XIX a. Flashcards
Prancūzijos revoliucijos priežastys
Socialinė nelygybė: ryškūs socialiniai skirtumai tarp luomų. Dauguma gyventojų buvo priklausomi nuo bajorų ir bažnyčios, o jų padėtis buvo sunki, tuo tarpu privilegijuoti sluoksniai gyveno prabangiai.
Ekonominės problemos: Valstybė turėjo daug skolų dėl dalyvavimo JAV nepriklausomybės kare ir iššūkių dėl nederliaus metų.
Finansinė krizė: Karalius Liudvikas XVI netinkamai tvarkė valstybės finansus. Prancūzijos skolos krizė sukėlė nuolatinį biudžeto deficitą ir padidino nepriteklių.
Paplitęs nepasitenkinimas: Tauta buvo nepatenkinta savo padėtimi ir reikalavo politinių ir socialinių pokyčių. Intelektualai ir filosofai, tokie kaip Volteras ir Rūsas, propagavo idėjas apie žmogaus teises ir laisvę, skatinant tautą reikalauti pokyčių.
Gyventojų skirstymas į luomus: privilegijuoti dvasininkai, bajorai ir trečiasis luomas (nuo neturtingų valstiečių iki turtingos buržuazijos). Trečias luomas neturėjo politinių teisių; (Dvasininkai ir bajorai siekė daugiau politinių teisių, didesnės įtakos valstybės valdyme. Siekė apriboti karaliaus valdžią)
Absoliuti karaliaus valdžia. (Siekta valdžias padalinti į įstatymus leidžiamąją, vykdančiąją ir teisminę).
Švietėjų idėjos. (Švietėjai siūlė panaikinti luomų nelygybę, apriboti karaliaus valdžią valdžios pasiskirstymo principu)
Turtingi miestiečiai piktinosi verslo laisvės varžymais (išlikusi atgyvenusi cechų sistema, valstybės monopoliai atskiroms gamybos šakoms, vidaus muitai);
Valstiečiai nebuvo baudžiauninkais, tačiau juos slegia mokesčiai žemvaldžiams ir valstybei;
Kodėl kilo nesutarimai tarp jakobinų ir žirondistų?
Ideologiniai skirtumai: Jakobinai buvo radikalūs revoliucionieriai, kurie siekė visuotinės pilietinės teisės ir buvo linkę prie respublikanizmo. Žirondistai buvo laikomi daugiau liberaliais ir reforminiais, daugeliu atvejų palaikydami turtingesnės klasių interesus ir norėdami išsaugoti konstitucinę monarchiją.
Centralizacijos ir federalizmo klausimai: Jakobinai buvo linkę į centralizuotą valdžią, siekdami stiprinti valstybę ir užtikrinti revoliucijos pergalę. Žirondistai, priešingai, palaikė federalistinę valstybės struktūrą, teigdami, kad vietos valdžia turėtų išlaikyti didelį nepriklausomumą.
Bendroji tautos ateitis: Jakobinai dažnai laikė žirondistus nepakankamai ryžtingais ir nusiteikusiais dėl radikalių pokyčių. Jakobinai siekė greitesnio ir radikalesnio reformų įgyvendinimo, tuo tarpu žirondistai baiminosi, kad pernelyg greitas pokyčių tempas gali sukelti socialinį nestabilumą ir valstybės žlugimą.
Šie skirtumai sukėlė konfliktus tarp šių dviejų frakcijų, o nesutarimai kulminavo 1793 m. liepą, kai jakobinų valdžia nusprendė suimti ir nužudyti daugelį žirondistų narių. Tai buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad revoliucijos eigai gresia ne tik išorinės grėsmės, bet ir vidaus konfliktai.
Prancūzijos Revoliucijos pasekmės
Monarchijos pabaiga Prancūzijoje: Revoliucijos metu buvo nuverstas monarchas ir įvesta respublikinė valdymo forma. Liudvikas XVI buvo nužudytas, o jo mirtis 1793 m. sausį oficialiai paskelbė monarchijos galą Prancūzijoje.
Valstybės kontrolė: Jakobinai įvedė griežtą centralizuotą valstybės kontrolę. Buvo įvesta nauja kalendoriaus sistema, buvo sumažintos bažnytinės galios, o žemės nuosavybės reformos pakeitė tradicinę feodalų struktūrą.
Socialiniai pokyčiai: Buvo panaikintos privilegijos, o visuomenė buvo oficialiai pripažinta lygiavertė ir laisva. Tačiau šie pokyčiai ne visada palengvino socialinės nelygybės problemas, ir kai kurie žmonės liko skurde.
Teroras ir ekstremizmas: Revoliucija atnešė terorą, ypač Jakobinų diktatūros metu. Tūkstančiai žmonių buvo nužudyti, o politinės represijos palietė ne tik monarchistus, bet ir kitas revoliucines grupes, įskaitant žirondistus.
Europos karai: Revoliucija sukėlė didelį nerimą Europos monarchijose, kurios bijojo, kad revoliucinės idėjos gali sklaidytis į jų šalis.
