15 paskaita Flashcards
Kas buvo Publijus Ovidijus Nazonas?
Ovidijus buvo paskutinis talentingas ir didis Augusto laikų poetas.
Jis parašė „Meilės elegijas“, „Meilės meną“, „Vaistus nuo meilės“, „Herojes“, tragediją „Medėja“, „Fastus“, epą „Metamorfozės“, „Liūdesio elegijas“, „Laiškus iš Ponto“.
Ovidijus gimė Sulmonos mieste (į rytus nuo Romos), turtingo romėnų raitelio šeimoje. Kartu su broliu mokėsi pas geriausius mokytojus M. Aurelijų Fuską ir M. Porcijų Latroną. Nelinkdamas į advokato karjerą, anksti atsidėjo poezijai (Am. IV, 10, 25–26). Išsilavinimo užbaigimui vyko į Atėnus ir M. Aziją. Grįžęs bandė tarnybinę karjerą, kurios netrukus atsisakė ir atsidėjo poezijai:
Gulė savaime giesmė pati į suderintą ritmą,
Ką mėginau tik rašyt, virsdavo tai eilėmis. (Trist. IV 10, 25–26)
Liaudžiai kuomet paskaičiau aš jaunuolišką savo kūrybą,
Man dar tebuvo barzda kartą ar dusyk skusta. (Trist. IV 10, 57–58)
Vertė H. Zabulis. Čia ir toliau cituojama iš: H. Zabulis. Respublikos idealai Romos aukso poezijoje, Vilnius, 1982, 207–235.
Ovidijus priklausė Mesalos literatūriniam ratui, tačiau būdamas komunikabilus žmogus lengvai susieidavo su žmonėmis ir bendravo su Mecenato ratelio poetais: Horacijumi, Propercijumi ir kitais (Trist. IV, 10, 45–54).
Skirtingai negu Horacijus ir Mesala, Ovidijus buvo naujos kartos žmogus, išugdytas jau Augusto taikoje, nepatyręs didelio vargo, karų, neužgrūdintas didelės pareigų naštos ir atsakomybės.
Pareigas, amžiui trapiam patikėtas, turėjau pirmąsias,
Vyrų trijų kažkada vienas narys aš buvau.
Liko tik kurija man; nepakito ant tunikos juosta, –
Mūsų jėgoms per sunki buvo senato našta.
Kūnas nebuvo kantrus ir protas nepratęs prie vargo,
Nerimastingos labai vengiau garbėtroškos aš. (Trist. IV 10, 33–38)
Pats nerangus aš buvau, išgverusiam atilsiui gimęs,
Mano slopino siekius patalas ir sutema. (Am. I, 41–42)
Ovidijaus Meilės elegijos
Meilės elegijų (Amores) 5 knygos buvo sukurtos nuo 25 iki 15 m. pr. Kr. ir išleistos 14 m. pr. Kr.
Meilės elegijos išgarsino Ovidijų, nes jo poezija elegantiška, stilinga, subtiliai šmaikšti ir toli nuo politikos, puikiai atitiko sostinės jaunuomenės skonį.
Populiarumas buvo toks didelis, kad netrukus Elegijos perleistos trijų knygų rinkiniu, kuris ir išliko. Toliau sekė Herojės ir tragedija Medėja.
8 m. Ovidijus ištremiamas į Tomus (dab. Konstancą Rumunijoje). Pakeliui ima rašyti Liūdesio elegijas (5 knygos, išleistos tarp 9 ir 12 m.) ir Laiškus iš Ponto (4 knygos, paskutinioji išleista poetui jau mirus).
Ovidijaus „Meilės elegijų“ I knygoje atskleidžiama meilės pradžia, II knygoje – meilės branda, III knygoje įvairios temos, atsisveikinimas su mylimąja.
Eilės skirtos Korinai (ryšys su poezija, Korina – graikų poetės vardas).
Kiekvienam tradiciniam elegijos motyvui Ovidijus skiria po vieną elegiją. Pvz., įsimylėjėlis kaip karys:
Meilėj kiekvienas karys: stovykla Kupidonui priklauso.
