CK - Daiktinė teisė Flashcards
Daiktinės teisės samprata
4.20 straipsnis. Daiktinės teisės sąvoka
Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. (Absoliuti teisė pasireiškia per daiktinės teisės turėtoją, šis požymis kaip absoliutus pobūdis yra esminis daiktinės teisės bruožas, t.y nėra tokio konkretaus antro subjekto, yra tik suabsoliutintas teisės turėtojas).
Daiktinė teisė – tai teisės normų sistema, kurios reguliuoja turtinius santykius, atsirandančius įgyvendinant teisės subjektui teises į turtą nepriklausomai nuo kitų subjektų valios.Teisinis santykis turi būti bent tarp kelių subjektų, negali būt tarp subjekto ir objekto. Kas yra kitas subjektas daiktinėje teisėje? Neapibrėžtas asmenų ratas, kurie turi pareigą netrukdyt savininkui įgyvendint savo teises (nėra absoliučios, nes irgi turi paisyt kitų teisių bei įstatymų).
Daiktinė teisė subjektine prasme – tai asmens (subjekto) teisė į daiktą. Bet tai dar nebūtinai jau yra daiktinė teisė. Ši teisė yra teisinio santykio elementas.
Daiktinė teisė objektyviąja prasme – tai civilinės teisės pošakis, kurį sudaro CT normos ir iš jų susiformavę institutai, reglamentuojantys visuomeninius santykius, kurių objektas yra daiktai.
Daiktinės teisės bruožai:
- absoliutumas,
- viešumas,
- baigtinis daiktinių teisių sąrašas (numerus clausus). O sekimas paskui daiktą, pagal Taminską, tai išvestinis bruožas.
DT turėtojo (aktyvaus subjekto) atžvilgiu kiti subjektai, kuriais gali būti tiek FA, tiek ir JA, valstybė ar savivaldybė, yra pasyvūs.
DT atsiranda nepriklausomai nuo pasyvių subjektų valios, be to, bet kuris iš šių subjektų gali pažeisti daiktines teises.
( svarbiausias daiktinės teisės požymis yra jos absoliutumas, pasireiškiantis tuo, kad vieno konkretaus asmens teisė į daiktą suponuoja neapibrėžtos grupės t.y. visų aplinkinių asmenų, pareigą netrukdyti šia teise naudotis ją turinčiam asmeniui. Tuo daiktinė teisė iš esmės skiriasi nuo santykinės (sąlyginės) prievolių teisės, kuri suprantama kaip vieno ar kelių konkrečių asmenų teisė reikalauti iš kito konkretaus asmens ar asmenų atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Tačiau tam, kad kurią nors teisę būtų galima pripažinti daiktine, būtini mažiausiai dar du, jos absoliutų pobūdį išreiškiantys požymiai – tai sekimo teisė (pranc. le droit de suite) ir pirmenybės teisė (pranc. le droit de preference). sekimo teisė, teisės literatūroje suprantama kaip teisė, sekanti paskui daiktą (o ne paskui asmenį), daikto nuosavybei iš vieno asmens pereinant kitam. įkeisto daikto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui hipoteka seka paskui daiktą. Be to, hipoteka išlieka padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą ir sujungus įkeistus nekilnojamuosius daiktus . Pirmenybės, arba prioriteto, teisė suponuoja, kad daiktinė teisė yra labiau privilegijuota, palyginti su kitomis prievolių teisėmis, susijusiomis su tuo pačiu daiktu. Pavyzdžiui, kreditorius, kurio reikalavimas yra užtikrintas hipoteka, pardavus įkeistą daiktą varžytinėse, savo reikalavimą iš to daikto vertės galės patenkinti pirmiau už bet kuriuos kitus nehipotekinius kreditorius. .
Sekimas paskui daiktą pagal Taminską, pvz, autovarija, apgadintas automobilis, padaryta žala, kaltas asmuo, atsiranda deliktinė atsakomybė, nes nebuvo sutarties, Jonas kaltas, Petras turi reikalavimo teisę, Jonas skolininkas, tai prievoliniai santykiai, tačiau automobilis poto buvo parduotas, nesvarbu kur tas daiktas su žala nukeliavo, o daiktinėje teisėje, kad daiktas seka paskui daiktą, pareikš reikalavimą tam žmogui, pas ką daiktas.
Daiktinės teisės turinys: 1. valdymo teisė 2. naudojimosi teisė 3. disponavimo teisė Daiktinę teisę galima suskirstyti į grupes, (išvardino dėstytojas): 1. Teisė į savo daiktą – nuosavybė. Niekas neturi daugiau teisių nei pats savininkas. 2. Teisė į svetimą daiktą; 3. Valdymas (pvz. nuomininkas).
Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu: vienų daiktinių teisių turinys apima visas tris, o kitų - tik vieną teisę. Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, nes iš šių santykių atsiranda visi kiti daiktiniai ir prievoliniai turtiniai santykiai. Todėl savininkas turi plačiausio turinio subjektines teises. Kitos daiktinės teisės (pav:.servitutas, uzufruktas, įkeitimas, hipoteka ir kitos yra išvestinio pobūdžio, tai daiktinės teisės į daiktą, kurias greta savininko įgyja tretieji asmenys, pav, žemės servituto teisė suteikia jos turėtojui teisę naudotis kitam asmeniui nuosavybes teise priklausančiu žemės sklypu ar jo dalimi. Taigi šiuo atveju į vieną daiktą – žemės sklypą – daiktines teises turės du asmenys: savininkas ir servituto teisės turėtojas. Tai specifiniai santykiai, tai turi būti išviešinta, (registruota), nes skirtingai nei prievolių teisė, daiktinė teisė paliečia ir trečiuosius asmenis. Nuo įregistravimo atsiranda pareigos tretiesiems asmenims.
