičia sutarties nuostatą, dėl kurios ji padaryta, šios vals-lybės atžvilgiu. Prieštaravimas išlygai nekliudo sutarčiai įsigalioti tarp išlygą padariusios ir jai prieštaravusios valstybių, išskyrus atvejį, jei prieš-taravusioji valstybė prieštarautų sutarties įsigaliojimui su išlyga.
Išlyga ir prieštaravimas jai gali būti bet kada atšaukti. Išlyga, priešta-ravimas jai, jų atšaukimas ir pan. turi būti daromi raštu ir apie tai turi būti pranešama visoms valstybėms, sutarties dalyvėms, ir signatarams.

Question 9

Tarptautinės sutarties įsigaliojimas

Answer 9

Sutartis įsigalioja pagal taisykles, kurias nustatė susitariančios valstybės. Nesant tokios nuostatos, sutartis įsigalioja tada, kai visos susitariančios valstybės išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo.
Daugiašalės konvencijos dažniausiai numato, kad jos įsigalios, kai su-tikimą dėl jų privalomumo išreikš tam tikras valstybių skaičius ir praeis tam tikras laiko tarpas. Pavyzdžiui, 1969 m. Vienos konvencijos dėl su-tarčių 83 straipsnis numato, kad Konvencija įsigalios praėjus trisdešim-čiai dienų nuo tos dienos, kai bus deponuotas trisdešimt penktas ratifi-kacinis arba prisijungimo raštas, o kiekvienos kitos valstybės atžvilgiu ji įsigalios praėjus trisdešimčiai dienų nuo jos ratifikacinių ar prisijungimo raštų deponavimo dienos (Konvencija įsigaliojo 1980 m. sausio 27 d.)38.
Dvišalėse sutartyse, kurios turi būti ratifikuojamos, dažniausiai numa-toma, kad jos įsigalioja pasikeitimo ratifikaciniais raštais dieną.
Šalys gali susitarti, kad tarptautinę sutartį taikys laikinai.

Question 10

Depozitaras

Answer 10

Dvišalėse ratifikuojamose sutartyse ratifikaciniais raštais pasikeičiama, o daugiašalėse konvencijose tai padaryti būtų daug sunkiau. Todėl čia nu-matomas ratifikacinių arba prisijungimo raštų deponavimas. Sutarties ša-lys tokiu atveju numato sutarties depozitarą (saugotoją). Depozitams gali būti viena ar kelios valstybės, tarptautinė organizacija arba šios organi-zacijos vyriausias administracinis pareigūnas. Universalios konvencijos, sudarant ją Jungtinėse Tautose, depozitaru dažniausiai pasirenkamas Jungtinių Tautų generalinis sekretorius. Depozitaru taip pat dažnai pa-sirenkama valstybė, kurios teritorijoje vyko derybos arba buvo sušaukta konferencija sutarčiai rengti.
Depozitaras negali spręsti, ar jam pateiktas dokumentas (ratifikaci-nis raštas, išlyga, denonsavimo raštas ir pan.) yra teisėtas. Jo funkcijos apsiriboja šio dokumento priėmimu, saugojimu ir pranešimu apie jį vals-tybėms dalyvėms.

1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių sudarymo.
76 straipsnis. Sutarčių depozitaras
1. Sutarties depozitarą gali paskirti derybose dalyvaujančios valstybės, nurodydamos jį pačioje sutartyje arba kokiu kitu būdu. Depozitaro funkcijas gali vykdyti viena ar kelios valstybės, TO arTO vadovas.
2. Sutarties depozitaro funkcijos yra tarptautinio pobūdžio ir jis yra įpareigotas vykdyti jas bešališkai. Ypač pažymėtina, kad tai, jog sutartis dar neįsigaliojo tam tikrų šalių tarpusavio santykiams ar kad tarp vienos iš šalių ir depozitaro kilo nesutarimų dėl to, kaip šis vykdo savo funkcijas, neturi įtakos minėtai depozitaro pareigai.

77 straipsnis. Depozitaro funkcijos

1. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip ir jei susitariančiosios valstybės nėra kitaip susitarusios, depozitaro funkcijos yra šios:
   a) saugoti sutarties teksto originalą ir visus depozitarui pateiktus įgaliojamuosius raštus;
   b) parengti teksto originalo patvirtintas kopijas, parengti vėlesnius sutarties tekstus papildomomis kalbomis, kurių reikalauja sutartis, ir perduoti šiuos dokumentus sutarties šalims ir valstybėms, turinčioms teisę tapti sutarties šalimis;
   c) priimti sutarties parašus, priimti ir saugoti visus kitus su sutartimi susijusius dokumentus bei pranešimus;
   d) patikrinti, ar parašai, pranešimai ir visi kiti su sutartimi susiję dokumentai yra pateikti reikalaujama forma, ir prireikus atkreipti į tai atitinkamos valstybės dėmesį;
   e) informuoti sutarties šalis ir valstybes, turinčias teisę tapti sutarties šalimi, apie su sutartimi susijusius veiksmus ir pranešimus;
   f) informuoti valstybes, turinčias teisę tapti sutarties šalimi, kad yra gauta ar deponuota tiek parašų arba ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentų, kiek yra reikalinga sutarčiai įsigalioti;
   g) registruoti sutartį Jungtinių Tautų Sekretoriate;
   h) vykdyti kitas šios Konvencijos nuostatose nurodytas funkcijas.
2. Jei tarp valstybės ir depozitaro kyla nesutarimų dėl šio funkcijų vykdymo, depozitaras apie tai praneša sutartį pasirašiusioms valstybėms ir susitariančiosioms valstybėms arba atitinkamais atvejais – suinteresuotos tarptautinės organizacijos kompetentingam organui.

78 straipsnis. Pranešimai
Išskyrus atvejus, kai sutartis ar ši Konvencija nustato kitaip, kiekvienas pagal šią Konvenciją valstybės daromas pranešimas yra:
a) jei nėra depozitaro, perduodamas tiesiogiai tai valstybei, kuriai jis yra skirtas, o jei depozitaras yra, – depozitarui;
b) laikomas atitinkamos valstybės padarytu tik tada, kai valstybė, kuriai jis buvo skirtas, gauna šį pranešimą, arba tik tada, kai šį pranešimą gauna depozitaras;
c) jei pranešimas perduodamas depozitarui, laikoma, kad valstybė, kuriai jis buvo skirtas, jį gavo tik tada, kai depozitaras, vadovaudamasis 77 straipsnio 1 dalies e punktu, praneša šiai valstybei apie gautą pranešimą.

79 straipsnis. Klaidų sutarties tekste ir patvirtintose jos kopijose ištaisymas

1. Jei jau patvirtinus sutarties teksto autentiškumą sutartį pasirašiusios valstybės ir susitariančiosios valstybės sutinka, kad jame yra klaidų, klaida, išskyrus tuos atvejus, kai šalys yra numačiusios kitą klaidų ištaisymo būdą, ištaisoma taip:
   a) tekste aptikta klaida ištaisoma ir atitinkamus įgaliojimus turintis atstovas ištaisymą patvirtina savo parašu;
   b) sudaromas dokumentas ar dokumentai, kuriuose nurodoma, kokį ištaisymą sutarta padaryti, arba pasikeičiama tokiu dokumentu ar dokumentais; arba
   c) ištaisytas sutarties tekstas įforminamas pagal tą pačią procedūrą, kuri taikoma ir sutarties originalo tekstui.
2. Jei sutartyje yra numatytas depozitaras, jis sutartį pasirašiusioms valstybėms ir susitariančiosioms valstybėms praneša apie sutarties tekste aptiktą klaidą ir apie pasiūlymą ją ištaisyti; depozitaras nurodo atitinkamą terminą, iki kurio gali būti pareikštas prieštaravimas pataisymui. Jei terminui pasibaigus:
   a) nėra pareikšta jokių prieštaravimų, depozitaras ištaiso tekste aptiktą klaidą, savo parašu patvirtina atliktą ištaisymą, surašo sutarties teksto ištaisymo protokolą ir perduoda jo kopijas tos sutarties šalims bei valstybėms, turinčioms teisę tapti tos sutarties šalimis;
   b) yra pareikštas prieštaravimas, depozitaras perduoda šį prieštaravimą tą sutartį pasirašiusioms valstybėms bei susitariančiosioms valstybėms.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai sutarties teksto autentiškumas yra patvirtintas dviem ar keliomis kalbomis ir paaiškėja, kad variantai skirtingomis kalbomis nesutampa, o sutartį pasirašiusios valstybės bei susitariančiosios valstybės sutaria, kad tokį neatitikimą reikia pašalinti.
4. Pataisytas sutarties tekstas ab initio pakeičia sutarties tekstą, kuriame buvo aptiktos klaidos, išskyrus tuos atvejus, kai sutartį pasirašiusios valstybės ir susitariančiosios valstybės nusprendžia kitaip.
5. JT Sekretoriatui pranešama apie kiekvieną užregistruotą sutarties teksto pataisymą.
6. Jei klaida aptinkama patvirtintoje sutarties kopijoje, depozitaras surašo protokolą, kuriame nurodo pataisymą ir perduoda protokolo kopijas sutartį pasirašiusioms valstybėms bei susitariančiosioms valstybėms.

Question 11

Tarptautinės sutarties registravimas ir skelbimas

Answer 11

1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių sudarymo.
80 straipsnis. Sutarčių registravimas ir skelbimas
1. Įsigaliojusios sutartys perduodamos JT Sekretoriatui, kuris jas registruoja arba daro atitinkamus įrašus bylose, taip pat viešai jas paskelbia.
2. Skiriamas sutarties depozitaras kartu yra įpareigojamas vykdyti ankstesnėje šio straipsnio dalyje nurodytas funkcijas.

Jungtinėse Tautose veikia kompiuteri¬zuota tarptautinių sutarčių informacinė sistema.
Be tarptautinių sutarčių tarptautinio registravimo ir skelbimo, egzistuo¬ja ir nacionalinis valstybės tarptautinių sutarčių registravimas ir skelbimas. Informacija apie visas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis yra kau-piama ir tvarkoma Užsienio reikalų ministerijoje. Užsienio reikalų minis-terija saugo Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių originalus, patvir-tintas jų kopijas. Ji taip pat tvirtina sudarytų tarptautinių sutarčių kopijų autentiškumą ir teikia šias kopijas suinteresuotoms valstybės institucijoms.
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys skelbiamos „Valstybės ži-niose”. Išimtis yra Europos Bendrijų ir Lietuvos Respublikos mišriosios sutartys. „Valstybės žiniose” skelbiami tik tarptautinių mišriųjų sutarčių ratifikavimo įstatymai. Tarptautinės mišriosios sutartys, kurios skelbiamos lietuvių kalba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, „Valstybės žinio-se” papildomai neskelbiamos.
Iki šiol Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „Valstybės žinio-se” skelbiamos tik lietuvių kalba. Jeigu tarptautinė sutartis sudaryta tik užsienio kalba arba kalbomis, „Valstybės žiniose” skelbiamas viešosios įstaigos Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centro patvirtintas tarp-tautinės sutarties teksto vertimas į lietuvių kalbą. Tokia praktika gali su-daryti sąlygas klaidingai aiškinti tarptautines sutartis ir jas taikyti. Gali būti aiškinamas ir taikomas tik autentiškas teisės akto, taip pat ir sutar-ties, tekstas (žr. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 33 str.). Negali būti jokių kliūčių skelbti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis jų au-tentiškomis kalbomis. Prieškarinėse „Vyriausybės žiniose” Lietuvos su-tartys buvo skelbiamos autentiškomis kalbomis.

Question 12

Tarptautinės sutarties struktūra ir kalba

Answer 12

Nors tarptautinių sutarčių turiniai labai įvairus, paprastai tarptautinę sutartį sudaro preambulė, dispozicija (pagrindinė dalis) ir baigiamoji dalis. Kai kurios sutartys taip pat turi priedus.
I. Preambulėje:
a) Sutarties šalys. Dvišalėse įvardijamos pirmiausia susitariančios valstybės arba nurodomos institucijos, atstovavusios valstybėms sudarant sutartį Dažnai sutarties šalys įvardijamos kaip „Aukštosios Susitariančios Šalys”, „Susitariančios Šalys”, „Valstybės, šios Konvencijos dalyvės”. Valstybių suvereni lygybė lemia tai, kad šalys preambulėje minimos abėcėlės tvarka. Tai alternato principo sudėtinė dalis. Pagal alternatą dvi-šalėse sutartyse tame sutarties egzemplioriuje, kuris atitenka valstybei, jos pavadinimas visada turi būti pirmas, o jos atstovo parašas po sutar-ties tekstu taip pat pirmas.
b) motyvai ir tikslai;
II. Dispozicija, arba pagrindinė dalis. Joje nustato¬mi tarptautiniai šalių įsipareigojimai. Sutarties nuostatos išdėstomos straipsniais (numeruojami). Didesnės apimties sutartys susi¬deda iš dalių, skyrių ar poskyrių, turinčių savo pavadinimus. Dispozicijos pabaigoje neretai esti dalis arba skyrius „Ginčų sprendimas”.
III. Baigiamoji dalis paprastai yra skirta sutarties įsigaliojimo, dalyvavi-mo joje, jos papildymų bei autentiškų kalbų klausimams reguliuoti
IV. Kartais sutartis turi priedus. Teisiškai priedai yra sudėtinė sutarties dalis ir turi privalo¬mą galią. Kartais priedai yra fakultatyvaus pobūdžio - pagrindinės su¬tarties dalyvės savarankiškai sprendžia, ar tapti šių priedų - sutarčių da¬lyvėmis, todėl tokie priedai įpareigoja tik tas valstybes, kurios juose da¬lyvauja.

