14 paskaita Flashcards
Kas yra “Georgikos”? Kokios temos? Kokia kompozicija?
„Georgikos“ laikomos poeto Vergilijaus šedevru ir priklauso meniškai brandžiausiems romėnų literatūros veikalams.
Tema
„Georgikos“ – didaktinė poema apie žemės ūkį, darbo naudingumą. Čia apdainuojamas gimtosios žemės grožis, suidealintas valstiečio kasdienio darbo džiaugsmas, gamtos harmonija. Šlovinamas kaimiečio gyvenimas ir darbas kaip romėnų kultūros simbolis.
„Georgikas“ sudaro 4 knygos:
1-oji skirta žemdirbystei,
2-oji – medžių auginimui (vynuogininkystei ir miškų ūkiui),
3-oji – gyvulininkystei,
4-oji – bitininkystei.
Kiekvienoje „Georgikos“ giesmėje yra epizodas, kuris tik iš dalies susijęs su pagrindine tema: 1-oje knygoje yra epizodas apie dangaus reiškinius, kurie gali būti siejami su Cezario mirtimi, 1-oji knyga baigiama pilietinių karų vaizdais.
2-oje knygoje tarp taisyklių, nurodančių kaip auginti vaismedžius (slyvas, alyvas, vynuoges) įterpiamas epizodas, šlovinantis Italiją (136–172) ir giriamas Italijos pavasaris (323–345). Tai pati poetiškiausia „Georgikų“ vieta.
3-oji prasideda šlovinančia giesme Oktavianui, Vergilijus aprašo šventyklą ir teatrą, kurį jis paskyrė Oktavianui. 3-oje knygoje – maro vaizdai: gyvuliai miršta nuo maro (tai galbūt Lukrecijaus įtaka iš jo 6-osios giesmės).
4-ojoje iki 315 eilutės aprašo bičių gyvenimą ir kaip jomis reikia rūpintis. Čia papasakoja mitą, kad bitės kilo iš pūvančių gyvulių. 4-os knygos antrojoje dalyje pasakojami du mitai: apie piemenį bitininką Aristėją ir apie Orfėją bei Euridikę. Pas Aristėją žuvo visos bitės ir jo motina nimfa Kirenė nusiuntė jį pas jūros dievą Protėją, kuris išaiškina, kad dėl Aristėjo žuvo Euridikė, kuri bėgdama nuo jo užmynė ant gyvatės ir mirė.
Orfėjas ir nimfos prakeikė Aristėją. Todėl šiam reikia paaukoti jaučius, kurie 9-tą dieną supuvo ir iš jų atsirado bitės. Toks netradicinis mitų pasakojimas – ryškus helenizmo (Kalimacho) bruožas.
Pasak Vergilijaus, laimė yra susijusi su žemdirbio gyvenimu, nes tik žemdirbio gyvenimas yra teisingas (2, 458–460; 467–474) ir teikiantis tėvynei paramą (2, 513–515).
Vergilijus teigia, kad miestiečių gyvenimas yra tuščias, nes miestiečiai siekia tik praturtėti ir išgarsėti. Turto smerkimas buvo „bendroji vieta“ principato laikų poezijoje.
Kokie autoriai padarė įtaką Vergilijaus “Georgikoms”?
Kitų autorių įtaka „Georgikoms“
Vergilijui didelės įtakos padarė helenistinė graikų poezija: Nikandro (II a. pr. Kr.) „Georgikos“ („georgikos“ gr. – valstietis. Turėjo įtakos pavadinimo pasirinkimui),
Kalimacho „Priežastys“, (turinčios 4 knygų struktūrą, kaip ir Vergilijaus „Georgikos“),
Arato „Dangaus reiškiniai“ (žvaigždžių, planetų aprašymas), taip pat:
Hesiodo „Darbai ir dienos“ (panašus pesimistinis požiūris į žmonių gyvenimą),
Varono „Kaimo reikalai“ (Varono 1-a knyga prasideda kreipimusi į dievus: Bakchą, Cererą, Fauną, Neptūną, Minervą etc., kaip ir „Georgikų“ 1-oje knygoje 8-23 eil.).
