16 paskaita Flashcards
Kas buvo Seneka Jaunesnysis?
Retorius Seneka Vyresnysis su žmona Helvija turėjo tris sūnus. Pirmasis sūnus Novatas buvo Achajos prokonsulas. Antrasis sūnus – filosofas Seneka, trečiasis – Mala – poeto Lukano tėvas.
Seneka Jaunesnysis (filosofas) gimė Kordoboje 4 m. pr. Kr., mirė 65 m. po Kr. Romoje. Jis į Romą atvyko visiškai mažas. Čia mokėsi, pradėjo dirbti teismuose advokatu. Seneka anksti vedė Pompėją Pauliną. Vienintelis jų sūnus mirė 41 m.
Imperatorius Kaligula pavydėjo Senekai iškalbos (jo stilių vadino „kalkės be smėlio“) ir norėjo nužudyti, tačiau pasigailėjo, nes Seneka sunkiai sirgo (manoma, kad astma). Vienas iš Kaligulos patarėjų siūlė imperatoriui „nesitepti rankų“, nes Seneka greitai ir pats mirs (apie tai rašo Kasijus Dijonas (Dio Cassius)).
41 m. imperatoriumi tampa Klaudijus. Jo žmona Mesalina apkaltino Seneką ištvirkavimu su Germaniko dukra Julija Livila ir Klaudijus ištrėmė Seneką į Korsikos salą (8 metams). 49 m. Agripina, antroji Klaudijaus žmona, grąžino Seneką iš tremties ir pavedė jam auklėti 12-metį Neroną.
Kokios yra Senekos tragedijos?
Manoma, kad jau tremtyje Seneka pradėjo rašyti tragedijas. Su Senekos vardu siejamos 10 tragedijų: Pamišęs Herkulis, Trojietės, Finikietės, Medėja, Faidra, Oidipas, Agamemnonas, Tijestas, Etos Herkulis ir Oktavija.
Etos Herkulis ir Oktavija kai kurių mokslininkų nepriskiriamos Senekai, nes Etos Herkulis turi 2000 eilučių ir du chorus, kai kitos tragedijos yra apie 1000 eilučių. Oktavija kai kurių mokslininkų nepriskiriama Senekai, nes veikiantysis asmuo šioje tragedijoje yra pats Seneka. Čia iš neigiamos pusės pavaizduotas Neronas, kuris nori nužudyti savo žmoną Oktaviją ir vesti Popėją. Oktavijoje Agripinos šešėlis pasako pranašystę, kad Neronas bus nužudytas. Tai įvyko praėjus trejiems metams po Senekos mirties. Tačiau stilistiškai visos dešimt tragedijų labai panašios, o Nerono nužudymo pranašystė nėra tragedijoje pavaizduota taip, kaip iš tiesų mirė Neronas, todėl nemažai klasikų visas dešimt tragedijų priskiria Senekai.
Pačios vertingiausios ir brandžiausios yra šešios Senekos tragedijos: Medėja, Faidra, Tijestas, Pamišęs Herkulis, Oidipas, Trojietės. Šios tragedijos buvo skaitomos lotyniškai retorikos klasėje jėzuitų Vilniaus universitete 1614-1622 m., o 1711 m. - pirmosios trys. Jos turėjo įtakos VU profesoriaus Grigaliaus Knapijaus dramoms (Filopatris, arba Dorybė etc.).
Pagal tradiciją svarstoma, ar Senekos tragedijos buvo skirtos teatrui ir iš tikrųjų suvaidintos, ar skirtos tik skaityti ir nedideliam žiūrovų būriui deklamuojamos kaip oratorijos.
Fridrichas Leo, 19 amž. vokiečių klasikas, teigė, kad Seneka tragedijas rašė deklamacijoms. Pasak Leo, veikėjų monologai labai ilgi, statiški, todėl jie vargintų teatro žiūrovus. Kita vertus, jei visą tragediją skaitytų tik vienas deklamatorius, jos atrodytų dar statiškesnės. Todėl dabar mokslininkai teigia, kad Senekos tragedijos buvo rašomos teatro scenai.