DT reikšmė – daiktinės teisės santykiai yra pagrindas visiems kitiems civiliniams santykiams. Tik savininkas kaip taisyklė gali tapti kitų santykių subjektu.
Daiktinės teisės reguliavimo dalykas – tai turtiniai santykiai. Dėl daiktų ir kito turto, pagrindinis daiktinės teisės objektai - daiktai, bet gali būti ir kitas turtas. DT reguliuoja santykius susiklostančius dėl daiktų ir kito turto (vertybinių popierių, pinigų ir kt.).
Daiktinės ir prievolinės teisės panašumai ir skirtumai
Skirtumai:
• Prievolių teisėje visada yra du prievolinio teisinio santykio subjektai, kurie vienas kito atžvilgiu įgyvendina teises ir vykdo pareigas t.y. turi tam tikrų prievolių, tad ir prievolę gali pažeisti tik kuris nors iš prievolinių teisinių santykių subjektų. Daiktinę teisę gali pažeisti bet kuris asmuo (pasyvus subjektas). Tokiu atveju yra svarbus DT pobūdis (kokia tai teisė), DT turėtojas (aktyvus subjektas) ir pats DT objektas. Daiktinėje teisėje nėra konkretaus antrojo subjekto, o bet kuris kitas subjektas yra teisiniu santykiu tik su teisės turėtoju ta prasme, kad neturi pažeisti jo teisės. O teisės turėtojas negali taip įgyvendinti teisės, kad pažeistų kitų teises;
- Sekimas paskui daiktą. Daiktinė teisė seka paskui daiktą. Daug kas šį aspektą nurodo kaip pa-grindinį, kuris ją atriboja nuo prievolinės teisės. Tam tikros teisės į daiktą yra siejamas su konkre-čiu daiktu, o ne su asmeniu. Pvz., net ir perdavus daiktą, vis tiek teisės į tą daiktą išlieka: parda-vus sklypą, servitutas išlieka, kurį turi vykdyti naujasis savininkas. Prievolių teisėje visos teisės ir pareigos yra siejamos su konkrečiais subjektais.
- Daiktinės teisės (bendra taisyklė) gali pereiti kitiems asmenims praktiškai be jokių apribojimų (nebent, tai yra teisės į ribotai apyvartoje esančius daiktus, kai keliamas reikalavimas asmeniui turėti kažkokias specialias žinias ir pan., pvz., turėti ginklą). Prievolinėje teisėje teisių ir pareigų perkėlimas yra ribojamas, o kartais ir visai negalimas;
- Daiktinė teisės, skirtingai nei prievolių teisės, gali atsirasti be šalių valios. Dažniausiai pagrindas atsirasti daiktinėms teisėms yra teismo sprendimas, o kartais ir netgi pats įstatymas. Prievolinėje teisėje šalių valia turi esminę reikšmę, be jos neatsiranda absoliuti dauguma teisių ir pareigų;
- Daiktinėje teisėje nėra svarbu, kokiu pagrindu atsiranda teisinis santykis, o prievolių teisėje – svarbu;
- Daiktinė teisė apibūdina neapibrėžto asmenų rato pareigas, o prievolių teisė – konkrečių asmenų (prievolinių teisinių santykių subjektų) pareigas;
- DT turėtojas gali daryti poveikį daiktui, įgyvendinti savo daiktinę teisę;
- !!!Daiktinė teisė yra absoliuti, o prievolių teisė – santykinė. Asmuo, kuris turi daiktinę teisę, ją gali įgyvendinti, t.y gauti sau turtinės naudos vien tik savo valia, be kieno nors kito aktyvios pagalbos. Kad šią teisę asmuo įgyvendintų, pakanka tik to, kad kiti asmenys elgtųsi pasyviai: gerbtų kito asmens teisę į jo valdomą (turimą) daiktą ir netrukdytų jam įgyvendinti savo teisės. Subjektinę daiktinę teisę įgyja ir įgyvendina konkretus asmuo, o pareigas, kuriomis užtikrinamas daiktinės teisės įgyvendinimas, turi konkrečiai neapibrėžtas amenų ratas, t.y visi. Tokie teisiniai santykiai teisės teorijoje vadinami absoliutiniais.
- DT galiojimas terminais nėra ribojamas, o jei ir ribojamas, tai tik ilgais laiko tarpais, o prievolės yra terminuotos;
- DT įgijimas ir perleidimas nėra ribojamas, o jei ir ribojamas, tai tik laikinai (pvz.: užsieniečiams nuosavybė teisė);
- DT sąrašas yra išsamus ir baigtinis (numerusclausus principas), o prievolių ne, nes gali būti sudaromos ir sutartys, kurios nėra įvardintos, bet neprieštarauja įstatymams, o subjektines pareigas turintis daiktinio teisinio santykio subjektas savo pareigų pobūdį suvokia tik iš įstatymo, pagal šį principą subjektinių daiktinių teisių rūšių gali būti tik tiek, kiek jų apibrėbžta CK. Šalių valia negalima, nes jei du susitars, o tretieji asmenys apie tai nežinos, šie galės pažeisti daiktines teises, dėlto sąrašas yra baigtinis, nes tokiu būdu užtikrinamos teises tretiesiems asmenims! Neapibrėžtam asmenų ratui šis sąrašas, bet ne teisės turėtojui.