KALBA
Sutarties kalba ilgą laiką buvo viena: iki XVII a. - lotynų, vėliau, iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, - prancūzų. 1919 m. prancūzų kalba prarado savo monopolį: Versalio taikos sutartis ir Tautų Sąjungos statu-las buvo surašyti dviem kalbomis - anglų ir prancūzų. Universalios kon-vencijos Jungtinių Tautų sistemoje sudaromos Jungtinių Tautų kalbomis: anglų, ispanų, kinų, prancūzų, rusų, o nuo 1974 m. dar ir arabų kalba.
Dvišalėse sutartyse valstybių suverenios lygybės principas lemia abie¬jų valstybių kalbų vartojimą. Tekstai abiem kalbomis paprastai yra lygia¬verčiai ir autentiški.
1969 m. Vienos konvencijos 79 straips¬nis numato klaidų patvirtintuose sutarties tekstuose taisymo tvarką. Jei¬gu po to, kai sutarties autentiškumas jau yra nustatytas, jos šalys randa klaidą ir sutinka, kad tai yra klaida, jos arba ištaiso klaidą šalių atsto¬vams padedant savo inicialus tekste (parafuojant pataisą), arba pasikei¬čia pataisos tekstais, arba priima pataisytą sutarties tekstą. Šalys neretai sudaro sutarties pataisymų protokolą. Jei klaidą sutartyje randa numaty¬tas depozitaras, jis apie tai praneša visoms šalims ir siūlo pataisą. Jeigu per jo pasiūlytą laiką dėl pataisos negaunama prieštaravimų, depozita¬ras ištaiso klaidą, surašo apie tai protokolą ir išsiunčia jo kopijas visoms sutarties šalims. Jei gaunama prieštaravimų, depozitaras praneša apie tai šalims, ir jos tik bendru susitarimu gali ištaisyti klaidą. Apie sutarties, kuri įregistuota Jungtinių Tautų sekretoriate, klaidos ištaisymą turi būti pranešama sekretoriatui.

Question 13

Tarptautinės sutarties aiškinimas

Answer 13

Tarptautinės sutarties aiškinimas savo esme yra analogiškas teisės akto aiškinimui vidaus teisėje. Tarptautinėje teisėje yra bent 3 požiūriai į tarptautinės sutarties aiškinimą:

1. apsiriboja sutarties tekstu ir jo terminų bei formuluočių aiškinimu.
2. pabrėžia sutarties šalių ketinimus.
3. būdingas platesnis priėjimas, kai pabrėžiami sutarties objektas bei tikslai ir didžiausias vaidmuo skiriamas teismui ar arbitražui, kuriam būtų pavesta aiškinti sutartį.

Išskyrus TTT konsultacines išvadas, kai į Teismą gali kreiptis JT Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba arba įgaliotos specializuotos įstaigos dėl kokių nors teisinių klausimų, kurie gali būti suformuluoti gana abstrakčia forma (pvz., dėl branduolinio gin¬klo panaudojimo teisėtumo), aiškinimas TT paprastai yra kazualinis. Aiškinimo tikslas - nustatyti konkrečios TS normos tikslią reikšmę ir šios normos taikymą konkrečioje situ¬acijoje arba byloje.

Pagrindinis klausimas aiškinant sutartis - kas yra kompetentingas jas aiškinti.

Optimaliausia aiškinimo rūšis yra autentiškas sutarties aiškinimas, kai aiškina pačios šalys. Visų sutarties šalių susitarimu pateiktas aiškinimas tampa sutarties sudėtine dalimi.

Valstybė, sudariusi TS, yra suvereni jos šalis. Todėl ji gali vienašališkai aiškinti šią sutartį, darydama tuo klausimu atitinkamus pareiškimus. Tačiau vienašalis sutarties aiškinimas arba kelių daugiašalės sutarties šalių bendras sutarties aiškinimas nėra privalomas kitoms šalims, nebent jos sutiktų su juo.

Tarptautinio Teismo arba arbitražo pateiktas sutarties aiškinimas, sprendžiant dviejų sutarties šalių ginčą, gali būti privalomas tik bylos šalims.

TO steigimo sutartys - įstatai, chartijos ir kt. - paprastai nekalba apie privalomą jų aiškinimą. Šių įstatų aiškinimas, kurį savo veikloje pateikia šių organizacijų organai, paprastai nelaikomas privalomu. Kartu reikia pažymėti, kad, pavyzdžiui, JT Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos pateikiamu Chartijos aiškinimu savo konsultacinėse išvadose ne kartą vadovavosi TTT.

Tarptautinės sutarties aiškinimo metodai yra įtvirtinti 1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnyje (Bendra aiškinimo taisyklė):
„1. Sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą.
2. Aiškinant sutartį jos kontekstą, be jos teksto, preambulės ir priedų, sudaro:
a) visi su ta sutartimi susiję susitarimai, sudaryti tarp visų tos sutarties šalių dėl jos sudarymo;
b) visi dokumentai, kuriuos pasirašė viena ar kelios tos sutarties šalys dėl jos sudarymo ir kuriuos kitos tos sutarties šalys priėmė kaip su sutartimi susijusius dokumentus.
3. Be sutarties konteksto, dar atsižvelgiama į:
a) visus vėlesnius susitarimus, tos sutarties šalių sudarytus dėl jos aiškinimo ar jos nuostatų taikymo;
b) visą vėlesnę tos sutarties taikymo praktiką, kuri išreiškiu tos sutarties šalių sutarimą dėl sutarties aiškinimo;
c) visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas.
4. Atskirai sąvokai gali būti suteikta speciali reikšmė, jei yra nustatyta, kad to pageidauja sutarties šalys”.

31 straipsnis išvardija pagrindines tarptautinės sutarties aiškinimo prie-mones. Jos yra objektyvios (tekstas, kontekstas, šalių susitarimai, susiję su sutartimi) ir subjektyvios (tikslai, kurių siekė šalys sutartimi). Svar-biausias visada yra sutarties tekstas, jį pirmiausia ir reikia aiškinti, nes jis išreiškia šalių valią ir ketinimus. Tekstas neatskiriamas nuo konteks-to, t. y. nuo sutarties visumos, kurią sudaro pats tekstas, preambulė, prie-dai ir šalių susitarimai dėl sutarties aiškinimo. Kitais žodžiais tariant, ne-galima aiškinti sutarties vien tik atskyrus iš jos teksto tam tikrą frazę, nes be konteksto ji gali turėti keletą reikšmių.

Vienos konvencijos 32 straipsnis (Papildomos aiškinimo priemonės):
„Jei norima patvirtinti pagal 31 straipsnį nustatytą reikšmę arba jei reikšmė, aiškinama pagal 31 straipsnį, lieka:
a) neaiški ar dviprasmiška; arba
b) toks aiškinimas duoda akivaizdžiai beprasmišką ar nepagrįstą rezultatą, gali būti naudojamos papildomos sutarties aiškinimo priemonės, įskaitant rengiant sutartį atliktą darbą ir sutarties sudarymo aplinkybes”.

Question 14

Tarptautinės sutartys ir trečiosios šalys

Answer 14

Bendras principas dėl tarptautinės sutarties santykio su joje nedalyvaujančiomis valstybėmis, suformuluotas 1969 m. Vienos konvencijos 34 straipsnyje (Bendra taisyklė dėl trečiųjų valstybių):
„Sutartis be trečiosios valstybės sutikimo nesukuria nei jos įsiparei-gojimų, nei teisių”.
Analogiška taisyklė dėl tarptautinių organizacijų nustatyta 1986 m. Vienos konvencijoje (34 str.).
Ši norma išplaukia iš bendro teisės principo pacta tertiis nec nocent nec prosunt - sutartys neįpareigoja trečiųjų šalių ir nesuteikia joms teisių.
Trečiajai valstybei gali atsirasti įsipareigojimas, kuris jai numatytas kitų valstybių sudarytoje sutartyje, tačiau ne iš pačios sutarties, bet dėl to, kad trečioji valstybė aiškiai su tuo sutinka (1969 m. Vienos konvencijos 36 str. 1 d.).
Dviejų valstybių sutartis, nukreipta prieš trečiosios valstybės teises, ne-turi jokių teisėtų pasekmių.
Svarbus pavyzdys yra principai, įtvirtinti Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnyje (suvereni lygybė, sąžinin¬gas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, taikus ginčų sprendimas, jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas, nesikišimas į vidaus reikalus). Todėl vi¬siškai pagrįstai Chartijos 2 straipsnio 6 punktas nustato: „Organizacija užtikrina, kad valstybės, kurios nėra Jungtinių Tautų narės, remtųsi šiais principais, jei tai būtina siekiant tarptautinės taikos ir saugumo”.

1969 m. Vienos konvencijos 75 straipsnis (Valstybės agresorės atve-jis) patvirtina, kad Chartijos pagrindu valstybei agresorei gali būti taiko-mos atitinkamos priemonės.

Trečiosios valstybės gali pasinaudoti teisėmis ir pirmenybėmis, kurias kitų valstybių sutartis gali joms numatyti. Geriausias to pavyzdys yra di-džiausio palankumo sąlyga sutartyje, reiškianti, kad susitariančios valsty-bės suteiks viena kitai prekyboje, navigacijoje ir pan. ne mažesnes teises II lengvatas negu tos, kurias bet kuri iš jų jau suteikė arba suteiks kitai saliai.

1969 m. Vienos konvencijos 36 straipsnis (Sutartys, nustatančios tre-čiųjų valstybių teises) nustato:
„1. Trečioji valstybė įgyja teisę pagal sutarties nuostatą tuo atveju, jei sutarties šalys siekia, kad tokia nuostata tokia teisė būtų suteikta trečia¬jai valstybei, valstybių grupei, kuriai priklauso ši trečioji valstybė, ar vi¬soms valstybėms, ir jei trečioji valstybė su tuo sutinka. Laikoma, kad ji yra pareiškusi tokį sutikimą, kol ji nėra pareiškusi priešingos nuostatos, nebent pačioje sutartyje yra numatyta kitaip.
2. Valstybė, įgyvendindama savo teisę pagal šio straipsnio 1 dalį, turi laikytis sutartyje nurodytų ar pagal tą sutartį nustatytų teisės įgyvendini-mo sąlygų”.
Europos Bendrijų mišriosios sutartys dėl jų veikimo visų, net jose ne-dalyvaujančių valstybių narių atžvilgiu, turi savo specifiką. Jos sudaromos tose srityse, kur Europos Bendrijos turi kompetenciją. Jos yra Bendrijų teisės šaltinis. Dėl šios priežasties jų nuostatos EB kompetencijos srityse privalomos visoms valstybėms narėms ir jų teisės subjektams. Tačiau to-kių nuostatų privalomumas išplaukia ne iš tarptautinės teisės, o iš vals-tybių narystės Europos Bendrijose (Sąjungoje). ES teisės doktrinoje dėl to nurodoma:
„Jurisprudencija ir pirminės teisės aktai rodo, kad valstybės narės, ne-svarbu, ar jos yra, ar ne šių sutarčių dalyvės, privalo bendradarbiauti su EB įgyvendindamos tarptautinius Bendrijos įsipareigojimus. Be to, miš-rusis susitarimas, kuris atskirai neišskiria EB ir valstybių narių teisių ir pareigų, pagal visas savo nuostatas sukuria įsipareigojimus ir EB, ir vals-tybėms narėms”

Question 15

Tarptautinės sutarties laikymasis ir taikymas

Answer 15

Laikymasis. Pagrindinis principas tarptautinių sutarčių laikymosi srityje yra principas pacta sunt servanda, suformuluotas 1969 m. Vienos kon-vencijos 26 straipsnyje:
„Kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti”.

Sąžiningo sutarties vykdymo principas, Teismo nuomone, lemia, kad Sutarties tikslas ir šalių ketinimai ją sudarant turi vyrauti prieš jos taikymą paraidžiui. Ge¬ros valios principas įpareigoja šalis taikyti ją protingai ir taip, kad būtų pasiektas jos tikslas”52.
Sąžiningo sutarties vykdymo principas taip pat reikalauja, kad šalys bendradarbiautų, kai to reikia sutarčiai vykdyti.
Pažymėtina, kad sutarties nuostatos gali būti suformuluotos gana įvai-riai. Skiriami rezultato ir elgesio įsipareigojimai.

