Pirmoji ir Antroji Lietuvos Respublikos, anticariniai sukilimai Flashcards
1922 m. Lietuvos konstitucija
1922 m. 08 01 Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Lietuva skelbiama demokratine respublika, kurioje suvereni valstybės valdžia priklauso Lietuvos Tautai. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Seimui, įstatymų vykdomoji valdžia – Prezidentui ir ministrams. Konstitucijoje įtvirtinta parlamentinė valstybės santvarka, pamatinės žmogaus teisės.
1928 m. Lietuvos konstitucija
1928 05 25 buvo paskelbta antroji nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Iš esmės atkartojo 1922 Konstitucijos nuostatas, vienu iš skiriamųjų bruožų galima laikyti vykdomosios valdžios (ypač Prezidento) galių plėtimą. Konstitucijoje įtvirtinti autoritarinio valstybės valdymo pagrindai, valdžios sutelkimas Prezidento, kurį 7 m. renka specialių rinkikų kolegija – ypatingieji Tautos atstovai – rankose. Prezidentui (nesant Seimo ar tarp Seimo sesijų) suteikti įgaliojimai vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis, kelti ministrams baudžiamąsias bylas.
Seimas tapo ne nuolat veikiančia institucija, padidinti amžiaus cenzai – rinkėjais galėjo būti asmenys nuo 24 m.
1938 m. Lietuvos Konstitucija
1938 02 11 Prezidentui lojalus Seimas priėmė trečiąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją. Lietuvos Respublikos pavadinime neliko žodžio demokratinė. Esminiai Prezidento kompetencijos aspektai bei kadencijos trukmė liko tokie pat. Ypač pabrėžta ištikimybė valstybei. Prezidentui suteikti įgaliojimai paleisti Seimą ir skelbti naujo Seimo rinkimus.
Konstitucijoje realiai nustatyta Vyriausybės politinė atsakomybė Prezidentui ir reikalavimas turėti jo pasitikėjimą.
1990 m. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir 1992 m. Lietuvos konstitucija
Prieš priimant 1992 m. nuolatinę LR konstituciją kartu su 1990 m. kovo 11-osios aktais priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas atliko laikinosios konstitucijos funkciją. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtinta, jog aukščiausioji valdžia priklauso Aukščiausiajai tarybai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Teismui.
Stipriai plečiantis demokratinėms institucijoms, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas tapo nebepakankamu. Siekta, kad Lietuva taptų lygiateise tarptautinės bendrijos nare, įstatymas nebetenkino ir valstybės vidaus poreikių.
Galiausiai 1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šią konstituciją sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija ir sudedamoji jos dalis.
1863-1864 m. sukilimas
Asmenybės: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius.
prasidėjo Lenkijoje. Netrukus jis apėmė ir Lietuvą
Apie pusę sukilėlių sudarė bajorai, trečdalį – valstiečiai, likusieji buvo miestiečiai ir dvasininkai. Sukilimą slopino apie 200 tūkst. kareivių, vadovaujami generolo M. Muravjovo.
Padariniai:
varžoma katalikų bažnyčios ir jos dvasininkų veikla;
uždraustos draugijos;
uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis;
iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių kalba;
į konfiskuotus dvarus ir ūkius keliami rusakalbiai stačiatikybę išpažįstantys kolonistai.
Po sukilimo vyko sukilėlių teismai. Žymiausi vadai buvo nubausti mirties bausme, aktyvūs sukilėliai atsidūrė katorgoje arba tremtyje, rėmėjai buvo plakami rykštėmis.
1830–1831 m. sukilimas
1830 m. Europą sukrėtė revoliucijų banga. Rusija, kaip Šventosios sąjungos narė, siuntė Lenkijos karalystės kariuomenę slopinti sukilimo Belgijoje. Lenkams atsisakius paklusti, vienintelė išeitis liko sukilimas.
1831 m. pavasarį įsiliepsnojo sukilimas ir Lietuvoje. Iš Lenkijos Lietuvos sukilėlius paremti buvo atsiųstas reguliariosios kariuomenės dalinys, vadovaujamas generolų Antano Gelgaudo.
Jiems pavyko užimti Kauną ir pulti Vilnių, tačiau Panerių mūšis buvo nesėkmingas, sukilėliams dėl didelių nuostolių teko trauktis. Tik dalis kariuomenės sugrįžto į Lenkiją. Kita dalis buvo sulaikyti ir nuginkluoti.
