EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ Flashcards
Europos Sąjungos teisės viršenybė
Europos Sąjungos teisės viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ‒ vienas iš pagrindinių ES teisės principų. Šis principas yra patvirtintas ESTT praktikos, taip pat atsispindi ES valstybių narių nacionaliniuose teisės aktuose. Antai, 2004 m. liepos 13 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Šio akto 2 punkte nurodoma, kad jei tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos Lietuvos Respublikoje taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame akte kalbama apie sutartis, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga. Dar labiau sukonkretinant, galima pasakyti, kad kalbama apie Europos Sąjungos pirminės teisės šaltinius – steigimo sutartis.
Europos Sąjungos teisės viršenybės principas pirmą kartą suformuluotas byloje Costa v. ENEL. Case
(6/64) Costa v. ENEL [1964] ECR 585.
Būtent Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šias pasekmes ir nepaisyda- mas kai kurių valstybių narių priešinimosi, nustatė esminį Sąjungos teisės viršenybės principą, būtiną ES teisės sistemos egzistavimui. Taip ES teisės sistemai, be tiesioginio taikymo, jis iškėlė antrąjį ramstį, dėl kurio teisės sistema galiausiai tapo stabilias struktūra.
Pirmiau aptartoje byloje Costa / ENEL Teisingumo Teismas nustatė du Są- jungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui svarbius dalykus:
■ pirma: valstybės galutinai perdavė suverenumo teises savo sukurtai bendrijai ir vėlesnės vienašališkos priemonės būtų nesuderinamos su Sąjungos teisės koncepcija;
■ antra: tai yra Sutarties principas, kad nė viena valstybė narė negali kvestionuoti Sąjungos teisės savitumo visoje Sąjungoje galioti vienodai ir visai.
Iš viso to aiškėja: Sąjungos teisė, kuri sukurta pagal Sutartyse suteiktus įgaliojimus, turi viršenybę prieš jai prieštaraujančią valstybių narių teisę. Ji yra ne tik stipresnė už anksčiau priimtus nacionalinės teisės aktus, bet ir turi blokuojamąjį poveikį vėliau priimtų teisės aktų atžvilgiu.
Teisingumo Teismas savo sprendime byloje Costa / ENEL neužginčijo Italijos elektros energijos ūkio nacionalizavimo, tačiau aiškiai nustatė Sąjungos tei- sės viršenybę prieš nacionalinę teisę.
Europos Sąjungos teisės tiesioginis taikymas ir tiesioginis veikimas
Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas reiškia, kad Sąjungos teise, be Sąjun- gos institucijų ir valstybių narių, ir Sąjungos piliečiams tiesiogiai suteikiama teisių ir nustatoma pareigų.
Vienas iš reikšmingiausių Teisingumo Teismo pasiekimų yra tai, kad jis, nepai- sydamas pirminio kai kurių valstybių narių pasipriešinimo, įtvirtino tiesioginį Sąjungos teisės aktų taikymą ir užtikrino ES teisėtvarkos egzistavimą. Tei- singumo Teismo praktikos išeities taškas buvo pirmiau aptartas Nyderlandų transporto įmonės Van Gend & Loos atvejis, kai ji Nyderlandų teismui apskun- dė Nyderlandų sprendimą už tam tikrą iš Vokietijos Federacinės Respublikos įvežamą cheminį gaminį imti didesnį muitą. Apsvarsčius aplinkybes, galų gale šios bylos baigtis priklausė nuo klausimo, ar ir asmuo, nesutikdamas su netei- sėtai imamu mokesčiu, galėjo remtis EEB sutarties 12 straipsniu, kuriuo vals- tybėms narėms buvo aiškiai draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus muitus. ESTT, nepaisydamas daugelio vyriausybių ir generalinio advokato patarimo, nustatė, kad, atsižvelgiant į Sąjungos prigimtį ir tikslus, Sąjungos teisės nuostatos iš esmės turi būti taikomos tiesiogiai. Kaip motyvą ESTT nurodė:
“Bendrija sudaro naują TT teisinę sistemą […], kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai. Vadinasi, Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo valstybių narių teisės, ir ji ne tik nustato pareigas asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet taip pat ir dėl pareigų, kurias Sutartis labai konkrečiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms.“
Teisingumo Teismo praktikoje vėliau pripažintas ir kitų Sutarties nuostatų, kurių reikšmė Sąjungos piliečiams yra daug didesnė negu EEB sutarties 12 straipsnio, tiesioginis taikymas. Ypač paminėtini sprendimai, susiję su laisvu asmenų judėjimu (SESV 45 straipsnis), įsisteigimo laisve (SESV 49 straipsnis) ir laisve teikti paslaugas (SESV 56 straipsnis).
Kalbant apie laisvo judėjimo užtikrinimą, Teisingumo Teismas sprendimą dėl tiesioginio taikymo priėmė byloje van Duyn. Bylos aplinkybės buvo tokios: 1973 m. gegužės mėn. olandei van Duyn neleista atvykti į Jungtinę Kara- lystę, nes ji ketino dirbti sekretore Scientologijos bažnyčioje, kurią Britanijos vidaus reikalų ministerija laikė „socialiai pavojinga“. Remdamasi Sąjungos teisės laisvo darbuotojų judėjimo nuostatomis van Duyn pateikė ieškinį Aukščiausiajam teismui. Ji reikalavo Aukščiausiojo teismo paskelbti, kad ji turi teisę likti Jungtinėje Karalystėje kaip samdoma darbuotoja ir turi teisę įvažiuoti į šalį. Aukščiausiasis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, o šis atsakė, kad EEB sutarties 48 straipsnis (SESV sutarties 45 straipsnis) taiky- tinas tiesiogiai, taigi ir pavieniams asmenims pagal jį suteikiama teisė, kuria jie gali remtis valstybės narės teismuose.
Tiesioginio nuostatos dėl įsisteigimo laisvės taikymo klausimą Teisingumo Teismas svarstė Belgijos Conseil d’État prašymu. Šis teismas turėjo nagrinė- ti Nyderlandų advokato J. Reinerso (J. Reyners) skundą, kuriame šis rėmėsi savo teisėmis pagal EEB sutarties 52 straipsnį (SESV 49 straipsnis). Prie- žastimi paduoti skundą ponas J. Reinersas laikė tai, kad jam, nors jis buvo išlaikęs Belgijoje reikiamus egzaminus, nebuvo suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato veikla dėl to, kad jis užsienietis. 1974 m. liepos 21 d. Tei- singumo Teismas šioje byloje priėmė sprendimą, kad įsisteigimo klausimu negalima skirtingai traktuoti šalies gyventojų ir užsieniečių, nes pasibaigus pereinamajam laikotarpiui EEB sutarties 52 straipsnis taikytinas tiesiogiai ir todėl juo Sąjungos piliečiams suteikiama teisė kitoje valstybėje narėje, kaip ir tos valstybės piliečiams, pradėti ir vykdyti ekonominę veiklą. Remiantis šiuo sprendimu ponui J. Reinersui turėjo būti suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato praktika.
Byloje Van Binsbergen Teisingumo Teismas turėjo galimybę aiškiai nusta- tyti ir tiesioginį nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taikymą. Šioje byloje, be kita ko, buvo keliamas klausimas, ar Nyderlandų teisės nuostata, pagal kurią apeliaciniame teisme proceso įgaliotiniai gali būti tik Nyderlanduo- se įsisteigę asmenys, yra suderinama su Sąjungos teisės nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigia- mai motyvuodamas, kad bet kokiais Sąjungos piliečių suvaržymais dėl pi- lietybės ar gyvenamosios vietos pažeidžiamas EEB sutarties 59 straipsnis (SESV 56 straipsnis) ir todėl jie yra negaliojantys.