- Daiktinių ir prievolinių teisių gynyba skiriasi, pav Actiones ad rem esmę sudaro tai, kad daiktinių teisių savininkas savo reikalavimus nukreipia į tą asmenį, kuris valdo ginčijamą daiktą, nepriklausomai nuo to ar tas valdytojas yra jo teisių pažeidėjas, ar nėra. Kai ginčas kyla dėl pažeistų prievolinių teisių, tai ieškinys vadinamas actiones ad personam, nes ieškinio reikalavimas nukreiptas į tą asmenį (skolininką), pažeidus savo įsipareigojimus kreditoriui (ieškovui). Prievolių - nuostolių atlyginimas, natūra, netesybos, prevencinis ieškinys. Daiktinės - ieškiniai: vindikacinis (neteisėto valdymo, nukreiptas į valdytoją) ir negatorinis (pašalinti trukdymus naudotis daiktu kai valdymo teisė nebuvo pažeista, posesorinis (daikto valdytojo teisėms ginti siekiant atkurti prarastą valdymą).
- DT gali atsirasti be šalių valios, todėl DT mažą reikšmę turi šalių valia, tuo tarpu prievolių teisėje šalių valia yra labai svarbi;
- Skiriasi objektai – DT dauguma objektų yra daiktai, o prievolių teisėje gali būti ne tik daiktai (materialus objektas), bet ir nematerialūs objektai – tam tikri prievolės šalių veiksmai;
Panašumai:
• Yra teisinių santykių, kuriuose DT papildo prievolių teisę (pvz.: hipoteka). DT galioja tiek, kiek galioja konkreti prievolė. DT, šiuo atveju, yra kaip šalutinė prie prievolių teisės, bet turi esminę reikšmę;
• Yra mišraus pobūdžio teisių, kurios turi tiek daiktinės, tiek ir prievolinės teisės požymių (pvz.: nuomos sutartis – nuomotojo teisė seka paskui daiktą);
• Yra didelė priklausomybė tarp daiktinių ir prievolinių teisių gynybos būdų (pvz.: restitucija, kuri galima tiek, kiek leidžia daiktinė teisė). Prievolinių teisių gynimo būdams būdingi daiktinių teisių gynimo būdų elementai (pvz.: kai dėl trečiųjų asmenų veiksmų gali būti visiškai neįmanoma įvykdyti prievolę, tada pripažįstama, kad kreditorius gali reikalauti, kad žalą atlygintų tretieji asmenys);
• Prievolinė teisė gali būti susijusi su konkrečiu daiktu (pvz.: vykdymas natūra), bet pats santykis visada bus prievolinis;
• Prievolinė teisė gali atsirasti kaip daiktinės teisės padarinys. Prievolinė teisė skirta saugoti daiktinę teisę, pvz.: uzufruktas, kurį nustatant atsiranda ne tik DT, bet ir tam tikros prievolės (daiktinės turtinės prievolės);
• Prievolės dalykas gali būti bet koks turtas (DT įprasti daiktai, nuosavybės teisės perėjimas nustatomas pagal DT);
• Prievolių teisėje ypač svarbią reikšmę turi daiktinės teisės pateikta klasifikacija, nes atsižvelgiant į daiktą skiriasi pati prievolė, jos padariniai;
Daiktai ir daiktinės teisės kaip civilinių teisių objektai
DT atsirado, nes:
- tam, kad asmenys galėtų įgyvendinti savo teises (atsirado privati nuosavybė, smulki žemėvalda, todėl reikėjo servitutų ir pan);
- tam, kad žmonės galėtų tenkinti savo asmeninius, ūkinius ir kitokius poreikius;
- tam, kad asmenys galėtų būti savo turto savininkais;
DT objektas.
Jau paminėta, kad CT objektas gali būti ne tik daiktai, bet ir nematerialūs objektai (VP, reikalavimo teisės ir pan.). Daiktai yra tik viena iš CT objektų rūšių.
Nuosavybės teisė yra pagrindinė DT dalis, plačiausia savo turiniu, tai pagal šią teise galima nustatyti DT objektą. CK nenustato DT objekto, bet CK 4.38 str. nustato, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. CK 4.1 str. Daiktų sąvoka – daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese (statyba irgi gamybos procesas) sukurti materialaus pasaulio dalykai. Pinigai, banko kortelės, akcijos – ne daiktai, kaip kitas turtas yra apibrėžti.
Daiktai išsiskiria materialia išraiška ir vartojamosiomis savybėmis, t.y. materialūs išorinio pasaulio dalykai, daiktai gali būti tiesiogiai naudojami ir savo savybėmis tenkinti civilinių teisinių santykių subjektų poreikius. Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.
Daiktai – tai: (CK 4.1 str .)
1. gamybos procese sukurtos materialios gėrybės (materialaus pasaulio dalykai).
