8 paskaita Flashcards
Kas buvo Euripidas?
Euripidas (480 – 406 m. pr. Kr.) – trečiasis žymus graikų tragikas.
Euripidas nedalyvavo visuomeninėje veikloje ir nebuvo labai vertinamas amžininkų.
Po Euripido mirties, praėjus šimtui metų, jis tapo mėgstamiausias graikų poetas ir pasaulinės literatūros klasikas.
Iš 90 Euripido tragedijų liko 17:
Alkestidė (438 m. pr. Kr.) 2 vieta,
Medėja (431 m. pr. Kr.) 3 vieta,
Hipolitas (428 m. pr. Kr.) 1 vieta,
Trojietės (415 m. pr. Kr. ) 2 vieta,
Elektra (420 m. pr. Kr. ),
Heraklidai (430 m. pr. Kr. ),
Ijonas (414 m. pr. Kr. ),
Hekabė (424 m. pr. Kr. ),
Heraklis (416 m. pr. Kr. ),
Maldautojos (423 m. pr. Kr. ),
Ifigenėja Tauridėje (414 m. pr. Kr. ),
Helenė (412 m. pr. Kr. ),
Orestas (408 m. pr. Kr. ),
Andromachė (425 m. pr. Kr. ),
Finikietės (410 m. pr. Kr. ),
Ifigenėja Aulidėje (405 m. pr. Kr.) 1 vieta (pastatyta po mirties),
Bakchantės (405 m. pr. Kr.) 1 vieta (pastatyta po mirties)
ir satyrų drama Kiklopas.
Michaelio Cacoyannio 1962 m. pastatytas filmas Elektra, pagal Euripido Elektrą (pagrindinį vaidmenį atliko Irene Papas). Čia akcentuotas ir „Elektros kompleksas“.
Kokios yra Euripido tragedijos?
Euripido dramos skiriasi nuo pirmtakų tuo, kad jos kupinos postringavimų, svarstymų, ginčų. Ilgi monologai bei dialogai išstumia ir užgožia choro giesmes. Tačiau svarbiausia Euripido savybė – veikėjų jausmų ir aistrų atskleidimas. Euripidas sukuria žmogaus širdyje glūdinčių aistrų tragedijos tipą. Jis rodo, kad pradėjusios siautėti aistros neša pražūtį, po jų viesulo lieka tik likimų griuvėsiai.
Euripido tragedijos psichologiškai įžvalgios, labai racionalios, joms trūksta Aischilui būdingo patoso.
Euripidas pakeitė tradicinės antikinės tragedijos struktūrą, įvesdamas stiprios, aistringos moters ir protingo vergo veikėjus, pašiepdamas daugelį graikų mitologijos herojų.
F. Nietzsche Tragedijos gimime teigia, kad protas Euripidui buvo tikrasis visų malonumų ir kūrybos šaltinis, o galingas dionisiškasis pradas jo tragedijose yra nubaidomas (išskyrus Bakchantes).
Pasak Sofoklio, Aischilas kūrė tragedijas nesąmoningai, pagautas Dioniso įkvėpimo.
F. Nietzsche Euripidą prilygino Sokratui, nes abu stengėsi, kad viskas būtų sąmoninga (sąmoninga, pasak Euripido, yra gražu, o pasak Sokrato, yra gera) (98–100 p.). Pasak vokiečių filosofo, greičiausiai Euripidas nužudė tragediją, atsisakęs paklusti dionisiškam pradui ir nesugebėdamas išspręsti tragedijų konfliktų (99 p.).
Euripido Medėja
Aistrų tragedijos tipui priklauso argonautų mito motyvais parašyta drama Medėja.
Poetas joje kalba apie pamintą ištikimybę, duotojo žodžio nesilaikymą, apie siaubingą pykčio aistrą.
Tragedija bręsta Medėjos širdyje. Ji pasiruošusi atkeršyti Jasonui ir vaikams, nes ją pametęs vyras vedė Korinto karalaitę Glaukę.
Medėja – sudėtingas personažas. Antrame ir trečiame epeisodijuje Medėja ginčijasi su Jasonu. Buvęs vyras, teisindamasis dėl naujų vedybų, daug kalba apie vaikų gerovę ir jų ateitį. Tuo metu Medėjos širdyje vyksta drama: pykčio aistros ir motinos meilės kova.