Antrinės teisės srityje tiesioginio taikymo klausimas kyla tik kalbant apie direktyvas ir valstybėms narėms skirtus sprendimus, nes reglamentų ir as- menims skirtų sprendimų atveju šis poveikis atsiranda tiesiogiai pagal Są- jungos Sutartis (SESV 288 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nuo 1970 m. Teisingumo Teismas tiesioginio pirminės Sąjungos teisės taikymo principus išplėtė ap- imdamas ir direktyvas bei valstybėms narėms skirtus sprendimus.
Tiesioginio Sąjungos teisės poveikio tokia forma, kokią nustatė ir išplėtojo Teisingumo Teismas, praktinė reikšmė akivaizdi: juo pagerinama asmenų padėtis, nes vidaus rinkos laisvės prilyginamos teisėms, kuriomis asmenys gali remtis nacionaliniuose teismuose. Tad tiesioginis Sąjungos teisės taiky- mas yra tarsi vienas iš ES teisėtvarkos ramsčių.
- ES teisės tiesioginio veikimo doktrina yra neatsiejama veiksmingo ES teisės veikimo prielaida. Ši doktrina yra svarbi užtikrinant subjektinių teisių gynimą, jeigu jos yra įtvirtintos ES teisės aktuose. Būtent ES teisės tiesioginio veikimo koncepcijos pagrindu sudaromos galimybės teisės subjektams kvestionuoti valstybių narių veiksmus ir juos ginčyti nacionaliniuose teismuose remiantis ES teise.
- Nors teisės doktrinoje nėra bendros nuomonės dėl to, ar ES teisės tiesioginio veikimo ir jos tiesioginio taikymo koncepcijos yra tapačios, remiantis ETT praktika ES teisės tiesioginio veikimo ir jos taikymo terminai gali būti vartojami kaip sinonimai. Skirtingos teisinės reikšmės suteikimas minėtiems terminams neturi praktinės reikšmės esant dabartinei ETT praktikai.
- ETT nustatė konkrečias ES teisės tiesioginio veikimo sąlygas, tačiau dėl neaiškių ES teisės aktų nuostatų ir jų gramatinės formuluotės ne visada paprasta nustatyti, ar ES teisės akto normos šias sąlygas atitinka, todėl nacionaliniai teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo ex officio spręsti dėl konkrečios ES teisės normos turinio ir nustatyti, ar konkreti nuostata įtvirtina subjektinę teisę, kurią galima apginti konkrečioje byloje priimant tam tikrą procesinį sprendimą remiantis ES teise.
- Lietuvos teismų praktikoje kol kas retai tiesiogiai remiamasi ES teise. Dažniau teikiamos nuorodos į ES teisės aktus, ETT praktiką ir galiausiai pagal tai formuluojamos nacionalinių teisės aktų aiškinimo ir taikymo taisyklės. Tokia praktika yra ES teisės tiesioginio veikimo ir jos taikymo Lietuvoje pradžia, tačiau nepakankama, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti ES teisės nuostatomis įtvirtintas asmenų teises. Lietuvos teismai kiekvienu konkrečiu atveju turėtų vertinti, ar ES teisės normos gali būti taikomos tiesiogiai ir jomis motyvuoti procesinius sprendimus, jeigu egzistuoja ES teisėje nustatytos jos tiesioginio veikimo ir taikymo sąlygos.
Horizontalus ir vertikalus tiesioginis veikimas
ETT praktikoje yra išskiriami du tiesioginio veikimo aspektai:
1) vertikalus tiesioginis veikimas, kai asmenys ES teisės akto suteikiamomis teisėmis gali remtis tik santykiuose su valstybe (asmenims suteikiamos teisės, o valstybei - atitinkama pareiga jas užtikrinti);
2) horizontalus tiesioginis veikimas, kai asmenys ES teisės akto suteikiamomis teisėmis gali remtis tarpusavio santykiuose (asmenims suteikiamos ne tik teisės, bet ir pareigos).
Horizontalus tiesioginis veikimas (pvz.: EB sutarties 85 str., reikalaujantis, kad asmenys susilaikytų nuo bet kokių privačių susitarimų, galinčių iškraipyti konkurenciją, sudarymo), kai Bendrijos teisė nustato privačių asmenų pareigas, kurias atlikti gali reikalauti kiti asmenys. EB sutarties 119 str., reikalaujantis užtikrinti, kad moterys ir vyrai už vienodą darbą gautų vienodą atlyginimą yra vertikaliai ir horizontaliai tiesiogiai veikiantis.
ETT nepripažino, kad direktyvos gali būti horizontaliai tiesiogiai veikiančios (direktyva negalima remtis kito asmens atžvilgiu). Tačiau ETT įpareigojo nacionalinius teismus aiškinti nacionalinės teisės aktus atsižvelgiant į direktyvas. Direktyvos tiesiogiai veikia ir tais atvejais, kai yra reikalaujama atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad valstybė narė neįgyvendino direktyvos.
Tiesiogiai veikiantys, ETT nuomone, gali būti ir sprendimai bei Bendrijos sudaryti tarptautiniai susitarimai. Iki šiol nėra aišku ar sprendimai gali būti ir horizontaliai , ir vertikaliai tiesiogiai veikiantys.
Tiesioginio direktyvų poveikio asmenų tarpusavio santykiams (vadinamojo horizontalaus tiesioginio poveikio) Teisingumo Teismas, priešingai, nepripa- žino. Atsižvelgdamas į tiesioginio poveikio sankcijos pobūdį, jis nustatė, kad toks poveikis negalimas privačių asmenų atžvilgiu, nes jų negalima laikyti atsakingais už valstybės narės delsimą. Asmenys labiau gali remtis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Sąjungos piliečiai turi galėti tikėti, kad direktyvos poveikis jiems galimas tik dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.
Tiesioginio veikimo sąlygos
Tiesioginio veikimo sąlygos: Norma turi būti: 1. Aiški, 2. besąlyginė, 3. nereikalauti tolesnio įgyvendinimo.
ESTT, remdamasis teisės normos tiesioginio veikimo sąlygomis, daugelį EB sutarties (Dabar SESV) nuostatų pripažino tiesiogiai veikiančiomis.
ESTT jurisprudencijos pvz.:
- dėl normos besąlygiškumo. Normos neatitinkančios besąligiškumo sąlygos pvz.: ex EB S 90 2 d., nustatanti, kad valstybės įmonėms yra taikoma EB sutartyje įtvirtinta konkurencijos teisė, išskyrus atvejus, kai tai gali trukdyti vykdyti joms skirtas užduotis. ETT nusprendė (Liuksemburgas/ Muller, 10/71), kad ši norma nėra besąlyginė, nes:
„ją taikant reikia įvertinti ir tokiai įmonei pavestas užduotis ir Bendrijos interesų apsaugą. O šis įvertinimas priklauso nuo bendros ekonominės politikos uždavinių, kuriuos, kontroliuojamos Komisijos, atlieka valstybės“
- Dėl tiesioginio veikimo sąlygos “nereikalauti tolesnio įgyvendinimo”. tipinis pavyzdys, kai norma nustato pereinamojo laikotarpio nuostatas, tuomet iki tokio laikotarpio pabaigos, ji nebus tiesiogiai veikianti.
Byla 2/74 Reyners prieš Belgiją.