Kuo skiriasi Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį” ir Vergilijaus “Georgikos”?
Lukrecijaus „Apie daiktų prigimtį“. „Georgikose“ yra ir skirtumų, čia Vergilijus kviečia melstis, šlovinti dievus, Lukrecijus – atsisakyti tradicinės religijos. Tačiau yra ir daug panašumų: abi poemos didaktiškos, ieško atsakymo į klausimą, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas, kas yra malonumas. Vergilijus atsako, kad žmogaus tikslas ir gyvenimo malonumas yra darbas, Lukrecijus – išsivadavimas iš tradicinės religijos ir mirties baimės, bei gamtos dėsnių pažinimas.
Taigi Vergilijus iš didžiulės svetimos medžiagos kiekio sugebėjo sukurti savitą ir originalų poetinį pasaulį.
Kas yra “Eneida”?
„Eneida“ – pats reikšmingiausias Vergilijaus kūrinys, tautinis romėnų epas, išoriniu požiūriu glaudžiai susijęs su Homero poemomis, turintis rėminę kompoziciją, apdainuojantis Enėjo klajones ir trojiečių kovas, siekiant užimti Lacijų.
Kokia yra Homero įtaka “Eneidai”?
Homero įtaka
„Eneidą“ sudaro 12 giesmių. Poemos kompozicija atkartoja „Odisėją“ (1-6 g.) ir „Iliadą“ (7-12 g.): Nuo 1 iki 4 knygos, panaudodamas rėminę kompoziciją, Vergilijus vaizduoja Enėjo atvykimą ir išvykimą iš Kartaginos. Pirmoje giesmėje, audrų nublokštas į Kartaginą, Enėjas karalienei Didonei pasakoja apie Trojos žūtį ir savo klajones iš sugriautos gimtosios Trojos iki Italijos pakrančių (Homero „Odisėjos“ įtaka).
“Eneidos” siužetas
Enėjas Didonei, Kartaginos valdovei, pasakoja atsiminimus apie ankstesnes klajones („Eneidos“ 2 ir 3 g.), panašiai kaip Odisėjas pasakoja Alkinojui apie Kiklopą Polifemą, Ajolą, Lestrigonus, Kirkę, Numirėlių šalį, Sirenes, Skilą, Haribdę, Helijo jaučius („Odisėjos“ 9-12 g.). „Eneidoje“, kaip ir „Odisėjoje“, įvykiai pasakojami nechronologiškai. Enėjas (6 g.), kaip ir Odisėjas (11 g.), nusileidžia į mirusiųjų pasaulį pasimatyti su tėvu (Odisėjas – su motina), tik Odisėjas apie savo kelionę į Hadą pasakoja Alkinojui pats, o Enėjo žengimas į požemių karalystę vaizduojamas kaip fabulos sudėtinė dalis. 5-oje knygoje Enėjas surengia tėvo Anchiso mirties proga žaidynes (kaip „Iliados“ 23 g. Achilas surengia žaidynės draugo Patroklo garbei).
Nuo 7 iki 12 knygos „Eneidoje“ vaizduojamos kovos Lacijuje su vietiniais gyventojais lotynais (Homero „Iliados“ įtaka). „Eneidoje“, kaip ir „Iliadoje“, kovos vyksta dėl moters (čia dėl Lotyno dukters Lavinijos) rankos. Enėjas, kaip ir Achilas, lemiamu momentu pasitraukia iš mūšio ir trojėnai, kaip „Iliadoje“ achajai, pralaimi, kol į kovą negrįžta Enėjas, kuris galiausiai susikauna su svarbiausiu savo priešu ir varžovu dėl Lavinijos rankos – Turnu („Eneidos“ 12 g.). Ši dvikova panaši į Achilo ir Hektoro kulminacinę kovą („Iliados 22 g.).
Homero įtaka jaučiama ir „Eneidos“ 8-oje knygoje, kur Veneros prašomas Vulkanas nukala Enėjui skydą su Romos ateities vaizdais, vilke, maitinančia Romulą ir Remą, romėnų kovas, kurios baigiasi Akcijaus mūšiu (kaip „Iliados“ 18 giesmėje Tetidės prašomas Hefaistas nukala Achilo skydą).