Napoleono laikotarpis: Revoliucija atvedė prie Napoleono Bonaparto galių perėmimo ir jo imperijos kūrimo, kuri kontroliavo didelę Europą. Napoleono laikotarpis palieka ilgalaikes pasekmes visoje Europoje, įskaitant naujas politines ir teisines idėjas.
Prancūzijos Revoliucija darė įtaką politiniams, socialiniams ir kultūriniams pokyčiams ne tik Prancūzijoje, bet ir Europoje, skatinant kovą už pilietines laisves ir žmogaus teises.
Prancūzijos Revoliucijos etapai
1789 m. liepa – 1791 m. rugsėjis – apribota absoliutinė monarchija.Steigiamasis susirinkimas iki pirmosios konstitucijos;
1791 m. rugsėjis – 1792 m. rugpjūtis – konstitucinė monarchija. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas (iki 1792 m.)
1792 m. rugpjūtis –1795 m. – konventas iki trečiosios konstitucijos;
[1793 m. birželis –1794 m. liepa (termidoras) – jakobinų diktatūra]
1794 m. liepa (termidoras) arba 1795 m. konsitucija – 1799 m. lapkritis) – direktorija.
“Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją” ir 1791 m. Prancūzijos konstitucija
1789m. rugpjūčio mėn. Steigiamasis susirinkimas priima “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”. Ši deklaracija skelbė:
Panaikino luomų nelygybę;
Skelbė, kad žmonės laisvi ir lygūs (įstatymai visiems vienodi);
Valstybė turi užtikrinti lygias teises;
Paskelbė spaudos, religijos laisves;
Įvesti mokesčiai visiems luomams pagal turtą.
Valdžios šaltinis - tauta.
Privati nuosavybė – neliečiama.
Revoliucijos šūkis: “Laisvė, lygybė, brolybė”.
1791 m. rugsėjo mėn. buvo priimta Prancūzijos konstitucija, įtvirtinusi konstitucinę monarchiją. Pagrindiniai konstitucijos teiginiai:
pagal Monteskjė idėją valdžia buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją (karalius ir ministrai) ir teisminę;
įstatymų leidžiamąjį susirinkimą renka aktyvūs piliečiai (vyrai, sulaukę 25 m. amžiaus ir mokantys mokesčius);
įteisinta ūkinės veiklos laisvė;
įtvirtintas asmeninio turto neliečiamumo principas;
panaikintos mokesčių privilegijos atskiriems visuomenės sluoksniams ir bažnytinė dešimtinė.
Jakobinų diktatūra
1793 m. birželio mėn. sankiulotai išvaiko konventą, valdžia atitenka jakobinams. Įvedama jakobinų diktatūra. Žymiausi jakobinų lyderiai – M. Robespjeras; Ž.P. Maratas; A.Sen-Žiustas. Jakobinų pertvarkymai: – emigrantų (pabėgusių iš Prancūzijos karaliaus šalininkų) žemes parduoda mažais sklypais (neturtingiems valstiečiams); – valstiečiai savo žemę gavo be išpirkos. Tai galutinai panaikino feodalizmą Prancūzijoje. – priima naują konstitucija (visuomenės pareiga – užtikrinti jos nariams pragyvenimo šaltinį ir išsilavinimą, konventą renka visi vyrai nuo 21 metų ; visus įstatymus tvirtina referendumas.) Konstitucija nepradeda veikti. Aukščiausia valdžia priklauso konventui (jame – tik jakobinų atstovai) ir jo skiriamo Visuomenės gelbėjimo komiteto (į jį įeina jakobinų lyderiai). Didžiausią įtaką turi M. Robespjeras. Prieš jakobinų priešininkus naudojamas teroras (dažnai perdėtas) (jo simbolis – giljotina). Teroras dažnai nepagrįstas. Persekiojo katalikų bažnyčią, bet buvo prieš ateizmą (dievo neigimą). Žemės savininkai – valstiečiai. Įvedamos tvirtos kainos (tai sukelia prekybininkų ir valstiečių nepasitenkinimas). Įvedama visuotinė karo prievolė. Armija išvijo austrus, prūsus, ispanus iš užimtų teritorijų Prancūzijoje. Įtarinėjami, suimami, baudžiami mirtimi be pagrindo tūkstančiai žmonių, įtarinėjimų, susidorojimo neišvengia ir jakobinams priklausantys asmenys. Prasideda jakobinų nesutarimai, neužtikrintumas dėl ateities. 1794 m. liepos (Termidoro 9-osios) perversmas prieš jakobinų diktatūrą. Valdžią paima nuosaikieji respublikonai, M. Robespjeras ir jo šalininkai nukirsdinti.
1795 m. Konstitucija
- panaikinta balsavimo teisė;
- Įstatymų leidžiamoji valdžia suskirstyta į
500 tarybą ir Seniūnų tarybą. - Sudaryta direktorija (5 direktoriai), kurie
valdė vyriausybę. - Įtvirtino respublikinį valdymą.