EBS 43 str. (steigimosi laisvė): apribojimai turi būti panaikinti žemiau įvardintomis sąlygomis; numatyta priimti direktyvas. Bylos nagrinėjimo metu pereinamasis laikotarpis jau buvo pasibaigęs, direktyvų priimta nebuvo.
Reyners – Olandijos pilietis, teisinį išsilavinimą įgijo Belgijoje, atsisakyta priimti į BEL advokatūrą dėl to, kad nebuvo BEL pilietis.
Kl. – ar EBS 43 str. Veikia tiesiogiai
ETT – 43 str. Reikalauja pasiekti konkrečius rezultatus, o direktyvų priėmimas tik palengvintų tikslų pasiekimą. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, direktyvos perteklinės. Taigi 43 str. Veikia tiesiogiai.
Byla 126/86 Zaera
Klausimas dėl to, ar EB S 2 str. Veikia tiesiogiai (numato, kad vienas EB tikslų – užtikrinti augantį pragyvenimo lygį.
Ginčijo, kad jam prieštarauja nacionalinės teisės taisyklė, neleidžianti tuo pačiu metu gauti ir senatvės pensiją, ir dirbti valstybės tarnyboj.
AG Mancini – ši nuostata išreiškia ketinimą, tikslą ir motyvą, o ne normą, kuri veikia tiesiogiai.
Europos Sąjungos teisės šaltiniai
ES šaltiniai skirstomi į:
1. Pirminės teisės šaltinius. Mastrichto, Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos sutartyse bei įvairiose stojimo sutartyse, išdėstytos esminės teisinės nuostatos dėl ES tikslų, struktūros ir veikimo bei jos ūkinės teisės dalys; Tai taikoma ir Euro- pos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, kuri įsigaliojus Lisabonos sutar- čiai teisiškai tapo sutartims prilygintu dokumentu.
2. Antrinės teisės šaltinius. Ją sudaro įstatymo galią turintys teisės aktai („teisėkūros procedūra priimti aktai“), ne teisėkūros procedūra priimti aktai (paprasti teisės aktai, dele- guotieji teisės aktai, įgyvendinimo aktai), neprivalomi teisės aktai (nuomo- nės, rekomendacijos), taip pat kiti dokumentai, kurie nėra teisės aktai (pvz., tarpinstituciniai susitarimai, rezoliucijos, pranešimai, veiksmų programos).
Europos Sąjungos pirminės teisės šaltiniai yra:
1. Europos Bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartys, kartu su protokolais ir priedais
2. Sutarčių papildymai ir pakeitimai
3. Naujų narių sutartys ir aktai
4. Kai kurie institucijų priimti aktai
Antrinės teisės šaltiniai:
5. Institucijų priimami teisės aktai:
- Teisėkūros procedūra priimti aktai(Reglamentai, direktyvos, sprendimai);
- Ne teisėkūros procedūra priimti aktai:
Paprasti teisės aktai,
Deleguotieji aktai (priima Komisija, kai jai tam aiškiai suteikiamas įgaliojimas įstatymo galią turinčiame teisės akte)
Įgyvendinimo teisės aktai)
- Neprivalomieji teisės aktai (Rekomendacijos ir nuomonės)
- Dokumentai, kurie nėra teisės aktai (Tarpinstituciniai susitarimai, Rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų programos)
6. Susitarimai tarp institucijų.
7. Bendrieji EB principai (Nerašytiniai teisės šaltiniai). Tai yra normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo sam- prata, kuria turi būti grindžiama bet kuri teisėtvarka. Rašytine Sąjungos tei- se, kuria dažniausiai reglamentuojamos tik ekonominės ir socialinės aplin- kybės, šį poreikį galima patenkinti tik iš dalies, taigi bendrieji teisės principai yra vienas iš svarbiausių Sąjungos teisės šaltinių. Jais užpildomos esamos spragos arba plėtojama esama teisė aiškinant ją pagal teisingumo principą.
8. Europos Bendrijų tarptautinės sutartys:
- Asociacijos susitarimai:
* Susitarimai siekiant išlaikyti ypatingą kai kurių valstybių narių ryšį su trečiosiomis šalimis
* Susitarimai siekiant pasirengti galimam stojimui ir sudaryti muitų sąjungą;
* Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimas.
- Bendradarbiavimo susitarimai
- Prekybos susitarimai (Svarbiausi tarptautiniai preky- bos susitarimai yra „Pasaulio prekybos organizacijos steigimo susitarimas“ (World Trade Organisation, WTO))
- (?) ES valstybių narių susitarimai ir sutartys. Viena vertus, jie gali būti sudaromi siekiant išspręsti klausimus, kuriems, nors jie ir glaudžiai susiję su ES veikla, spręsti Sąjungos institucijoms nesuteikta kompeten- cija (pvz., Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, „2012 m. fiskalinis susitarimas“, sudarytas be Jungtinės Karalystės ir Čekijos). Kita vertus, valstybės narės tarpusavyje gali sudaryti ir tikrus tarptautinius susitarimus, ypač siekdamos įveikti teritorinį naciona- linio reglamentavimo ribotumą ir sukurti vienodą teisę Sąjungos lygmeniu. Ypač tai svarbu tarptautinės privatinės teisės srityje (pvz., Susitarimas dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (1980 m.)).
Europos Sąjungos teisės aktų rūšys, jų ypatumai
Antrinės teisės institucijų aktai „Bendrijų ramstyje“ (ne baigtinis sąrašas):
1) Reglamentas
2) Direktyva
3) Sprendimas
4) Rekomendacijos ir nuomonės (neprivalomos).
5) Veiksmų programos
6) Gairės
7) Komunikatai
Bendrieji Europos Sąjungos teisės principai
Bendrieji EB principai (Nerašytiniai teisės šaltiniai). Tai yra normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo sam- prata, kuria turi būti grindžiama bet kuri teisėtvarka. Rašytine Sąjungos tei- se, kuria dažniausiai reglamentuojamos tik ekonominės ir socialinės aplin- kybės, šį poreikį galima patenkinti tik iš dalies, taigi bendrieji teisės principai yra vienas iš svarbiausių Sąjungos teisės šaltinių. Jais užpildomos esamos spragos arba plėtojama esama teisė aiškinant ją pagal teisingumo principą.
Subsidiarumo ir proporcingumo principai, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principas
ES, naudodamasi savo kompetencija, privalo laikytis iš katalikiškojo socia- linio mokymo paimto subsidiarumo principo, kuris, įtvirtintas ES sutartyje (ES sutarties 5 straipsnio 3 dalis), buvo pakeltas į konstitucinį lygmenį. Šis principas turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą: teigiamą, t. y. kompetenciją skatinanti ES pusė reiškia, kad ES turi imtis veiksmų, kai tikslų „būtų ge- riau siekti Bendrijos lygmeniu“; neigiamą, t. y. kompetenciją mažinanti pusė reiškia, kad ES turi nesiimti veiksmų, kai tikslams pasiekti užtenka vals- tybių narių veiksmų. Praktikoje tai reiškia, kad visos Sąjungos institucijos, ypač Komisija, turi įrodyti, jog reglamentavimas visos Sąjungos mastu ir Sąjungos veiksmai apskritai reikalingi. Perfrazuojant Š. Monteskjė (Ch. Mon tesquieu): jei ES lygmeniu reglamentuoti nebūtina, būtina nereglamentuoti. Jei poreikiui reglamentuoti ES lygmeniu pritariama, keliamas veiksmo, kurio Sąjunga turi imtis, masto ir pobūdžio klausimas.