2. iš gamtos pasisavinti dalykai (pasisavinimas iš gamtos yra tada, kai asmuo įgyja galimybę įgyvendinti teises į daiktą ir jas ginti, esant šių teisių pažeidimams, jeigu yra atlikti tokie veiksmai, jau galima pasakyti, kad tas daiktas yra apibrėžtas, išskirtas ir individualizuotas iš kitų daiktų);
Jau minėjome, kad tarp daiktinės teisės ir prievolių teisės yra ryšys, nes dažniausiai reikalavimo teisės yra susijusios su daikto, t.y. daiktinės teisės objekto, perdavimu. Su daikto perdavimu susijusios įvairios prievolės, pav, pirkimo – pardavimo, nuomos, įkeitimo ir pan. Todėl daiktai yra tik daiktinių subjektinių teisių objektas, o prievoliniuose santykiuose reikalavimo teisės objektas yra kito asmens (skolininko) veiksmai, kuriais įgyvendinama kreditoriaus reikalavimo teisė, t.y veiksmais (neveikimu) teikiama kreditoriui nauda.
Daiktai siaurąja prasme - kurie iš tiesų naudojami pagal paskirtį,+97* duoda naudą, kuri tiesiogiai išvedama iš daikto materialumo (materialios išraiškos). Daiktai plačiąja prasme - nauda nėra tiesiogiai susijusi su jų materialia išraiška, daikto duodama nauda nėra tiesiogiai susijusi su to daikto materialia išraiška, pavyzdžiui, pinigai - nominalumas.
TURTO SĄVOKA. Neturi materialios išraiškos, pinigai, vertybiniai popieriai, jų materialinė išraiška neatitinka jų vertės, nelaikomi daiktais. Pinigai yra ekvivalentas. Daiktas iš esmės įkūnija savo vertę. Pasyvas – turtiniai, skoliniai įsipareigojimai, aktyvas – turtas. Taminkas: Tačiau tie, kurie yra apyvartoje, jie turi materialią išraišką ir yra daiktai laikomi, tai pinigai: banknotai, monetos.
Turto vertė pasireiškia per tai, kiek ir kokių teisių asmuo gali įgyvendinti.Turto sąvoka (aiškintina per paveldėjimo teisė.) – materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), turtinės teisės, skoliniai įsipareigojimai ir pan.
Daiktinių teisių rūšys
Visos DT yra tarpusavyje susiję, nes yra išvestinės iš nuosavybės teisės.
DT galima skirstyti į:
1. teisės į savo daiktą (nuosavybės t.);
2. teisės į svetimą daiktą (padeda įgyvendinti savininkui teises, nors ir riboja savininko teises - išvestinės teisės);
3. valdymas (nes tai yra faktinė būsena, ir daiktine teise laikomas valdymas, jei atitinka reikalavimus, pav, sąžiningas, nepertraukiamumas. Kalbant apie atsakomybę, tai valdymo faktas yra reikšmingas, nes užvaldei tai esi valdytojas, tačiau tai nei teisė į savo daiktą, nei teisė į svetimą daiktą, nes nėra išvestinė iš nuosavybės, nekildinama iš kažkieno teisių.).
Daiktų rūšys (reikšmė atribojimų):
- Kilnojamieji ir nekilnojamieji;
- 2 straipsnis. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai
- Nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai, pav, orlaiviai. (nekilnojamieji pagal prigimtį – žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai).
- Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.
- Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (nesumažinus vertės, t.y. kiek kainuoja medis- sodinukas ir kiek kainuoja perkėlimo išlaidos ir jei jos yra neproporcingai didelės, tai reiškia yra esminis vertės sumažėjimas), pav, medis.
- Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. (nekilnajomojo daikto sudėtinės dalys)
- Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.
- Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.
- Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams nustatytos taisyklės gali būti taikomos kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja įstatymams.
Nekilnojamiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymuose gali pripažinti nekilnojamaisias daiktais ir kitą turtą.
Pagal įstatymus nekilnojamieji daiktai – pagal prigimtį kilnojami daiktai, kurie atitinkamu teisiniu regla-mentavimu yra priskiriami nekilnojamiesiems daiktams. Pvz., orlaiviai, laivai.
Nekilnojamųjų daiktų teisinio režimo pagrindiniai ypatumai yra du:
• Visi nekilnojamieji daiktai registruojami viešuose registruose; tačiau registravimas dar nedaro daikto nekilnojamu!
• Sandoriai dėl nekilnojamųju daiktų sudaromi notarine tvarka ir registruojami.
- CK 4.3 straipsnis. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai. 1. Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai. Teisių gynimas - atlyginama žala, o ne pats daiktas. Pasaugai atidavus pvz. grūdus, juos sumaišo bendrai, o paskiau atiduoda kitus tokius pačius, o ne tuos pačius. 2. Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibūdinti daiktai. Teisių gynimas – turi atiduoti tą patį daiktą.
- 4.4 straipsnis. Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai. 1. Individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų. Toks daiktas turi tik jam būdingus konkrečius požymius, išskiriančius jį iš kitų tos pačios rūšies daiktų. Gali būti išreikalaujami natūra iš svetimo neteisėto valdymo (individualios savybės, negalinčius pakeisti kitais daiktais, pav:. paveikslas). 2. Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius. Daiktai, būdami tos pačios rūšies tarpusavyje nesiskiriantys daiktai, išskiriami pagal skaičių, masę, svorį ar kt matavimo vienetus (būdingi tos rūšies požymiams, galinčius pakeisti kitais daikatis, pav:. grūdai).