Choro partijos parašytos kitu metru – dažnai anapestais, o ne jambais, vadinasi, turėjo būti giedamos.
Seneka daug dažniau kaitalioja metrus nei graikų tragikai. Jei keičiasi dramos nuotaika, Seneka keičia ir metrą (šiuo požiūriu Seneka panašus į Plautą).
Pavyzdžiui, Medėjoje, Seneka pradeda tragediją jambiniu trimetru, vėliau naudoja: asklepiadinę eilutę, glikonėjinę eilutę, hegzametrą, vėl jambinį trimetrą, anapestinę eilutę, trochėjinį tetrametrą, jambinius dvieilius, dvipėdį katalektinį jambą, sapfinę strofą.
Seneka rašydamas, greičiausiai galvojo apie savo dramų pastatymus, nes, pavyzdžiui, Faidroje, yra kviečiama iš rūmų, Medėjoje Medėja užlipa ant namo stogo ir vyro akivaizdoje nužudo sūnų.
Seneka mėgo naudoti mirusio personažo šešėlio pasirodymą scenoje (Tijeste, Medėjoje, Oidipe, Oktavijoje).
Iš tiesų, stoikai tikėjo, kad mirusiųjų sielos virsta daimonais, skrajoja, ypač naktį tarp žmonių.
Senekai tragedijos leido apmąstyti du dalykus: žmogaus aistrų pražūtingumą (stoikų etikos tema, šia tema rašė Martha Nussbaum) ir karališkąją valdžią, įvairias monarchijos formas. P. Grimalis teigia, kad Seneka ypač tragedijose taikosi į du imperatorius – tiranus: Tiberijų ir Kaligulą. Pavyzdžiui, Tijestas jo vardu pavadintoje tragedijoje skundžiasi, jog jam nebesant karaliumi, „Jupiterį pamiršę jau nebesmilko man, altorių nebepuošia“ (463-464). Čia galima atpažinti aliuzijas į Kaligulą, kuris Kapitolijaus Jupiterio garbinimą pavertė savuoju.
Medėjoje ir Tijeste choro vardijami atokiausi kraštai, apie kuriuos tik Senekos gyvenamuoju metu Roma sužinojo, išplėtusi savo imperijos ribas.
Tijeste minimos tautos, su kuriomis panašiomis sąlygomis kovojo Tiberijus.
Senekos Aigistas Agamemnone, Atrėjas Tijeste ir Likas Pamišusiame Herkulyje kelia aliuzijas į Tiberijų: „Teužmuša valdovas gailestingas: valdant man / Mirties išprašoma“ (Thyest. 247-248).
Gajaus Kaligulos vienas mėgstamiausių posakių: „Tegu manęs nekenčia, kad tik bijotų“ dažnai kartojamas Senekos tragedijose.
Mokslininkai diskutuoja, ar galėjo Seneka tragedijas parašyti Nerono auklėjimo tikslais. Vieni tam pritaria, kiti – ne, nes Neronui kiekviena tragedija galėjo priminti jo paties ar jo artimųjų klaidas, nedorus poelgius. Tačiau pats Neronas labai mėgo teatro scenoje vaidinti Oidipą ir Orestą – kurie jam priminė jo paties prasižengimus. Senekos tragedijos padarė didžiulę įtaką Šekspyro, Kornelio, Rasino ir kitų klasicistinio teatro dramaturgų tragedijoms.
Senekos satyra “Sumoliūgėjimas”
54 m. imperatoriumi tampa Neronas, o Seneka – Nerono patarėju (drauge su Buru).
54 m. Seneka parašo satyrą „Sumoliūgėjimas“.