Atsakymas šiuo atveju yra proporcingumo principas, nustatytas kartu su kompetencijų taisyklė- mis ES sutarties 5 straipsnio 4 dalyje. Pagal šį principą reikia išsamiai ap- svarstyti, ar atitinkama teisinė priemonė būtina ir ar nebūtų pakankamai veiksmingi kiti veiksmai. Pirmiausia tai reiškia, kad pirmenybė teiktina pa- grindų taisyklėms, būtiniausiems reikalavimams ir nacionalinių reikalavimų tarpusavio pripažinimo taisyklėms ir vengtini neproporcingai išsamūs ir, jei įmanoma, derinamieji teisės aktai.
Kaip laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų dabar gali prižiū- rėti ir nacionaliniai parlamentai. Šiuo tikslu sukurta išankstinio perspėjimo sistema, pagal kurią nacionaliniai parlamentai per aštuonias savaites nuo pasiūlymo dėl ES įstatymo galią turinčio teisės akto pateikimo gali pateikti pagrįstą nuomonę, joje išdėstydami, kodėl atitinkamas pasiūlymas dėl įsta- tymo galią turinčio teisės akto neatitinka subsidiarumo ir proporcingumo reikalavimų. Jei šiai pagrįstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip vienutrečdaliu nacionaliniams parlamentams suteiktų balsų (kiekvienas naciona- linis parlamentas turi po du balsus, o jei parlamentas sudarytas iš rūmų – kiekvieni rūmai turi po vieną balsą), pasiūlymą dėl to teisės akto jo rengėjas (dažniausiai Europos Komisija) turi dar kartą apsvarstyti. Remiantis šiuo svarstymu, pasiūlymas yra arba paliekamas toks pats, arba pakeičiamas, arba atšaukiamas. Jei Europos Komisija nusprendžia projektą palikti tokį patį, pagrįstoje nuomonėje ji turi pagrįsti, kodėl, jos nuomone, projektas atitinka subsidiarumo principą. Ši pagrįsta nuomonė kartu su nacionalinių parlamentų pagrįstomis nuomonėmis perduodama ES teisės aktų leidėjui, kad šis į jas atsižvelgtų teisėkūros procedūros metu. Jeigu 55 % ES Tarybos narių dauguma arba Europos Parlamente atiduotų balsų dauguma ES teisės aktų leidėjas mano, kad pasiūlymas neatitinka subsidiarumo principo, pa- siūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto nesvarstomas.
Asmenys labiau gali remtis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Sąjungos piliečiai turi galėti tikėti, kad direktyvos poveikis jiems galimas tik dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Iš tiesų Teisingumo Teis- mas išdėstė pirminės teisės principą, pagal kurį kai tik direktyvos turiniu siekiama sukonkretinti bendrąjį diskriminavimo draudimą, jis taikomas ir privatinės teisės santykiams. Teisingumo Teismo diskriminavimo draudimo formuluotė reiškia, kad sukonkretinant atitinkamą direktyvą valstybinės in- stitucijos ir šiuo atveju ypač valstybiniai teismai privalo savo kompetenci- jos ribose užtikrinti teisinę apsaugą, privatiems asmenims taikomą pagal ES teisę, taip pat užtikrinti visišką ES teisės laikymąsi, be to, prireikus jie turi neleisti taikyti jokių šiam draudimui prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų. Todėl dėl ES teisės viršenybės, atsižvelgiant į jos sandarą, ati- tinkamoje direktyvoje numatytas diskriminacijos draudimas nustelbia tam prieštaraujančią nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas nekvestionuoja savo jurisdikcijos nepakankamo horizontalaus direktyvų poveikio klausimu, tačiau faktiškai nagrinėdamas draudimą diskriminuoti visais atvejais, kai direktyvo- je yra sukonkretinamas diskriminacijos draudimas, jis prieina prie tos pačios išvados. Tokį sukonkretinimą Teisingumo Teismas pripažino direktyvoms, ku- rių objektas buvo klasikinė diskriminacija dėl pilietybės, lyties arba amžiaus. Atitinkama nuostata turėtų galioti visoms direktyvoms, kurios buvo priimtos siekiant kovoti su SESV 19 straipsnyje nurodytais diskriminacijos pagrindais.
Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos, jų kompetencija
ES sutarties 13 straipsnis (institucinė struktūra)
1. Sąjungos institucine struktūra siekiama skatinti jos vertybes, siekti jos tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams bei užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą.
Sąjungos institucijos yra šios:
— Europos Parlamentas,
— Europos Vadovų Taryba,
— ES Taryba,
— Europos Komisija (toliau – Komisija), — Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, — Europos Centrinis Bankas,
— Audito Rūmai.
2. Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.
- Nuostatos, susijusios su Europos Centriniu Banku ir Audito Rūmais, taip pat išsamios nuostatos dėl kitų institucijų, pateikiamos Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo.
- Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai padeda Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas, atliekantys patariamąsias funkcijas.
Europos Parlamentas atstovauja ES piliečiams. Jis atsirado, kai 1957 m. Konvencija dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų institucijų (pirmoji Sujun- gimo sutartis) EAPB generalinė asamblėja, EEB asamblėja ir EAEB asam- blėja buvo sujungtos į vieną „Asamblėją“. Ši į „Europos Parlamentą“ oficialiai pervardyta tik Europos Sąjungos sutartimi (Mastrichto sutartimi), tačiau tuo tik buvo įteisintas bendrai vartotas pavadinimas, kilęs dar 1958 m., kai pati Asamblėja savo pavadinimą pakeitė į „Europos Parlamentą“.
ES 10 straipsnis (atstovaujamoji demokratija)
1. Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.
2. Piliečiai Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujami Europos Parlamente.
Valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių ar vyriausybių vadovai, o Taryboje atstovauja jų vyriausybės,
pačios būdamos demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ar savo piliečiams.
3. Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime. Sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau juos priartinant prie piliečių.
4. Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.
Europos Parlamento vaidmuo gerokai sustiprintas ES teisėkūros procedū ros srityje. Bendro sprendimo procedūrą pakėlus į ES įprastos teisėkūros procedūros lygmenį, Europos Parlamentas kartu su ES Taryba tapo bemaž „vienu iš teisės aktų leidėjų“. Pagal įprastą ES teisėkūros procedūrą Europos Parlamentas keliais svarstymais gali suformuluoti teisėkūros aktų pakei- timus ir, neviršydamas tam tikrų ribų, pasiekti, kad jiems pritartų Taryba. Be vieningos ES Tarybos ir Europos Parlamento nuomonės Sąjungos teisės aktas negali būti priimtas.
Tradiciškai stipri Europos Parlamento padėtis biudžeto procedūros metu. Li- sabonos sutartimi Europos Parlamento biudžetinės galios dar išplėstos – jis turi patvirtinti daugiametį finansinį planą ir dalyvauja priimant sprendimus dėl visų išlaidų.
Europos Parlamentas turi pritarimo teisę dėl visų svarbių tarptautinių su- sitarimų, jei jie susiję su sritimi, kurioje sprendimai priimami pagal bendro sprendimo procedūrą, bei dėl visų stojimo sutarčių, kurios sudaromos su naujomis valstybėmis narėmis ir kuriose nustatomos narystės sąlygos.