Deja, pykčio ir keršto demonas ją nugali. Nužudydama vaikus, Medėja tikisi atkeršyti Jasonui ir savo tikslą pasiekia: ji parbloškia vyrą. Visgi tai nėra jos tiesos, jos dorovinės pozicijos pergalė.
Kai tragedijos pabaigoje ji gardžiuojasi pataikiusi Jasonui širdin, šis pastebi, kad Medėja taip pat kenčia ir kankinasi, ir ji prisipažįsta, jog tai yra tiesa. Medėja, smogdama Jasonui, smogia ir sau. Šioje tragedijoje nėra laimėtojų, nors ir Medėja sugeba įrodyti, kad Jasonas, išardęs santuoką, pasielgė neteisingai.
Medėja yra pati nelaimingiausia moteris ir motina, tačiau ji yra pernelyg išdidi, kad atsisakytų keršto.
Medėja iš Korinto išskrenda drakonais pakinkytu Helijo vežimu, taip parodydama savo stiprybę ir kartu savo aistrų pergalę.
Euripido Hipolitas
Euripidas šioje tragedijoje pasakoja apie jaunuolį, žūstantį už savo skaistybę ir duoto žodžio sulaužymą. Tesėjo žmona Faidra, įsimyli savo posūnį (Tesėjo sūnų iš ankstesnės santuokos) Hipolitą. Faidros auklė pasako Hipolitui, kad Faidra jį myli, jis grasina viską atskleisti tėvui. Tada Faidra nusižudo, o iš pykčio, prieš nusižudydama, parašo laišką, kuriame apšmeižia Tesėjui Hipolitą, esą jis bandęs ją išprievartauti. Tesėjas ištremia savo sūnų.
Tarp visų išlikusių Antikos tragedijų tik Hipolitas savo siužeto pagrindu turi stipraus įsimylėjimosvaigulį ir tragizmą.
Euripidas labai įtikinamai vaizduoja Faidros meilės ilgesį, o kartu ir jos begalinį drovumą.
Ši moteris supranta meilės posūniui nedorovingumą, tačiau širdies gilumoje puoselėja viltį, kad Hipolitas jai galėtų atsakyti meile.
Net ir tiesiogiai neprisipažinusi Hipolitui, Faidra labai išgyvena, nenori išstatyti savęs gėdai ir visų pajuokai, todėl nusprendžia nusižudyti. Ji, kaip ir Medėja, yra labai išdidi, todėl ją apima pykčio aistra ir noras atkeršyti. Faidra nusižudo, bet ir pražudo tą, kurį labai mylėjo – Hipolitą.
Euripido Bachantės
Euripido tragedija Bachantės – ne aistrų, o filosofinė drama.
Euripidas pasirinko dievo Dioniso kulto atėjimo į Tebus temą. Dionisas atkeliauja pasivertęs savo religijos skelbėju. Kai kurie tebiečiai jau garbina Dionisą.
Atsiranda konfliktas, nes karalius Pentėjas nori užgniaužti naujos religijos plitimą. Pentėjas religiją suvokia protu ir kovoja su Dioniso skelbiama religija. Būtent čia išryškėja dramos filosofinė idėja. Choras kartoja, jog išmintis – tai supratimas, kad ne protas veda į Dievą, o jausmas, tikėjimas.
Euripidas pabrėžia bausmes klystantiems:
Dionisas sugriauna Pentėjo rūmus ir
pražudo jį patį. Deja, nubausdamas Pentėją,
Dionisas nenugali, nes sukelia abejonių dėl
savo žiaurumo.
Euripido Ijonas, Helenė
Kai kurios Euripido tragedijos, įsikišus dievui, herojui ar sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, baigiasi laimingai. Tokios tragedijos vadinamos eskapistinėmis, romantinėmis tragedijomis. Šios tragedijos padarė didžiulę įtaką vėlesniems laikams, iš jų atsirado Naujoji graikų komedija (sekdami Euripidu, rašė Menandras, o vėliau – sekdami Menandru – romėnų komediografai Plautas ir Terencijus).