59 m. Neronas nužudo motiną, 62 m. Burą, 65 m. Senaka apkaltinamas dalyvavimu Pizono sąmoksle ir Nerono yra priverčiamas nusižudyti.
Senekos satyra Klaudijaus apoteozė arba Sumoliūgėjimas (taip šį kūrinį vadina Kasijus Dijonas).
Kai Klaudijus mirė, jis Nerono tuoj buvo priskirtas į dievų tarpą. Seneka sukūrė Neronui giriamąją kalbą Klaudijaus garbei, tačiau vėliau parašė ir pasišaipymą – satyrą iš Klaudijaus sudievinimo. Šis kūrinys, kaip ir Petronijaus Satyrikonas, turi menipinės satyros formą, nes kaitaliojasi proza ir eilės.
Sumoliūgėjimo veiksmas vyksta danguje, žemėje ir pomirtiniame pasaulyje. Seneka satyrą pradeda, teigdamas, kad jam norėjosi pranešti apie tai, kas atsitiko trys dienos prieš spalio idas. Anot autoriaus, jis kalbės be jokios nuoskaudos ir padlaižiavimo. Tai tiesa, o istorikui niekuo ir nereikia prisiekti, kad jis kalba tik tiesą.
Jis pats savo akimis matė, kaip Klaudijus pakilo „netvirtu žingsniu eidamas“ į dangų. O prisiekti gali tas, kuris teigė matęs, kaip Kaligulos sesuo Druzila pakilo į dangų.
Aprašydamas laiką, kai mirė Klaudijus, Seneka naudoja hegzametrą, piešia mitologinį vaizdą, skriejantį vežime dangumi Febą, apsnūdusį Bakchą.
Merkurijus, kuris visada su malonumu klausėsi Klaudijaus kalbų ir žavėjosi jo talentu, atskridęs prie mirštančio Klaudijaus, prašė parką Kloto greičiau kirpti siūlą ir nekankinti mirštančiojo.
Seneka pereina prie hegzametro ir eilėmis aprašo, kaip buvo nutrauktas siūlas ir kvailo imperatoriaus gyvenimas.
Jį pakeitė Neronas, šviesus kaip Saulė (Febas). Febas Neronui linki ilgų metų, ilgesnių nei Nestoro. Febas sako, kad Neronas lygus jam veido grožiu, jo šviesūs auksiniai plaukai, jis puikus poetas ir dainininkas, bus išmintingas imperatorius ir pradės Romoje naująjį Aukso amžių.
Lachesa, susižavėjusi Neronu, priaudė jam pilną krepšį siūlų. Seneka kai kur įterpia graikiškas eilutes. Ir praneša, kas įvyko Olimpe. Klaudijus, aukšto ūgio, žilas, šlubuojantis dešine koja, grasinantis visiems įžengė į Olimpą, išgąsdindamas net Herkulį, kuris, pamatęs tokią baidyklę, pagalvojo, kad jam teks atlikti 13 žygį. Herkulis, gąsdindamas Klaudijų ir norėdamas išklausinėti, iš kur jis kilęs, prabyla tragedijų eilutėmis, jambiniu trimetru.
Olimpe vyksta senato posėdis. Dievai tariasi, ką daryti su Klaudijumi, kuris buvo vedęs savo pusseserę. Vieni dievai aiškina, kad tai nieko neįprasto, Atėnuose tai leidžiama, o Egipte, - net savo seserį vesti įprasta. Galiausiai Augustas liepia vyti Klaudijų į požemius, nes jis nužudė dvi Augusto proanūkes Julijas, proanūkį Lucijų Silaną, anūkę Mesaliną ir daug kitų, teismuose išklausydavo tik kaltinamąją pusę.