Laikui bėgant smarkiai išplėstos ir Europos Parlamento priežiūros funkci jos. Ši priežiūra pasireiškia ypač tuo, kad Komisija yra atskaitinga Europos Parlamentui, ji viešose plenarinėse diskusijose turi apginti savo nuomonę ir kiekvienais metais teikti Parlamentui svarstyti „Bendrąjį pranešimą apie Europos Sąjungos veiklą“. Europos Parlamentas dviejų trečdalių balsų dau- guma gali pareikšti nepasitikėjimą Europos Komisija, priversdamas ją at- sistatydinti
Europos Vadovų Taryboje valstybių narių ir vyriausybių vadovai, Europos Komisijos pirmininkas ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas susitinka Briu- selyje ne rečiau kaip du kartus per pusmetį.
Užduotys: Bendrųjų politinių tikslų ir prioritetų nustatymas. Pagrindinė jos funkcija – nustatyti bendrąsias politines ES veikimo gaires.
Lisabonos sutartimi įvestos Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigos. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas turi, priešingai negu iki tol pirmininka- vusios valstybės, ne nacionalinį, o europinį mandatą.
Europos Sąjungos Taryba atstovaujama valstybių narių vyriausybėms. Visos 28 valstybės narės reguliariai, tačiau nepriverstinai siunčia po vieną atsto- vą – už numatytas nagrinėti sritis atsakingą ministrą ar valstybės sekretorių. Svarbu, kad atitinkamai vyriausybei atstovaujantis asmuo galėtų prisiimti įsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu. Kadangi valstybių narių vyriausybės turi įvairių atstovavimo galimybių, tai akivaizdžiai reiškia, kad nėra nuolatinių Tarybos narių; Tarybos veikla vykdoma dešimtimi sudė- ties formų dėl personalo ir profesijų atstovų įvairovės.
Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėž- tomis strateginėmis gairėmis, parengia ES išorės veiksmus ir užtikrina, kad ES veiksmai būtų nuoseklūs. Bendrųjų reikalų taryba rūpinasi, kad įvairios sudėties Tarybos veikla būtų tarpusavyje suderinama ir su Europos Vadovų Tarybos pirmininku, bei Komisijos pirmininku rengia Europos Vadovų Tarybos susitikimus. Tarybai pirmininkauja kiekviena valstybė narė paeiliui po šešis mėnesius, išskyrus Užsienio reikalų tarybą – jai pirmininkauja Sąjungos vy- riausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.Tarybos darbus rengia įvairūs parengiamieji organai (komitetai ir darbo gru- pės), kuriuos sudaro valstybių narių atstovai. Tarp šių parengiamųjų organų svarbiausi Nuolatinių atstovų komitetas („I ir II nuolatinių atstovų komite- tai“), kuris paprastai posėdžiauja bent kartą per savaitę.
ES Taryba turi 5 pagrindines užduotis:
■ svarbiausia – teisėkūra, kurią ji vykdo kartu su EP pagal įprastą teisėkūros procedūrą;
■ taip pat suderinti valstybių narių ekonominę politiką;
■ pagal Europos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką;
■ Taryba atsako už ES ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų susitarimų sudarymą;
■ remdamasi Europos Komisijos preliminariu projektu, ji parengia biudžeto projektą. Jį vėliau dar turi patvirtinti EP. Ji taip pat yra ta institucija, kuri EP rekomenduoja suteikti biudžeto įvykdymo patvirtinimą Komisijai, kad būtų galima įgyvendinti biudžeto projektą.
Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai netapo, kaip planuota projekte dėl Konstitucijos, užsienio reikalų ministru, tačiau jo padėtis institucinėje struktūroje gerokai sustiprinta ir išplėsta. Vy- riausiasis įgaliotinis susijęs ir su ES Taryba, kurioje jis pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, ir su Komisija, kurioje jis yra Komisijos pirmininko pavaduo- tojas, atsakingas už išorės santykius. Vyriausiąjį įgaliotinį skiria Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Europos Komisijos pir- mininko sutikimą. Jam padeda 2011 m. naujai įkurta Europos išorės veiks- mų tarnyba (EAD), sudaryta sujungus Komisijos ir Tarybos užsienio politikos tarnybas bei įtraukus nacionalinių diplomatinių tarnybų diplomatus.
Europos Komisija
Užduotys:
1) Sąjungos teisėkūros iniciatyva
2) Sąjungos teisės aktų laikymosi ir teisingo jų
taikymo priežiūra
3) Sąjungos teisės aktų administravimas ir įgyvendinimas
4) Atstovavimas ES tarptautinėse organizacijose
Komisijai vadovauja pirmininkas, kolegijoje užimantis stiprią poziciją. Pirmininkui šiuo tikslu suteikta kompetencija priimti direktyvas ir organizaciniai įgaliojimai.
Pirmininko pavaduotojo vadovaujami Komisijos nariai sudaro projektų dar- bo grupes, kurios rūpinasi kuria nors iš šių politikos sričių:
1) energetikos sąjunga su į ateitį orientuota kovos su klimato kaita politika;
2) darbo vietos, augimas, inovacijos ir konkurencingumas;
3) bendroji skaitmeninė rinka;
4) euras ir socialinis dialogas;
5) biudžetas ir metinės finansinės ataskaitos.
Komisijos Pirmininkas ir nariai skiriami penkerių metų kadencijai, taikant in vestitūros procedūrą. Ši procedūra Lisabonos sutartimi buvo iš naujo nusta- tyta ES sutarties 17 straipsnio 7 dalyje. Tai yra kelių etapų procedūra. Visų pirma, skiriamas pirmininkas; tuomet renkami asmenys, kurie turėtų būti skiriami Komisijos nariais; trečias žingsnis yra oficialus Komisijos pirmininko, ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bei likusių Komisijos narių paskyrimas.
Pirmiausia Komisija yra ES politikos varomoji jėga. Joje prasideda bet kokia Sąjungos veikla, nes ji yra ta institucija, kuri privalo teikti ES Tarybai pasiū- lymus dėl Są jungos teisės aktų (vadinamoji Komisijos iniciatyvos teisė). Šiuo požiūriu Komisija negali imtis veiksmų savo nuožiūra – ji privalo jų imtis, jei tai reikalinga atsižvelgiant į Sąjungos interesus; Taryba (SESV 241 straips- nis), Europos Parlamentas (SESV 225 straipsnis) ir Sąjungos piliečių grupė (ES sutarties 11 straipsnio 4 dalis), imdamiesi piliečių iniciatyvos, turi ga- limybę paraginti Komisiją parengti pasiūlymą. Pirminius teisėkūros įgalio- jimus Komisija turi tik tam tikrose srityse (pvz., ES biudžeto, struktūrinių fondų, kovos su diskriminacija mokesčių srityje, pagalbos ir apsaugos išlygų srityse). Daug platesni už šiuos yra Komisijai Tarybos ir Europos Parlamen- to suteikti teisėkūros įgaliojimai jų priimtiems teisės aktams įgyvendinti (plg. SESV 290 straipsnį).
Komisija taip pat yra „Sąjungos teisės sergėtoja“. Ji prižiūri, kaip valsty- bės narės taiko ir įgyvendina pirminę ir antrinę Sąjungos teisę. Jei Komisija mano, kad Sąjungos teisė pažeidžiama, ji gali pradėti pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūrą (plg. SESV 258 straipsnį) ir prireikus kreiptis į Teisin- gumo Teismą.
Komisijos užduotis ginti Sąjungos interesus. Iš esmės Komisija negali turėti jokių kitų interesų, tik Sąjungos. Ji nuolat turi stengtis dažnai sunkiose derybose su Taryba reikšti Sąjungos interesus ir ieškoti kompromisų, kuriais į šiuos interesus būtų atsižvelgiama.