“Eneidos” Didonė
Vienas ryškiausių „Eneidoje“ – Didonės paveikslas. Kartaginos valdovės meilę ir mirtį Vergilijus vaizduoja, pasitelkdamas antikoje įprastas liepsnos ir žaizdos metaforas.
Didonė, nesuvaldžiusi meilės liepsnos ir pykčio, kilusio dėl Enėjo staigaus išvykimo, gavus dievų ženklą, žūsta laužo liepsnose. Enėjo pažinties dieną dovanotas kardas Didonei tampa lemtingu mirties įrankiu („Eneidos“ 4 knyga).
Skulptorius Claude-Augustin Cayot, (1667-1772).
Helenistinės poezijos įtaka. Kieno užsakymu buvo kuriama “Eneida”?
Helenistinės poezijos įtaka „Eneidai“:
1. „Eneida“ buvo kuriama Augusto užsakymu. Julijų giminė vedė savo genealogiją iš Julo, Enėjo sūnaus, o pats Enėjas buvo Veneros sūnus. Taip per Enėją Julijai įgijo dievišką genealogiją. Julijus Cezaris ir Vergilijaus laikų herojus – imperatorius Augustas, kuriam dar „Georgikų“ 3-oje knygoje (46–48 eil.) poetas žadėjo aprašyti jo kovas ir panegiriką (kaip savo rėmėjams rašė Kalimachas, Teokritas). Tačiau Vergilijus „Eneidoje“ būsimus Augusto laikus vaizduoja taikius, o ne karingus, koks iš tiesų buvo pradžioje Augusto amžius.
Koks antras Helenizmo poezijos požymis “Eneidoje”
- Antras helenizmo poezijos bruožas – jausmų ir aistrų vaizdavimas. Kaip Medėja Apolonijaus Rodiečio „Argonautikoje“, taip „Eneidoje“ vaizduojama Didonė, kuriai meilę Enėjui įkvėpia deivės Junona ir Venera, kartu pasmerkdamos ją kankinančiai aistrai. (Homeras meilės aistrų nevaizdavo).
Didonės aistra Enėjui lyginama ir su Euripido Medėjos aistra Jasonui. Su Euripidu Vergilijų sieja herojų charakterių vaizdavimas.
Vergilijaus herojai yra likimo valdomi (čia gali būti stoicizmo įtaka). Enėjas negali pasilikti pas Didonę, nors ir myli ją, nes jam skirtas kitas likimas.
Kokie yra “Eneidos” personažai?
„Eneidos“ personažai – herojiški, kilnūs.
Enėjas – pamaldus, gailestingas, teisingas, narsus, paklūstantis likimui, dievams, įkūnija geriausias herojaus savybes. Jis – stojiškas. Didonė – aistringa, nenorinti paklusti likimui, didinga ir kartu silpna, nugalėta savo jausmų.
Vergilijus, kaip ir Homeras, charakterius kūrė, sustiprindamas kokį nors vieną personažo bruožą, vieną charakterio savybę.
Tačiau Vergilijaus personažai, lyginant su Homero, labiau psichologizuoti, dramatiškesni, atskleidžiami didžiausio emocinio susijaudinimo metu, dialogo arba monologo forma.
Toks Vergilijaus vaizdavimo būdas suteikė epui lyrinio-dramatinio atspalvio.
Kas aukštinama “Eneidoje”?
„Eneidoje“ aukštinamas religingumas ir patriotizmas
Čia Romos praeitis parodyta kaip Vergilijaus laikų idealas, Augusto siekis sutvirtinti tikėjimą dievais, kuris dėl Lukrecijaus epe skleistų idėjų buvo susilpnėjęs. Vergilijaus Enėjas prieš kiekvieną mūšį meldžiasi, dievai „Eneidoje“ pavaizduoti jau ne tokie aistringi ir pilni silpnybių kaip Homero epuose.