CK 4.5 straipsnis. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai. 1. Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.(tik suvartojamus daiktus galima pasiskolinti, pav, cukrus, pinigai, kokį kiekį pasiskolini, tokį pat gražini). Pirmiausia maisto produktai, bet ne tik. Praktikoje pasitaiko labai daug kitų medžiagų – pvz. statybinės medžiagos (kilnojamieji suvartojamieji daiktai). Suvartojimas labiau siejamas su suvalgymu, kalbininkų indėlis. 2. Nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties. (o šiuos daiktus galima tik išsinuomoti (nuoma), taip pat gali būti panauda).
4.6 straipsnis. Dalieji ir nedalieji daiktai. 1. Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas. Pvz. Grūdai, netgi žemė. 2. Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Pvz. automobilis, arklys. Įstatymu pripažinti – tarkime žemės sklypai tam tikrais atvejais: priklauso nuo žemės paskirties – minimalus plotas gyvenamojo namo statybai; aplinkosaugos tikslais – žemės sklypai draustiniuose, panašiai. 3. Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais. Pvz. senovinių automobilių kolekcija testamentu gali būti perduota kaip nedaloma. Reikšmė – teisės įgijimo prasme – ar gali perduoti daiktą dalimis, ar asmenys turi tokią teisę, kitaip galima perduoti tik atskiras teises į daiktą. CK 4.7 straipsnis. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai. 1. Kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti, bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje. Dauguma daiktų asmenys gali tokį daiktą įsigyti, neribojamas jų skaičius. 2. Išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai. Pvz. žemės gelmės, valstybinės reikšmės vandens telkiniai, miškai. Oro erdvė – išimtinė valstybės teisė, bet ne nuosavybės teisė (klaida vadovėlyje), nes nėra nei iš gamtos paimtas, nei pagamintas. 3. Ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių. Tai daiktai, kuriems reikia licencijų, tam tikro išsilavinimo, sveikatos būklės, pav, ginklo turėjimas.
CK 4.8 straipsnis. Namų apyvokos daiktai. Namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus. Reikšmingiausia paveldėjimo teisiniuose santykiuose.
CK 4.11 straipsnis. Daiktų skirstymas pagal vertę. 1. Daiktai pagal vertę skirstomi į įprastinę vertę turinčius daiktus, į ypatingą vertę turinčius daiktus ir į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus. 2. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš daikto. Asmenys gali daiktą naudoti, visi gauna tą pačią naudą, pvz. paprasta kėdė. 3. Ypatingoji daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią asmuo gauna pats valdydamas daiktą, juo naudodamasis ar disponuodamas. 4. Asmeniniais tikslais pagrįsta daikto vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepaisydamas naudos, kurią paprastai galima gauti iš to daikto. Nesiejama su daikto nauda, kuria galima gauti iš daikto. Pvz. metalinis giminės herbas – kitiems tiek vertas, kiek gautų metalo lauže. Reikšmė – kai daiktai parduodami prieš savininko valią, už skolinių įsipareigojimų nevykdymą. Tikslas – parduot kuo brangiau, kuo mažiau pažeidžiant savininko teises. Taip pat kai daiktai paimami prieš asmenų valią, pvz. visuomenės poreikiams.
CK 4.12 straipsnis. Pagrindiniai daiktai. Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jį galima parduoti, galima naudoti pagal paskirtį, pan.
4.13 straipsnis. Antraeiliai daiktai. 1. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Skirstymas: 2. Antraeiliai daiktai skirstomi į 1) esmines pagrindinio daikto dalis, 2) į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, 3) produkciją ir 4) pajamas, 5) į pagrindinio daikto priklausinius.
4.14 straipsnis. Antraeilio daikto likimas. 1. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. 2. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Įrodinėja tas, kas nori įrodyt priešingai. Kai šalys susitaria kitaip, reikia žiūrėti (įrašyt) sutartyje. Įstatyme numatyti atvejai – pvz. Dėstytojas nesugalvojo.
4.15 straipsnis. Esminės pagrindinio daikto dalys. Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu. Pvz. automobilio variklis, jį išėmus, mašina iš esmės pasikeičia. Pastatuose labai svarbu teisingai išskirti.
4.16 straipsnis. Vaisiai. Vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties. Tiesioginiai vaisiai – medžių vaisiai, netiesioginiai – vilna, prieauglis, netgi pienas. Romėnų teisėje tiek produkcija, tiek pajamos buvo vaisiai, vaisius suvokė labai plačiai.
4.17 straipsnis. Produkcija. Produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus.
4.18 straipsnis. Pajamos. 1. Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje. 2. Pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat vaisiai ir produkcija. Paskutinis sakinys - skirtumas nuo Romėnų teisės.
Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 153 straipsnį priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Taigi įstatymas nereikalauja, kad pagrindinis daiktas ir jo priklausinys būtų šalia. Daikto priklausinys gali būti ir kitoje vietoje nei pagrindinis daiktas. Svarbu, kad abu daiktai būtų susiję bendra ūkine paskirtimi ir vienas tarnautų kitam. Vadinasi, priklausinys yra savarankiškas daiktas, kuris gali būti kitoje nei pagrindinis daiktas vietoje. Įstatymas, nusakydamas pagrindinio daikto ir priklausinio sąsajas, kalba ne apie fizinį, bet apie funkcinį jų ryšį.
