10 paskaita Flashcards
Kas buvo Aristotelis?
Aristotelis gimęs Stageiroje (Chalkidikėje) (384 – 322 m. pr. Kr.) buvo Platono mokinys, vėliau Aleksandro Didžiojo mokytojas, įkūrė Atėnuose savo mokyklą - Licėjų. Jo klausytojai buvo vadinami peripatetikais (vaikščiotojais), nes mokytojas su jais diskutuodavo, vaikščiodamas po šventą Apolono Likiečio giraitę (netoli Atėnų), ten, kur Soktratas diskutuodavo su savo mokiniais. Aristotelis mirė Eubojoje.
Kiek buvo ir kiek išliko Aristotelio veikalų? Kaip jie skirstomi?
Aristotelio veikalai. Aristotelis parašė apie 400 veikalų, liko aštuntadalis. Jo kūriniai skirstomi į dvi grupes:
moksliniai, skirti specialistams (esoteriniai kūriniai);
populiarūs, daugeliui suprantami, turėję grožinių ypatybių (eksoteriniai kūriniai).
Moksliniai Aristotelio darbai buvo išleisti I a. pr. Kr. Visi jais labai domėjosi, rašė komentarus. Knygos buvo perrašinėjamos ir išliko iki dabar.
Iš eksoterinių kūrinių išliko tik „Atėniečių valstybė“, dingo literatūriniu pobūdžiu įdomūs dialogai.
Aristotelio knygos priklauso filosofijos istorijai. Jis buvo literatūros mokslo ir kritikos pradininkas.
Išliko du su literatūros teorija susiję Aristotelio traktatai: „Retorika“ ir „Poetika“.
Kas yra Aristotelio “Poetika”?
„ Poetika“ nėra aiškus ir nuoseklus traktatas. Joje daug kas pasakyta lakoniškai ir gali būti įvairiai interpretuojama. Neaišku, ar tai dėstytojo ar klausytojo paskaitų konspektas. „Poetika“ išliko nepilna, turbūt dingo kai kurie skyriai, spėjama, kad ją galėjo sudaryti dvi knygos. Veikale randame užuominą, kad bus aptariama ir komedija, tačiau tekste to nėra.
Išlikusios traktato dalies kompozicija nėra visiškai nuosekli ar aiški. Aristotelis kalba apskritai apie meno ir poezijos prigimtį, apibūdina atskiras rūšis, aptaria jų skirtumus. Jis teigia, kad drama, epas ir kitos meno rūšys yra pamėgdžiojimas - μίμησις (mimesis). Skiriasi tik imitacijos priemonės, būdai ir objektai. Pasak Aristotelio, žmogui įgimta siekti žinių, o žinojimas teikia malonumą, todėl menas teikia malonumą.
Kas yra tragedija pasak Aristotelio?
Didžiausią skyrių sudaro tragedijos aptarimas. Apibrėžiama tragedijos esmė ir jos komponentai, pateikiama rekomendacijų dramaturgams, nagrinėjama leksika. Tragedijos esmė – tai rimto, užbaigto, turinčio apimtį veiksmo mėgdžiojimas. Tragedija, pasak Aristotelio, yra struktūra iš šešių elementų: fabulos, charakterių, minčių, scenos veiksmų, kalbos, muzikinės kompozicijos. „Poetikoje” labiausiai ištyrinėta fabula ir kalba. Svarbiausias reikalavimas tragedijai – veiksmo vienumas. Tragedijos apimtį turi apibrėžti vidinė įvykių logika (pvz., pasikeitimas iš nelaimės į laimę).
Fabula privalo apimti vieną nuosekliai prasidedantį, besirutuliojantį ir užsibaigiantį įvykį.
Dramos įvykiai turi išplaukti vienas iš kito.
Aristotelis siūlo iš tragedijos pašalinti visa, kas atsitiktina, nebūtina.
Choras turi būti susijęs su tragedijos veiksmu.
Aristotelis kalba apie veiksmo vienumą. Veiksmas turėtų įvykti per vieną dieną. Jis nieko nesako apie vietos vienumą.
Aristotelis nurodo tragedijos ir epo skirtumus, poeto fantazijos ir tikrovės santykį, tragediją lygina su epu.
Pasak Aristotelio, pagrindiniai tragedijos elementai: peripetija, anagnorisė, patetinis įvykis. Taip pat mini herojaus klaidą – hamartiją. Tragedija turi per baimės ir gailesčio emocijas sukelti katarsį – sielos apvalymą.
Aristotelis išplėtojo ir apibendrino pirmtakų mintis, ištyrinėjo graikų literatūrą ir padarė savo išvadas.
Kas yra katarsis? Kokios yra teorijos?
Katarsio teorija. Katarsis – moteriškosios giminės daiktavardis (katarsė, kaip analisė, anagnorisė), tačiau lietuviškai įsigalėjo vyriškosios giminės forma.
Yra keletas katarsio aiškinimo teorijų:
1. Medicininė teorija (Josefas Breueris ): Jei žmogus yra sunerimęs, jaudinasi dėl savo nesėkmių, tai, žiūrėdamas tragediją, išgyvena emocinį sukrėtimą ir patiria iškrovą, palengvėjimą, atsikrato nemalonių (baimės, liūdesio ir gailesčio) emocijų.