Taigi Merkurijus veda Klaudijų iš Olimpo. Žemėje Klaudijus pamato savo laidotuves ir tik tada supranta, kad mirė. Pamato didžiulį chorą, kuris tarsi tragedijoje gieda anapestines eilutes, giria Klaudijų ir gailisi jo. Galiausiai patenka į Pomirtinę karalystę, kur Eakas, pritaikydamas Kornelijaus įstatymą dėl žmogžudysčių, baudžia Klaudijų.
Jis kaltinamas dėl 35 senatorių mirties, dėl 221 romėno iš raitelių luomo mirties ir daugelio kitų. Ginamoji pusė neišklausoma.
Staiga iš kažkur atsiranda Kaligula ir reikalauja sau Klaudijaus kaip vergo, atveda liudininkus, kad jis Klaudijų ir rykštėmis vanojęs ir per skruostus mušęs. Paskiria jį Kaligulai, o Kaligula Klaudijų dovanoja Eakui, o šis dovanoja savo atleistiniui Menandrui į raštininkus.
Satyroje šaipomasi ne tik iš imperatoriaus Klaudijaus, bet ir iš romėnų tradicijos sudievinti imperatorius. Kartu joje labai pataikaujama naujajam imperatoriui Neronui.
Kokie yra Senekos prozos kūriniai?
Senekos Diatribės (filosofiniai dialogai):
„Apie apvaizdą“ De providentia (Lucilijui),
„Apie išminčiaus tvirtybę“ De constantia sapientis,
„Apie pyktį“ (3 kn.), „Apie laimingą gyvenimą“ etc.
3 veikalai – „Paguodos“: Ad Polybium de consolatione, Ad Marciam de consolationem, Ad Helviam matrem de consolatione.
„Gamtos klausimai“ - Naturales quaestiones (Lucilijui).
„Laiškai Lucilijui“.
Vėlyvoji stoja nesidomėjo logika (Seneka šaiposi iš loginių svarstymų Ep. 48. 5–8) nei kosmogonijos klausimais, tik etika ir fizika.
Kokia yra Senekos filosofija? Koks yra populiariausias Senekos veikalas?
Senekos filososfija – tai dorovės mokanti filosofija. Seneka nesilaiko vieno kurio filosofo tradicijos, bet perima ir reformuoja kai kuriuos Senosios (Zenonas, Kleantas, Chrisipas, Poseidonijas) ir Viduriniosios stojos teiginius:
„Ar aš neinu pirmtakų pėdomis? Taip, bet leidžiu sau ir kai ką atrasti, ir pakeisti, ir palikti. Aš ne jų vergas, o bendramintis“ (Ep. 80.1).
Populiariausias Senekos veikalas – „Dorovės laiškai Lucilijui“. Tai 124 laiškai, rašyti jaunesniajam filosofo draugui, paskirtam į Siciliją vietininku. Būta įvairių nuomonių dėl Lucilijaus asmenybės, vieni mano, kad Lucilijus buvo realus asmuo ir Senekos laiškai jam – tikri, o kiti, kad laiškai – fikcija. Pastarajai nuomonei dabar pritaria dauguma mokslininkų.
Kas yra Senekos “Laiškai Lucilijui”?
„Laiškai Lucilijui“ - paskutinysis Senekos veikalas, kurio jam nebeteko pabaigti. „Laiškuose“ raginama atsikratyti ydų, siekti dorybės, kuri yra aukščiausias gėris. „Laiškai Lucilijui“ skiriami prie apibendrinamųjų filosofo darbų. Ne tik jais, bet ir mažesniaisiais traktatais bei dramomis Seneka siekė vieno: padėti žmogui atsispirti negandoms ir ydoms.
„Laiškuose“, ypač pirmuose 30, nuolat cituoja Epikūrą, bet ir su juo nesutinka daugeliu dalykų: jam nepriimtinas malonumo sureikšminimas ir jo iškėlimas virš dorybės, neveikli ataraksija (visiška ramybė) bei atsitiktinumo iškėlimas virš dieviško plano ir likimo.