Pirmuoju (rezultato) atveju įsipareigojimai yra griežtesni ir reikalauja, kad valstybės turi pasiekti numatytą rezultatą. doktrinoje ir praktikoje nurodoma, kad vals¬tybės turi bendrą „rūpestingumo” (angį. - due diligence) pareigą vykdy¬damos rezultato įsipareigojimus.
Elgesio įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė imtųsi tam tikrų veiks-mų arba nuo tam tikrų veiksmų susilaikytų.

Valstybė privalo laikytis tarptautinės sutarties neatsižvelgdama j savo vidaus teisės nuostatas.

Taikymas
Taikymas laike. 1969 m. Vienos konvencijos 28 straipsnis (Sutarčių ne-galioj imas atgal) nustato:
„Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip iš-reikšta, šaliai netaikomos sutarties nuostatos dėl veiksmų, kurie buvo at-likti, įvykių, kurie įvyko, ar padėties, kuri pasibaigė iki sutarties įsigalio-jimo tai šaliai dienos”.

Pati Vienos konvencija dėl sutarčių teisės taip pat netaikoma atgal. Tarptautinis Teisingumo Teismas savo sprendime Gabcfkovo-Nagymaros Project (Hungary I Slovakia) byloje nurodė: „Vienos konvencija tiesiogiai netaikoma 1977 m. sutarčiai, nes abi šalys ratifikavo šią Konvenciją po sutarties sudarymo. Dėl to tik tos normos, kurios skelbia paprotinę tei-sę, yra taikytinos 1977 m. sutarčiai”54.
Taikymas erdvėje. Konvencijos 29 straipsnis (Sutarties taikymo terito-rija) nustato:
„Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip iš-reikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos te-ritorijoje”.
Vėliau sudarytų sutarčių tuo pačiu klausimu taikymas. Čia galioja bendras teisės principas lexposterior derogat priori (vėlesnis įstatymas pa-keičia ankstesnį). Pažymėtina, kad ši taisyklė netaikoma Jungtinių Tautų Chartijai, kurios nustatomi įsipareigojimai pagal 103 straipsnį visada tu¬ri viršenybę prieš kitų valstybių įsipareigojimus. Visais kitais atvejais vė-lesnė tų pačių šalių sutartis tuo pačiu klausimu pakeičia atitinkamas anks-tesnes sutarties nuostatas (1969 m. Vienos konvencijos 30 str. 3 d.).

Question 16

Tarptautinių sutarčių galiojimas

Answer 16

Sutarties galiojimas suprantamas kaip sutarties teisinių pasekmių (t. y. šalių teisių ir įsipareigojimų) sukūrimas. Kad sutartis galiotų, reikia, kad ji atitiktų tam tikras sąlygas. Bet kokio teisės akto galiojimo sąlygos yra: tinkamas (veiksnus arba kompetentingas) subjektas, priėmęs teisės aktą; teisėtas akto objektas; laisva subjekto valia (aktas neturi valios „defektų”).

1969 m. Vienos konvencija atskirai nenustato tarptautinių sutarčių ga-liojimo sąlygų, o apsiriboja negaliojimo pagrindų nurodymu.
Nėra jokių kitų tarptautinės su¬tarties negaliojimo pagrindų, išskyrus tuos, kuriuos nustato 1969 m. Vie¬nos konvencija.

Reikia skirti sutarčių galiojimą ir veikimą. Galiojimas reiškia, kad su-tartis įsigaliojo ir kartu sukėlė savo šalims teises ir pareigas. Veikimas yra sutarties funkcionavimas, t. y. naudojimasis sutarties sukurtomis tei-sėmis ir jos nustatytų įsipareigojimų vykdymas.

Negaliojimo pagrindai:
I) Absoliutus negaliojimas (niekinės):
A) Prievarta prieš valstybės atstovą;
B) Prievarta prieš valstybę;
C) Prieštarauja ius cogens normoms

II) Santykinis negaliojimas (nuginčijamos):
A) Esminės reikšmės vidaus teisės normų dėl įgaliojimų sudaryti sutartį pažeidimas;
B) Įgaliojimų išreikšti sutikimą su sutarties privalomumu viršijimas
C) Klaida
D) Apgaulė
E) Valstybės atstovo papirkimas

Question 17

Tarptautinių sutarčių nutraukimo ar sustabdymo pasekmės

Answer 17

A) Šalių sutarimu
B) Denonsavimas
C) Vėlesnės tapačios sutarties sudarymas
D) Esminis sutarties pažeidimas
E) Paskesnis negalėjimas vykdyti sutartį 
F) Esminių aplinkybių pasikeitimas
G) Diplomatinių ir konsulinių santykių nutraukimas
H) Naujų ius cogens normų atsiradimas
I) Karo būklė 

Sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutartinių įsipareigojimų, ta-čiau neturi įtakos teisėms ar situacijoms, kurios susidarė pagal sutartį iki jos nutraukimo. Jeigu šalis išeina iš daugiašalės sutarties, tos pačios pa-sekmės taikomos šios šalies ir tebedalyvaujančių sutartyje šalių santykiuo-se (Vienos konvencijos 71 str.). Sustabdymas turi analogiškas pasekmes, tačiau yra laikinas. Sustabdymo metu šalys turi susilaikyti nuo veiksmų, kurie užkirstų kelią į sutarties veikimo atnaujinimą (72 str.).
1969 m. Vienos konvencija numato, kad ginčas dėl sutarties negaliojimo, jos nutraukimo ar sustabdymo, jeigu šalys jo neišspręs per 12 mėnesių taikiomis priemonėmis, numatytomis JT Chartijos 33 straipsnyje, bus sprendžiamas taikant šios Konvencijos procedūras. Jei ginčas susijęs sujus cogens normomis, jis gali būti perduotas spręsti Tarptau-tiniam Teisingumo Teismui, nebent šalys susitarė dėl arbitražo. Dėl kitų ginčų bet kuri šalis gali kreiptis į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių, kad jis pradėtų sutaikymo procedūrą, numatytą Konvencijos priede.

Question 18

Tarptautinės sutartys ir Lietuvos teisės sistema

Answer 18

• Įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas LR tarptautines sutartis LR privaloma vykdyti. Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu LR įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos LR tarptautinės sutarties nuostatos. Jeigu LR tarptautinei sutarčiai vykdyti reikia priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, LRV nustatyta tvarka pateikia Seimui atitinkamo įstatymo projektą arba priima atitinkamą Vyriausybės nutarimą, ar pagal kompetenciją užtikrina kito teisės akto priėmimą.
• Pirmiausia, kyla klausimas dėl TS atitikties Konstitucijai. Yra išskirtos išankstinė bei vėlesnioji TS sudarymo kontrolės. Šią kontrolę atlieka LRKT. Konstitucijos 106 straipsnyje numatyta, kad prašyti KT išvados dėl TS atitikties Konstitucijai gali LRS ir LRP. Mes tik pažymėsime, kad Tarptautinių sutarčių įstatyme numatyta, kad TS tikslingumo klausimą per TS atitiktį Konstitucijai sprendžia, be LRP, LRV arba jos pavedimu URM. Turint omenyje, kad įstatyme, palyginti su Konstitucija, subjektų kiekis išplėstas, gali kilti Tarptautinių sutarčių įstatymo atitikties Konstitucijai klausimas.
• Vienas iš esminių su TS susijusių klausimų, kurį sprendžia kiekviena valstybė – TS vaidmens valstybės teisinėje sistemoje klausimas. LR teisės doktrinos atstovai atsakydami į šį klausimą paprastai remiasi Konstitucijos 138 str. 3 d. – ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.
• Šio straipsnio analizė pateikta ir 1995 m. spalio 17 d. LRKT byloje „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo”. KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją tik įstatymų leidėjas ratifikuodamas gali spręsti, kuris tarptautinės teisės aktas yra LR teisinės sistemos sudedamoji dalis, turinti įstatymo galių. Seimas turi įstatymų leidybos teisę ir jokiai kitai valstybės valdžios institucijai įstatymų leidyba nėra skiriama. Taigi teiginys turi įstatymo galią ir taikomas Seimo ratifikuotoms sutartims.
• Kai kurios tarptautinės sutartys numato, kad prie sutarties gali būti prisijungta arba sutartis gali būti ratifikuota. Katuokos nuomone, LR tikslinga ratifikuoti visas daugiašales TS, kuriose numatyti alternatyvūs pripažinimo teisiškai reikšminga TS būdai – prisijungimas ir ratifikavimas. Ratifikuotomis TS LR teisinėje sistemoje pripaţįstama įstatymo galia, o tai suteikia daugiau tikimybės, kad tokių sutarčių atžvilgiu bus įgyvendintas visuotinai pripažintas Tarptautinės teisės principas pacta sunt servanta.
• Tais atvejais, kai prie TS prisijungiama Seimo sprendimu, priimant įstatymą, tokia prisijungimo procedūra gali būti prilyginta TS ratifikavimo procedūrai.
• LRKT iki 2000: po Konstitucijos įsigaliojimo sudarytų ir įsigaliojusių, bet neratifikuotų LR tarptautinių sutarčių teisinė galia nelieka neapibrėžta, kaip teigiama LRV prašyme. Jos turi kiekvienam teisės aktui būdingą teisinių santykių subjektams privalomąją galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams.
• LRKT 2006: jeigu LR įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis, turi būti taikoma TS, remiantis Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad LR laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų ir gerbia visuotinai pripažintus TT principus.

Question 19

Tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos vidaus teisėje ypatybės

Answer 19

Sutartys dalijamos į ratifikuotas ir neratifikuotas:

a) Ratifikuotos – nacionalinės teisės sistemos sudėtinė dalis K 138 str. 3 dalis.
- Negali prieštarauti K. Negalioja joks aktas priešingas konstitucijai.
- Turi įstatymų galią – Seimas ratifikuoja, o jis yra įstatymų leidybos institucija. Tačiau TS yra tarptautinės prigimties ir nėra tolygi įstatymams. KT pasakė, kad nesprendžia įstatymų atitikties įstatymams. Laikė tolygiais. Jei ratifikuota tarptautinė sutartis (ir įsigaliojusi) nustato kitokias normas nei Lietuvos įstatymai ir nesvarbu priimti iki ar po sutarties įsigaliojimo vis vien taikoma TS. KT parodė, kad TS galia yra specifinė, kadangi negalima pateisinti sutarties nesilaikymo nacionalinės tiesės normomis;
- Taikomos tiesiogiai;
- Kolizijos atveju turi taikymo pirmenybę prieš kitus Seimo priimtus įstatymus (įskaitant konstitucinius). Negali prieštarauti tik K. Tačiau tai neatleidžia nuo vykdymo, nors įgyvendinimas taptų sudėtingas.

b) Neratifikuotos – negali prieštarauti K ir įstatymams 19951017 KT nutarimas. Taip pat yra nacionalinės teisės dalis. Turi vyriausybės poįstatyminių aktų galią. Kadangi įstatymų leidyba yra išimtinai Seimo kompetencija, tai sutartis, kurios nepatvirtino seimas negali turėti įstatymų galios. Taip pat kai kurie įstatymai tiesiogiai nurodo kad suteikiama pirmenybė TS tame tarpe ir neratifikuotos (CK numato)

Pagal Konstituciją išeina vienaip, pagal ES teisę – kitaip. Lojalaus bendradarbiavimo principas yra įtvirtintas ES teisėje. Narės privalo prisidėti įgyvendinant TT teisės uždavinius, tikslus, nepaneigiant ES teisės aktų.
ES teisės aktai turi savarankišką sutartinį šaltinį – tai ES pirminė teisė, todėl jų galiojimas (antriniai aktai) gali būti nuginčytas tik vadovaujantis ES pirminės teisės normomis, o ne nacionalinės teisės aktais ir ne Konstitucija.
Tai suformuluota “internationale händels-gesellschaft” byloje. Konstitucija negalima remtis nuginčijant TT aktų galiojimą. LR K nesuteikia Konstituciniam teismui vertinti ES antrinės teisės atitikties Konstitucijai. Jis negali spręsti ar direktyva/reglamentas atitinka Lietuvos Konstituciją. Dėl pirminės teisės dar galėtų – užginčyti ES pirminės teisės aktų konstitucialingumą – atliekama išankstinė konstitucinė kontrolė prieš ratifikuojant svarbiausias sutartis. Teoriškai tai galima atlikti taip: seimas ar prezidentas kreipiasi į KT dėl atitikties ir teikia aiškinimą.
Netiesiogiai galima antrinę teisę ginčyti – jei direktyva įgyvendinama įstatymu, tai galima ginčyti įstatymą. Nors niekada to nėra buvę.
Nuginčyti antrinę teisę galima bandyti įrodinėti, kad antrinės teisės aktas neatitinka pirminės teisės aktų – tai gali daryti ir KT. Kreipiamasi į ES teismą dėl prejudicinio sprendimą.
Europos Bendrijų Teisingumo Teismas – srendime “simmental” yra pasakęs, kad nacionalinis teismas, užtikrindamas visapusišką ES teisės normų veikimą, prireikus turi atsisakyti taikyti nacionalinės teisės aktų nuostatą, kuri prieštarauja ES aktų nuostatoms. Problema: pagal LR K, tai galiotų daugeliui teismų, išskyrus patį KT, nes jis vadovaujasi tik Konstitucija.
2009 m. byloje “Filipiak” ESTT tvirtindamas ES teisės viršenybes/viršenybes principą pasakė, kad šis principas suponuoja tai, kad KT jei atideda sprendimo įsigaliojimą (kad nebūtų teisinio vaakumo) – tai nėra teisingas ES teisės įgyvendinamas, nes negalima atidėti sprendimą, privaloma vadovautis ES teise.
2010 m. birželio 22 d. ESTT sprendimas “Azis Melki ir Abdeli” byloje: nacionalinės teisės aktais negali būti nustatyta, nes tai trukdytų vieningai ir vienodai taikyti ES teisę pačioje sąjungoje, negali būti nustatyta privaloma išankstinio kreipimosi į KT ar kitus teismus procedūra dėl galimai pažeidžiančio nacionalinę teisę ES teisės akto. Pirma reikia kreiptis prejudicinio sprendimo į ESTT.