Tragedijoje Ijonas pasakojama, kaip likimo išskirti bei nepažįstami motina ir sūnus vos nenužudo vienas kito, bet galų gale, Atėnei padedant, išsiaiškina tiesą, atpažįsta vienas kitą ir tampa laimingi.
Tragedijoje Helenė vaizduojama į Egiptą dievų atnešta Helenė. Pasak Euripido, Paris į Troją pasigrobė tik Helenės šešėlį. Audra atbloškia į Egiptą Menelają, ir jo vežtoji iš Trojos Helenė dingsta. Jos ieškodamas Menelajas sutinka tikrąją savo žmoną ir su ja pabėga. Vietos karalius bando juos vytis, bet Helenei ir Menelajui padeda jos broliai Dioskūrai. Tragedija baigiasi laimingai – vyro ir žmonos atpažinimu ir laimingu grįžimu namo.
Kada klestėjo Senoji graikų komedija? Kokie jos bruožai?
Senoji graikų komedija – klestėjo V a. pr. Kr. demokratijos laikais Atėnuose. Ji buvo išlaikiusi sakralinę dvasią: juokdamiesi teatre Atėnų žiūrovai tarėsi garbiną amžinąsias gyvybę ir derlių teikiančias dievybes, o viešai kritikuodami žinomus asmenis padėdavo jiems apsivalyti nuo ydų.
Komedija buvo politinė ir socialinė, siekusi auklėti kritikuojamąjį pilietį ar visuomenę, taisyti negerus reiškinius. Komediografas galėjo užsipulti bet kurį, net ir labai aukštą padėtį visuomenėje turintį asmenį ar peikti nepatinkantį reiškinį ir dėl to paprastai nenukentėdavo.
Taip buvo dėl demokratinės santvarkos ir dėl to, kad archajinio ritualinio plūdimosi tikslas – ne pažeminti plūstamąjį, o pagerinti jį, padėti jam.
Pirmoji komedija buvo suvaidinta 486 m. pr. Kr.
Apie keturiasdešimt komediografų sukūrė keletą šimtų veikalų, kurių didžioji dalis, deja, neišliko.
Komedijų autoriai keldavo svarbiausias to meto problemas net tada, kai jų laki fantazija jas tarytum visiškai nutolindavo nuo tikrovės. Šiurkštaus, dažnai net nešvankaus komedijų humoro nevaržė jokios padorumo taisyklės.
Manoma, kad komedijų negalėjo lankyti ištekėjusios moterys, o vyrai ir vaikai galėjo. Komedijų pastatymas buvo labai brangus (rekvizitas, brangi butaforija, 24 vyrų choras etc.).
Vienintelio Aristofano (446–385 m. pr. Kr.) išliko 11 pilnų komedijų. Išverstos į lietuvių kalbą: Debesys, Taika, Paukščiai, Lisistrata, Varlės, Plutas, Moterys tautos susirinkime. Komedijos parašytos Peloponeso (tarp Spartos ir Atėnų polių) karo metu, todėl jose yra daug užuominų apie karo problemas ir taikingo gyvenimo ilgesį.
Aristofano Debesys
Komedijoje Debesys Aristofanas kritikuoja V a. pr. Kr. atsiradusį sofistų mokymą. Debesyse komediografas užsipuola sofistus, nes jie už didelius pinigus mokė jaunuolius įrodinėti bet kokį, net nedorą ir neteisingą dalyką, taip griaudami tradicinę moralę. Sofistų mokinys buvo ir Euripidas, kurį dažnai pašiepdavo savo komedijose Aristofanas.
Komedija Debesys vadinama „idėjų komedija“, kadangi čia dialektikos metodu ieškoma, kuri idėja yra teisingesnė: ta, kurią propaguoja sofistai (Neteisingasis žodis) ar ta, kurią palaiko Aristofanas (Teisingasis žodis), mokanti, kad reikia laikytis tradicijų, gerbti vyresniuosius, tikėti dievus, laikytis moralės normų ir tikėti, kad yra vienintelė aukščiausia tiesa.
Graikijoje pirmiausia atsirado naturfilosofai (Herakleitas, Talis etc.), teigiantys, kad pasaulis atsirado iš vieno elemento (ugnies, oro, vandens etc.), jie tyrinėjo gamtą. Vėliau atsirado sofistų judėjimas. Sofistai pirmieji atkreipė dėmesį į žmogų.