2. Apeiginio apvalymo teorija. Samuelis Butcheris (Aristotelio „Poetikos“ vertėjas ir komentatorius) teigia, kad žiūrovai, patirdami stiprius baimės jausmus (kad kas bloga nenutiktų tragedijos herojams) bei užjausdami juos, įvykus nelaimei, „nušveičia“ savo jausmus, apvalo surambėjusias sielas. Siela pradeda giliau jausti. Ji tarsi prabunda iš materialaus pasaulio sužadintų troškimų sapno.
3. Etinė teorija. Etinę katarsio koncepciją išplėtojo Gottholdas E. Lessingas, aiškinęs, jog Aristotelis manęs, kad literatūra ir menas turi auklėti žmones, nukreipti jų ydingus polinkius į dorovingus.
4. Struktūrinė teorija. Geraldas F. Else įsitikinęs, kad Aristotelis turi galvoje ne poveikį žiūrovams, o tragedijos struktūrą: Aristotelis baimę ir gailestį laikąs struktūriniais tragedijos elementais kaip herojų kančią, klaidą, atpažinimą. Apvalymą patiria ne žiūrovai (arba ne tik žiūrovai), bet ir tragedijos herojai bei visa dramos elementų visuma.
Kadangi paties Aristotelio aiškinimo nėra, ir niekas daugiau katarsio kaip estetinės sąvokos graikų literatūroje nemini, interpretacijos priklauso nuo to, kaip šiandien perskaitomas tekstas.
Kas yra Helenizmas?
Helenizmu vadinamas laikotarpis, prasidėjęs Makedonijos užkariavimais (338 m. Filipas, Aleksandro Didžiojo tėvas, užkariauja Graikiją). Šis laikotarpis baigėsi Romai užėmus Egiptą (30 m. pr. Kr.). Augustas nugalėjo Antonijų ir Kleopatrą Akcijaus mūšyje 31 m. pr. Kr. Graikijoje, o po metų – Aleksandrijoje. Po šių pergalių Augustas senato išrenkamas princepsu. Tad nuo 30 m. pr. Kr. prasideda Romos imperijos laikotarpis. Gr.Hellēn– graikas. Helenizmas (tikslesnis pavadinimas Helėnizmas) pasireiškė graikų kalbos, kultūros, mokslo sklaida Rytų kraštuose.
Svarbiausiais centrais tapo Aleksandrija, Pergamas, Atėnai, Rodo sala, kur plėtoti gamtos, matematikos mokslai, kūrėsi filosofinės, retorikos, menų mokyklos. Skirtingai nei klasikinė graikų kultūra, helenizmo kultūra darėsi vis labiau uždara ir elitinė, nes plėtojosi valdovų aplinkoje ir buvo jų remiama. Helenizmo kultūrai darė poveikį ne tik graikų indėlis, bet Rytų kultūrinis palikimas, ypač religijoje stiprėjo rytietiško mentaliteto poveikis.
Kokie yra helenizmo bruožai?
Pirmasis Helenizmo terminą 1836 m. pavartojo vokiečių mokslininkas J. G. Droizenas.
Galima išskirti helenizmo epochai būdingus bruožus:
1. Valdžia priklauso monarchams (Aleksandrijoje – Ptolemajams)
2. Žmonės tampa kosmopolitais, praranda ryšį su gimtine, papročiais, tikėjimu.
3. Labai populiarūs tampa burtai, kerėjimai, magija, Izidės ir Ozyrio kultas. Ptolemajų dinastijos valdymo metu buvo siekiama rasti atitikmenų tarp Rytų ir graikų religijų. Izidė tapatinama su Demetra, Afrodite, o Ozyris su Dzeusu ir Dionisu.
4. Išsiskiria dvi ryškios filosofinės kryptys: epikūrizmas ir stoicizmas.
5. Menui būdingas didingumo, puošnumo siekimas:
a) gyvenamas namas su peristiliu (kolonada), b) švyturys (Faro švyturys), c) milžiniškos statulos ir pastatai (Rodo salos Kolosas, Pergamo altorius), skulptūroje aiškiai išreikšta jausmų ekspresija (Laokoonto grupė), d) milžiniška Aleksandrijos biblioteka.
Kas buvo pirmas Aleksandrijos bibliotekos vadovas?
Ką darė Aleksandrijos bibliotekos mokslininkai?
Pirmasis Aleksandrijos bibliotekos vadovas buvo Zenodotas (III a. pr. Kr.),
vėliau – Kalimachas ir Apolonijus Rodietis.
Aleksandrijos bibliotekos mokslininkai ėmė leisti moksliškai komentuotus klasikinių autorių tekstus, rengti žodynus, biografijas. Taip susiformavo filologijos mokslas.
Kas Aleksandrijoje įkūrė pirmąjį tuo metu mokslinio tyrimo institutą? Kaip jis vadinosi?
