7 paskaita Flashcards
Kas buvo Aischilas? Ką parašė?
Aischilas rašė trilogijas – tris tragedijas, sujungtas vienu siužetu. Iš trilogijos : Prometėjas ugnianešys, Prikaltasis Prometėjas ir Išlaisvintasis Prometėjas liko tik vidurinioji.
Čia, kaip ir Orestėjoje, susidūrė senosios ir naujosios kartos dievai : titanas Prometėjas ir Dzeusas su savo šalininkais. „Naujokai esat jūs, naujoviškai ir valdot“, - sako Prometėjas.
Antrojoje, išlikusioje tragedijoje Prikaltasis Prometėjas, matome maištingojo titano bausmę.
Tragedijos pradžioje titanas už ugnies pagrobimą prikalamas prie Kaukazo kalnų uolos, pabaigoje su visa uola nutrenkiamas į požeminį pasaulį, nes neatskleidžia savo paslapties. Ateityje jis vėl iškils, jo per naktį ataugančias kepenis kasdien kapos erelis, ir tik po trisdešimties kartų jį išlaisvins Heraklis. Titano kančios nesugniuždo jo. Tragedijoje matome ir valdovo šalininkus. Hefaistas prikala Prometėją kamuodamasis, keikdamas savo nuolankumą, bejėgiškumą ir amatą. Galia ir Hermis – valdžiai atsidavę pavaldiniai. Jie visai nesupranta Prometėjo pasipriešinimo. Okeanas, buvęs Prometėjo draugas ir bendražygis, atvyksta pasirengęs įkalbėti Prometėją nusileisti Dzeusui. Jis viską supranta ir dėl valdovo neturi iliuzijų. Tačiau Okeanas ragina Prometėją paklusti.
Nepripažindama jokių kompromisų tragedija Prikaltasis Prometėjas kviečia kovoti su tironija, despotizmu, savivale. Rašytojas kūrė V a. pr. Kr. pradžioje, kai graikai, sukaupę visas pastangas atrėmė persų puolimą, buvo kupini vilties, jų poliai augo ir skleidėsi geriausios jų ypatybės.
Kokie yra Aischilo tragedijų meniniai principai (9)?
- Aischilas buvo novatorius. Išlikusios pjesės apima tik 15 jo kūrybos metų, tačiau pasižymi skirtinga struktūra ir pastatymu. Aischilas įvedė antrąjį aktorių, tačiau daugelyje jo tragedijų svarbiausias dialogas vyksta ne tarp dviejų aktorių, o tarp choro (dažniausiai choro vadovo) ir herojaus. Tokia dramos forma vadinama “epirėmatinis dialogas”.
- Aischilo tragedijos “Maldautojos”, “Persai”, “Septynetas prieš Tebus” buvo pastatytos Atėnų Dioniso teatre, kur dar nebuvo skėnės – scenos pastato. Čia vaidino tik du aktoriai. Nuo 458 m. pr. Kr. atsirado skėnė, ekiklėma, pakeliamoji mašina - deus ex machina, buvo įvestas trečiasis aktorius. Šiomis naujovėmis Aischilas pasinaudojo “Orestėjoje”.
- Tragedijos “Maldautojos” ir “Persai” pradedamos choro partijomis, ne klasikine forma – aktoriaus monologu. Pirmųjų Aischilo tragedijų veiksmo tempas yra labai lėtas. Jis naudojo meninę priemonę, kuri vadinama “nebylus sielvartas” – ilgas veikiančiųjų asmenų tylėjimas scenoje.
- Aischilo fabula neturi staigių veiksmo krypties pasikeitimų, Aristotelio vadinamų peripetijomis. Aischilo trilogijose peripetijos dažnesnės ne pačiose tragedijose, bet tarp trijų tragedijų. Jis nepaprastai mokėjo sustiprinti įtampą prieš kulminaciją (“Choeforose” – Klitaimnestros ir Oresto dialogas).
- Aischilo visas dėmesys sutelkiamas ne į charakterius, o į situaciją. Aischilas sukūrė tik du ryškius charakterius: Klitaimnestros ir Prometėjo, kiti personažai neturi individualių bruožų. Tačiau jo tragedijose choras turi savo individualų charakterį. Dažnai choras yra protagonistas, sukuria visos tragedijos nuotaiką, atskleidžia pagrindinę dramos temą. Toks yra Erinijų choras “Eumenidėse” ir Danaidžių choras “Maldautojose”.
- Aischilas sugebėjo kurti kontrastingas vizualines dramos scenas: “Persuose” prabangi Atosos suknelė ir skarmalais apsivilkęs Kserksas; “Agamemnone” purpuriniu kilimu išdidžiai žengiantis Agamemnonas ir jo kruvinas lavonas gulintis vonioje.
- Aischilo stilius yra iškilmingas, paprastas – žodžiai suprantami tiesiogiai, kalba – objektyvi, artima Homero stiliui.