Pirmasis sofistas Protogoras teigė, kad žmogus yra visų dalykų matas. Protagoras buvo materialistas, teigęs, kad pirmiausia atsirado materija, o po to idėja (logos). Protagorui atrodė, kad žmogus pasaulį gali pažinti tik per kitą žmogų ir save. Kadangi visi žmonės skirtingi, vadinasi, pasak Protagoro, vienos teisingos idėjos (absoliučios tiesos) negali būti.
Protagoras teigė, kad dievų pažinti neįmanoma, todėl jų nėra. Kitas garsus sofistas Gorgijas mokė retorikos meno, teigdamas, kad išmokęs įtikinamai kalbėti žmogus gali įrodyti bet kokią tiesą. Visi sofistai teigė, kad absoliučios tiesos nėra, viskas yra realiatyvu, viskas turi savo teigiamą ir neigiamą pusę, todėl kiekvienas žmogus gali pakreipti įrodymus savo naudai. Kitas garsus sofistas buvo Antifontas, turėjęs sofistų mokyklą, kurią savo komedijoje „Debesys“ parodijuoja Aristofanas.
Sokratas nebuvo sofistas. Tuo metu (423 m. pr. Kr.), kai buvo pastatyta Aristofano komedija „Debesys“, Sokratui buvo 45 metai, jis neturėjo jokios mokyklos, tačiau, kaip ir sofistai, filosofavo ir naudojo ginčo metu dialektikos metodą. Pasak Platono, Sokratas dažnai teigdavo, kad jis yra tarsi jo motina pribuvėja, padeda pašnekovui „išgimdyti“ tiesą, todėl savo tyrinėjimo metodą vadino „majeutika“ (μαιευτική). Sokratui atrodė, kad yra vienintelė absoliuti tiesa, kurios reikia ieškoti dialogo būdu. Sokratas teigė, kad jis tiki daimonu, kuris jam pataria, ką daryti ir ko nedaryti. Toks Sokrato elgesys nebuvo įprastas, tikintiems tradicinius dievus.
Komediją „Debesys“ žiūrėjo ir pats Sokratas, o kai užsienio svečiai pasiteiravo, kas yra Sokratas, tikrasis Sokratas pasirodė orchestroje.
Debesų komedijos personažo išorę Aristofanas padarė panašią į tikrojo Sokrato: basas, apiplyšęs, kartais užsigalvojęs, o kartais įkyriai lendantis prie žmonių su įvairiais klausimais.
Poetas Debesyse skelbė pavojų, nes sofistai auklėjo sukčius, ištižėlius, paleistuvius, beprasmiškais dalykais užsiiminėjančius (į debesis vėpsančius ir miglą-debesis į akis pučiančius) tauškalius ir pagyrūnus.
Komedijoje pabrėžiama, jog Aristofano idealas yra Maratono mūšio karių karta, kadaise apgynusi Graikiją nuo persų, gerbusi tiesą ir vyresniuosius, užsigrūdinusi ir neišlepusi.
Kas buvo Sokratas? Ką jis manė apie sofistus? Kaip jis priėmė Aristofano Debesis?
Tikrasis Sokratas gimė Alopekėje (netoli Atėnų)469 m. pr. Kr.skulptoriaus ir pribuvėjos šeimoje. Sokratas mokėjo skaityti ir rašyti, tačiau savo mokymo neužrašė, teigdamas, kad rašymas silpnina atmintį.
Apie jo idėjas žinoma iš Platono, Ksenofonto, Aristofano, Aristotelio veikalų. Sokratas kritikavo sofistų reliatyvizmą, teigė, kad pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas, iškėlė etinių vertybių reikšmę, ragino ieškoti tiesos, gėrio, grožio. Manė, kad tik tiesos pažinimas gali žmogų išvaduoti iš visų kančių.
Oficialiai jis buvo apkaltintas, kad negerbia tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti 399 m. pr. Kr.
Sokratas ramiai priėmė Aristofano komediją Debesys.
