Sąvokos 2 Flashcards
Aristokratija
- senovės Graikijoje – turtingiausių ir kilmingiausių piliečių vyriausybė;
- turtingiausia, kilmingiausia ar labiausiai privilegijuota bet kurio socialinio sluoksnio ar luomo viršūnė.
Demokratija
valstybės valdymo forma: visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios, o patį valdymą įgyvendina laisvais ir reguliariais rinkimais renkama ir veikianti pagal konstitucijoje nustatytus įgaliojimus vyriausybė.
Despotija
vienvaldystės forma: visa valdžia priklauso vienam asmeniui ir remiasi teroru; neribota valdžia
Diktatūra
valstybės valdymo forma, priešinga demokratijai: valstybės vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams ir savo nuožiūra naudojasi neribota valdžia. Diktatūra gali reikštis įvairiomis formomis nuo absoliutinės monarchijos iki vienpartinio valdymo, bet pagal represyvumo laipsnį galima skirti du pagrindinius diktatūros tipus: autoritarizmą ir totalitarizmą.
Dominatas
neribota monarchija sen. Romoje, kurią III a. pab. įvedė Dioklecianas. Buvo panašus į sen. Rytų despotiją. Senatas ir kitos politinės institucijos prarado turėtą politinę galią.
Faraonas
šiuolaikinis Sen. Egipto valdovo titulo pavadinimas.
Sen. Egipte taip vadinti valdovo rūmai; Naujosios karalystės laikais (nuo XVIII dinastijos; XVI-XIII a. pr. Kr.). Faraonu imtas vadinti ir valdovas, nors oficialiai tai niekada nebuvo valdovo titulas.
Imperatorius
aukščiausias monarchų titulas.
Konsulas
aukščiausia Romos Respublikos pareigybė, įvesta 509 pr. Kr. Nuolat būdavo 2 konsulai, kuriuos rinkdavo centurijų komicijose vienerių metų kadencijai. Ankstyvosios respublikos laikais konsulais galėjo būti tik patricijai. Nuo IV a. pr. Kr. vienas iš konsulų turėjo būti renkamas iš plebėjų. Konsulai šaukdavo senato ir komicijų posėdžius ir jiems pirmininkavo. Karo atveju vadovavo kariuomenei. Imperijos laikais daugelį konsulų teisių perėmė imperatoriai, o pati pareigybė buvo garbės ir pripažinimo ženklas
Oligarchija
valdymo forma, kai valstybės valdžia priklauso nedidelei, dažniausiai ekonomiškai galingiausių žmonių, grupei. Šį terminą pirmieji panaudojo Aristotelis, Platonas.
Patricijai
sen. romėnai, karalių ir ankstyvosios respublikos laikais turėję visas politines ir pilietines teises.
Plebėjai
ankstyvosios Romos socialinis sluoksnis, kurį greičiausiai sudarė Romos apylinkių gyventojai ir naujai atvykę Romoje įsikurti žmonės.
Plebėjai buvo laisvieji asmenys, bet neturėjo politinių teisių. V-III a. pr. Kr. tarp plebėjų ir patricijų vyko luomų kova, pasibaigusi plebėjų teise dalyvauti politikoje. Vėlyvosios Romos respublikoje iš plebėjų ir patricijų susiformavo valdininkų aristokratija – nobilitetas.
Polis
antikos laikų (senovės Graikijoje, Finikijoje, Romoje) miestas-valstybė. Tokios valstybės teritoriją sudarė pats miestas ir jo apylinkės. Graikų poliai buvo nedideli, todėl visi laisvieji gyventojai galėjo dalyvauti jo valdyme – egzistavo tiesioginio atstovavimo principas.
Principatas
Romos imperijos valdymo sistema, egzistavusi nuo Augusto iki Diokletiano laikų (27 pr. Kr.-284).
Oficialiai buvo išlaikytos respublikos laikų valdžios institucijos, realiai princepsas, arba imperatorius, tapo pirmuoju senatoriumi ir piliečiu. Princepso rankose buvo koncentruota ir didelė dalis vykdomosios valdžios: kai kurių provincijų valdymas, vadovavimas kariuomenei, liaudies tribūno, pontifiko, konsulo, cenzoriaus pareigos.
Provincija
sen. Romos valstybės dalis, esanti už Italijos ribų. Pirmąja provincija tapo Sicilija po I Pūnų karo (241 m. pr. Kr.). Baigiantis respublikos laikotarpiui jų buvo daugiau kaip 30. Jas valdė prokonsulai arba propretoriai. Vienas iš jų buvo G. J. Cezaris, valdęs Galiją 58-50 m. pr. Kr
Respublika
valstybės valdymo forma, kai aukščiausi valstybės valdymo organai yra renkami
Satrapas
Persijos valstybės pareigūnas, vienos iš 20 satrapijų vietininkas. Savo valdomoje provincijoje turėjo plačius valdžios įgaliojimus: teisę kaldinti bronzines ir sidabrines monetas, kontroliuoti mokesčių surinkimą ir žemesniųjų valdininkų darbą.
Senatas
sen. Romos valdžios institucija. Karalių laikais veikė patariamoji karalių taryba, susidedanti pradžioje iš 100, vėliau iš 300 žmonių, patricijų šeimų galvų. Respublikos laikais Senatas šalia tautos susirinkimų tapo pagrindine valstybės valdymo institucija. Senatas turėjo teisę tvarkyti užsienio reikalus, prižiūrėti valstybės finansus ir nuosavybę, spręsti taikos ir karo klausimus, sudaryti taikos sutartis. Respublikos laikais Senatą sudarė 300, vėliau 600, o G. J. Cezario įsakymu net 900 senatorių. Imperijos laikais Senatas ilgainiui neteko savo politinių galių, senatorius skirdavo pats imperatorius
Tironija
sen. Graikijos polių valdymo forma, paremta vienvaldystės principu. Tironija sen. Graikijoje iš tiesų nereiškė žiauraus, nežmoniško valdymo, o toks neigiamas supratimas susiklostė demokratiniuose graikų poliuose V a. pr. Kr., apskritai neigiant vieno asmens valdžios galimybę.
Ypač paplitusi VII-VI a. pr. Kr., kai kito socialinė-ekonominė graikų polių padėtis ir praturtėję piliečiai kovojo su aristokratais dėl valdžios. Tokiose kovose iškildavo politiniai lyderiai, sugebėdavę paimti valdžią į savo rankas. Tironai dažniausiai remdavosi daugelio gyventojų parama, gynė ją nuo aristokratijos, vykdė socialines, politines reformas, palankias daugumai piliečių, globojo miestus, menus.
Viziris
musulmonų šalių aukščiausių pareigūnų titulas. Svarbiausias pareigūnas po karaliaus senovės Egipte