Augustas iš Vergilijaus reikalavo, kad epas duotų dorų herojų pavyzdžių. Todėl „Eneidoje“ herojai aukojasi ir gina tėvynę.
Vergilijus padarė didžiulę įtaką Viduramžiais (Dantės „Dieviškajai komedijai“) ir Renesanse (Šekspyrui), buvo laikomas didžiausiu poetu, garbinamas kaip pranašas.
Kas buvo Kvintas Horacijus Flakas?
Kvintas Horacijus Flakas (65–8 m. pr. Kr.) – antrasis žymus romėnų poetas po Vergilijaus ir didžiausias romėnų lyrikas.
Horacijus nebuvo tikras romėnas. Jis gimė atleistinių šeimoje Venuzijoje (P. Italija). (Tuo metu romėnai negalėjo būti vergai).
Horacijus gavo gerą išsilavinimą Romoje, studijavo Atėnuose. Kaip karių tribūnas dalyvavo kautynėse už respubliką prieš Oktavianą (būsimą Augustą), Marką Antonijų ir Lepidą prie Filipų (42 m. pr. Kr.) ir pralaimėjo. Horacijaus tėvo dvaras dėl žemės išdalijimo Oktaviano kariams buvo konfiskuotas.
Pirmieji Horacijaus poezijos bandymai atkreipė Vergilijaus ir Mecenato dėmesį. Mecenatas padovanojo Horacijui dvarą Sabinų kalnuose ir tapo artimu Horacijaus bičiuliu.
Ką sukūrė Kvintas Horacijus Flakas?
Horacijus sukūrė 2 satyrų knygas, 1 epodų knygą, 4 odžių knygas ir 2 laiškų knygas.
Horacijaus satyros parašytos hegzametru, dialogo forma, kalbamasi su įsivaizduojamu pašnekovu.
Literatūrinė tematika. Serm. I. 4; I. 10; II. 1. (Čia Horacijus teigia, kad jį traukia rašyti satyras, nors satyros, kaip ir komedijos, Romoje buvo vadinamos ne poezija (ne aukštuoju), bet žemuoju žanru.
Horacijus pateikia biografijos detalių savo satyrose.
Pirmosios knygos 6 satyroje Horacijus kalba apie savo pažintį su Mecenatu (54-64), pasakoja apie tėvą, kuriuo didžiuojasi (70-97), piešia patrauklų savo kuklaus gyvenimo vaizdą (104-131) (žr. H. Zabulis, „Respublikos idealai Romos aukso poezijoje“, p.197).
Kokį poezijos pasaulį kūrė Horacijus?
Kaip ir Katulas, Horacijus kuria tokį patį poetinės nepriklausomybės pasaulį, kuriame ieško sau prieglobsčio.
Iš pradžių glaudęsis prie Mecenato, jis vis labiau pamėgo vienatvę, kurioje nebuvo prabangos, tačiau niekas nevaržė jo kūrybos ir elgesio laisvės:
Aš gyvenu patogiau už tave, o senatoriau didis,
Bei už šimtus ir šimtus dar kitų. Kur širdis užsimano,
Ten sau žingsniuoju: deru, kiek kainuoja kopūstai ar kruopos,
Paslampinėju dažnai po vylingąjį cirką, apvaikštau
Forumą pavakariais, pasižiūriu būrimų, po šito
Traukiu namo prie svogūnų dubens, prie raguolio ir žirnių.
Valgiui berniukai tik trys patarnauja, ant marmuro balto
Taurės išdėstytos dvi ir semtuvas, pigus dubenėlis
Stovi greta su lėkšte ir ąsočiu – Kampanijos rykai.
Tuoj ir miegoti einu, nesikrimsdamas, kad atsikelti
Rytą anksti man reikės ir skubėti, kur Marsijas rodo,
Kad negalįs nė matyti jaunesniojo Novijaus veido.
Lig ketvirtos valandos sau guliu, o tada pasivaikštau,
Knygą skaitau ar rašau tyloje, kas patinka. Tepuosi,
Bet ne vogtais iš žibintų, kaip Nata nusmurgęs, aliejais;
Kai nualsintą mane paragina saulė karštoka
Maudytis eit, iš aikštės pasprunku, kur žaidžiau trikampinį.