Pagaliau Komisija, nors ir ribotu mastu, yra vykdomoji institucija. Ypač tai pasakytina apie konkurencijos teisės sritį, kurioje Komisija veikia kaip visiš- kai įprasta administracinė institucija. Ji tikrina faktus, suteikia leidimus ar patvirtina draudimus ir prireikus priima sprendimus dėl sankcijų.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sudėtis, jurisdikcija ir vaidmuo formuojant Europos Sąjungos teisinę praktiką
1952 m., steigiant pirmąją bendriją (EAPB), įsteigtas ir Teisingumo Teismas, vėliau, 1957 m., tapęs ir kitų dviejų bendrijų (EB (EEB) ir EAEB) teismine institucija. Šiandien Teisingumo Teismas yra ES teisminė institucija.
Šiuo metu teisminė veikla vykdoma dviem lygmenimis:
■ Teisingumo Teisme, kuris yra aukščiausias Europos jurisdikcijos teismas
(SESV 253 straipsnis), ir
■ Bendrajame Teisme (SESV 254 straipsnis).
2004 m. ES Taryba, siekdama sumažinti Teisingumo Teismo krūvį ir pagerin- ti teisinę apsaugą ES, prie Bendrojo Teismo įsteigė specializuotą Tarnautojų teismą (plg. SESV 257 straipsnis). Tačiau 2015 m. Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė palaipsniui padidinti Bendrojo Teismo teisėjų skaičių iki 56 ir perduoti Europos Sąjungos tarnautojų teismo kompetenciją Ben- drajam Teismui. Galiausiai Tarnautojų teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo panaikintas.
Sudėtis
28 teisėjai ir
11 generalinių advokatų skiriami šešeriems metams valstybių narių
vyriausybių bendru sutarimu
Ieškinių rūšys
Procesų rūšys
1) Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra:
Komisija prieš valstybę narę (SESV 258 straipsnis); valstybė narė prieš valstybę narę (SESV 259 straipsnis)
2) Ieškinys dėl panaikinimo ir neveikimo: gali paduoti Sąjungos institucija arba valstybė narė (prieš Europos Parlamentą ir (arba) Tarybą) dėl neteisėtų teisės aktų panaikinimo arba dėl teisės aktų nepriėmimo (SESV 263 straipsnis ir 265 straipsnis)
3) Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra:
valstybių narių teismų prašymu išaiškinti Sąjungos teisės aktą ar patikrinti jo galiojimą (SESV
267 straipsnis)
4) Apeliaciniai skundai teismui dėl Bendrojo Teismo sprendimų (SESV 256 straipsnis)
Teisingumo Teismas turi aukščiausią teisminę valdžią visais Sąjungos teisės klausimais. Pagrindinis jo uždavinys nusakomas taip: „jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“.
Šis bendra formuluotė apima tris pagrindines sritis:
■ Sąjungos teisės taikymo kontrolė siekiant įvertinti ES institucijų veiklą joms vykdant Sutarčių nuostatas, taip pat Sąjungos teisėje numatytų įsipareigojimų valstybėms narėms ir pavieniams asmenims taikymo kontrolė;
■ Sąjungos teisės aiškinimas;
■ Sąjungos teisės vystymas.
Šiuos uždavinius ESTT vykdo atlikdamas ir teisinių konsultacijų funkciją, ir teisminę funkciją.
Teisines konsultacijas jis teikia rengdamas privalomas nuomones dėl sutarčių, kurias Sąjunga ketina sudaryti su trečiosiomis šalimis ar TO.
Tačiau nepalyginti svarbesnė ESTT, kaip teisminės institucijos, funkcija. Atlikdamas šią funkciją jis vykdo tokius uždavinius, kurie valstybių narių teisėtvarkoje pagal jų pobūdį paskirstyti įvairių rūšių teismams:
A) taigi ESTT priima sprendimus kaip konstitucinis teismas – ginčuose tarp Sąjungos institucijų ir prižiūrėdamas Sąjungos teisėkūros teisėtumą,
B) kaip adminis tracinis teismas – tikrindamas Europos Komisijos arba netiesiogiai valstybių narių institucijų (remiantis Sąjungos teise) priimtus administracinius teisės aktus,
C) kaip darbo ginčų ir socialinių reikalų teismas – dėl klausimų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu ir socialine jų apsauga bei lyčių lygybe profesinėje veikloje,
D) kaip mokestinių bylų teismas – dėl klausimų, susijusių su direktyvų nuostatų galiojimu ir taikymu mokesčių ir muitų teisės srityje ir
E) kaip civilinių bylų teismas – nagrinėdamas ieškinius dėl žalos atlyginimo, aiškindamas nuostatas dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.
ESTT jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą (SESV 272);
ESTT jurisdikcijai priklauso spręsti visus valstybių narių tarpusavio ginčus, susijusius su Sutarčių dalyku, jei tokis ginčai jam pateikiami pagal specialių šalių susitarimą (SESV 273 str.);
ESTT teikia nuomones dėl Sąjungos sudaromos sutarties atitikimo Sutarčių nuostatoms valstybės narės, EP, T ar EK prašymu. Jei teismo nuomonė yra neigiama, numatytas susitarimas negali įsigalioti, jei jis nėra iš dalies keistas arba Sutartys nėra peržiūrėtos (SESV 218 str. 11 pinktas).
Europos Sąjungos Bendrasis Teismas: sudėtis ir jurisdikcija
Bylų skaičius Teisingumo Teisme laikui bėgant nuolat augo, atsižvelgiant į tai, koks potencialas konfliktams atsirado priėmus daugybę vidaus rinkai sukurti skirtų ir į nacionalinę teisę perkeltų direktyvų. Jau ryškėja ir kiti ginčytini su ES sutartimi susiję klausimai, į kuriuos galutinį atsakymą irgi turės duoti Teisingumo Teismas. Todėl siekiant sumažinti jo krūvį 1988 m. įsteigtas dar vienas – Bendrasis Teismas.
Sudėtis
šiuo metu 44 teisėjai
kiekviena valstybė narė turi skirti bent po vieną. Skiriami 6 metams valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu.
Procesų rūšys
1) Ieškiniai dėl panaikinimo ir neveikimo:
- privatūs ir juridiniai asmenys gali teikti ieškinius dėl neteisėtų Sąjungos teisės aktų panaikinimo ir dėl teisės aktų nepriėmimo;
- valstybių narių skundai dėl Komisijos ir (arba) Tarybos pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse (SESV 263 straipsnis ir 265 straipsnis)
2) Ieškiniai dėl žalos atlyginimo
dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės (SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Bendrasis Teismas nėra Sąjungos institucija, jis priskiriamas Europos Są- jungos Teisingumo Teismo institucijai. Tačiau jis yra nepriklausomas ir orga- nizaciniu požiūriu atskirtas nuo Teisingumo Teismo. Jis turi savo kanceliariją ir taiko savo darbo tvarką. Kad būtų galima atskirti, Bendrojo Teismo bylos žymimos raide „T“ (Tribunal) (pvz., T-1/99), o Teisingumo Teismo – raide „C“ (Cour) (pvz., C-1/99).
Iš pradžių Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklausė tik tam tikro pobūdžio ieš- kiniai, o dabar jo kompetencija tokia:
■ pirmąja instancija, t. y. teisiškai prižiūrint Teisingumo Teismui, jo jurisdikcijai priklauso nagrinėti kurios nors Sąjungos institucijos atžvilgiu fizinių ir juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl panaikinimoir neveikimo, valstybių narių skundus dėl Komisijos ir (arba) Tarybos pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse, priimti sprendimus pagal bet kurią ES ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą ir nagrinėti prieš ES nukreiptus ieškinius dėl žalos atlyginimo;
■ be to, numatyta, kad Bendrojo Teismo jurisdikcijai tam tikrose srityse gali būti priskirta priimti prejudicinius sprendimus, tačiau kol kas šia galimybe nė karto nepasinaudota.