Question 20

Pagrindinės tarptautinės organizacijos, jų teisės aktai

Answer 20

TO – valstybių susivienijimai, įsteigti tarptautinėmis sutartimis tam tikriems nuolatiniams tikslams siekti.

TO rūšys:

• Tarpvyriausybinės (tarpvalstybinės)
• Nevyriausybinės

Tarptautinė vyriausybinė organizacija – tai organizacija įsteigta tarptautine sutartimi ar kitu tarptautinės teisės reglamentuojamu aktu ir turinti savo tarptautinį teisinį subjektiškumą. Be valstybių TO nariais gali būti ir kiti dariniai.

Tarpvyriausybinės organizacijos požymiai:
1) Steigimo aktas – tarptautinė sutartis tarp valstybių ir reglamentuojama TT. Jei organizacijos steigiamasis aktas yra tarptautinė sutartis tai preziumuojama, kad ji yra vyriausybinė, jei kitkas - tai nevyriausybinė.
2) Narystė – narės yra valstybės, tačiau tai nėra vienintelės narės. Kai kuriose organizacijose gali dalyvauti ir atskiros nesavivaldžios teritorijos. Pasaulinė pašto sąjunga, UNESCO pasaulio meteorologijos tarnyba. Narėmis gali būti ir kitos organizacijos. EU yra narė daugelyje organizacijų, ir jei pasiekia susitarimą tai balsuoja 27 balsais, o jei nepasiekia narės balsuoja atskirai.
3) Nuolatinio pobūdžio tikslai – valstybių tarptautinis bendradarbiavimas, veikla yra nepertraukiama ir tęstinė.
4) Instancinė struktūra
- Aukščiausia institucija – tai institucija, kurioje atstovaujama visoms valstybėms narėms. Pvz.: JT generalinė asamblėja.
- Vykdomoji institucija – pvz.: JT saugumo taryba.
- Administracinė institucija – tai institucija, kuri betarpiškai kasdien vykdo organizacijos veiklą. Sudaro: politinis personalas – administracinės institucijos vadovas; vadovauja – generalinis sekretorius / sekretorius / direktorius / prezidentas. Specialistai. Pagalbinis personalas. Ekspertai atlieka ad hoc pobūdžio uždavinius.
- Kitos institucijos – pagal poreikius. Pvz.: Europos tarybos komitetas – susirenka užsienio reikalų ministrai tada veikia kaip aukščiausia, o kai atstovai jų susirenka tada kaip vykdomoji institucija.
5) Teisinis subjektiškumas – organizacija turi atskirą tarptautinį teisinį subjektiškumą nuo savo steigėjų. TO nėra suverenus subjektas.
Numanomų įgaliojimų doktrina (implied power doctrine) organizacija turi ne tik tuos įgaliojimus kurie yra numatyti steigiamajame akte bet ir tuos kurių reikia organizacijos tikslams ir funkcijoms vykdyti, nors jie gali niekur rašytine forma neišreikšti.
6) Atitiktis teisei

Nevyriausybinės organizacijos požymiai:

a) Steigiamasis aktas – steigimo sutartis ar kitas aktas sudarytas nacionalinės teisės aktų tvarka.
b) Fizinių ir juridinių asmenų iš skirtingų valstybių narytė.
c) Nacionalinės teisės subjektas.

TO KLASIFIKACIJA:
Pagal geografinė veiklos sferą ir narystės pobūdį:
a) Universalios
b) Regioninės – Pvz. ESBO – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija:
- Subregioninės / lokalinės – kelios labiausiai susijusios regiono valstybės.

Pagal narystės pobūdį ir naujų narių priėmimo tvarką:

a) Atviros organizacijos – JT ir dauguma JT sistemos organizacijos (dauguma universalių organizacijų)
b) Uždaros ir pusiau uždaros organizacijos – narystei keliami papildomo reikalavimai. Pusiau uždaros – priimama kvalifikuota balsų dauguma. Uždaros – priimama visų esamų narių sutikimu. Nors vienai valstybei prieštaraujant nauji nariai nepriimami (NATO ir EU).
- Regioninės – Europos tarybos nare gali būti tik Europos valstybė pripažįstanti žmogaus teises.
- Bendro paveldo – vienija ne regioninė priklausomybė bet istoriniai, kalbiniai, ekonominiai ir pan. tradiciniai.
- Funkcinės – jų narėmis gali būti tik valstybės atliekančios tam tikrą funkciją (dažniausiai ekonominę), OPEC.
- Narystės kitoje organizacijoje reikalaujančios organizacijos – norint įstoti į organizaciją reikia būti įstoti į kitą organizaciją.

Pagal kompetencijos pobūdį:

a) Bendrosios kompetencijos (politinės) organizacijos – apima visas ar beveik visus TT tikslus. JT; ES; AS; ET.
b) Specializuotos (techninės) organizacijos – užsiima viena ar keliomis sritimis.

Pagal kompetencijos ir santykių su valstybėmis narėmis pobūdį:
a) Klasikinės organizacijos – jų esmė ir paskirtis yra koordinacinė.
- Valstybių veiklos ir bendradarbiavimo koordinacija
- Rekomendacinio pobūdžio ir netiesioginio veikimo sprendimai – valstybės ratifikuoja ir sprendžia kaip įgyvendinti.
- Institucijos sudaromos iš valstybių narių atstovų
- Biudžetas sudaromas iš valstybių narių įnašų.
b) Viršnacionalinės organizacijos – ES (Lisabonos susitarimai pakeitė ramsčių sistemą) (AS – siekia būti).
- Valstybių integracija.
- Kompetencija spręsti įprastinių vidaus kompetencijai sričių klausimus
- Privalomi tiesioginio veikimo ir viršnacionalinės galios sprendimai
Viršnacionalinė galia reiškia kad jei nacionalinė teisė prieštarauja reikia taikyti EU teisės aktą.
- Institucijų formavimas ne iš valstybių narių vyriausybių atstovų.
- Autonominiai biudžeto pajamų šaltiniai – mažiau įtakos.
- Veiksmingesnis prievarinio sprendimų įgyvendinimo mechanizmas – komisija gali pradėti pažeidimo procedūrą ir teismui pripažinus gali būti skiriamos ekonominės sankcijos.

Question 21

Atsakomybė tarptautinėje viešojoje teisėje

Answer 21

1. Valstybės atsakomybės pagrindas (sąlygos): objektyvusis ir subjektyvusis elementai
   (JT TTK Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 1-15 str.)

Tautinės teisės pažeidimas – valstybės veika (veikimas arba neveikimas), kurios sudėtį sudaro du elementai:
• Objektyvusis – valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas
- neveikimo atveju sąlygos (Įkaitų Teherane byla): žinojimas apie įsipareigojimą ir būtinybę veikti, buvimas tinkamų priemonių ir jų nesiėmimas
• Subjektyvusis – veikos priskyrimas valstybei (valstybė atsako tik už savo veiką):
- valstybės institucijų ir pareigūnų veika – nepriklausomai nuo vietos valstybės institucijų sistemoje ir hierarchijoje, taip pat nepriklausomai nuo to, ar viršijami turimi įgaliojimai (TTK, Genocido byla: valstybės institucija – pagal valstybės teisę jos vardu veikianti jos organizacijos dalis (de jure) ar formaliai atskiras, bet iš tikrųjų visiškai priklausomas darinys (de facto), o ne tik išlaikomas ar remiamas politiškai, finansiškai, logistiškai ar kariškai)
- asmenų ar darinių, vykdančių valstybinės valdžios elementus, veika – jei įgalioti vykdyti valstybės funkcijas pagal nacionalinę teisę ir veikia šių funkcijų ribose (pvz., nevyriausybinės organizacijos, vykdančios viešojo administravimo funkcijas)
- valstybės kontroliuojama asmens ar asmenų grupės veika – jeigu elgesio kontrolė yra efektyvi (efektyvios kontrolės testas) (Nikaragvos, Įkaitų Teherane, Genocido bylos: visiškos priklausomybės testas netaikomas, bet bendros kontrolės ir priklausomybės (finansų, mokymo, organizavimo, tiekimo srityse) nepakanka, o turi būti vadovavimas (kontrolė) konkrečiai veikai, kuri pažeidžia TT normas, ar pavedimas ar vertimas šią veiką atlikti)
- faktiškai vykdančių valstybinės valdžios elementus situacijose, kai valdžios Tarpinstitucijų nėra ar jos nefunkcionuoja, asmenų veika – jei faktiškai įgyvendinama valdžia ir to reikalauja aplinkybės (pvz., laivo kapitonas ar orlaivio vadas, kitas asmuo kritiškoje situacijoje)
- sukilėlių ar panašaus judėjimo veika – jeigu tokiam judėjimui pavyksta sukurti naują valstybę ar vyriausybę
- priskirtų valstybei kitos valstybės institucijų veika
- bet kuri kita kitų subjektų veika, kurią valstybė priima ar pripažįsta kaip savo

2. Veikos priskyrimas valstybei (efektyvios kontrolės kriterijus)
   Valstybė tarptautinėje teisėje, kaip, beje, ir nacionalinėje teisėje, vei¬kia per savo organus (institucijas) arba pareigūnus. Todėl ji turi atsakyti ir atsako už jų veiksmus. Ir priešingai - valstybė už privačių asmenų veiks¬mus neatsako, nebent privalėjo pagal tarptautinę teisę šiems veiksmams užkirsti kelią (pvz., apsaugoti užsienio valstybės diplomatinę atstovybę nuo bet kokio užpuolimo), tačiau to nepadarė. Bet ir čia teisiškai, ji at¬sako ne už užpuolikų, jei jie buvo privatūs asmenys, veiksmus (juos pri¬valo nubausti), o už savo organų arba pareigūnų neveikimą.

Valstybė atsako už bet kokių savo organų arba pareigūnų veiksmus ar neveikimą nepriklausomai nuo jų padėties valstybės vidaus struktūro¬je, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šis organas yra žemiausios, ar aukš¬čiausios grandies, ar jis priklauso įstatymų leidimo, vykdomajai ar teis-minei valdžiai. Projekto 4 straipsnis „Valstybės organų veika” nustato:
„1. Bet kurio valstybės organo veika pagal tarptautinę teisę laikoma šios valstybės veika nepriklausomai nuo to, ar šis organas vykdo įstaty¬mų leidimo, vykdomąsias, teismines ar kurias nors kitas funkcijas, taip pat nepriklausomai nuo to, kokią padėtį jis užima šios valstybės organi¬zavimo struktūroje, ir ar šis organas yra centrinės vyriausybės ar valsty¬bės teritorinio vieneto organas.
2.Organo sąvoka apima bet kuri asmenį ar vienetą, kuris turi orga¬no statusą pagal šios valstybės vidaus teisę”.