- Išreiškė patriotinius jausmus (“Persai”, “Septynetas prieš Tebus”), kovą prieš tironiją (“Prikaltasis Prometėjas”, “Agamemnonas”), mintį, kad yra vienas aukščiausias dievas, kuris gina teisę ir teisingumą, baudžia už piktadarystes (“Prikaltasis Prometėjas”).
- Aischilas stengdavosi išspręsti tragedijos konfliktą, sutaikyti konfrontuojančias puses. Jis skleidė graikų tikėjimą pasaulio harmonija.
Graikų tragedijos konfliktas. Koks svarbiausias tragedijos komponentas, pasak Aristotelio?
Antikoje nežinota nei literatūros teorijos termino „konfliktas“, nei kreipta dėmesio į patį reiškinį.
Aristotelis (IV a. pr. Kr.) Poetikoje visai neužsimena apie kokių nors priešybių susidūrimą tragedijoje. Jis svarbesniais tragedijos fabulos dalykais laiko peripetiją, atpažinimą (anagnorisę) ir patetinį įvykį (Poet., 1450a).
Vis dėlto svarbiausiu tragedijos komponentu Aristotelis įvardina pasikeitimą (peripetiją – staigų, netikėtą veiksmo pasikeitimą) iš laimės į nelaimę arba atvirkščiai (1455b), o anagnorisę pavadina “tragedijos siela” (1450a).
Konflikto reiškinį kaip priešingų idėjų, nuostatų, siekių susidūrimą, turėdamas galvoje pirmiausia graikų tragediją, pirmasis aptiko ir pavadino vokiečių filosofas Georgas Hegelis (1770-1831).
Jis teigė, kad ir tragedijoje, ir epe apibrėžta situacija turi būti konfliktiška, tik epe vyksta konfliktas ir sprendžiasi likimas tarp tautų, o tragedijoje tarp šeimų ar šeimos viduje, “Estetikos fragmentai”, Poetika ir literatūros estetika, Vilnius, 1978, 353–361p.
Konfliktas Aischilo tragedijose
Aischilo tragedijų konfliktas vyksta tarp dviejų galingų jėgų, senųjų ir naujųjų dievų.
Tragedijoje Prikaltasis Prometėjas susiduria titanas Prometėjas ir Dzeusas. Konflikto esmė yra Prometėjo žinojimo ir Dzeuso nežinojimo susidūrimas. Pirmasis jų yra laisvas, suvokia pasaulio dėsnius, savo misiją, o antrasis yra kaustomas savo likimo ir ateities nežinojimo.
Trilogijoje Orestėja susiremia senieji (Erinijos) ir naujieji dievai (Apolonas, Atėnė). Šioje priešpriešoje dramaturgui rūpėjo atrasti kompromisą– jis stengėsi sutaikyti konfrontuojančias puses. Aischilas reiškė graikų tikėjimą pasaulio harmonija ir mąstė, kokiais būdais ji pasiekiama. Kompromisas – būdas pasiekti harmoniją, todėl Orestėjos pabaigoje nėra nei nugalėtojų, nei pralaimėjusių.
Konfliktas Sofoklio tragedijose
Sofoklis konfliktą sprendžia kitaip nei Aischilas. Susidūręs su priešinga jėga, normatyvinis herojus nugali. Jei jis žūva, vis tiek nugali jo principai, jo tiesa. Antigonėje nugali Antigonės tiesa. Tragedijoje Oidipas karalius Oidipas grumiasi su savo nežinojimu ir įveikia jį.
Sofoklio herojai nugali neteisiuosius arba savo nešlovę, ydas, trūkumus. Sofoklio dramose nėra kompromisų, kurie buvo būdingi Aischilo tragedijose. Be to, pačios konflikto pusės yra kitokios. Sofoklio dramoje herojus susiduria su abstrakčia jėga, klaidingu įsitikinimu, yda ir visa tai nugali.
Kaip ir Aischilas, Sofoklis tikėjo harmoninga pasaulio santvarka. Jo herojus yra fiziškai ir dvasiškai tobulas žmogus.
Konfliktas Euripido tragedijose
Euripido konfliktuose nugalėtojų nėra.
Tragedijoje Bakchantės Euripidas bando parodyti, kad dievų pažinti protu negalima. Pateikdamas racionalią Pentėjo poziciją šiuo klausimu ir miglotus Dioniso atsakymus, tragikas palieka šią problemą neišaiškintą.
Euripido konfliktai stipresni ir tragiškesni ne tarp dviejų atskirų asmenybių, bet vieno žmogaus viduje.
Pvz., Medėjos širdy vyksta jos įsitikinimų konfliktas. Ji nežino, ar geriau atkeršyti vyrui už išdavystę, ar atleisti, ar geriau žudyti iš keršto vaikus, ar pasigailėti, ar parodyti savo išdidumą, ar nuolankumą.
Kas buvo Sofoklis?
Sofoklis (496-405 m. pr. Kr.) buvo mėgstamiausias V a. pr. Kr. dramaturgas.
Rašytojas turėjo ir visuomeninių pareigų: jis buvo išrinktas strategu, iždininkų kolegijos pirmininku, dievo Asklepijo žyniu.