Egipto sostinėje Aleksandrijoje Ptolemajas įkūrė pirmąjį tuo metu mokslinio tyrimo institutą – Musėjų (t. y. Mūzų namus). Musėjas turėjo ne tik milžinišką biblioteką, bet ir botanikos, zoologijos sodus, anatomijos, astronomijos centrus. Musėjuje dirbo apie 100 mokslininkų, jie gaudavo didžiules algas.
Kas buvo laikoma Aleksandrijos bibliotekoje? Kada ji buvo pradėta naikinti?
Aleksandrijos bibliotekoje buvo apie 700 000 rankraštinių knygų, tarp jų– Homero, Hesijodo, didžiųjų graikų dramaturgų Aischilo, Sofoklio, Euripido, Aristofano, filosofų Platono, Aristotelio veikalų. Ši biblioteka buvo pasaulio kultūros centras.
Ši biblioteka buvo pradėta naikinti 48-47 m. pr. Kr. Julijaus Cezario karių, kol galiausiai visiškai sudeginta VII a., kai Egiptą užpuolė musulmonai. Antikos laikais ji buvo vadinama vienu iš pasaulio stebuklų.
Kas buvo Kalimachas?
Kalimachas (310 – 240 m. pr. Kr.). Žymiausias Aleksandrijos rašytojas. Sukūrė traktatus apie upes, paukščius, vėjus, žuvis, kalendorius, graikų miestų įkūrimą, jų pavadinimų kilmę. Jie dingo, neaišku, ar buvo eiliuoti.
Liko 6 Kalimacho himnai ir 64 epigramos. Daugiausia ištraukų yra iš jo poetinio veikalo „Priežastys“, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip bendravo sapne su Mūzomis, Argonautikos mitą, mitus susijusius su Herakliu, apdainuoja Ptolemajo žmoną Berenikę.
Kalimacho himnai šlovina dievus, autorius stengiasi juose pasirodyti išsilavinęs. Jis propagavo neilgus epinius mitų motyvais parašytus pasakojimus – epilijus (mažus epus).
Kalimachas teigė, kad „didelė knyga – didelis blogis“.
Helenistinėje epochoje labiausiai buvo mėgstamos „mažosios formos“: epilijas, elegija, himnas, epigrama, mimas (buities vaizdelis), bukolika (vaizduoja piemenų gyvenimą). Buvo populiarūs meilės romanai ir komedijos.
Kas buvo Apolonijus Rodietis?
Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo Kalimacho mokinys, bet rašė ilgas poemas. Išliko jo poema „Argonautika“. Tai argonautikos mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas. Poetas naudojo Homero epitetus, sukūrė herojinį epą, tiksliai aprašė vietoves. Jis nepabrėžė didaktinių intencijų, aprašė jausmus, Medėjos aistringą meilę. Autorius epą pradėjo kaip savo kūrinį, o ne kaip mūzos giesmę. Apolonijaus epas turėjo didelės įtakos Vergilijaus epui „Eneida“, kur Didonė yra vaizduojama panaši į Medėją.
Kodėl pradėjo formuotis naujoji antikinė komedija?
Kokie būdavo siužetai? Pagrindinė tema?
Helenistinė literatūra ėmė domėtis žmogaus buitimi, šeima, kasdieniu gyvenimu.
Susiformavo Naujoji antikinė komedija (Menandras, Difilas etc.).
Buvo atsisakyta politinių ir socialinių temų, fantastinių situacijų. Komedijos realizmas turėjo pasakai ir melodramai būdingų bruožų.
Naujojoje komedijoje tarp veiksmų choras šokdavo ir dainuodavo dainas, nesusijusias su fabula.
Komedijos siužetas buvo suskirstytas į 5 veiksmus. Ši komedija gilinosi į veikėjų vidinį pasaulį, ragino atsisakyti ydų, ieškojo kiekvieno žmogaus gerųjų savybių.
Pagrindinė naujosios komedijos tema – meilė. Čia dažnas pamestų vaikų ir atrastų turtingų tėvų atpažinimas (anagnorisė), vestuvės, hamartija, peripetija. Komedijos aktoriai būdavo apsirengę kaip žiūrovai.
Kas buvo Menandras?
Iš Naujosios komedijos išliko tik Menandro veikalai.
Menandras gimė Atėnuose (342 – 290 m. pr. Kr.), sukūrė daugiau nei 100 komedijų, pirmą vietą laimėjo 8 kartus.
Jis į komediją įvedė buitinę tematiką: santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų.
Įdomesni jo tipažai:
senis bambeklis, savarankiška, dora mergina,
gudrus vergas,
karys pagyrūnas.
Kas buvo Teofrastas?
Menandro mokytojas buvo Teofrastas. Jis mokėsi pas Platoną ir Aristotelį, buvo Licėjaus vadovas, parašė veikalus, skirtus muzikos teorijai, botanikai ir psichologijai.
Teofrastas veikale „Etiniai charakteriai“ aprašė 30 skirtingų charakterių (bambeklio, pagyrūno, plepio, godaus, išdidaus žmogaus…), kurie turėjo didelės įtakos Naujosios komedijos charakteriams-kaukėms.
