3 paskaita Flashcards
Kokia yra “Odisėjos” kompozicija?
„Odisėjos“ kompozicija vieningesnė nei „Iliados“. Daugumą epizodų čia jungia tas pats herojus – Odisėjas, kurio veiksmams vieningumo suteikia vienintelis siekis – grįžti į tėvynę Itakę pas žmoną Penelopę ir sūnų Telemachą. Homeras vaizduoja paskutinius, dešimtuosius, Odisėjo grįžimo į tėvynę metus. Nors papasakota iš viso 41 diena, susidaro įspūdis, kad išgyventa visa Odisėjo kelionė namo, trukusi 10 metų.
Tema, kaip įprasta epui, pasakoma iš karto po kreipimosi į Mūzą:
Ἄνδρα μοι ἔννεπε, Μοῦσα, πολύτροπον, ὃς μάλα πολλὰ πλάγχθη, ἐπεὶ Τροίης ἱερὸν πτολίεθρον ἔπερσε· (Od.,I,1-2)
Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio,
Ilgamet jūroje vargusį, šventąją Troją išgriovus. (Vertimas A. Dambrausko)
„Odisėjos“ veiksmas vyksta ne chronologiškai, o prasideda prieš pat Odisėjui sugrįžtant. Tačiau ir po to, vaizduojant keliaujančio Odisėjo nuotykius, įvykių nuoseklumo nesilaikoma. Priešingai vėl pradedama nuo paskutiniųjų herojaus nuotykių, patirtų nimfos Kalipsės saloje iki kaip Odisėjas pakliūva pas fajakus (V g.).
Giesmėse, kuriose vaizduojamas Odisėjo buvimas pas fajakus poetas primena ankstesnius jo nuotykius. Homeras tai, kas vyksta Itakėje (epo pradžią ir pabaigą) pasakoja savo vardu, o centrinę dalį – Odisėjo klajones – Odisėjo vardu, t. y. pats Odisėjas pasakoja, kas įvyko.
Tokia kūrinio kompozicija vadinama rėmine kompozicija. Ši meninė priemonė padeda išlaikyti įtampą, kurią gausūs epitetai ir antriniai epo epizodai labai stabdo.
Kas yra rėminė kompozicija? Kaip ji veikia “Odisėjoje”?
Rėminė kompozicija (kai dvi istorijos įterpiamos viena į kitą) tikriausiai buvo sukurta Jonijoje arba perimta iš Rytų. Vėliau Vergilijus „Eneidoje“ panaudojo analogišką „Odisėjai“ rėminę kompoziciją. Enėjas, prieš atvykdamas į Italiją, audros nubloškiamas į Kartaginą, kur Didonei pasakoja apie Trojos žūtį ir savo klajones, taip kaip Odisėjas fajakų karaliui Alkinojui pasakoja apie savo klajones.
Poemos medžiagą sudaro du skirtingi vaizdai: pasakiški ir realistiniai. Realistinis yra Itakės gyvenimas, pasakiškas – herojaus kelionės. Abu vaizdai parodo įvykius, vykstančius lygiagrečiai: tuo metu, kai Odisėjas klajoja jūroje, Penelopei peršasi jaunikiai.
Koks “Odisėjos” siužetas?
Homero „Odisėja“ apdainuoja tėvynės, artimųjų ilgesį, išaukština sutuoktinių ištikimybę: Odisėjas atsispiria Kirkės ir Kalipsės, žadėjusios padaryti jį nemirtingu, gundymui bei Nausikajos žavesiui, o Penelopė – nesuskaičiuojamai daugumai jaunikių. Sutuoktinių ištikimybė, varžybos dėl nuotakos (šaudymas iš lanko dėl Penelopės), tėvo ieškojimas parodo, kad „Odisėjos“ siužetui didelės įtakos turėjo folkloriniai, pasakų motyvai.
Kuo svarbūs epitetai Homero epe?
Homeras sukūrė skirtingus, individualius charakterius.
Epitetai dažniau apibūdina veikėjo išorę (Achilas – greitakojis, Hektoras – blizgašalmis, Hera – jautakė, Dzeusas – debesų varinėtojas, egidvaldis), rečiau – vidų (Odisėjas – gudramintis). Homeras sukuria labai daug epitetų vienam personažui apibūdinti, pvz., Achilui apibūdinti pavartoti 46 epitetai.