Neprisivalgęs per daug, kad tuščiu tik pilvu karinėti
Dieną netektų, namie atilsiauju… Štai šitaip gyvena,
Kas nuo sunkios ir vargingos garbėtroškos kelio nutolo.
Serm., 1.6.110-129 (vertė H. Zabulis)
Horacijus, kaip ir Katulas – poeta otiosus – savo gyvenimo būdą priešpastato valstybės veiklai. Nors satyrą dedikuoja Mecenatui, tačiau antitezės principu konstruodamas satyrą Horacijus apibendrina tam tikrą neigiamo veikėjo tipą, nuo kurio pats atsiriboja. Anas anksti ryte susirūpinęs bėga į forumą spręsti valstybės reikalų ir kopti karjeros laiptais, o Horacijus forumą aplanko tik vakarais, čia jis pakalba su paprastais žmonėmis ir grįžta į kūrybinę vienatvę bei laisvę.
Horacijaus satyrų pirmoje knygoje randame daugiau aštrumo ir asmeninės pajuokos, o antrojoje kritikuojamos visiems bendros ydos. Poetas šaiposi iš šykštuolio, akiplėšos, plepio, garbėtroškos, gurmano, palikimų medžiotojo. Horacijus juokiasi ir iš savo polinkio į ramybę, tingumą, sotų pavalgymą, pavadindamas save „epikūrietišku paršeliu“ (Ep.1.4).
Pasak D. Dilytės, pirmoje satyrų knygoje nėra jokio plano, o antrojoje galima išskirti keturias temas: patarimų ieškojimas, kaimo gyvenimas, Saturnalijų pamokslai ir gastronomija.
Romėnų satyros tradiciją (Enijus, Lucilijus, Horacijus) tęsė Varonas, Seneka Jaunesnysis, Petronijus, Persijus ir Juvenalis. Satyros žanras buvo išskirtinai romėniškas. Graikai satyrų nekūrė.
Kokios yra Horacijaus “Odės”?
Horacijaus „Odės“ (Carmina)
Horacijus išleido 4 „Odžių“ knygas.
23 m. pr. Kr. poetas paskelbė tris odžių knygas, o dar po dešimties metų – ketvirtąją.
Pritaikė archajinių graikų lyrikų (Alkajo, Sapfo, Archilocho, Anakreonto, Pindaro) metrus, polemizavo su neoterikais (Katulu), atsisakydamas jų pamėgtų žanrinių formų ir pasirinkdamas jiems svetimas temas: pilietiškas, patriotines, moralines-filosofines, religines.
Vis dėlto neoterikų įtaka, kurioje Horacijus susiformavo kaip poetas, akivaizdi: tobula forma, talpi mintis. Horacijus graikiškai formai (eilutės struktūrai) suteikia romėnišką turinį, taip išryškindamas savo lyrikos naujumą: Carmina non prius audita (III. 1. 1-2).
Pats Horacijus odėse pabrėžė ne savo minties, bet formos novatoriškumą. Teigė, kad poezija pasistatė nemirtingą paminklą:
Sau paminklą baigiau – varį ir amžiną
Piramidžių aukštų dulsmą pranokstanį. […]
Aš nemirsiu visai, mano žymi dalis
Nelabosios išvengs; […]
Kur nerimsta smarkus Aufidas, kur kadais
Daunas, troškęs vandens, valdė sau žemdirbius,
Ten mane vis minės, kad be kilmės žymus,
Pirmas pritaikiau aš giesmę eolišką
Prie italų eilių (Car. 3. 30).
Šis eilėraštis vėliau įkvėpė rusų poetą A. Puškiną, parašyti „Paminklą“. Šios odės įtaka jaučiama ir Ovidijaus „Metamorfozių“ epiloge.
Beveik visos Horacijaus odės parašytos kreipimosi forma. Jis kreipiasi į savo draugus, pažįstamus, labai dažnai į Mecenatą. Toliau lyrinė tema vystosi tarp adresato ir poeto lyrinio subjekto.