Pasinaudojęs stoicizmu, Seneka lieka tikru romėnu ir iš esmės propaguoja tas pačias senąsias romėniškas dorybes kaip ir Livijus, Vergilijus – mores maiorum.
Senekos „Laiškai Lucilijui“ parašyti kaip stoicizmo filosofijos vadovėlis, kuriame aptariamos svarbiausios stoicizmo vertybės:
teisingumas, išmintis, drąsa, saikingumas, aistrų suvaldymas.
Senekos „Laiškuose Lucilijui“ ryškios likimo ir paklusimo Dievui, kovos su savo ydomis, kūniškų malonumų niekinimo, artimo meilės išaukštinimo, raginimo pažaboti pyktį, žmonių prigimtinės lygybės temos.
Išliko tik vėlyvosios stojos filosofų kūriniai: Senekos, Epikteto ir Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus.
Vėliau stoicizmas išplito į Romos imperiją bei įtakojo krikščionybės doktrinos susiformavimą.
Jo laiškuose ryški draugystės tema. Seneka ragina nesitikėti iš draugystės naudos, o džiaugtis galimybe teikti naudą kitam: Kam įsigyju draugą? Tam, kad turėčiau už ką numirti, kad turėčiau paskui ką sekti į tremtį, kad galėčiau savo krūtine ginti jo gyvybę, paaukodamas savąją.
Pirmą ir bene vienintelį kartą romėnų literatūroje nuskamba mintis, kad vergai yra tokie pat žmonės kaip ir laisvieji, su jais negalima elgtis kaip su daiktais ar gyvūnais: „Jis vergas.“ Bet gal laisva jo dvasia? „Jis vergas.“ Bet ar tai jam kenkia? Parodyk tokį, kuris nevergauja. Vienas vergauja geiduliams, kitas – godumui, trečias – garbės troškimui, o apskritai visi yra vilties ir baimės vergai. (Ep. 9)
Seneka kalba apie mirtį. Anot jo, mokėti mirti – tai nebijoti mirties: Ji būtų baisi, jei galėtų likti su tavimi, bet ji arba neateis, arba pereis per tave, ne kitaip. (Ep. 44)
Autorius daug kartų kartoja tas pačias mintis, raginimus tobulėti. „Laiškuose“ taip pat gausu sentencijų: „Jei nori būti laisvas, vergauk filosofijai“, „Proto nei pasiskolinsi, nei nusipirksi“, „Gyventi, Lucilijau, reiškia kovoti“, „Norinčius likimas veda, nenorinčius velka“.
„Laiškuose“ mintys kiek nenuoseklios – šokinėja, pinasi, kartojasi, sugrįžta. Paprastai laiškuose nevyrauja viena tema, gvildenamos kelios vienu metu.
Senekos „Laiškai“ dabar laikomi ne tik stoicizmo filosofijos šaltiniu, bet ir literatūros šedevru, neprarandančiu aktualumo jau du tūkstančius metų.
Kokio stiliaus kūrėjas buvo Seneka? Kam artimos Senekos mintys?
Seneka buvo „naujojo“ retorinio-deklamacinio stiliaus, pakeitusio „senovinį“ Cicerono stilių, kūrėjas, jo kūriniuose nebėra periodų. Retorinio-deklamacinio stiliaus šalininkai didžiavosi kalbos, pasireiškiančios sąmojingomis, trumpomis sentencijomis, metaforų, hiperbolių gausumu.
Senekos mintys artimos krikščionims, todėl Tertulianas teigia, kad „Seneka dažnai esti mūsiškis“. Seneką cituoja ir juo remiasi Laktancjus, šv. Jeronimas.
Suprasdamas, jog skaitytojui natūraliai kyla klausimas, kaip dorybę ir sielos ramybę įgyti, Seneka pats paklausia ir atsako: „Ko reikia, kad būtum doras? – Noro“; „Reikia būti atkakliam ir nuolatinėmis pastangomis kaupti jėgas, kol geri norai taps dvasios vertybėmis“. Autorius įrodinėja savo teiginius, pats save pertraukia, atpasakoja pokalbius.