Daiktai irgi turi epitetus: laivas – raudonskruostis, ietis – ilgašešėlė, dangus – žvaigždėtas. Kadangi epitetai yra pastovūs, jie epe vartojami net nepriklausomai, ar tinka konkrečiu atveju. Pavyzdžiui, dangus ir dieną vadinamas žvaigždėtu.
Pastovūs epitetai padeda sukurti statiškus charakterius. Herojaus charakteris veiksmo metu nesikeičia. Kai herojų apima prieštaringi jausmai, poetas dažniausiai įveda kokį nors dievą, kuris ir nulemia herojaus apsisprendimą.
Kuo svarbūs palyginimai Homero epe?
„Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ gausu palyginimų, kurie suteikia žinių apie kiekvieną detalę, veiksmą, kuria šviesų, aiškų paveikslą, tačiau kartu stabdo veiksmą, antro plano įvykiams suteikdami per daug svarbos.
Homeras palyginimus dažniau naudoja, kad apibūdintų veiksmą, o ne žmogų ar daiktą. Pvz.: Atėnė nuveja strėlę nuo Menelajo tarsi motina veja musę nuo miegančio sūnaus (Iliada,IV,130).
Kuo svarbūs pakartojimai Homero epe?
Homero epe labai daug pakartojimų. Kartojami epitetai, tipiškos vietos ir ištisos kalbos. „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ ištisai arba su nedideliais nukrypimais pasikartojančių eilučių skaičius pasiekia 9253 eilutes, tai yra trečdalį visų poemų.
Tokie pakartojimai yra skirti rapsodo, dainuojančio epą ištisai, poilsiui. Pasikartojimai leidžia pailsėti ir klausytojui, susilpninti dėmesį.
Koks veiksmo aprašymas būdingas Homero epui?
Epiniam stiliui būdingas netolygus veiksmo aprašymas. Daug vietos skiriama veiksmo pasiruošimui, pačio veikėjo aprašymui, o veiksmui ir veiksmo atomazgai – vos kelios eilutės. Pvz., „Iliados“ I g. Tetidė prašo Dzeuso nubausti achajus: 33 eilutės skiriamos Tetidės pasiruošimui paprašyti ir Dzeuso nukrypimui nuo tiesaus atsakymo, 5 eilutės skirtos Dzeuso atsakymui, kad jis sutiko patenkinti prašymą.
Kas yra retardacija?
Epiniam stiliui būdinga retardacija, tai yra veiksmo sulėtinimas. Pvz., „Odisėjos“ XIX g. 393-466 eilutėse aprašyta scena, kai auklė Euriklėja atpažįsta Odisėją iš rando. Šią sceną galima padalyti į tris dalis:
1) Penelopė pasiūlo svetimšaliui elgetai nuplauti kojas. Neatpažintas Odisėjas atsakydamas jaunoms tarnaitėms, sutinka, kad jo kojas nuplautų sena auklė Euriklėja, kuri bemazgodama kojas apčiuopia randą ir atpažįsta Odisėją (40 e.).
2) Nuo čia įterpiamas epizodas apie tai, kaip Odisėjas vaikystėje įgijo randą, bemedžiodamas šerną pas senelį Autoliką (70 eil.)
3) Vėl grįžtama prie Odisėjo atpažinimo scenos. Vaizduojamas auklės nustebimas, džiaugsmas, išgąstis. Odisėjas reikalauja auklės neišduoti paslapties tarnams ir Penelopei (40 eil.).
Tokia scena, kuri kritiniame momente sumažina veiksmo įtampą, vadinama retardacija. Jei ši įterptinė scena būtų trumpesnė, ji sukeltų įtampą, prikaustytų klausytoją nežinios momentu, tačiau Homeras nesistengia laikyti klausytojo įtampoje. Jo pasakojimui būdinga ramybė ir lėtas tempas.
Kitos Homero epo ypatybės (antras planas, pasakojimo tonas, herojų kalbėjimas, perspektyva)
Nėra antro plano. Tiksliau antras planas tiek išryškinamas, kad tampa pagrindinis. Homero epuose nėra perspektyvos (nėra pagrindinių ir antraeilių įvykių).
Epui būdingas beasmenis pasakojimo tonas. Niekur nesijaučia autoriaus asmeninė nuomonė, jo pasaulėžiūra, charakteris, pomėgiai.