Nacionalinių teismų teisė kreiptis į ESTT prašant preliminarių nutarimų
Netiesioginiai ieškiniai
Prejudicinis sprendimas, SESV 267 str. - tai atvejai, kada į ESTT kreipiasi valstybės narės nacionalinis teismas, kuris susiduria su ES teisės taikymu, dėl ES teisės normos galiojimo (išsk. Sutartis) arba išaiškinimo, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą.
Todėl vadinama nac. Teismo kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo.
ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl:
a) Sutarčių išaiškinimo;
b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.
Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.
Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme nagrinėjant bylą, susijusią su sulaikytu asmeniu, Teismas sprendimą priima kiek galima greičiau.
Prejudicinio sprendimo tikslingumas:
- vieningo ES teisės taikymo ir aiškinimo užtikrinimas valstybėse narėse.
“prejudicinio sprendimo esmė yra apsaugoti Sutartimis sukurtos teisės pobūdį, o tikslas yra užtikrinti, kad visomis aplinkybėmis visose valstybėse narėse ši teisė būtų vienoda“ (Byla 166/73, Rheinmühlen)
Nacionalinio teismo teisė kreiptis ir pareiga kreiptis dėl prejud. spr., SESV 267 str. 2,3 dalys.:
Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.
Cilfit byloje TT nustatė sąlygas, atleidžiančias nuo pareigos kreiptis:
- iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t.y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (Cilfit byla, 10punktas);
- ETT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (pranc. acte éclairé doktrina) (Cilfit byla 13, 14punktai);
- tinkamas EB teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (tai vadinama acte clair doktrina) (Cilfit byla 16punktas).
TEISINIS PREJUDICINIO SPRENDIMO POVEIKIS
Prejud. spr. sukelia teisines pasekmes nuo jo paskelbimo dienos.
Prejud. spr. turi poveikį tiek nacionaliniam teismui, kuris iškilus klausimui jo nagrinėjamoje byloje kreipėsi į Teisingumo Teismą, tiek kitiems nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems jiems pateiktas bylas.
Prejud. spr. sprendžia teisės klausimus ir įpareigoja nacionalinį teismą vadovautis Bendrijos teisės akto nuostatų išaiškinimu pagrindinėje byloje [žr. EBTT sprendimas Benedetti/Munari 26 punktą].
Nacionalinis teismas, kreipęsis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, turi įgyvendinti tai, ką savo sprendimu nusprendžia (pranc. dit pour droit) Teisingumo Teismas.
Jeigu nacionalinio teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę gali būti skundžiamas, kiekvienas toliau klausimą sprendžiantis teismas turi vadovautis prejudiciniu sprendimu, nors ir išlaiko galimybę vėl kreiptis į Teisingumo Teismą.
Bet kuris nacionalinis teismas, spręsdamas bylą, neturi teisės savarankiškai aiškinti ankstesniame prejudiciniame sprendime Teismo išaiškintų teisės normų. Jis taiko jau pateiktą išaiškinimą.
Laisvas prekių judėjimas
SESV 28 str:
- Sąjunga apima visą prekybą prekėmis apimančią muitų sąjungą, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio mokėjimai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendrasis muitų tarifas.
- 30 straipsnio ir šios antraštinės dalies 3 skyriaus nuostatos taikomos valstybių narių kilmės gaminiams, taip pat valstybėse narėse laisvoje apyvartoje esantiems iš trečiųjų šalių įvežtiems gami niams.
SESV 29 str:
Iš trečiosios šalies įvežti gaminiai laikomi valstybėje narėje esančiais laisvoje apyvartoje, jei toje valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba lygiaverčio poveikio mokėjimai ir jei šiems gaminiams nebuvo taikytas visiškas arba dalinis atleidimas nuo tokių muitų ar mokesčių.
SESV 34 straipsnis:
Tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.
Skatinama prekyba tarp valstybių narių, kuriama palankesnė terpė importo ir eksporto plėtojimui, verslo plėtrai ir vartotojų poreikių patenkinimui. Vykdomas muitų ir kiekybinių apribojimų bei jiems lygiaverčių priemonių.
Prekės samprata Europos Sąjungos teisėje ir ESTT praktikoje
SESV 34 ir 35 straipsniai taikomi bet kokiam
prekių ir produktų importui bei eksportui. Šie
straipsniai taikomi iš esmės visoms įmanomoms prekėms, turinčioms ekonominę vertę:
„prekėmis pagal Sutartį laikomi produktai,
kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie patys
gali būti komercinių sandorių objektas“ (1968 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 7/68, Rink. p. 423)
Keliuose Teisingumo Teismo sprendimuose
buvo patikslintas konkretaus produkto apibrėžimas: pavyzdžiui, meno kūriniai laikomi prekėmis. Išimtos iš apyvartos monetos taip pat yra prekės, kaip ir banknotai bei pareikštiniai čekiai. Tačiau natūrinės dovanos nėra prekės.
Atliekas reikia laikyti prekėmis, net jei jos neperdirbamos, jei tik dėl jų sudaromas komercinis sandoris.
Elektros energija ir gamtinės dujos yra prekės, tačiau televizijos signalai nėra prekės.
Pastarasis pavyzdys patvirtina tai, kad teisiškai
gali būti svarbu skirti prekes nuo paslaugų.
Žuvys išties yra prekės, tačiau žvejybos teisėms
ir mėgėjiškos žūklės leidimams netaikomas
laisvo prekių judėjimo principas – jie laikomi
„teikiama paslauga“ ir jiems taikomos Sutarties
nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas.
Fiskalinių ir nefiskalinių prekybos kliūčių samprata
Viena nefiskalinių (netarifinių) eksporto apribojimų rūšis – kiekybiniai apribojimai. Jie yra draudžiami,
ir tai įtvirtina Sutarties 29 straipsnis. Tačiau nei ETT
praktikoje, nei teisinėje literatūroje nėra išsamesnės šio
klausimo analizės, lyginant su kiekybiniais apribojimais, kaip jie suprantami pagal Sutarties 28 straipsnį
(Sutarties 28 straipsnis reglamentuoja, jog valstybių narių tarpusavio prekyboje draudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės).
Geddo byloje [4] ETT pripažino, kad kiekybinių apribojimų draudimas apima priemones, kurios visiškai arba iš
dalies (priklauso nuo aplinkybių) riboja prekių importą,
eksportą arba tranzitą (7 dalis). Nors šis apibrėžimas
gana siauras ir apima tik labiausiai ribojančias (protekcionistines) priemones, nėra pagrindo kitaip traktuoti
kiekybinius eksporto apribojimus pagal Sutarties 29
straipsnį.
Muitų mokesčių ir rinkliavų, turinčių lygiavertį muitų mokesčiams poveikį, sąvoka ir draudimas
SESV 30 straipsnis. Muitų sąjunga
SESV 34 straipsnis taikomas netarifinėms pre- kybos kliūtims, o SESV 30 straipsniu (buvęs EB sutarties 25 straipsnis) uždrausti visi muitai ir lygiaverčio poveikio mokėjimai.
Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, bet kokia vienašališkai taikoma piniginė prievolė, kuria apmokestinamos prekės dėl to, kad jos kerta sieną, ir kuri nėra muitas tiesiogine žodžio prasme, kad ir kokia maža ji būtų, nepaisant jos pavadinimo ir taikymo būdo, yra lygiaverčio poveikio mokėjimas pagal SESV 30 straipsnį241. Tačiau mokėjimas nėra muitui lygiaverčio poveikio, jei jis taikomas bendrojoje vidaus mokesčių sistemoje, kuri sistemingai ir pagal tuos pačius kriterijus taikoma nacionaliniams, importuojamiems ir eksportuojamiems produktams.
Net jei mokėjimai už vidaus ir importuojamus produktus yra vienodi, tačiau nustatyti mokes- čiai už vidaus produktus yra tiesiogiai arba netiesiogiai visiškai kompensuojami, pavyz- džiui, iš jų gautomis pajamomis finansuojama tik apmokestintiems vidaus produktams nau- dinga veikla, tačiau importuojamiems produk- tams šių lėšų panaudojimas nėra naudingas, tokį mokestį galima vėl priskirti muitams arba lygiaverčio poveikio mokėjimams, jei praktikoje šiuo „mokesčiu“ apkraunami tik importuotojai.
Teisingumo Teismas ypač daug dėmesio skiria vadinamiesiems „paslėptiems mokėjimams“, t. y. nacionalinėms priemonėms, kurios nėra aiškiai pastebimos, tačiau iš tiesų yra lygiaver- čio poveikio mokėjimai. Pavyzdžiui, Teismas nustatė, kad mokėjimus reikia laikyti lygiaverčio poveikio mokėjimais, vienoje byloje dėl Vokie- tijos įstatymų, pagal kuriuos, vežant atliekas į kitą valstybę narę, privaloma sumokėti įmoką į solidarumo fondą už atliekų grąžinimą244, ir kitoje byloje dėl Belgijos įstatymų nustatytų mokesčių už importuojamus deimantus245, sie- kiant apdrausti socialiniu draudimu Belgijos kal- nakasius. Apskritai bet koks mokėjimas kertant sieną, nepriklausomai nuo jo tikslo, sumos, dis- kriminuojančio ar protekcionistinio pobūdžio, laikomas lygiaverčio poveikio mokėjimu.
SESV 110 straipsnis (buvęs EB sutarties 90 straipsnis) papildo muitų ir lygiaverčio poveikio mokėjimų panaikinimo nuostatas. Juo siekiama užtikrinti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių įprastomis konkurencinė- mis sąlygomis, panaikinant bet kokios formos apsaugą, galinčią atsirasti kitų valstybių narių produktus apmokestinus diskriminaciniais šalies mokesčiais246. SESV 34 straipsnio atžvilgiu 110 straipsnis laikomas lex specialis – tai reiškia, jog tais atvejais, kai taikomas 110 straips- nis, netaikomas SESV 34 straipsnis. Taip buvo priimtas sprendimas byloje Kawala247: Teismas nusprendė, jog importuojamų naudotų trans- porto priemonių registravimo įmoka yra mokes- tinio pobūdžio, todėl jai taikomas 110 straipsnis, taigi netaikomas SESV 34 straipsnis.
SESV 110 straipsnio 1 dalis pažeidžiama tuo atveju, jei mokestis už importuojamą produktą ir mokestis už tokį patį vidaus produktą skai- čiuojami skirtingai ir taikant skirtingus kriterijus, o tai lemia, kad kai kuriais atvejais nustatomi didesni mokesčiai už importuojamus produk- tus.
Vidaus apmokestinimo priemonės: panašių ir konkuruojančių prekių sąvokos, tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuojančių vidaus apmokestinimo priemonių draudimas
Pagal Teismo apibrėžimą „panašūs produk- tai“ yra produktai, turintys panašias savybes ir tenkinantys tuos pačius vartotojų poreikius. Remiantis Teismo argumentais byloje Komisija prieš Prancūziją248, daugiausia iš grūdų paga- minti stiprieji gėrimai, kaip antai viskis, romas, džinas ir degtinė, yra panašūs į daugiausia iš vyno ir vaisių pagamintus stipriuosius gėrimus, kaip antai konjaką, kalvadosą ir armanjaką.
Jei mokestis neatitinka tiesioginės diskriminaci- jos sąlygų, jis gali būti netiesiogiai diskriminuo- jantis dėl jo pasekmių. Praktiniais sunkumais negalima pateisinti diskriminuojančių vidaus mokesčių taikymo produktams iš kitų valstybių narių249.
110 straipsnio 2 dalis taikoma nacionalinėms mokesčių nuostatoms, kuriomis siekiama suteikti netiesioginę apsaugą vidaus pro- duktams, taikant skirtingus mokesčių tarifus užsienio prekėms, kurios gali šiek tiek skirtis nuo vidaus prekių, bet vis tiek su jomis konku- ruoti. Byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę250 Jungtinės Karalystės nustatytas tam tikrų vynų akcizas buvo maždaug penkis kartus didesnis už alaus akcizą. Jungtinėje Karalystėje gaminama nemažai alaus, bet labai nedaug vyno. Nustatęs, kad silpni vynai iš tiesų konkuruoja su alumi, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Jungtinė Karalystė, iš šviežių vynuogių pagamintiems sil- pniems vynams nustačiusi santykinai didesnį akcizą negu alui, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal SESV 110 straipsnį.
Tais atvejais, kai mokestis taikomas ir nacio- naliniams, ir importuojamiems produktams, tačiau surinktomis lėšomis finansuojama tik nacionaliniams produktams naudinga veikla, taigi iš dalies kompensuojama už nacionalines prekes mokamų mokesčių našta, toks mokestis yra diskriminuojantis mokestis, uždraustas SESV 110 straipsniu.
1 d. Prekės panašumas
2 d. Konkuruojanti ar potencialiai konkuruojanti prekė
• Saldus vaisių vynas ir viskis - nepanašūs, nes skiriasi gaminimo būdas
– Byla 243/84 Johny Walker
• Mokesčių sistema: 16 proc. PVM iš vaisių gaminamiems alkoholiniams gėrimams (ouzo, brendis ir likeris); tačiau 36 proc PVM kitiems alkoholiniams gėrimams (taip pat ir viskiui, džinui, degtinei, romui).
• ETT: viskis, džinas, degtinė, romas buvo panašūs su brendžiu ir likeriu, nes tenkino panašius vartotojų poreikius ir pasižymi panašiomis savybėmis
– Byla 168/78, Komisija v Prancūzija
90 str. 2 d. – nepanašūs, bet konkuruoja ar gali konkuruoti tarpusavy
• Vynas ir alus?
• Byla 168/78 Komisija v. DB [1980].
• Svarbu atskirti, nes jei gaminiai panašūs, jiems turi būti taikomi vienodi mokesčiai, tuo tarpu antru atveju – būtina tik panaikinti konkurencinį pranašumą.
Vidaus mokesčiai
Jokia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietinius gaminius.
Be to, jokia valstybė narė neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams.
- Tiesioginė diskriminacija – skirtingas vietinių ir importuotų prekių apmokestinimas
- Netiesioginė – pasirinktas tariamai objektyvus kriterijus, tačiau priemonė gerokai labiau neigiamai veikia importuotus gaminius nei vietinius.
Byla 112/84, Humblot – automobiliai, apmokestinimas priklausomai nuo variklio galingumo, ir nuo 1,8 L apmokestinimas ryškiai didesnis. Prancūzijoje daugiausia gaminami iki 1,8 L galingumo automobiliai).