Atmesdamas kitas filosofijos sritis, Seneka pripažįsta tik dorovės mokančią filosofiją: Ji kuria ir formuoja sielą, tvarko gyvenimą, valdo poelgius, rodo, ką reikėtų daryti ir ko vengti, ji stovi prie vairo ir randa kelią plaukiant abejonių jūra (Ep. 48).
Žmogus turi eikvoti jėgas ne valdžiai ar turtui įgyti, o siekti dorybės. Seneka nemanė, kad aukštos pareigos, prabanga, turtas yra vertybės: Štai anas turi gražuolių vergų ir puikius namus, jis daug sėja, pjauna, gauna daug palūkanų, bet visa tai yra ne pačiame jame, o šalia jo. Girk tai, ko negalima nei atimti, nei duoti, kas yra jo paties. Paklausi, kas tai? – Siela ir joje tobulas protas. (Ep. 16).
Ragindamas tobulinti sielą, atsikratyti ydų, filosofas su didžiausia pagarba kalba apie kitą žmogų.
Kas buvo Gajus Petronijus Arbitras?
Petronijus – imperatoriaus Nerono patarėjas estetikos klausimais (arbiter elegantiarum), romano Satyrikonas autorius. Petronijų mini Tacitas, Plinijus Vyresnysis, Plutarchas. Tacito liudijimu Petronijus buvo Nerono patarėjas aprangos ir stiliaus klausimais. Iš to kilo Petronijaus prievardis - Arbiter. Petronijus 62 m. užėmė konsulo pareigas.
Tacito liudijimu 66 m. Petronijus buvo įtartas kaip Pizono sąmokslo prieš Neroną dalyvis ir priėmė įprastą tiems laikams bausmę – savižudybę. Prieš tai Petronijus surašė visas Nerono nedorybes ir sąrašą nusiuntė imperatoriui.
Kas yra Petronijaus Satyrikonas?
Satyrikonas – romanas apie Nerono laikus. Čia yra Nerono poemos Trojos paėmimas ir Lukano Farsalijos kritika: „Štai jei kas, neturėdamas pakankamo literatūrinio išsilavinimo, pamėgins rašyti didžiulį veikalą apie pilietinį karą, sukniubs po nepakeliama našta. Juk čia reikia ne istorinius įvykius eilėmis atpasakoti – daug geriau tai padaro istorikai, – bet vesti savo pakilią dvasią per visokias peripetijas, dievų įsikišimus, per pasakišką stiliaus grožybių įtampą, kad veikale verčiau rastume pranašingą įkvėptos dvasios šėlimą negu sąžiningą, paremtą liudytojų, bet sausą pasakojimą.“ Vertė J. Dumčius. Petr. Satyr. 118.6:
Satyrikonas parodijuoja graikų meilės romaną:
Įsimylėjėlių pora: Enkolpijus ir Gitonas;
Siužeto loci communes: kelionės ir nuotykiai, laivo sudužimas, išsiskyrimai, meilės varžovai;
Patetiškos veikėjų kalbos, meilės priesaikos, nuolatiniai grasinimai nusižudyti vardan meilės.
Kai kurios kalbos sukurtos pagal svazorijų principus (e.g. 107: Eumolpas ir Lichas siekia kiekvienas savaip interpretuoti Enkolpijaus ir Gitono nuskutimą ir paženklinimą laive).
Simposijo (Platono „Puotos“) parodija: Trimalchiono puota.