4.19 straipsnis. Priklausiniai. 1. Priklausiniais laikomi savarankiški (nors nėra savarankiški teisės objektai) pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pvz. batai ir jų raišteliai (ne visada), gyvenamo namo priklausiniai – garažas, tvartas, pirtis, šulinys – pastatai/daiktai, kurie tarnauja gyventojui, kuris gyvena name. Reikšmė – svarbu privatizuojant ir modernizuojant pagrindinį daiktą, kai priklausiniai nebereikalingi ir perdaromi į pagrindinius daiktus (pvz. sandėliukai senamiestyje). Priklausinys gali būti net kitame sklype ar gan dideliu atstumu. 2. Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra požymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje.
Įstatyme taip pat nedraudžiama ir tokia situacija, kai priklausinys skirtas tarnauti ne vienam, bet keliems pagrindiniams daiktams. Tokiu atveju svarbu, kad su kiekvienu iš šių daiktų priklausinį sietų nuolatinis tokios pat paskirties funkcinis ryšys. Teisiškai yra galimas tokio priklausinio įregistravimas registre kaip vieno iš pagrindinių daiktų priklausinio, ypač jeigu visų daiktų savininkas yra tas pats asmuo. Tačiau daikto, kuris savo funkcine paskirtimi yra skirtas tarnauti keliems pagrindiniams daiktams, įregistravimas tik vieno pagrindinio daikto priklausiniu negali pakeisti priklausinio paskirties, toks įregistravimas gali būti teismine tvarka nuginčytas. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybėje, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu speciali įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (CK 4.14 straipsnis).
Daiktinių teisių apsunkinimai
CK 4.9 straipsnis. Daiktinės teisės suvaržymai. 1. Daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai. Kitaip vadinami DT apribojimai. 2. Daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui, pvz, servitutas. Jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai. Įstatymų numatytais atvejais arba asmenų susitarimu daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu gali būti perleidžiami ir kitam asmeniui. 3. Nekilnojamąjį daiktą padalijus arba sujungus su kitu nekilnojamuoju daiktu, viešame registre įregistruotos daiktinės teisės ir jų suvaržymai išlieka, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Teisės suvaržomos gali būti paties valia, ar esant tam tikroms aplinkybėm, pvz. dėl vandens telkinio apsaugos zonos. Dažniausiai nustatoma vyriausybės nutarimais, įgyvendinant įstatymus‘. Dažnai nurodoma: daiktinės teisės ir suvaržymai (tame tarpe servitutai, ar kitos teisės į svetimą daiktą). Suvaržymai – per juos ribojamos savininko teisės, mažinama vertė.
Daugiausia suvaržymų tenka nuosavybės teisei, pvz, ribojant savininko teises dėl valstybės viešo intereso (pav, neleidžiama žemėje naudoti trąšas, nes gali užteršti tvenkinius).
Valdymas kaip savarankiškas civilinio teisinio reglamentavimo objektas
4.68 straipsnis. Įgyjamosios senaties samprata
1. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
2. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.
Nuosavybės teisė gali būti įgyjama įgyjamąja senatimi. Įgyjamoji senatis susijusi su valdymu. Administracinės t.aktas gali būti nuosavybės t.atsiradimo pagrindas (pvz.: adm.aktas dėl nuosavybės t.atkūrimo).
Įgyjamąja senatimi daiktą gali įgyti ne daikto savininkas, o jo valdytojas. Valdymas turi būti sąžiningas, teisėtas, atviras, nepertraukiamas, kaip savo (t.y. daiktas valdytas kaip savo), turi tęstis nustatytą laiko tarpą (atitinkamai 10 metų (nekinojamiesiems) arba 3 metus (kilnojamiesiems)) bei turi būti toks, kad daikto savininkas turi būti turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą. Valdomo daikto savininkas turi turėti teisę pareikšti vindikacinį ieškinį (t.y.teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo)
Teisėtas ir neteisėtas valdymas
4.70 straipsnis. Sąžiningai įgytas ir valdomas daiktas
1. Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.
2. Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis.
3. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo.
Teisėtas valdymas (4.23 str.) - įgytas tokiais pat pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai įtvirtinti 4.47 str.
CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 30 ir 32 straipsniai.
Atviras valdymas – toks, iš kurio kiti asmenys gali suprasti, kad asmuo yra to daikto valdytojas (pvz.: viešo registro duomenys apie to daikto valdymą).
4.262 straipsnis. Registro duomenų teisinis statusas
Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.
Nepertraukiamas valdymas 4.71 str. 1 dalis - daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi.
Valdymas aip savo – kai asmuo vykdė visas prievoles ir įsipareigojimus, susijusius su tuo daiktu, jį prižiūrėjo taip, kaip savininkas.
4.68 str. 2 dalis. - Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.
Išimti iš apyvartos daiktai negali būti įgyjami įgyjamąja senatimi.
Teisėto valdymo atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai
- 25 straipsnis. Valdymo atsiradimas
- Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę.
- Valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią. Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip savą.
- Užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto.
- 26 straipsnis. Valdymo atsiradimas sąžiningai ir nesąžiningai
- Valdymas gali būti atsiradęs sąžiningai ir nesąžiningai.
- Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai.
- Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti.
- Nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą.
- 27 straipsnis. Nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimas
- Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.
- Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento.
- Daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.