Kokios yra Sofoklio tragedijos?
Jaunystėje Sofoklis pats vaidino savo dramose. Jis įvedė trečiąjį aktorių, labai patobulino scenografiją, scenos dekoracijas, savo personažams suteikė individualius charakterius.
Sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių liko 7:
Trachinietės,
Ajantas,
Antigonė (442/1 m. pr. Kr.),
Oidipas karalius (429 m. pr. Kr.),
Filoktetas (409 m. pr. Kr.) 1 vieta,
Elektra,
Oidipas Kolone (401 m. pr. Kr.) pastatyta po mirties Sofoklio anūko.
Sofoklio tragedijos vadinamos normatyvinėmis, nes vaizduoja idealą, normą, žmogų tokį, koks jis turi būti.
Sofoklio Antigonė
Tragedijoje Antigonė susiduria amžinuosius giminės papročius ginanti Antigonė ir valdovas Kreontas, savo nuožiūra skelbiantis įsakymus. Jis, dvikovoje mirus abiem Oidipo sūnums, liepia Eteoklį palaidoti kaip dera, o Polineiko lavoną išmesti, nes karalaitis puolė Tebus.
Jų sesuo Antigonė nemoka neapkęsti kartu su kitais, ji gimusi mylėti. Ji mylėjo abu brolius ir yra įsitikinusi, kad Hado nuostatai jiems abiems vienodi.
Kreontas mirusiam taiko tuos pačius kriterijus, kaip ir gyvam, manydamas, kad elgiasi protingai. Valdovas mano, kad pilietis turi galvoti apie savo polio interesus. Svarbiausia – tvarka ir drausmė, anarchija žlugdo valstybę.
Tačiau Antigonė pasipriešina ir atlieka laidojimo apeigas prie brolio lavono. Mergaitės pasiaukojimas ir drąsa visų yra laikoma kvaila, o Antigonė įsitikinusi, kad ji yra teisi.
Tragedijos konfliktas sudėtingas: lavono išniekinimas yra nuodėmė, antra vertus, valdžios nurodymų nepaisymas vedą į anarchiją ir suirutę.
Pranašo Teiresijo žodžiai padeda suvokti, kad žemiškieji valdovai gali klysti.
Tragedija baigiasi choro giesme, įspėjančia, kad žmogus neturi prieštarauti dievams.
Sofoklio Oidipas karalius
Tragedijoje Oidipas karalius Sofoklis sukuria kitokį tirano charakterį. Oidipas šioje tragedijoje, kitaip nei Kreontas Antigonėje, yra puikus valdovas ir idealus pilietis: jis galvoja apie polio interesus, gyvena valstybės labui.
Prasidėjus marui, Oidipas labiau už kitus tebiečius kenčia, nes nerimauja ne tik dėl savo, bet ir dėl visų gyvybės. Žynys Teiresijas įspėja, kad sfingės mįslės įminimas, kuris išgelbėjo žmones, buvo Oidipo pražūties pradžia, tačiau šis nesvyruodamas išdidžiai atrėžia, kad jam, išgelbėjusiam miestą, jau nesvarbi jo paties pražūtis.
Oidipas visą laiką siekia tikrojo žinojimo.
Kai Oidipas įmena sfingės mįslę, jis pamiršta Apolono pranašystę, per daug pasitiki ir didžiuojasi savo protu.
Oidipas galvoja, kad jis pats gali apsaugoti miestą nuo maro, surasti Lajo žudiką ir jį nubausti.
Oidipas nėra išminčius, netiki Teiresijo pranašyste, kad pats yra kaltas dėl maro. Jis ieško Lajo žudiko – maro kaltininko, kol galiausiai pats atpažįsta save kaip Lajo žudiką.
Anksčiau tyčiojęsis iš aklo pranašo Teiresijo, kurio pranašystėmis netikėjo, tragedijos finale Oidipas išsiduria akis. Šitaip jis save nubaudžia, nes mano, kad būti aklam yra blogiau nei būti mirusiam.
Tačiau fizinis aklumas kartu simbolizuoja Oidipo sielos praregėjimą. Akimis ir protu žmogus negali pasiekti tikrojo žinojimo. Siela apsivalo per kančią ir dievų malonę. Sofoklio tragedijoje „Oidipas Kolone“ – Oidipas pavaizduotas jau kaip šventasis.
Taigi, pagrindinė „Oidipo karaliaus“ mintis yra ta, kad žmogaus žinojimas yra ribotas, dalinis, netobulas. Tikrasis žinojimas neateina per malonumą, protą, matymą, bet per kančią, apsivalymą nuo savo ydų ir dievų malonę.
Sofoklio tragedijose nėra jokių kompromisų. Susidūręs su priešinga jėga, herojus nugali. Jei jis žūva, vis tiek nugali jo principai.
Antigonėje nugali Antigonės tiesa, tragedijoje Oidipas karalius Oidipas grumiasi su savo nežinojimu ir jį įveikia.