Atikai, tu patikėk, meilėj kiekvienas karys.
Tinkamas amžius karams ir Venerai labiausiai patinka;
Menkas karšinčius kovoj, menkas ir meilėje jis. (Am. I. 9. 1 – 4)
Ovidijus originaliai panaudoja ir išplėtoja senas tipines vietas (uždarų durų, laiško, kelionės motyvus).
II knygos 6 elegijoje kalba apie Korinos papūgos mirtį, panašiai kaip Katulas apie Lesbijos žvirblio mirtį.
Katulo dvieilį odi et amo atliepia Ovidijaus „Meilės elegijų“ III knygos 11 elegijos 33–52 eilutės.
Uždarų durų temai skirtas 70 eilučių eilėraštis (I.6).
Įsimylėjėlio ir kario paralelė Tib. I. 1.75–76 cf. Ov. Am. I.9.
Kiekvienas eilėraštis sueiliuotas itin lengvai ir sklandžiai, pagal retorikos principą: suskaidant temą dalimis bei aptariant kiekvieną iš jų, apipinant mitologiniais pavyzdžiais.
Ovidijui meilė – ne aistra, bet lengvas žaidimas, avantiūra. Ovidijaus Korina pramanyta mergina. Poetui meilė – ne tikras jausmas, bet literatūrinis jos perteikimas.
Romėnų meilės elegija: personažai, situacijos, bendros vietos
Elegija nepretendavo į aukštojo žanro statusą: romėnai ją vertino mažiau už epą ir tragediją, bet labiau už mimą, komediją ar satyrą. Romėnų elegikai didžiuojasi savo kūriniais: jie iš aukšto žvelgia į minią ir pranašauja sau nemirtingumą (Ov. Am. III. 30; Prop. II. 23).
Romėnų elegikai savo mylimąsias vadindavo graikiškais pseudonimais (plg. Katulo Lesbija), kuriais kartais pavadindavo ir elegijų rinkinius: Tibulas Delijai ir Nemezidei (atitinkamai dvi elegijų knygos vadinamos Delia ir Nemesis), Propercijus Cintijai (Cynthia), Ovidijus Korinai (Corina).
Skirtingai nuo Aleksandrijos poetų, kurių mylimosios yra simbolinės ir vienodos, romėnų elegikų mylimosios individualizuotos ir realios.
Vienijantys žanro bruožai yra metras – eleginis dvieilis ir minčių raiška tipiškais vaizdais (loci communes, topoi):
įsimylėjėlis kaip karys,
vargšas, neturtingas poetas,
turtingas varžovas,
įnoringa, valdinga sielos valdovė,
uždarų durų, sargo, saugančio mylimosios duris motyvai,
laiško,
kelionės,
ligos vaizdai,
patriotiniai motyvai.
Ovidijaus poezijos rinkiniai meilės tema (be elegijų)
Meilės temai skirti dar trys poezijos rinkiniai: Medicamina faciei Femineae (Moterų veido kosmetika), Remedia amoris (Vaistai nuo meilės) ir Ars amandi (Meilės menas).
Meilės menas parašytas amžių sankirtoje. Tai pseudodidaktinė poema. Kontrastas tarp lengvabūdiško poemos turinio ir pseudorimto didaktinio dėstymo tono parodijuoja populiarią Augusto epochoje filosofinę-didaktinę literatūrą. Tai naujas žanras romėnų literatūroje. Erotika, lig šiol buvusi komedijos, satyros, epigramos, jambų ir elegijos tema, tampa didaktinės poemos objektu.
„Meilės mene“ Ovidijus diktuoja mandagumo ir grožio taisykles, moko gerų manierų ir elegancijos:
Reikia patikt dailumu: aikštėje patamsėja lai kūnai,
Lai ir pritinka gerai, ir be dėmių bus toga;
Stirti liežuvis neturi, o dantys rudi lai nebūna,
Nesmukinėja tegul koja bate plačiame,
Tenegadina plaukų pasišiaušusių blogas kirpimas,
Plaukus tegul ir barzdas mokanti kerpa ranka;
Lai atsikišę nagai ir pilni nešvarumų nebūna,
Šnervėse išpūstose tenesimato plaukų;
Kvapas labai neskanus iš burnos nešvankios tenesklinda
Ir netroškina tvaiku vyras ir tėvas ožys. (A. am. I, 513–522, vertė H. Zabulis)
Ovidijus nepamiršta išsilavinimo. Kviečia mokytis retorikos ir literatūros, bet ne tam, kad būtų geras oratorius ir gynėjas, bet kad mokėtų suvilioti merginą. (A. am. I, 459–462, vertė H. Zabulis).