Įtampos ir susijaudinimo momente visi herojai ramiai kalba. Pvz., prieš dvikovą išsiaiškina genealogiją, apsikeičia dovanomis. Todėl Homero epai „šviesūs“, „skaidrūs“, lyginant su Biblija, Vergilijaus „Eneida“ ar graikų tragedijomis, nes Homero epuose nėra tragiškų konfliktų, didžiulės kančios ir aistros.
Erich Auerbach. Mimezis. Vilnius: Baltos lankos, 2003, („Odisėjo randas“, 7-30).
Ką sako graikų etikos tyrinėtojas E. Doddsas?
Pasak graikų etikos tyrinėtojo E. Doddso, epinės kultūros žmogaus charakteringiausias bruožas buvo asmeninės gerovės siekimas. Šis egoizmas pasireikšdavo tik tada, kai jis buvo susijęs su garbe, gėda ir asmeniniu šaunumu. Didžiausia žala, kurią galėjo patirti homeriškas herojus, buvo garbės netekimas. Todėl kraujo kerštas epiniam herojui buvo moralus. Jei Achilas, Odisėjas būtų nekeršiję savo priešams, jie jaustųsi, kad elgiasi neteisingai ir nemoraliai, nesugeba apginti savo ir artimųjų garbės.
Kas buvo Hesijodas?
Hesijodas - antrasis žymus graikų poetas, epinių poemų autorius, gyvenęs VIII-VII a. pr. Kr. Liko du jo epai: „Teogonija“ bei „Darbai ir dienos“.
„Teogonijoje“ Hesijodas bando susisteminti graikų mitologiją pasakodamas, kaip atsirado pasaulis, kurie dievai yra vyresni, kurie jaunesni, kokie jų giminystės ryšiai. Daugiau dėmesio poemoje skiriama seniesiems, o ne Olimpo dievams.
Mūzos kadaise išmokė gražių dainų Hesijodą,
Kai jis ganė avis Helikono švento papėdėj.
Šitokį žodį tada man pirmiausia pratarė deivės,
Mūzos Olimpinės, dukros aigidės laikytojo Dzeuso:
„Piemenys jūs netašyti, gėda, jums rūpi tik pilvas!
Mokam mes daugel melų, panašių į tiesą, kalbėti,
Mokam, kada užsinorim, ir tikrą teisybę byloti“. (Teog., 22–28)
Hesijodo didaktika
Epas „Darbai ir dienos“ – didaktinio (pamokomojo) žanro Europos literatūroje pradininkas. Poemoje autorius kreipiasi į brolį Persą, kuris kadaise papirko nesąžiningus teisėjus ir nuskriaudė jį pasiglemždamas didesnę tėvo palikimo dalį. Hesijodas sukūrė poemą, ketindamas pasidalyti praktine ir teorine gyvenimo patirtimi. Poema neturi nei siužeto, nei veiksmo, nei veikėjų. Nelabai aiški jos kompozicija. Svarbiausios temos – darbas, teisingumas ir pamaldumas, jos pristatomos įžangoje, parodomas ryšys tarp jų, vėliau Hesijodas mitais pagrindžia šias fundamentaliąsias tiesas.
Autorius plėtoja mitologines temas, paskui pereina prie moralės ir konkrečių žemdirbystės patarimų. Jis smerkia nedorą svetimo turto savinimąsi, apgaudinėjimą. „Darbai ir dienos“ idėją galima būtų išsakyti raginimu: ora et labora. Veikalas pristatomas ne kaip kasdienė buitinė poema, autorius kalba kaip dievų įkvėptas poetas. Kupinas išmintingų samprotavimų ir pamokymų šis Hesijodo veikalas anksti tapo graikų klasika.
Hesijodas sėmėsi minčių ne tik iš asmeninės patirties, bet ir iš kolektyvinės graikų patirties. Poetas kalba rimtai, beveik iškilmingai. Abiejuose epuose vartoja epinius epitetus, pvz.: riestablakstienė Afroditė, auksavainikė Dionė, gudrus Kronas, skaisčioji Semelė ir pan. (Teog., 16-19).
„Darbuose ir dienose“ į epo lygmenį Hesijodas pakylėja patarles, priežodžius, pasakėčią. Poemoje „Darbai ir dienos“ randame pirmąją Europoje pasakėčią apie vanagą ir lakštingalą.