- Šalies valdymo sistema pavadinta direktorija.
Direktorija
Įtvirtinta 1795 konstitucija, kuri įteisino Penkių šimtų tarybą (sudarė 500 narių) ir Seniūnų tarybą (sudarė 250 narių). Įstatymų leidimo iniciatyvą turėjo Penkių šimtų taryba, jos priimti nutarimai įsigaliodavo pritarus Seniūnų tarybai. Vykdomąją valdžią įgyvendino 5 asmenų Direktorija, kurios narius rinkdavo Seniūnų taryba. Direktorija skyrė tik jai atsakingus ministrus, kitus aukštus civilinius bei karo pareigūnus, vadovavo vidaus ir užsienio politikai.
Prancūzijos Respublikos vykdomosios valdžios aukščiausioji institucija 1795-1799 m., iki Napoleono atėjimo į valdžią
Per ketverius Direktorijos valdymo metus
įsigalėjo ekonominis nestabilumas, kurį spartino vogimas iš iždo, karų prlaimejimai, korupcija. Dauguma manė, kad direktorija ne tik nenaudinga, bet ir žalinga.
Italijos suvienijimas ir jo priežastys
1815 m. Vienos kongrese atkūrus Italijos kunigaikštystes, dalį teritorijos perdavus valdyti Austrijai, prasidėjo nacionalinė italų kova už susivienijimą. Nei 1820 m., sukilimų, nei 1830 m. ir 1848 m. revoliucijų metu sukurti vieningos Italijos nepavyko. Tik iškilus ir sustiprėjus Pjemonto-Sardinijos karalystei, jos ministru pirmininku tapus Kamilui Kavūrui, 1859 m. buvo laimėtas karas prieš Austriją. 1860 m. prie Pjemonto-Sardinijos buvo prijungta Toskana, Modena, Parma, dalis Popiežiaus srities. Dž. Garibaldžio vadovaujami sukilėliai išvijo Abiejų Sicilijų karalių Pranciškų II. 1861 m. Italijos parlamentas išrinko Pjemonto valdovą Viktorą Emanuelį II Italijos karaliumi. 1870 m. prie Italijos buvo prijungta Popiežiaus sritis, Roma paskelbta karalystės sostine.
Priežastys:
* Sklindančios nacionalizmo idėjos
* Žlugęs Napoleono valdymas
* Austrijos kišimasis į valstybių vidaus
reikalus
* Buržuazijos iškilimas
* Siekimas panaikinti muitus, kad būtų sudarytos sąlygos prekybai tarp
valstybių
Tautų pavasaris ir jo priežastys
Revoliucijų Europoje priežastys:
nepasitenkinimas valdžia;
nacionalizmas; noras atgaivinti nacionalinę kalbą ir kultūrą, savo valstybę;
romantizmo srovės menininkų ieškojimas tautos ir visuomenės ištakų bei patriotizmo pavyzdžių ir patriotizmo skatinimas.
1848 m. vasario 22 d. sukilimas prasideda Paryžiuje. Paryžiaus sukilimas pažadina revoliucijas Vakarų Europoje 1848-1849 m. Jos įvyksta Vokietijoje, Italijoje, Austrijos imperijoje.
Vokietija: 1848-1849 m. revoliucija nesuvienijo Vokietijos, bet privertė karalių atsisakyti absoliutizmo, įvesti konstitucijas ir sušaukti parlamentą.
Italija: Revoliucija pralaimėjo. Austrija valdė Lombardiją ir Veneciją, nepriklausomose valstybėse buvo panaikintos konstitucijos ir atkurtas absoliutizmas.
Austrija: 1848 m. pavasarį revoliucija Vienoje privertė nusileisti valdžią. Ji suteikė spaudos laisvę, atleido nekenčiamus valdininkus. Austrijos kancleris K. Meternichas pabėgo į Angliją. Revoliuciniai judėjimai vyko ir kitose imperijos dalyse – Prahoje, Krokuvoje, Lvove – bet buvo numalšinti.
Vokietijos suvienijimas
vokiečių valstybių jungimas į imperiją 1834-1871 m.
1834 m. vadovaujant Prūsijai buvo sukurta Vokietijos muitų sąjunga, sudariusi sąlygas bendrai rinkai susiformuoti. 1848-1849 m. Frankfurte prie Maino posėdžiavęs Nacionalinis susirinkimas parengė vieningos Vokietijos valstybės konstituciją, pasiūlė imperatoriaus karūną Prūsijos karaliui, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti. 1864 m. Prūsija nugalėjo Daniją ir atsiėmė Šlėzvigo bei Holšteino kunigaikštystes. 1866 m. kare su Austrija Prūsija taip pat pasiekė pergalę. 1870-1871 m. kare sutriuškinus Prancūziją Vokietija buvo suvienyta. 1871 m. sausio 18 d. Versalio rūmų veidrodžių salėje vokiečių kunigaikštysčių valdovai iškilmingu aktu paskelbė apie Vokietijos imperijos sukūrimą. Valstybės imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, kancleriu O. fon Bismarkas.