Moterims skirta išsilavinimo dalis:
Reikia žinot ir Sapfo (ar yra kas už ją malonesnis!) […]
Pasiskaityti galėtai ir švelnią Propercijaus giesmę,
Gal dar iš Galo ką nors, tavo, Tibulai, eiles
Bei apsakytą Varono garsėjantį vilnom auksinėm
Kailį, kur tavo sesuo apverkė, Friksai, kadais.
Priedo dar bėglį Enėją bei pradmenis Romos aukštosios, –
Veikalo Lacijuje nėr įžymesnio už šį.
Gal prie visų štai šitų ir mano bus įterptas vardas,
Gal gi kūrybos manos Lėtės vanduo neužlies… (A. am. III, 331-340)
Ovidijus niekina kaimo gyvenimą ir papročius:
Lai kam senovė patinka, o aš tai džiaugiuosi, kad teko
Gimt tik dabar, – šie laikai užmojams mano skirti.
Ir ne todėl, kad dabar po žemėmis kišamas auksas […]
Bet kad visi išsilavinę nūn, neišliko lig mūsų
Kaimietiškumo, kuris buvo senolių laikais. (A. am. III, 121-128, Zabulis)
Tas pernelyg jau kaimietis, ką pykdo žmonos palaidumas,
Ir susivokia menkai sostinės papročiuose,
Nes iš gimdytojo Marso nėra be kaltės atsiradę
Remas ir Romulas čia, Ilijos sūnūs abu.
(Am. III, 4. 37–40, vertė H. Zabulis)
Ovidijus pataria, kur galima suvilioti ištekėjusias moteris:
Bet ypatingai medžiok, riestame teatre atsilankęs,
Tavo troškimui šita baisiai sėkminga vieta.
Ten susirasti ką nors ir žaidimui, ir meilei galėsi,
Kartui norėsi vienam ar pastovumui ilgam. (A. am. I, 89–92, Zabulis)
Eina žiūrėti ir eina, kad pačios apžiūrimos būtų:
Skraistę drovumo skaistaus toji prarado vieta.
(A. am. I, 101–102, vertė H. Zabulis)
Kada Ovidijus pateikia tris savo rimtosios poezijos pavyzdžius? Kokie tai kūriniai?
Ištremtas Ovidijus į Tomus, teisinasi dėl savo kūrybos palaidumo Augustui. Poetas siunčia Augustui Liūdesio elegijas ir pateikia čia tris savo rimtosios poezijos pavyzdžius: Fastus (metų laikus, sudėliotus į romėnų kalendorinius metus, jų priežastis, žvaigždynų pakilimą ir nusileidimą), tragediją Medėją ir epą Metamorfozes (Trist. II. 1. 547-560).
Ovidijaus originalumas Fastuose pasireiškia tuo, kad jis helenistišką priežasčių (aitia) tipą sujungia su Romos istorija bei dabarties aliuzijomis, atliepiančiomis Augusto politiką. Minėdamas visas romėniškas šventes, Ovidijus aiškina šventųjų apeigų, ritualų, kultų kilmę, parodo savo erudiciją ne tik mitologijos, bet ir istorijos, astrologijos, teisės srityse.
Ovidijaus Liūdesio elegijos
Liūdesio elegijos (Tristia)
Kai Ovidijus sužinojo, kad jį Augustas ištremia į Tomus, sudegino savo Metamorfozių rankraštį. Poetas manė nebegrįšiąs prie poezijos, bet plaukdamas į Tomus vėl ėmė rašyti. Kadangi kelionė truko pusmetį, nuvykęs iškart pasiuntė į Romą pirmąją Liūdesio elegijų knygą, vėliau kasmet prasidėjus navigacijos sezonui siųsdavo po naują knygą, ir šitaip gimė 5 Liūdesio elegijų knygos ir 4 Laiškų iš Ponto knygos.