Hesijodas, kaip ir Homeras, laikomas ne tik graikų literatūros pradininku, bet ir graikų filosofijos pirmtaku: iš jo „Teogonijos“ išsivystė mokslas apie pasaulį, o iš „Darbų ir dienų“ – mokslas apie žmogaus elgesį tame pasaulyje.
Homeriniai himnai
Su Homero vardu siejami himnai (juos Homerui priskyrė Aristofanas ir Tukididas) iš tiesų nėra sukurti Homero. Tai 33 eilėraščiai apie dievus, skirtingi pagal laiką ir kilmę, seniausieji yra sukurti VIII–VII a. pr. Kr. aoidų, kurie juos deklamuodavo per dievų šventes prieš pradėdami giedoti Homero epus.
Tais himnais buvo kreipiamasi į Olimpo dievus: Dzeusą, Herą, Poseidoną, Apoloną, Arėją, Hermį, Atėnę, Artemidę, Afroditę, Hefaistą etc.
Pirmas himnas skirtas Apolonui apie dievo gimimą Dele ir pergalę prieš Pitoną, apie Delfų šventyklos įkūrimą (173 eil.). Šiame himne minimas įžymus dainius, „aklas vyras, kuris gyveno Chijo saloje“. Matyt dėl šių priežasčių šie himnai buvo priskirti Homerui.
Tačiau homeriškų himnų stilius tik įrodo, kad aoidai, sukūrę šiuos himnus buvo veikiami, kaip ir Homeras, tų pačių aoidų mokyklų.
Tyrinėjant graikų mitologiją, homeriniai himnai, Homero ir Hesijodo poemos yra seniausiai išlikę šaltiniai.
Kikliniai epai
VII–VI a. pr. Kr. buvo daug epų, sukurtų homerinio epo stiliumi, skirtų sujungti „Iliadą“, „Odisėją“ ir kitus mitologinius siužetus, kad poemos sudarytų vieną rišlų mitologinį pasakojimą, vadinamą „kiklą“ (gr. ό κύκλος - ratą).
Kiklines poemas pagal tematiką galima būtų skirstyti į 3 pagrindinius ciklus: 1) Trojos ciklas, 2) Tebų ciklas ir 3) Herojų ciklas. Nei vienas kiklas neišliko, tik fragmentai.
Kikliniai epai turėjo didelės įtakos tragedijų kūrėjams: Aischilui („Septynetas prieš Tėbus“), Euripidui („Ifigenėja Aulidėje“), Sofokliui (Oidipo ciklas, „Trachinietės“, „Filoktetas“).
Epo parodijos: „Varlių ir pelių karas“Βατραχομυομαχία
Tiesioginė herojinės poemos (Homero „Iliados“) parodija yra „Varlių ir pelių karas“.
Dar II a. pr. Kr. ši poema buvo priskiriama Homerui arba Pigretui. Dabar manoma, kad šios poemos autorius Pigretas.
Čia vaizduojama peliuko Trupinvagio mirtis, nukritus į balą nuo varlių karaliaus Išpūstasnukio nugaros.
Varlių karalius, girdamasis savo valdomis, pasiūlė paplukdyti peliuką ant nugaros, tačiau jiems beplaukiant, pasirodė vandens gyvatė – ir varliukas, išsigandęs nėrė gilyn. Peliukas paskendo.
Tada tarp pelių (graikų parodija) ir varlių (trojėnų parodija) užsiliepsnojo karas.
Peliukai ginklavosi riešutų kevalais, ankštimis, varlės – sraigių kriauklėmis. Olimpo dievai stebėjo kovą. Atėnė atsisakė padėti pelėms, nes pelės deivės peplą sugraužė, o šis buvo austas iš skolintų siūlų. Varlių ir pelių mūšis aprašomas su tradicinėmis „Iliados“ kautynių formulėmis:
„Ietimi trenkė krūtinėn ir jam dvasia iš kūno išėjo“.
Ilgą vienos dienos mūšį laimėjo pelės, bet Dzeusui pagailo varlių ir joms į pagalbą atsiuntė vėžlius, kurie žnyplėmis pelių uodegas nukarpė ir šios pabėgo.
Dabar perkeltine prasme „batrachomiomachija“ reiškia kovą dėl smulkmenų (dažniausiai tarp nereikšmingų priešininkų).