3. Aplinkybės, šalinančios atsakomybę (veikos neteisėtumą)

• Sutikimas – negalioja jus cogens normos pažeidimui
• Savigyna – savigynos priemonė pgl. JT Chartijos 51 straipsnį ir paprotinę teisę
• Atsakomoji priemonė – nukentėjusios valstybės taikoma priemonė prieš valstybę pažeidėją reaguojant į TT pažeidimą ir nevykdant tarptautinio įsipareigojimo (jeigu atitinka kitus atsakomųjų priemonių teisėtumo reikalavimus)

• Force majeure (nenugalima jėga) – neleidžianti vykdyti įsipareigojimo valstybės nekontroliuojama jėga ar nenumatytas įvykis, jeigu:

	- valstybė pati neprisidėjo prie force majeure situacijos atsiradimo;
	- valstybė neprisiėmė force majeure situacijos rizikos

• Nelaimė (distress) – būtinas tarptautinio įsipareigojimo nesilaikymas, jeigu:

	- asmens veiksmais gelbėjama savo ar kitų (patikėtų) asmenų gyvybė;
	- nėra kitos išeities – vienintelis būdas gyvybei gelbėti;
	- nelaimės situacija nesusidarė dėl valstybės elgesio;
	- veika nesukelia tokio paties ar didesnio pavojaus

• Būtinasis reikalingumas (state of necessity) – būtinas tarptautinio įsipareigojimo nesilaikymas, jeigu (t.p. pgl. Gabcíkovo-Nagymaros projekto, Palestinos bylas):

	- ginamas valstybės esminis interesas (ne asmens gyvybė, kitaip – nelaimės situacija); 
	- tai yra vienintelis būdas esminiam interesui apsaugoti;
	- ginamam esminiam interesui yra iškilęs sunkus ir neišvengiamas pavojus;
	- tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas nesukelia rimtos grėsmės valstybės, kuriai įsipareigota, ar visos tarptautinės bendrijos esminiam interesui (pvz., ne erga omnes įsipareigojimo pažeidimas) – ne tokia pat ar didesnė grėsmė kitai valstybei;
	- įsipareigojimo pobūdis nepašalina galimybės remtis būtinuoju reikalingumu (pvz., ne erga omnes įsipareigojimas);
	- valstybė neprisidėjo prie būtinojo reikalingumo situacijos susidarymo

Gabcíkovo-Nagymaros projekto byla: būtinasis reikalingumas nepanaikina tarptautinio įsipareigojimo ir nenutraukia sutarties, o tik atleidžia nuo atsakomybės už įsipareigojimo pagal sutartį nevykdymą

4. Reparacijos rūšys ir formos

(JT TTK Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 28-39 str.)
Visiškos reparacijos principas (1928 m. rugsėjo 13 d. NTTT sprendimas Chorzowo fabriko byloje): “reparacija turi, kiek tai įmanoma, panaikinti visas neteisėto akto pasekmes ir atkurti situaciją, kuri, tikėtina, būtų egzistavusi, jeigu šis aktas nebūtų įvykdytas; jeigu restitucija natūra neįmanoma, turi būti sumokėta suma, atitinkanti restitucijos natūra vertę”

• Materialinė atsakomybė – materialinės žalos atlyginimas – 2 reparacijos formos:
- Restitucija – teisėtos situacijos, kuri buvo iki pažeidimo, atkūrimas (jei tai nėra neįmanoma ir nesukelia neproporcingos galimai kompensacijai naštos)
- Kompensacija – bet kokios finansiškai įvertinamos žalos, įskaitant negautas pajamas, atlyginimas pinigais ar lygiaverte natūra (tiek, kiek žalos nepadengia restitucija)
1997 m. rugsėjo 25 d. TTT sprendimas Gabcíkovo-Nagymaros projekto byloje: bendra nukentėjusios valstybės teisė gauti kompensaciją yra nusistovėjusi TT norma

• Nematerialinė (politinė) atsakomybė – moralinės žalos atlyginimas – 1 reparacijos forma:
- Satisfakcija (jei žalos negalima padengti restitucija ir kompensacija – kai restitucijos ir kompensacijos nepakanka arba žalą gali atlyginti tik satisfakcija):
- pažeidimo pripažinimas, įskaitant TTT sprendimą, kuriuo konstatuotas pažeidimas (Arešto orderio, Genocido, kt. bylos);
- oficialus atsiprašymas;
- apgailestavimo išreiškimas;
- nominalus nuostolių atlyginimas (simbolinė kompensacija);
- kaltų dėl pažeidimo asmenų patraukimas atsakomybėn (įskaitant perdavimą)
- kitoks tinkamas aktas
Satisfakcijos formos reikalavimai: proporcingumas žalai ir atsakingos valstybės nežeminimas

Question 22

Individo teisės, pareigos ir atsakomybė

Answer 22

Dabar tarptautinė teisė jau tiesiogiai įtvirtina tam tikras individo teises, laisves ir pareigas. Pirmiausia tai pasakytina apie žmogaus teises, kurios įtvirtintos pirmiausia tarptautinės teisės aktuose. O dėl pareigų, tai reikia pažymėti, kad yra sudaryta daug universalių bei regioninių sutarčių, kurios įpareigoja bausti arba išduoti asmenis, padariusius nusikaltimus, apibrėž-tus šiose sutartyse (pvz., užgrobusius orlaivį, pagrobusius įkaitus, platinusius narkotikus ir kt.).
Kartu pabrėžtina, kad nereikia pervertinti tarptautinės teisės galimybių tiesiogiai reguliuoti individo teises ir pareigas.
Ubi remedium, ibi jus - ten, kur yra poveikio priemonė, yra teisė.
Pareigų klausimas yra šiek tiek sudėtingesnis. Nėra universalaus tarp-tautinio organo, kuris galėtų priversti individą vykdyti pareigas, įtvirti-namas tarptautinėje teisėje. Šiuo metu jau veikia pirmasis nuolatinis tarp-tautinis baudžiamasis teismas - Tarptautinis baudžiamasis teismas, įsteig-tas pagal 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, įsi-galiojusį 2002 m. Jis įsteigtas bausti už sunkiausius nusikaltimus visai tarp-tautinei bendrijai - už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusi-kaltimus ir agresiją.
Tačiau tarptautinės teisės reguliuojamas valstybių bendradarbiavimas teisinės pagalbos ir ekstradicijos srityje baudžiant asmenis, padariusius tarp¬tautinio pobūdžio nusikaltimus arba „nusikaltimus pagal tarptautinę teisę” (kariniai nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui ir taikai), leidžia teigti, kad jau yra galimybė tiesiogiai užtikrinti individo pareigas pagal tarptautinę teisę.
Kitos dvi sritys, kuriose tarptautinė teisė veikia individo statusą yra užsieniečių teisės ir pilietybė.
Užsieniečių statusą tarptautinė teisė apsaugo pirmiausia dėl žmogaus teisių apsaugos. Be to, užsieniečių ekonominės teisės gali būti saugomos ginant jų investicijas, suteikiant prekybos, navigacijos lengvatas ir pan.
Nors pilietybė ir toliau lieka valstybės vidaus teisės dalis, nes valstybė pati nustato pilietybės įgijimo bei netekimo pagrindus ir tvarką, tarptauti-nė teisė yra pajėgi spręsti kai kuriuos kolizinius pilietybės klausimus, pir-miausia asmeniui turint kelias pilietybes arba neturint jokios pilietybės.
Žmogaus teisių apsaugos teisinis principas buvo įtvirtintas tik 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.
Žmogaus teisės nėra siejamos su pilietybe.
Žmogaus teises užtikrina Europos žmogaus teisių konvencijos sistema. Kartu reikia turėti omenyje, kad žmogaus teisių apsaugos universalios ir regioninės normos pastaruoju metu ypač sparčiai tobulėja. Išsiplėtojo atskirų gyventojų grupių narių teisių (vaikų, moterų, invalidų ir kt.), kurioms reikalinga specifinė apsauga, reguliavimas. Čia reikėtų paminėti, pavyzdžiui, 1959 m. Vaiko teisių deklaraciją ir 1989 m. Vaiko teisių konvenciją (Lietuva joje dalyvauja). Darbo ir socialinių teisių srityje didelį darbą atlieka Tarptautinė darbo organizacija, savo priimamose konvencijose ir rekomendacijose formuojanti atitinkamas normas. Reikia paminėti ir regionines žmogaus teisių sistemas: Amerikos (1948 m. Amerikos žmogaus teisių deklaracija ir 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija, paremta Europos žmogaus teisių konvencijos modeliu), Afrikos (1981 m. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija), Nepriklausomų valstybių sandraugos (1995 m. NVS žmogaus teisių konvencija).

JUNGTINIŲ TAUTŲ ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS SISTEMA
Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnis, išvardijantis šios pasaulinės or-ganizacijos tikslus, numato tikslą bendradarbiauti skatinant pagarbą žmo-gaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, kurios turi būti užtikrinamos visiems asmenims be jokio rasės, lyties, kalbos ar religijos skirtumo (Chartijos 1 str. 3 p.). Chartijos 55 straipsnis, numatantis Jungtinių Tautų Ekonominės ir so-cialinės tarybos veiklos tikslus, numato skatinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Valstybės, Jungtinių Tautų narės, yra įpa-reigotos imtis veiksmų šiems tikslams pasiekti (Chartijos 56 str.), o Gene-ralinė Asamblėja - vykdyti tyrimus žmogaus teisių srityje (13 str.).

Question 23

Tarptautinės baudžiamosios teisės pagrindai

Answer 23

Kiekvienos valstybės jurisdikcijos ribas teritorijos, asmenų ir veikų at-žvilgiu nustato šios valstybės įstatymai. Valstybė, nustatydama šias ribas, vadovaujasi trimis pagrindinėmis taisyklėmis. Pirma, valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, padariusiems nusikaltimus jos teritorijoje (lex loci delicti). Antra, valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę savo piliečiams, padariusiems nusikaltimus tiek šioje valsty¬bėje, tiek užsienyje (lex patriae). Trečia, valstybė turi teisę taikyti bau¬džiamąją atsakomybę asmenims, padariusiems nusikaltimus prieš šios valstybės interesus (principium reale). Visi šie principai įtvirtinami vals¬tybės vidaus įstatymuose.

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje aiškėja tendencija bausti asmenis už tam tikrus nusikaltimus nepriklausomai nuo atskiros valstybės jurisdik¬cijos, t. y. remiantis universalia jurisdikcija. Tokia jurisdikcija gali būti tai¬koma už genocidą, karinius nusikaltimus, piratavimą, prekybą vergais ir kt.

Iš tarptautinės teisės gali išplaukti dvi galimybės bausti individą: jis gali būti baudžiamas už kriminalinius tarptautinio pobūdžio nusikaltimus arba valstybės tarptautinius nusikaltimus, kaip šių nusikaltimų organiza-torius arba vykdytojas.
Pagal tarptautines sutartis ir valstybės vidaus teisę fizinis asmuo gali būti baudžiamas už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus, t. y. už krimi-nalinius nusikaltimus, kurių pasekmės peržengia vienos valstybės ribas.

Question 24

Teisinė pagalba ir ekstradicija

Answer 24

Ekstradicija – nusiklatėlių išdavimas kitai valstybei. Kalbant apie ekstradiciją ir jos taikymo sąlygas svarbus paminėti, kad negalima išduoti žmogaus valstybei, kur jam gresia kankinimai, t.y. svarbu atsižvelgti į žmogaus teises. Ekstradicja yra tarptautinės teisės kategorija.
Pagal konstituciją: LR pilietis negali būti išduotas kitai valstybei jei tarptautinė sutartis nenumato kitaip.
1995 LR įsigaliojo 1957 ET sudaryta konvencija dėl ekstradicijos.
Ekstradicija - aktas, kuriuo viena valstybė išduoda asmenį, kaltinamą ar nuteistą už nusikaltimą, įvykdytą už jos teritorijos ribų, kitai valstybei, kuri reikalauja jį išduoti ir turi kompetenciją jį tardyti ir nubausti.
Dar kitaip tariant ekstradicija yra oficialus asmens, pabėgusio no teisingumo, perdavimą, nepaisant jo nesutikimo, kitos valstybės organams baudžiamojo arba bausmės vykdymo tikslams.
Ekstradiciją reikia skirti nuo bausmę atliekančio asmens perdavimo valstybei, kurios pilietis jis yra. Perdavimas bausmei atlikti skiriasi nuo išdavimo pirmiausia savo tikslais – juo siekiama, kad nusikaltėlis atliktų bausmę įprastoje jam kalbinėje ir etninėje aplinkoje.
XI seminaras – Teisinė pagalba ir ekstradicija
Teisinė pagalba – tam tikrų teisinių aktų atitikimas vienoje valstybėje kitos valstybės naudai. Pasireiškia įvairiomis teismų, tardymo ir kitų teisėsaugos organų bendradarbiavimo formomis (nuo atitinkamų dokumentų išdavimo, iki ekstradicijos). Teisinės pagalbos sutartys numato paprastesnę susižinojimo tarp šalių teisėtvarkos organų tvarką.
Ekstradicija – aktas, kuriuo viena valstybė išduoda asmenį, kaltinamą ar nuteistą už nusikaltimą, įvykdytą už jos teritorijos ribų, kitai valstybei, kuri reikalauja jį išduoti ir turi kompetenciją jį tardyti ir nubausti. Pagal Europos ekstradicijos konvenciją (1 str.) – pasislėpusio nuo teisingumo asmens išdavimas jo nubaudimo tikslu. Pagal 1 str. – ekstradicijos pareiga – „susitariančios šalys įsipareigoja išduoti viena kitai visus asmenis, kuriems prašančios šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta šalis reikalauja, kad būtų galima įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti.“ Vadapalas išskiria tokius elementus:
a) paskirtis – užtikrinti valstybės baudžiamąją jurisdikciją nusikaltimą įvykdžiusio, bet pasislėpusio nuo teisingumo ar jam paskirtos bausmės atžvilgiu;
b) ekstradicija yra tokio asmens oficialus perdavimas šiai valstybei.
Ekstradicija kaip tarpvalstybinės teisinės pagalbos forma: nusistovėjusi taisyklė, jog nusikaltėlis išduodamas kitai valstybei tik tada, jei išdavimas numatytas valstybes siejančioje dvišalėje ar daugiašalėje sutartyje. Tokia sutartis gali būti teisinės pagalbos sutartis, ekstradicijos sutartis, sutartis, įpareigojanti valstybes kovoti su tam tikrais tarptautinio pobūdžio nusikaltimais. Ekstradicija ypatinga tuo, jog atliekami ne atskiri procesiniai veiksmai, bet kitai valstybei perduodamas asmuo, pasislėpęs nuo teisingumo. Todėl ekstradicijai taikomos pakankamai griežtos sąlygos. Nėra absoliučios ekstradicijos pareigos, išduodanti valstybė gali atsisakyti išduoti asmenį, kai tai prieštarauja jos valstybiniams interesams, ji gali šį asmenį teisti pati, nusikaltėlis yra jos pilietis, nusikaltimas yra politinio pobūdžio ir pan.
Ekstradicija kaip procesinis veiksmas pagal valstybės vidaus teisę: pagal LT teisę – ekstradicijos pagrindas yra atitinkamos BK ir BPK bei tarptautinių sutarčių nuostatos. Konstitucija numato bendrą principą: LR pilietis negali būti išduotas užsienio valstybei (13 str.). Tačiau iškart seka nuostata – „jei LR tarptautinė sutartis nenumato kitaip“. BPK nustato, jog išduoti asmens neleidžiama, jei dėl jo yra priimtas ir jau įsiteisėjo nuosprendis už nusikaltimą, už kurį reikalaujama asmenį išduoti, taip pat jeigu byla yra nutraukta. Ekstradicija yra teisminis aktas, sprendimą išduoti asmenį kitai valstybei priima teismas (tačiau konvencija to nereikalauja). Nors ekstradicija yra tarptautinės viešosios teisės kategorija, tačiau ji vykdoma pagal valstybės, kuri išduoda nusikaltėlį, vidaus teisę.
Atsisakymas išduoti ekstradicijos metodu:

Europos arešto orderis (EAO) – vienos iš ES valstybių teisminės institucijos prašymas suimti asmenį kitoje valstybėje narėje ir perduoti pirmajai valstybei. Palyginti su ekstradicijos procedūromis, pasikeitė 6 aspektai: i) griežtesni terminai - 90 d. grąžinti asmenį valstybei, kurioje išduotas EAO (60 + 30 dienų pratęsimas); ii) paprastesnės procedūros; iii) nėra politinio dalyvavimo – išimtinai teisminis sprendimas; iv) šalies piliečių perdavimas – iš esmės negalima atsisakyti perduoti, nebent pati valstybė perima vykdymą; v) orderį išdavusios valstybės garantijos (pakartotinio nagrinėjimo prašymas, jei asmuo nedalyvavo priimant sprendimą, peržiūrėjimo prašymas, jei nuosprendis iki gyvos galvos, jei susiję su piliečiu – galimybė grąžint atgal bausmės vykdymui); vi) atsisakymo pagrindai – privalomo bei neprivalomo nevykdymo pagrindai.
Dvigubo baudžiamumo principas. Nusikaltimai:
Prekyba žmonėmis, narkotikais. Bausmė – įkalinimas ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui.
Tarptautinis nusikaltimas ir nusikaltimas tarptautinei teisei – kuo skiriasi?
Tarptautinis nusikaltimas – esminis ius cogens normų pažeidimas ir yra sisteminis, vyksta dideliu mastu, o ne vienkartinis pažeidimas.
Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai - Kriminaliniai, kurio pasėkmės išeina už valstybės ribų.
Teroro akto metodai – grasinimas, smurtas, o objektas – civiliai.
Europos vykdomasis raštas – jei europoje tai Hagos konvencija o jei ne EE valsybė tai Hagano konvencija.
Bylos
1989 m. Soering byla. Vaikinas kaltintas merginos tėvų nužudymu, po žmogžudystės Amerikoje abu išvyko į Angliją, pagauti naudojantis suklastotais čekiais. Teismas išaiškino: ekstradicija pati negali pažeisti konvencijos 3 straipsnio, tačiau tai pažesiti gali pats bausmės laukimas, sukeliamas stresas jo metu, kaliinimo sąlygos, mirties bausmės tikimybė (mat JAV nepateikė įtikinamo užtikrinimo, kad mirties bausmė taikoma nebus). Taigi, priėmus sprendimą ekstradicijai būtų pažeistas 3-iasis straipsnis. Jis paliktas UK ir nueistas 2 kartus iki gyvos galvos. Mergina pripažinta nepakaltinama.
2008 m. Saadi v Italy. Esmė: EŽTT patvirtino savo jurisprudenciją, jog dalyvavimasorizme nepaveikia asmens individualių, absoliučių teisių pagal 3iąjį konvencijos straipsnį. Byloje kaip 3iasis asmuo dalyvavo UK, prašydama peržiūrėti principą, ar tikrai asmens pavojingumas neturėtų būti vertinamas tokioje situacijoje. Tuniso pilietis Saadi buvo kaltinamas dalyvavimu terorostinėje grupuotėje, terorizmo kurstymu. Saadi prašė politinio prieglobsčio dėl to, jog Tunise jam grėsė kankinimai, politinės, religinės represijos. Grindžiama, jog planuojama deportacija būtų konvencijos 3 str. pažeidimas. Italų vyriausybė ginčioj tuo, kad Tunisas yra atitinkamų sutarčių dėl žmogaus teisių apsaugos šalis, taip pat – jog gautas patikinimas iš Tuniso. Todėl Italija mano atlikusi savo pareigą apsaugoti asmenį nuo kankinimų. Teismas išaiškino, jog turi būti apsaugoma nuo realių galimybių, rėmimasis vien Tuniso vidaus teise ar abstrakčiais pasižadėjimais nėra pakankamas užtikrinimas. Nors susiduriama susunkumais kovoje su terorizmu, iš žmogaus negali būti atimamos jo absoliučios teisės.
Michaila Golovatovas –
Medininkų žudynių –
Terorizmo sampratos problema: nėra visuotinai priimtos terorizmo sąvokos, skirtinguose žemynuose jis traktuojamas skirtingai. Pvz. 1998 m. JAV saugumo departementas apibrėžė kaip suplanuotą, politiškai motyvuotą, subnacionalų slaptų grupuočių smurtą, nukreiptą į taikius gyventojus, siekiant padaryti poveikį politiniams adresatams. 2001 m. Europos parlamento rekomendacija: bet koks veiksmas, įvykdytas asmens ar grupės asmenų, naudojant prievartą arba grasinant panaudoti prievartą, prieš valstybę, jos gyventojus, institucijas ar konkrečius asmenis, kurie dėl separatistinių siekių, ekstremistinių ideologinių įsitikinimų, religinio fanatizmo ar naudos troškimo siekia sukurti baimės atmosferą tarp valdžios atstovų, konkrečių asmenų, visuomenės grupių ar pačioje visuomenėje. Atnaujintos LR programos prieš terorizmą metmenyse skiriamas vidinis ir tarptautinis terorizmas. Taip pat teorijoje gali būti skiriamos įvairios rūšys: jūrų terorizmas, aviacijos terorizmas, tarptautiniai terorizmo aktai, susiję su sprogdinimais ir t.t. Terorizmas – platesnė sąvoka nei teroro aktas. Šiuolaikinis terorizmas turėtų būti suprantamas plačiau ir apimti ne vien tarptautiniuose dokumentuose vartojamas įvairias su terorizmu susijusias nusikalstamas veikas, bet ir valstybių nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes ir pavojus. Nesant vieningos konvencijos ar apibrėžimo, pasirinktas sektorinis reglamentavimas, kai su tam tikrais terorizmo aktais, kurie yra pavojingi visoms valstybėms, kovojama tarptautiniu mastu. Tai tokie nusikaltimai, kaip įkaitų ėmimas, jūrų piratavimas, branduolinis terorizmas, pasikėsinimas į valstybių atstovus ir t.t.
1) Teisinė pagalba civilinėse bylose: Lietuva turi nemažai sutarčių dėl pagalbos ir civilinės teisės srityje (pvz. su Armėnija, Azerbaidžanu, Uzbekistanu, Ukaina, Lenkija ir t.t.). Tai procesinio veiksmo atlikimas kitos valstybės prašymu, būtinas, kai sprendžiama byla su tarptautiniu elementu.
2) Teisinės pagalbos prašymų perdavimas - ?
9) Valstybių įsipareigojimai pagal:
• Tokijo konvenciją – priimti bet kurį asmenį, kurį perduoda orlaivio vadas, imtis priemonių įtariamų asmenų sulaikymui, garantuoti asmeniui susisiekimą su atstovu, kurios valstybės pilietis jis yra, atlikti pirminį faktų tyrimą, areštuojant asmenį – pranešti orlaivio registracijos valstybei. Kova su tam tikrais veiksmais padarytais orlaivyje.
• Hagos konvencija – kiekvienos valstybės įsipareigojimas taikyti griežtas bausmes, kai padaromi nusikaltimai, susiję su orlaivio užgrobimu ir kontroliavimu.
• Montrealio konvencija – kova su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą. Valstybės įsipareigoja taikyti griežtas bausmes, kai nusikaltimai padaromi prieš asmenis, sugadinama įranga, pranešamos melagingos žinios ir pan.
Neteisėtas orlaivių užgrobimas – orlaivis, pažymėtas valstyvės vėliava yra prilyginamas valstybės teritorinei fikcijai. Garsiausias pavyzdys – rugsėjo 11.
Egzaminui:
Diplomatinė ir konsulinė – teorija, nors klauimu egzamine nlb turėtų būt.
Tarptautinė humanitarinė – labai susijusi su jėgos draudimo tema. Civiliu ir kombatantų statusas. Kas yra karas, karinė okupacija, karinė padėtis. Nikaragvos byla.
Ekstradicija – nusiklatėlių išdavimas kitai valstybei. Kalbant apie ekstradiciją ir jos taikymo sąlygas svarbus paminėti, kad negalima išduoti žmogaus valstybei, kur jam gresia kankinimai, t.y. svarbu atsižvelgti į žmogaus teises. Ekstradicja yra tarptautinės teisės kategorija.
Pagal konstituciją: LR pilietis negali būti išduotas kitai valstybei jei tarptautinė sutartis nenumato kitaip.
1995 LR įsigaliojo 1957 ET sudaryta konvencija dėl ekstradicijos.
Ekstradicija - aktas, kuriuo viena valstybė išduoda asmenį, kaltinamą ar nuteistą už nusikaltimą, įvykdytą už jos teritorijos ribų, kitai valstybei, kuri reikalauja jį išduoti ir turi kompetenciją jį tardyti ir nubausti.
Dar kitaip tariant ekstradicija yra oficialus asmens, pabėgusio no teisingumo, perdavimą, nepaisant jo nesutikimo, kitos valstybės organams baudžiamojo arba bausmės vykdymo tikslams.
Ekstradiciją reikia skirti nuo bausmę atliekančio asmens perdavimo valstybei, kurios pilietis jis yra. Perdavimas bausmei atlikti skiriasi nuo išdavimo pirmiausia savo tikslais – juo siekiama, kad nusikaltėlis atliktų bausmę įprastoje jam kalbinėje ir etninėje aplinkoje.
XI seminaras – Teisinė pagalba ir ekstradicija
Teisinė pagalba – tam tikrų teisinių aktų atitikimas vienoje valstybėje kitos valstybės naudai. Pasireiškia įvairiomis teismų, tardymo ir kitų teisėsaugos organų bendradarbiavimo formomis (nuo atitinkamų dokumentų išdavimo, iki ekstradicijos). Teisinės pagalbos sutartys numato paprastesnę susižinojimo tarp šalių teisėtvarkos organų tvarką.
Ekstradicija – aktas, kuriuo viena valstybė išduoda asmenį, kaltinamą ar nuteistą už nusikaltimą, įvykdytą už jos teritorijos ribų, kitai valstybei, kuri reikalauja jį išduoti ir turi kompetenciją jį tardyti ir nubausti. Pagal Europos ekstradicijos konvenciją (1 str.) – pasislėpusio nuo teisingumo asmens išdavimas jo nubaudimo tikslu. Pagal 1 str. – ekstradicijos pareiga – „susitariančios šalys įsipareigoja išduoti viena kitai visus asmenis, kuriems prašančios šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta šalis reikalauja, kad būtų galima įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti.“ Vadapalas išskiria tokius elementus:
a) paskirtis – užtikrinti valstybės baudžiamąją jurisdikciją nusikaltimą įvykdžiusio, bet pasislėpusio nuo teisingumo ar jam paskirtos bausmės atžvilgiu;
b) ekstradicija yra tokio asmens oficialus perdavimas šiai valstybei.
Ekstradicija kaip tarpvalstybinės teisinės pagalbos forma: nusistovėjusi taisyklė, jog nusikaltėlis išduodamas kitai valstybei tik tada, jei išdavimas numatytas valstybes siejančioje dvišalėje ar daugiašalėje sutartyje. Tokia sutartis gali būti teisinės pagalbos sutartis, ekstradicijos sutartis, sutartis, įpareigojanti valstybes kovoti su tam tikrais tarptautinio pobūdžio nusikaltimais. Ekstradicija ypatinga tuo, jog atliekami ne atskiri procesiniai veiksmai, bet kitai valstybei perduodamas asmuo, pasislėpęs nuo teisingumo. Todėl ekstradicijai taikomos pakankamai griežtos sąlygos. Nėra absoliučios ekstradicijos pareigos, išduodanti valstybė gali atsisakyti išduoti asmenį, kai tai prieštarauja jos valstybiniams interesams, ji gali šį asmenį teisti pati, nusikaltėlis yra jos pilietis, nusikaltimas yra politinio pobūdžio ir pan.
Ekstradicija kaip procesinis veiksmas pagal valstybės vidaus teisę: pagal LT teisę – ekstradicijos pagrindas yra atitinkamos BK ir BPK bei tarptautinių sutarčių nuostatos. Konstitucija numato bendrą principą: LR pilietis negali būti išduotas užsienio valstybei (13 str.). Tačiau iškart seka nuostata – „jei LR tarptautinė sutartis nenumato kitaip“. BPK nustato, jog išduoti asmens neleidžiama, jei dėl jo yra priimtas ir jau įsiteisėjo nuosprendis už nusikaltimą, už kurį reikalaujama asmenį išduoti, taip pat jeigu byla yra nutraukta. Ekstradicija yra teisminis aktas, sprendimą išduoti asmenį kitai valstybei priima teismas (tačiau konvencija to nereikalauja). Nors ekstradicija yra tarptautinės viešosios teisės kategorija, tačiau ji vykdoma pagal valstybės, kuri išduoda nusikaltėlį, vidaus teisę.
Atsisakymas išduoti ekstradicijos metodu:

Europos arešto orderis (EAO) – vienos iš ES valstybių teisminės institucijos prašymas suimti asmenį kitoje valstybėje narėje ir perduoti pirmajai valstybei. Palyginti su ekstradicijos procedūromis, pasikeitė 6 aspektai: i) griežtesni terminai - 90 d. grąžinti asmenį valstybei, kurioje išduotas EAO (60 + 30 dienų pratęsimas); ii) paprastesnės procedūros; iii) nėra politinio dalyvavimo – išimtinai teisminis sprendimas; iv) šalies piliečių perdavimas – iš esmės negalima atsisakyti perduoti, nebent pati valstybė perima vykdymą; v) orderį išdavusios valstybės garantijos (pakartotinio nagrinėjimo prašymas, jei asmuo nedalyvavo priimant sprendimą, peržiūrėjimo prašymas, jei nuosprendis iki gyvos galvos, jei susiję su piliečiu – galimybė grąžint atgal bausmės vykdymui); vi) atsisakymo pagrindai – privalomo bei neprivalomo nevykdymo pagrindai.
Dvigubo baudžiamumo principas. Nusikaltimai:
Prekyba žmonėmis, narkotikais. Bausmė – įkalinimas ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui.
Tarptautinis nusikaltimas ir nusikaltimas tarptautinei teisei – kuo skiriasi?
Tarptautinis nusikaltimas – esminis ius cogens normų pažeidimas ir yra sisteminis, vyksta dideliu mastu, o ne vienkartinis pažeidimas.
Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai - Kriminaliniai, kurio pasėkmės išeina už valstybės ribų.
Teroro akto metodai – grasinimas, smurtas, o objektas – civiliai.
Europos vykdomasis raštas – jei europoje tai Hagos konvencija o jei ne EE valsybė tai Hagano konvencija.
Bylos
1989 m. Soering byla. Vaikinas kaltintas merginos tėvų nužudymu, po žmogžudystės Amerikoje abu išvyko į Angliją, pagauti naudojantis suklastotais čekiais. Teismas išaiškino: ekstradicija pati negali pažeisti konvencijos 3 straipsnio, tačiau tai pažesiti gali pats bausmės laukimas, sukeliamas stresas jo metu, kaliinimo sąlygos, mirties bausmės tikimybė (mat JAV nepateikė įtikinamo užtikrinimo, kad mirties bausmė taikoma nebus). Taigi, priėmus sprendimą ekstradicijai būtų pažeistas 3-iasis straipsnis. Jis paliktas UK ir nueistas 2 kartus iki gyvos galvos. Mergina pripažinta nepakaltinama.
2008 m. Saadi v Italy. Esmė: EŽTT patvirtino savo jurisprudenciją, jog dalyvavimasorizme nepaveikia asmens individualių, absoliučių teisių pagal 3iąjį konvencijos straipsnį. Byloje kaip 3iasis asmuo dalyvavo UK, prašydama peržiūrėti principą, ar tikrai asmens pavojingumas neturėtų būti vertinamas tokioje situacijoje. Tuniso pilietis Saadi buvo kaltinamas dalyvavimu terorostinėje grupuotėje, terorizmo kurstymu. Saadi prašė politinio prieglobsčio dėl to, jog Tunise jam grėsė kankinimai, politinės, religinės represijos. Grindžiama, jog planuojama deportacija būtų konvencijos 3 str. pažeidimas. Italų vyriausybė ginčioj tuo, kad Tunisas yra atitinkamų sutarčių dėl žmogaus teisių apsaugos šalis, taip pat – jog gautas patikinimas iš Tuniso. Todėl Italija mano atlikusi savo pareigą apsaugoti asmenį nuo kankinimų. Teismas išaiškino, jog turi būti apsaugoma nuo realių galimybių, rėmimasis vien Tuniso vidaus teise ar abstrakčiais pasižadėjimais nėra pakankamas užtikrinimas. Nors susiduriama susunkumais kovoje su terorizmu, iš žmogaus negali būti atimamos jo absoliučios teisės.
Michaila Golovatovas –
Medininkų žudynių –
Terorizmo sampratos problema: nėra visuotinai priimtos terorizmo sąvokos, skirtinguose žemynuose jis traktuojamas skirtingai. Pvz. 1998 m. JAV saugumo departementas apibrėžė kaip suplanuotą, politiškai motyvuotą, subnacionalų slaptų grupuočių smurtą, nukreiptą į taikius gyventojus, siekiant padaryti poveikį politiniams adresatams. 2001 m. Europos parlamento rekomendacija: bet koks veiksmas, įvykdytas asmens ar grupės asmenų, naudojant prievartą arba grasinant panaudoti prievartą, prieš valstybę, jos gyventojus, institucijas ar konkrečius asmenis, kurie dėl separatistinių siekių, ekstremistinių ideologinių įsitikinimų, religinio fanatizmo ar naudos troškimo siekia sukurti baimės atmosferą tarp valdžios atstovų, konkrečių asmenų, visuomenės grupių ar pačioje visuomenėje. Atnaujintos LR programos prieš terorizmą metmenyse skiriamas vidinis ir tarptautinis terorizmas. Taip pat teorijoje gali būti skiriamos įvairios rūšys: jūrų terorizmas, aviacijos terorizmas, tarptautiniai terorizmo aktai, susiję su sprogdinimais ir t.t. Terorizmas – platesnė sąvoka nei teroro aktas. Šiuolaikinis terorizmas turėtų būti suprantamas plačiau ir apimti ne vien tarptautiniuose dokumentuose vartojamas įvairias su terorizmu susijusias nusikalstamas veikas, bet ir valstybių nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes ir pavojus. Nesant vieningos konvencijos ar apibrėžimo, pasirinktas sektorinis reglamentavimas, kai su tam tikrais terorizmo aktais, kurie yra pavojingi visoms valstybėms, kovojama tarptautiniu mastu. Tai tokie nusikaltimai, kaip įkaitų ėmimas, jūrų piratavimas, branduolinis terorizmas, pasikėsinimas į valstybių atstovus ir t.t.
1) Teisinė pagalba civilinėse bylose: Lietuva turi nemažai sutarčių dėl pagalbos ir civilinės teisės srityje (pvz. su Armėnija, Azerbaidžanu, Uzbekistanu, Ukaina, Lenkija ir t.t.). Tai procesinio veiksmo atlikimas kitos valstybės prašymu, būtinas, kai sprendžiama byla su tarptautiniu elementu.
2) Teisinės pagalbos prašymų perdavimas - ?
9) Valstybių įsipareigojimai pagal:
• Tokijo konvenciją – priimti bet kurį asmenį, kurį perduoda orlaivio vadas, imtis priemonių įtariamų asmenų sulaikymui, garantuoti asmeniui susisiekimą su atstovu, kurios valstybės pilietis jis yra, atlikti pirminį faktų tyrimą, areštuojant asmenį – pranešti orlaivio registracijos valstybei. Kova su tam tikrais veiksmais padarytais orlaivyje.
• Hagos konvencija – kiekvienos valstybės įsipareigojimas taikyti griežtas bausmes, kai padaromi nusikaltimai, susiję su orlaivio užgrobimu ir kontroliavimu.
• Montrealio konvencija – kova su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą. Valstybės įsipareigoja taikyti griežtas bausmes, kai nusikaltimai padaromi prieš asmenis, sugadinama įranga, pranešamos melagingos žinios ir pan.
Neteisėtas orlaivių užgrobimas – orlaivis, pažymėtas valstyvės vėliava yra prilyginamas valstybės teritorinei fikcijai. Garsiausias pavyzdys – rugsėjo 11.
Egzaminui:
Diplomatinė ir konsulinė – teorija, nors klauimu egzamine nlb turėtų būt.
Tarptautinė humanitarinė – labai susijusi su jėgos draudimo tema. Civiliu ir kombatantų statusas. Kas yra karas, karinė okupacija, karinė padėtis. Nikaragvos byla.

Question 25

Tarptautinės teisės subjekto požymiai

Answer 25

TT subjektas – darinys galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, taip pat galintis ginti savo teises pareikšdamas tarptautines pretenzijas. 1949 m. TTT konsultacinė išvada Žalos JT tarnybai atlyginimo byloje.
Subjektiškumas turi teisnumą ir veiksnumą – galintis turėti ir galintis ginti (įgyvendinti). Dažniausiai išskiriama tik teoriškai, nes teisnumas ir veiksnumas atsiranda vienu metu.
Gali būti kad valstybė kaip TT subjektas egzistuoja bet jos veiksnumas apribotas dažniausiai dėl išorinių veiksnių – JT saugumo tarybos sankcijos draudžiančios užsiimti tam tikra veikla, suvereniteto apribojimai.
Gali būti ir neteisėtas išorinis poveikis – 1940-1990 m. LR neišnyko kaip valstybė, bet negalėjo įgyvendinti suvereniteto dėl okupacijos ir dėl to kad neturėjo savo vyriausybės. Veikė tik kai kurios Lietuvos diplomatinės atstovybės – Londone Vašingtone ir šventojo sosto.
Lietuvos vyriausybė atsiranda tik nuo 1990 m. ir tada atgavo veiksnumą.

TT subjektai, TTT nusprendė kad teisė evoliucionavo ir subjektai neprivalo būti vienodi savo teisių prigimtimi ir apimtimi:

a) Valstybės – turi plačiausią subjektiškumą nes turi suverenitetą ir dėl to gali turėti visas teises įmanomas pagal TT. Kitų subjektų subjektiškumas yra ribotas jų tikslų.
b) Tarptautinės (tarpvyriausybinės) organizacijos - valstybių susivienijimai, įsteigti tarptautinėmis sutartimis tam tikriems nuolatinio pobūdžio tikslams siekti, turintys nuolatinę institucinę struktūrą ir atskirą nuo steigėjų tarptautinį teisinį subjektiškumą;
c) Tautos, kovojančios dėl nepriklausomybės (Palestina);
d) Specifiniai (sui generis) valstybinio pobūdžio vienetai (tarptautinės teritorijos, laisvieji miestai, Šventasis Sostas, Suverenus Maltos Ordinas);
e) Fiziniai ir juridiniai asmenys (?) - tam tikrais atvejais galimas ribotas subjektiškumas, jei dalyvavimas kuriant TT normas nelaikomas būtinu subjektiškumo požymiu.
f) Tautinės mažumos (?) - ginčytinas dalykas.

Question 26

Valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas

Answer 26

Valstybės požymiai – Montevidėjo konvencija dėl valstybių teisių ir pareigų 1933 m.
Valstybė turi turėti materialius požymius:
- Nuolatiniai gyventojai – teritorinė bendruomenė.
- Apibrėžta teritorija – valstybės teritorija yra žemės rutulio dalis kuriai taikomas valstybės suverenitetas. Valstybės teritorija susideda iš sausumos teritorijos, vandenų teritorijos, oro erdės ir žemės gelmių. Valstybės sausumos teritorija - tai teritorija apribota valstybės sienos kuri yra tarptautinėmis sutartimis nustatyti taškai.
Vandens teritorija yra dvejopa. Vidaus vandenys ir teritorinė jūra (jūros juosta iki 12 jūrmylių pločio kuri eina nuo pakrantės arba labiausiai išsikišusių taškų).
Išskirtinė ekonominė zona ir kontinentinis šelfas nėra valstybės teritorija tai mišraus rėžimo teritorija, kai kurios valstybės ten naudojasi suvereniomis teisėmis.
Oro erdvė yra oro stulpas virš sausumos ir vandens teritorijos.
Žemės gėlės tai gelmės po sausumos ir jūros teritorija.
Sienų delimitacija – yra sienų nustatymas tarptautine sutartimi su kaimyninėmis valstybėmis.
Demarkacija yra jau po delimitacijos – tai sienos pažymėjimas vietovėje.
Valstybės sienos keičiamos 4/5 Seimo narių dauguma.
- Valdžia (vyriausybė). Politinė bendruomenė turi turėti institucijas kurios veiktų efektyviai. Tai vienas iš svarbiausių pripažinimo kriterijų.