Liūdesio elegijos iš esmės skiriasi nuo Meilės elegijų ir apskritai nuo romėnų meilės elegijos. Ten liejosi gyvenimo džiaugsmas, čia vyrauja skausmas, aimanos, mirties nuojauta. Siejanti žanro grandis yra metras. Ovidijus suteikia elegijai liūdesio ir lyrizmo (plg. Katulo 68 eil. apie brolio mirtį Troadėje).
Sekdamas žanro dėsniais, Ovidijus „Liūdesio elegijose“ asmeninius jausmus perteikia ne tiesiogiai, bet per bendrąsias vietas. Jis sukuria naujus topus: atšiaurus gamtovaizdis, šaltis, sniegas; barbarų strėlės ir nuolatinis pavojus; nesuprantama čiabuvių (Tomų miesto gyventojų) kalba, knygų ir civilizacijos trūkumas, nepakeliamas vienatvės jausmas; Romos nuotolis, mylimos žmonos ir draugų ilgesys; prisiminimai apie gyvenimą Romoje, kreipimasis į draugus bei žmoną užtarti poetą prieš Augustą, nuolatiniai atsiprašymai, skirti Augustui, ir maldavimai sušvelninti bausmę.
Nors dėl dviejų aš kalčių – giesmės ir klaidos – nukentėjau,
bet nutylėt privalau antrąjį atvejį nūn.
Toks jau nesu, kad ir vėl tau atnaujinčiau, Cezari, žaizdą,
Buvo ir pirmąjį syk tau pernelyg ji skaudi.
Lieka viena tik dalis, kad tapau per niekingąją giesmę
Kaltas kaip mokytojas paleistuvystės bjaurios.
(Trist. II, 1. 207–212, vertė H. Zabulis)
perdiderint cum me duo crimina, carmen et error,
alterius facti culpa silenda mihi:
nam non sum tanti, renovem ut tua vulnera, Caesar,
quem nimio plus est indoluisse semel.
Nieko matrona tegul tad neskaito, nes gali išmokti
Iš kiekvienos ji giesmės nusidėjimų daugiau.
Ką bepaliestų tiktai, jei palinkusi bus į blogybę,
Savo dorovę vis vien ydomis ji sugadins.
„Metraščių“ imsis galbūt – bet nėra netikesnės poemos:
Perskaitys, kaip ir nuo ko Ilija tapo nėščia.
„Motin Enėjo genties“ vos ištars, susivoks, kaip galėjo
Motina tapt Venera didžio Enėjo genties.
(Trist. 255–262, vertė H. Zabulis)
Nors Ovidijus „Meilės elegijas“ ir „Meilės meną“ parašė su humoru žvelgdamas į save, kitus įsimylėjėlius ir pačią meilės aistrą, tačiau dėl šios poezijos ir politinių priežasčių Augusto buvo ištremtas į Tomus.
Vakarų Europos literatūrai Ovidijus ir kiti elegikai perdavė meilės motyvus ir frazeologizmus: meilės vergija, meilės kančios, vargšas įsimylėjėlis, žiaurus Amoras, meilės pančiai etc.
Ovidijaus Metamorfozės. Kokia tematika ir kompozicija?
„Metamorfozių“ tematika ir kompozicija. Epą sudaro 15 knygų, parašytų chronologiniu principu. „Metamorfozės“ – tai hegzametru sueiliuoti apie 250 mitų, turintys metamorfozės elementą. Metamorfozė – išėjimas iš esamo kūniško pavidalo, pavertimas ar pasivertimas. Daugiausia randame žmogaus pavirtimo gyvūnu ir augalu atvejų: Likaonas virsta vilku (I), Ija – karve (I), Adonis - gėle (X), Dafnė – lauru (I), Arachnė – voru (VI) etc.