Satyrikonas – menipinės satyros tradicija, prozos ir poezijos, juoko ir rimtumo derinys. Valkatos veikėjai rimtai svarsto apie retoriką, filosofiją, meną, cituoja rimtąją poeziją (Satyr. 118: Odi profanum vulgus et arceo (Neapkenčiu prastuolių ir vengiu jų) – Horacijus. Carm. III. 1.1; Satyr. 112. 1: placitone etiam pugnabis amori?/ [nec venit in mentem, quorum consederis arvis?] (Argi kovosi su meile, kuri juk miela tavo širdžiai?) – Vergilijus. Aen. IV. 38-39) arba patys ją kuria (Eumolpas).
Satyrikono stilius – žemesniųjų sluoksnių šnekamoji kalba: Frigori laecasin dico - „nusišvilpt man į šaltį“.
Minoris quam muscae sumus - „Neverti nė musių esam!“
Nos non pluris sumus quam bullae -„mes - tik muilo burbulai“.
Antiquus amor cancer est - „Sena meilė nerūdija.”
Omnis Minervae homo - „Visų amatų meistras”.
Serva me, servabo te - „Tu man, aš tau.“
Quod hodie non est, cras erit - „Ko šiandien nėra, bus rytoj“.
Ubique medius caelus est - „Visur tas pats dangus.“
Tu si aliubi fueris, dices hic porcos coctos ambulare - „Jei tu gyventum kitur, sakytum, kad pas mus kepti paršai vaikščioja.“
Manus manum lavat - “Ranka ranką plauna“.
Quid nunc stupes tamquam hircus in ervilia? – „Ko taip spoksai kaip ožys į žirnių lauką?“
Venies sub dente -„Pakliūsi tu man ant danties.“
Satagis tamquam mus in matella - “Blaškaisi kaip pelė, įkritusi į naktinį puoduką“.
In angustiis amici apparent - „Tik bėdoje pažinsi draugus.“
Anima in naso – „Širdis kulnuose“.
Mihi pili inhoruerunt – „Man net plaukai pasišiaušė“.
Cito fit, quod di volunt – „Ko nori dievai, įvyksta greitai“.
Qui fuit rana, nunc est rex – „Buvo varlė, o dabar – karalius“.
Mįslės
Qui de nobis longe venio, late venio? solve me. (chapter 58, section 8, line 5) – „Ką mes visi turime? Einu į ilgį, į plotį, atspėk, kas aš?“
Qui de nobis currit et de loco non movetur? - „Kas mumyse bėga ir nepajuda iš vietos?“
Qui de nobis crescit et minor fit – „Kas mumyse auga ir eina mažyn?“
Keiksmažodžiai
Cepa cirrata (chapter 58, section 2, line 2) – „Gauruotas svogūne“.
Crucis offla (dem. offa ‘gabalėlis’) – „Pakaruoklis“.
Corvorum cibaria – „Varnų mitalas“. Vervex – „Avine“.
Larifuga nescio quis, nocturnus, qui non valet lotium suum – „Benamis valkata, nevertas nė savo paties šlapimo!“
Mus, immo terrae tuber – „Žiurke tu, šungrybi nelaimingas“.
Petronijus Satyrikone šaiposi ne tik iš pagedusių papročių, ydingų personažų, tačiau parodijuoja ir žymiausius Аntikos rašytojus (Homerą, Vergilijų, Platoną, Horacijų, Ovidijų, Lukaną etc.). Garsiausias Petronijaus portretas sukurtas Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus 1895 m. romane Quo vadis. Čia Petronijus vaizduojamas kaip atsidavęs kūniškiems malonumams ir menui, tačiau jaučiantis ribą tarp gėrio ir blogio, atsakomybės ir neatsakingumo, kaip antagonistas Neronui (Neronas buvo įtartas tyčiniu Romos padegimu, nes esą jam trūko įkvėpimo parašyti eiles apie Trojos gaisrą).
JAV 1951 m., Lenkijoj 2001 m. Quo vadis buvo ekranizuotas. Pagal Petronijaus Satyrikoną sukurti du filmai italų režisierių Felinio ir Polidoro.