Ši komedija užėmė trečią vietą, todėl Aristofanas nusiminė ir perdirbo naujai, sukūrė papildomų scenų (Teisingo ir Neteisingo žodžio dvikovą, Strepsijado kerštą ir mąstyklos padegimą). Šis antrasis variantas ir liko iki mūsų dienų.
Aristofano Varlės
Atėnai Peloponeso karo metu pralaimėjo keletą stambių karų, buvo atsidūrę oligarchų valdžioje, neteko laivyno, vėl jį statė. Todėl 405 m. pr. Kr. parašytos komedijos Varlės parabasėje Aristofanas ragina atėniečius susivienyti, atėjus tokiam sunkiam metui.
Komediją Varlės sudaro dvi dalys: pirmoji, kurioje vaizduojama Dioniso kelionė į požemio pasaulį, juokinga ir linksma, ir antroji – mokytesnė, čia vyrauja literatūros problemos.
Komedijoje parodydamas Aischilo ir Euripido varžybas, Aristofanas sprendžia klausimą, ar literatūra turi vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra, ar jos pareiga rodyti idealą, kuriuo visuomenė galėtų sekti.
Euripidas didžiuojasi, kad jo kūriniai atspindi visas gyvenimo puses. Aischilas kaltina Euripidą, kad tas savo tragedijomis moko jaunuolius tuščiai samprotauti, plepėti, dykinėti, kad rodo neištikimas žmonas.
Balaganiniais triukais prasidėjusi komedija baigiasi rimta diskusija apie dramaturgijos paskirtį ir tikslą.
Aristofanas yra Aischilo pusėje, nes komedijos pabaigoje Dionisas išsiveda į gyvųjų pasaulį Aischilą, o ne Euripidą. Dėl reikšmingo dramų turinio Aristofanas linkęs atleisti Aischilui formos trūkumus: naujadarus, vienodus prologų sakinius, lėtą veiksmo tempą etc.
Kaip Aristofanas kuria juoką?
Aristofanas, norėdamas sukurti komiškas situacijas, pirmiausia sugalvodavo fantastinę situaciją. Jo komedijų veiksmas vyksta ne tik ant žemės, bet ir danguje – dievų buveinėje – Olimpe, pomirtiniame pasaulyje ir dar kažkur tarp žemės ir dangaus.
Komedijų personažai irgi fantastiniai: varlės, debesys, paukščiai, vapsvos, kurie veikia su realiais personažais kaip Sokratas ar Euripidas.
Aristofanas mėgo absurdiškas, paradoksalias situacijas. Pavyzdžiui, ne dievai gelbsti žmones, bet žmonės gelbsti dievus. Šitokie ir kiti paradoksai linksmino atėniečius.
Komiškos situacijos komedijose atsiranda ir dėl tetaro iliuzijos suardymo. Pavyzdžiui, Taikoje ant mėšlavabalio skrendantis į Olimpą Trigajas šaukia mašinų prižiūrėtojui, kad sulėtintų vabalo „skrydį“, nes jam nuo tokio greičio suka vidurius.
Juokino ir Aristofano pateiktos nesusipratimo situacijos, kai vienas veikėjas kalba apie poezijos metrus, o kitas – apie ilgio matavimo metrus (Debesyse).
Komiškos situacijos susidaro ir dėl persirengimų, hiperbolių, žodžių komizmo, nešvankybių, plūdimosi, šiurkščių posakių.
Aristofanas nesibaido tiek vulgarių pokštų, tiek intelektualių sąmojų.
Aristofanas parodijuoja tragedijos stilių – tik ką nešvankiai kalbėję personažai prabyla patetiškai ir didingai.
Labai dažnai Aristofanas parodijuodavo netgi konkrečias tragedijų vietas (ypač Euripido): pavyzdžiui, Varlių veikėjas prabyla Euripido tragedijos Hipolitas žodžiais: “Burna prisiekė” (1471).
Parodijų gausa parodo ir to meto žiūrovų intelekto lygį, nes parodija veiksminga tik tuomet, kai parodijuojamas kūrinys yra žinomas.
Apibendrinant, juoką Aristofano komedijose sukuria ir rūsti satyra, ir švelni ironija, ir intelektualus sąmojis, ir vulgarūs pokštai, ir kunkuliuojantis gyvenimo džiaugsmas.