  Nematerialūs požymiai: -	Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis – Montevidėjo konvencija. Kritikuojamas. -	Nepriklausomybė ir suverenitetas – TT literatūra nesusitaria kuo skiriasi šios sąvokos. 
  Suverenitetas tai valstybės viršenybė viduje ir nepriklausomumas tarptautiniuose santykiuose. o	Vidinis suverenitetas – valstybės valdžios viršenybė, ji aukščiausia teritorijoje ir išskirtinumas – nėra jokios kitos analogiškos valdžios ir visi subjektai paklūsta tai valdžiai. Suvereniteto ir jurisdikcijos santykis. Jurisdikcija tai teisė taikyti savo įstatymus tam tikrų subjektų atžvilgiu. Valstybė savo jurisdikciją įgyvendina savo teritorijoje, tačiau yra išimčių – diplomatinės ir konsulinės atstovybės ir jų personalas – teritorija Lietuvos, bet jurisdikcija yra apribota – taip pat užsienio valstybių vadovai, TO atstovai, užsienio karo laivai. Jurisdikcija gali būti eksteritorinė –  o	Išorinis suverenitetas – nepriklausomumas tarptautiniuose santykiuose o	Suvereniteto ribos ir atsakomybė tarptautinei bendrijai – valstybės vis labiau priverstos bendrauti tarpusavyje.

Question 27

Valstybės ir Vyriausybės pripažinimas

Answer 27

?

Question 28

Valstybių teisių perėmimas

Answer 28

Šaltiniai:
– specialios susijusių valstybių (teisių perėmėjų, valstybės pirmtakės ir teisių perėmėjų) sutartys;
- 1978 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinėms sutartims ir
- 1983 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybinei nuosavybei, archyvams ir skoloms.

Sąvoka – vienos valstybės tarptautinių teisių ir įsipareigojimų perėjimas kitai valstybei – vienos valstybės pakeitimas kita atsakant už tam tikros teritorijos tarptautinius santykius.
Būtina sąlyga – vienos valstybės suverenitetu tam tikrai teritorijai – tos teritorijos teisinės priklausomybės (teisinio titulo, ne faktinio valdymo), pasikeitimas.

Atvejai:

a) Naujos nepriklausomos valstybės susikūrimas (buvusios kolonijos tapimas valstybe).
b) Valstybė pirmtakė lieka (teritorijos dalies perėjimas kitai valstybei, secesija – nauja valstybė).
c) Valstybės pirmtakės nelieka (valstybės iširimas, prijungimas prie kitos valstybės, valstybių susijungimas į jaują.

Ne atvejis: valstybės tęstinumas ir identitetas (teisinio subjektiškumo tapatumas). Negali būti teisių perėmimo ir tęstinumo kartu yra arba vienas arba kitas.

Objektai:

a) Tarptautinės sutartys (sutartinės teisės ir įsipareigojimai)
b) Valstybės nuosavybė (nuosavybės teisės)
c) Valstybės skolos (skoliniai įsipareigojimai)
d) Valstybės archyvai (istoriniai ir administravimo dokumentai)

Ne objektai:

a) Narystė tarptautinėse organizacijose (nesuderinama su TO steigiamąja sutartimi)
b) Tarptautinės privatinės teisės kontraktai (taikomos TPT normos)
c) Privačios nuosavybės teisės, privatūs skoliniai įsipareigojimai.

Valstybių teisių perėmimo ir valstybės tęstinumo (identiteto) sąvokų santykis:
Žr. skaidrę.

Valstybių teisių perėmimo tarptautinėms sutartims:
Dviejų principų kolizija:
- Pacta sunt servanda
- Valstybės suvereniteto apsauga, savanoriškas tarptautinių įsipareigojimų perėmimas.

Kolizijos sprendimo būdai:

a) Automatinis teisių perėmimas – kai kurios svarbiausioms tarptautinei bendrijai sutartims:
a. Daugiašalėms sutartims (erga omnes ir jus cogens
b. Dvišalės sutartys dėl sienų ir sienos rėžimo
b) Neperimamos sutartys – tos, kurių taikymas atitinkamai teritorijai būtų nesuderinamas su sutarties objektu ir tikslu ar iš esmės pakeistų jos vykdymo sąlygas.
c) Kitos sutartys
a. Pirmenybė specialioms sutartims
b. Vienašaliu valstybės pareiškimu.

Valstybių teisių perėmimo valstybinei nuosavybei principai:

a) Pirmenybė specialioms sutartims
b) Nuosavybės perėjimas be kompensacijos
c) Nuosavybės perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:
a. Kai yra 1 valstybė teisų perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka visa nuosavybė pereina valstybei teisių perėmėjai.
b. Kai yra kelios valstybės teisų perėmėjos
i. Nekilnojamasis turtas – pagal buvimo vietą tai valstybei, kurioje jis yra
ii. Kilnojamas turtas, teisiškai susijęs su tam tikra teritorija (registravimo vietą) atitenka valstybei su kuria jis susijęs.
iii. Kitas nekilnojamas ir kilnojamas turtas pereina teisių perėmėjai teisinga dalimi proporcingai indėliui, kurį su teisių perėmimu susijusi teritorija padarė kuriant turtą.

Valstybės teisių perėmimo valstybės finansiniams įsipareigojimams (skoloms) principai:

a) Pirmenybė specialioms sutartims
b) Pasekmių kreditoriui nebuvimas
c) Skolų perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:
a. Kai yra 1 valstybė teisų perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka Visos skolos pereina valstybei teisių perėmėjai.
b. Kai yra kelios valstybės teisų perėmėjos:
- Skolos perėjimas valstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi – atsižvelgiant š teisių perėmėjai atitenkančią nuosavybę, turtines teises ir interesus, taip pat lokalizuotas skolas.
- Naujoms nepriklausomoms valstybėms taikoma tabula rasa principas, išskyrus lokalizuotas skolas.

Valstybės teisių perėmimo valstybės archyvams principai:

a) Pirmenybė specialioms sutartims
b) Archyvų perėjimas be kompensacijos
c) Archyvų grupių integralumo užtikrinimas
d) Perduodamų archyvų saugumo užtikrinimas
e) Archyvų perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:
a. Kai yra 1 valstybė teisų perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka visi archyvai pereina valstybei teisių perėmėjai.
b. Kai yra kelios valstybės teisų perėmėjos
i. Municipaliniai archyvai – įprastiniam teritorijos administravimui būtini archyvai pereina atitinkamai teisių perėmėjai, kuriai atitenka ta teritorija.
ii. Teisių perėmėjai pereina išimtinai ir daugiausia su jos teritorija susijusi valstybės pirmtakės nacionalinių archyvų dalis.
iii. Teisių perėmėjai laiduojamas priėjimas prie susijusios su ja neperimamos valstybės pirmtakės nacionaliniu archyvų dalies – archyvų susijusių su teisių peėmėjos teritorija, sienomis, istoriniu ir kultūriniu paveldu, perimtų archyvų dokumentų turiniu ir panašiomis aplinkybėmis.
iv. Kolonijoms grąžinama viskas.

Question 29

Pagrindinės tarptautinės organizacijos, jų teisės aktai (II)

Answer 29

Jungtinės tautos
JT tikslai ir principai nustatyti JT chartijoje.
Institucijų sistema:

a) Pagrindinės institucijos:
- Generalinė asamblėja – kiekviena valstybė turi po atstovą ir vieną balsą. Pagr kl 2/3 balsų, o kai kuriuos - su saugumo tarybos rekomendacija.
- Saugumo taryba – atsako už tarptautinę taiką ir saugumą. Sudaro tik 15 valstybių. Gali priimti privalomus sprendimus tarptautinės taikos ir saugumo klausimais.
- Ekonominė ir socialinė taryba - 54 nariai rotuojami kas 3 m.
- Globos taryba (faktiškai neveikia) – buvo skirta nesavivaldžiom teritorijom prižiūrėti kol jos taps nepriklausomomis valstybėmis.
- Sekretoriatas – vadovauja generalinis sekretorius. Yra skyrius Ženevoje. Šveicarija yra JT narė, bet išlaikius neutralitetą. Ženevoje yra PPO.
- Tarptautinis teisingumo teismas (TTT) – sudaro 15 teisėjų ir nagrinėja tarpvalstybinius ginčus ir teikia konsultacines išvadas TT klausimais.

b) Pagalbinės institucijos
Jungtinių tautų sistemą sudaro:
i) JTO – pagrindinis ir koordinuojantis centras.
ii) JT specializuotos agentūros – 18. Kuria Ekonominė ir socialinė taryba, tvirtina Generalinė asamblėja.
o Ekonominio pobūdžio (SV): finansų (5) transporto ir ryšių (4) žemės ūkio (2) pramonės (1) meteorologijos (1)
o Socialinio pobūdžio (2)
o Kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio (2)
iii) Autonominės tarptautinės organizacijos: TATENA – tarptautinė atominės energetikos tarnyba; PTO – pasaulinė prekybos organizacija; tarptautinis baudžiamasis teismas.
iv) Kitos autonominės institucijos – turi generalinės asamblėjos pagalbinės institucijos statusą – UNCTAD, UNDP, UNEF, UNICEF

     EUROPOS TARYBOS INSTITUCIJOS

1) Ministrų komitetas – aukščiausia ir sprendžiamoji institucija
2) Parlamentinė asamblėja – patariamoji parlamento bendradarbiavimo institucija
3) Europos vietos ir regionų valdžios kongresas – konsultacinė vietos ir regionų valdžios institucijų atstovų institucija
4) Sekretoriatas – administracinė institucija
5) EŽTT – pagal Europos žmogaus teisių konvenciją sukurta institucija nagrinėjanti valstybių ir fizinių asmenų skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų.

    NATO INSTITUCINĖ STRUKTŪRA Civilinė struktūra: 1)	Šiaurės Atlanto taryba ir jos pagalbinės institucijos: -	Gynybos planavimo komitetas -	Branduolinio planavimo grupė -	Pagrindiniai komitetai -	Tarptautinis sekretoriatas 2)	Karinė struktūra – yra subordinuota civilinei struktūrai -	Karinis komitetas ir jam pavaldžios karinės institucijos -	Tarptautinis karinis štabas -	Strateginės ir kitos tarptautinės karinės vadavietės NATO PA – autonominė parlamentinio bendradarbiavimo institucija. 

     KITI SUBJEKTAI - Tautos kovojančios dėl nepriklausomybės Tautai turi būti pripažinta teisė į nepriklausomybę ir turi turėti vyriausybę ar vadovybę atstovaujančią tautos interesus. Palestina – palestinos išsivadavimo organizacija. 

     SPECIFINIAI (sui generis) VALSTYBINIO POBŪDŽIO VIENETAI Tai valstybinio pobūdžio dariniai kurie nėra valstybės, bet yra lygiaverčiai – šventasis sostas; suverenus maltos ordinas; anksčiau buvo tarptautinės teritorijos; laisvieji miestai.  - Šventasis sostas nepriklauso nuo valstybių valios. Dėl istorinių aplinkybių šventasis sostas yra TT subjektas. 

     FA ir JA kaip subjektai. Pripažįstami ribotai. Yra tendencija pripažinti.  FA – žmogaus teisių srityje ir tarptautinėje baudžiamojoje teisėje. Tarptautinė baudžiamoji teisė yra nusikaltimai žmogiškumui genocidas karo nusikaltimai ir agresija. Kai kyla atsakomybė pagal tarptautinę teisę. Šiose srityse fiziniai asmenys turi teises ir pareigas. Galėjimas ginti savo teise – yra peticijų teisė ir tarptautiniai teismai kuriems galima skųstis. Baudžiamojoje teisėje atsakomybė pripažįstama vienareikšmiškai. Tačiau TT teisėkūros subjektu FA būti negali. Negali sudaryti tarptautinių sutarčių savo vardu. Tai jei nelaikoma, kad teisėkūra yra privalomas požymis tai ribotai gali būti ir FA subjektais.

JA nelaikomi subjektais, nes jiems netaikoma baudžiamoji atsakomybė. Nebent tarptautinės prekybos ir investicijų teisėje.
Pagal klasikinę koncepciją jie nelaikomi TT subjektais. O tai, kad jie turi teises ir pareigas ir gali kreiptis į teismus aiškinama pagal valstybių įsipareigojimų prizmę kitoms valstybėms.