4.28 straipsnis. Kilnojamojo daikto valdymo atsiradimas
Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda:
1) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, paima tą daiktą į savo rankas;
2) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą ar tai daroma jo nurodymu;
3) kai norinčio, kad atsirastų daikto valdymas, asmens nurodymu daiktas perduotas jo nurodytam asmeniui;
4) kai daiktas padedamas į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam, kad atsirastų to daikto valdymas;
5) kai pageidaujančiam, kad atsirastų valdymas, asmeniui perduoti raktai nuo patalpos, kurioje yra daiktas;
6) kai pageidaujantis, kad atsirastų valdymas, asmuo atitinkamai pažymėjo niekieno nevaldomą daiktą;
7) kai gaudomas daiktas pakliuvo į spąstus, tinklus ir pan.;
8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.
4.29 straipsnis. Daikto valdymo atsiradimas per kitą asmenį
Jeigu perduodantysis valdyti daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam asmeniui, tai šiam perduoto daikto valdymas atsiranda ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.
4.30 straipsnis. Faktinis daikto valdymas per kitą asmenį
Valdytojas gali valdyti daiktą per kitą asmenį, kuris privalo laikytis valdytojo nurodymų.
- 31 straipsnis. Valdymo pabaiga
- Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais.
- Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas.
- Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako šio daikto valdymo, jeigu jo noras atsisakyti valdymo negali būti numanomas iš kitų aplinkybių.
4.32 straipsnis. Kilnojamojo daikto valdymo pabaiga
Kilnojamojo daikto valdymas baigiasi praradus valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai:
1) daiktą užvaldo kitas asmuo, netgi slaptai ar per prievartą;
2) daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti;
3) valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių.
- 33 straipsnis. Nekilnojamojo daikto valdymo pabaiga
- Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti.
- Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi.
- Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi nuo valdymo išregistravimo iš viešojo registro momento.
Valdymo įgyvendinimas ir gynimas
- 34 straipsnis. Valdymo gynimas
- Kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą.
- Valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo, atlyginimo.
- Sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus atvejus, kai jas padengia daikto pajamos. Sąžiningas valdytojas taip pat turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.
- 35 straipsnis. Valdymo pažeidimas
- Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti grasinimais, sukeliančiais realų pavojų valdymui.
- Valdymo pažeidimu nelaikomi veiksmai, formaliai atitinkantys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, jeigu asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai atsirado pareiškėjo valdymas.
- Asmens, nurodyto kaip valdymo pažeidėjas, įrodinėjimas, kad pareiškėjo valdymas atsirado neteisėtai iš trečiojo asmens, nėra pagrindas pripažinti, jog asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, nepažeidė valdymo.
- 36 straipsnis. Ginčai dėl daikto valdymo
- Kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais, patvirtinančiais, kad tęsiasi jų valdymas, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, jog jis yra teisėtas daikto valdytojas.
- Jeigu nė vienas iš asmenų, kurie ginčijasi, nesugeba to įrodyti, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai.
Nuosavybės teisės samprata, rūšys, formos
Nuosavybės teisės vieta ir reikšmė DT sistemoje
Nuosavybės teisė – plačiausia savo turiniu daiktinė teisė. Tai pagrindinė DT. Ji apima visas 3 teisių grupes (valdymo, naudojimo ir disponavimo teises). Savininkas turi visas 3 teisių grupes. Nuosavybės teisės – plačiausiai naudojama DT. Jei apima ne visas, tai pav gali būti patikėtinis, uzufruktorius, priklausomai nuo to kokia daiktinė teisė, nuo to priklauso jos turinys. Jeigu savininko teisė nesuvaržyta, o jei suvaržoma, pav, servitutas-kaimyno teisė naudotis keliu, tai kiekviena kita daiktinė teisė, ji yra išvestinė iš savininko teisės, suvaržo savininko teises, savivinkas negali atimti šios teisės. Vienų teise riboja savininkų, tai kitiems savininkams yra galimybė įgyvendinti, pav, teismo sprendimu, nuosavybes teises.
Nuosavybės teisės subjektai ir objektai
Nuosavybės teisėms būdingas subjektas – 1. savininkas. 2. Kitas subjektas yra neapibrėžtas asmenų ratas. Tai visi kiti, kurie įpareigoti netrukdyti savininkui įgyvendinti valdymą, naudojimą ir disponavimą (savininko teises), be to, tie visi kiti yra potencialūs savininko teisės pažeidėjai. Skiriasi subjektiškumo prasme savininkas kaip teisės turėtojas ir kaip asmuo galintis įgyti šią teisę. Bet kas gali turėti šią teisę, bet gali reikėti įgyvendinti per kitus asmenis. Pilietybė nuosavybės teisei nėra svarbi. Išimtis: žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimas užsienie-čiams.
CT I – teisnumas ir veiksnumas. NT santykių subjektai – teisės turėtojas, visi kiti - neribotas asmenų ratas, kurie turi pareigą nepažeisti savininko teisių. Subjektas – gali būti tiek vaikas, tiek sergantis, tiek labai senas, net negimęs vaikas. Nereikia pilno veiksnumo. Teisės turėtojas – gali būti FA ar JA, nesvarbu veiksnumas. Teisės įgyvendinimui svarbu veiksnumas, nuo to, į kokį objektą (buitiniai sandoriai, nekilnojamas turtas). Viešos NT subjektų ypatumai – vėliau. FA gali būti skiriami pilietybės prasme, pvz. užsieniečio žemės ūkio paskirties žemės pirkimas Lietuvoje.