Po sukilimo rusų valdžia ėmėsi veiksmų prieš Lietuvos gyventojus. Buvo uždaryta daug vienuolynų ir bažnyčių, pastarąsias vertė cerkvėmis. Lenkijos karalystė prarado autonomiją. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfiskuoti. Rusų valdžia sustabdė Lietuvos Statuto galiojimą (1840 m.). 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas – kaip maištingos lenkiškos dvasios židinys.
Vilniaus Didysis seimas
1905 m. visoje Rusijos imperijoje kilusio revoliucinio sambrūzdžio padarinys.
Išrinktas suvažiavimo Organizacinis komitetas priėmė „Atsišaukimą į lietuvių tautą“, kuriame buvo suformuluota politinė suvažiavimo darbo programa.
1905 m. lapkričio 18 d. Organizacinis komitetas patvirtino Memorandumą Rusijos Ministrų Tarybos Pirmininkui. Tai buvo viešas ir legalus Lietuvos autonomijos reikalavimas.
Suvažiavime dalyvavo apie 2000 lietuvių iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai didžiausiu lietuvių tautos priešu įvardijo Rusijos Vyriausybę ir nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu „visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“. Šiam tikslui pasiekti buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas ir jungtis bendrai kovai su kitomis Rusijos tautomis, ignoruoti carinės valdžios įstaigas ir nepaklusti įstatymams. Suvažiavimo dalyviai taip pat pabrėžė lietuvių kalbos ir tautiško švietimo propagavimo svarbą.
Šie Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai buvo pradėti vykdyti, tačiau rusų administracija, pasitelkusi represijas grąžino buvusią padėtį, šiek tiek nusileisdama mokyklų srityje. Daug suvažiavimo nutarimų vykdytojų buvo įkalinta arba ištremta į Sibirą. Dalis jų emigravo.
Didysis Vilniaus Seimas vertinamas kaip pirmas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas.
1926 m. perversmas
1926 m. gruodžio 17 d. karių grupuotės, politiškai remiamos krikščionių demokratų ir tautininkų, įvykdytas perversmas, po kurio nuo valdžios nušalinti valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė, Seimas, prezidentas Kazimieras Grinius. Prezidentu tapo Antanas Smetona, Lietuvoje įsigalėjo autoritarinė diktatūra.
Kilo dėl nekoordinuotos demokratinių institucijų veiklos, dėl žlugusio bendravimo tarp priešingos pasaulėžiūros partijų (krikščionys demokratai, liaudininkai), vykdomosios valdžios nestabilumo; dėl diplomatinių sluoksnių įsitikinimo, kad šalies problemas, ypač išorines, gali spręsti tik tautininkų lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras; dėl M. Sleževičiaus vyriausybės veiksmų,sukėlusių konservatyvios visuomenės baimę dėl suaktyvėjusio pilietiškai neintegruoto elemento. Formaliai perversmą rengė grupė karininkų. Pagal perversmo planą karinių oro pajėgų karininkams buvo pavesta suimti vyriausybės narius ir išvaikyti seimą.
Smetonos diktatūra
Įsigalėjo po 1926 m. karinio perversmo.
Pamažu uždraustos visos opozicinės partijos. 1927 m. Smetona paleido seimą (kiti rinkimai įvyko tik 1936 m., bet nebuvo demokratiniai).
1928 m. gegužę Prezidentas A. Smetona paskelbė naują Konstituciją. Prezidentas buvo niekieno nekontroliuojamas. 1931 m. A. Smetona paskelbė įstatymą, pagal kurį prezidentą renka ypatingieji tautos atstovai.
4 deš. iškilo A. Smetonos kaip tautos vado kultas. 1938 m. buvo priimta dar viena Lietuvos konstitucija. prezidentas tapo pagrindinis ir iš esmės vienintelis įstatymų leidėjas
Beveik per visą jo valdymo laikotarpį išliko karo padėtis, kurią lėmė valdžios siekis turėti veiksmingą opozicijos slopinimo priemonę.
A. Smetonos valdžia kovai prieš antivalstybinę pogrindyje veikusią komunistų partiją skyrė daugiau jėgų negu legaliajai opozicijai, Klaipėdos krašto naciams ir lenkiškosioms jėgoms kartu.