Savininko santykis su kitais subjektais – neapibrėžtu asmenų ratu, kurie turi pareigas susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, nepažeisti savininko teisių. Pats savininkas taip pat negali įgyvendinti savo teises taip, kad pažeistų neapibrėžto asmenų rato teisių.
Valstybė kaip savininkas. Negalima turėti omeny, kad mes visi esam kaip savininkai. Valstybė kaip savininkas, per juridinio asmens aspektą, yra kaip fikcija.
NUOSAVYBĖS TEISĖS OBJEKTAS.
CK 4.38 straipsnis. Nuosavybės teisės objektas. Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Daiktai ir turtas jau apibrėžti. Nepriklauso ar daiktas yra NT objektas, turi būti NT įgijimo pagrindai. Vadovėlis: NT objektas – gėrybė, su kuria susijusios savininko nuosavybės teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos.
Nuosavybės teisės turinys
Kai kalbame apie nuosavybės teisės turinį, nuosavybės teisė suvokiama kaip subjektinė teisė. Taigi ir nuosavybės teisės turinys turi būti suvokiamas kaip subjektinės teisės turėtojo – savininko – leistino elgesio ribų nustatymo teisinė priemonė. Tai reiškia, kad nuosavybės teisė skirtingai nei reikalavimo teisė įgyvendinama ne pareigas turinčio asmens veiksmais, o teisės turėtojo (šiuo atveju savininko) veiksmais. Todėl nuosavybės teisės turinys nustato savininko leistino elgesio ribas, kai jo veikimas yra susijęs su jo turto tvarkymu. Kadangi nuosavybės teisė yra absoliutinė subjektinė teisė, jos turinio nustatymas nepriklauso nuo pareigas turinčio asmens, o tik nuo įstatymų leidėjo ir paties savininko.
Tai teisė savo nuožiūra disponuoti ir pan. savo nuosavybe, tačiau yra tam tikra riba – reikia nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų. Tai riboja savininko teisių įgyvendinimą.
Savininko teisių turinys: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Šias teises sudaro tam tikros galimybės, kas į jas įeina.
Teisė valdyti daiktą – konkrečių valdymo teisių visuma: teisė turėti daiktą (faktinis daikto turėjimas) savo žinioje, daryti jam ūkinį, fizinį poveikį, tai juridinis turėjimas, išlieka net ir tuomet, kai daiktą pasisavina kitas asmuo, nes išlieka vindikavimo (išreikalavimo) galimybė. Savininkas negali tuo daiktu disponuoti, naudoti, bet jis yra jo valdytojas, savininkas. Pvz., daiktas yra išnuomotas. Laikoma, kad savininkas daiktą išsaugojo savo žinioje, iš šios teisės kildinama išreikalavimo galimybė.
Naudojimas – galimybė pritaikyti daikto naudingas savybes, tokiu būdu patenkinti savo poreikius, t.y. gauti pajamas, produkciją, pan. Asmuo daiktą gali naudoti ir tiesiogiai juo naudodamasis ir netiesiogiai naudodamasis – perduodamas daiktą kitam, bet naudą gaudamas kitokiu pavidalu, pvz., nuompinigiais;
Disponavimas – teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, nustatyti jo likimą, pakeisti jo ekonominę būklė ir pan. Pvz. nuoma – naudoja nuomininkai, o valdytojas ir disponuotojas yra nuomotojas. Nuomotojas irgi naudoja daiktą, tik gaunama nauda kitokia, t.y. nuompinigiai.
Mainyti, nuomoti ir įkeisti daiktą gali tik toks asmuo, kuris turi teisę disponuoti daiktu. Tačiau pačiu nuomojimo laikotarpiu laikoma, kad savininkas naudojasi naudojimosi teise.
Nuosavybės teisės įgijimo (pirminiai ir išvestiniai) ir pasibaigimo pagrindai
?
Nuosavybės teisės įgyvendinimas
Įstatymai reikalauja ne tik nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų interesų, bet ir viešųjų interesų. Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai naudodamasis daiktu ir suteikdamas kitiems galimybę naudotis daiktu, be to, gali sujungti savo nuosavybę su kitų asmenų nuosavybe. Įmones kurdami ir AB bei UAB asmuo neišlaiko nuosavybės teisės, jis perduoda ją JA už akcijas ar kitus dalykus.
Negalima pažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Įstatymai negali sureguliuot visų santykių, dėl to reikia paisyt kitų interesų, net jei įstatymai to nereglamentuoja. Piktnaudžiaujančio asmens teisių teismas gali ir negint. Pvz. savininkas gali valdyt, naudot ar disponuot, bet jei namas – istorinė vertybė – jo teises riboja: negalima namo nugriaut, privalo išlaikyt, remontuot, pan. Daiktas savyje turi ne tik teise, bet ir pareigas – prižiūrėt, saugot, pan.
4.93 str. Nuosavybės teisės apribojimas
1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymo arba teismo spredimu.
2. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota.
Įgyvendinimo būdai – naudoti gali pats, tik dažniausiai reikalaujama naudoti pagal paskirtį, kitaip dažniausiai pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Gali naudoti pats savininkas, gali perduoti naudotis kitam asmeniui, gali perduoti keliems asmenims tikslams pasiekti (pagal jungtinės veiklos sutartį). Jei perduoda UAB‘ui kaip įnašą – praranda NT.
Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai
?
Valstybės ir savivaldybių institucijos, įgyvendinančios valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisę
?