Poemoje vykstantys pasikeitimai Ovidijaus nėra stipriai akcentuojami kaip kokio nors atpildo pasireiškimai ar teisingumo įsikūnijimo aktai. Tai lyg amžinas stichiškas procesas. Beviltiškoje būsenoje atsidūrę žmonės ar dievaičiai prašo dievų juos paversti kuo nors kitu, kad išvengtų skriaudėjo ar persekiotojo. Kartais jie netenka savo pavidalo dėl pragaištingos meilės. Poetas sukuria amžinai kintančio ir judančio pasaulio vaizdą.
Metamorfozė yra įvairiapusis šios poemos elementas. Ji – ne tik kūrinio tema, bet ir pasakojimo rūšies pasikeitimas, poemos struktūros pagrindas.
Svarbiausias Ovidijaus poemos šaltinis buvo helenizmo laikų mitų katalogai ir Pitagoro idėjos.
Pasakojimas apie Filemoną ir Baukidę turėjo įtakos J. W. Getės (Goethes) „Faustui“, Piramas ir Tisbė – W. Šekspyro (Shakespeare’o) „Vasaros nakties sapnui‘, „Romeo ir Džiuljetai“. Ovidijaus „Metamorfozės“ įkvėpė daugybę dailininkų, skulptorių ir kompozitorių.
Kokios filosofinės idėjos Ovidijaus Metamorfozėse?
Filosofinės poemos idėjos.Nors Ovidijus neakcentuoja žmogaus pavirtimo žvėrimi, augalu, šaltiniu ar akmeniu kaip dieviškos bausmės pasireiškimo, tačiau minėdamas Pitagorą (15 g.) ir jo skleistą reinkarnacijos bei vegetarizmo idėją netiesiogiai nurodo Vedų įtaką šiam kūriniui. Poema turi filosofinę potekstę, kad siela nemiršta, ji tik iš vieno kūno pereina į kitą, vykdydama dievišką planą. Cikliškumo, reinkarnacijos, dieviško teisingumo idėjos poemos pradžioje ir pabaigoje, sudaro visos poemos prasminius rėmus.
Ovidijus poemos pradžioje ir pabaigoje akcentuoja godumo, pavydo, prisirišimo prie žemiškų dalykų (turtų, mylimojo, valdžios, kūniškų malonumų etc.) žalą sielai. Vienas iš Pitagoro pamokymų – nevalgyti mėsos, nes šis valgis sielą daro žiaurią, taip pat yra nukreiptas prieš žmogaus polinkį į kūno malonumus, kurie tik didina žmogaus atotrūkį nuo dvasinių dalykų. Ovidijus, kaip ir Pitagoras, ragina žmogų paklusti dieviškam teisingumui ir suvaldyti savo puikybę. 15 giesmėje aprašytas Pitagoro ir antrojo Romos karaliaus Numos Pompilijaus susitikimas iš tiesų negalėjo įvykti, nes Numa gyveno VIII-VII a. pr. Kr., o Pitagoras – VI-V a. pr. Kr.
Ovidijus skelbia Аntikoje populiarią cikliškumo idėją, kad kosmas amžinai gimsta, suklesti, miršta, amžinai juda ratu. Idealusis pasaulis nuolat emancipuoja į daiktų pasaulį ir vėl grįžta į idealią pradžią.
Kam skirtos Metamorfozių knygos?
Pasirinktus mitus poetas išdėsto chronologiškai ir originaliai interpretuoja, išryškindamas metamorfozę ir ten, kur mitas jos neapibrėžia, nes pasikeičia ir pavirsta kuo nors ne mito herojus, o epizodiniai personažai.
I ir II knygos skirtos labai seniems laikams: Visatos susidarymui iš Chaoso, keturiems žmonijos amžiams (Aukso, Sidabro, Vario ir Geležies), Tvanui etc.
III ir IV knygos – mitinis Tebų laikotarpis. Čia įdėti ir ne Tebų ciklo mitai apie Narcizą, Piramą ir Tisbę, Persėjo žygius.
VI – VII knygos – argonautų laikai.
VIII – IX knygos apima Herkulio mitus.
XII ir XIII knygose papasakotas Trojos karo ciklas.
XIV – XV – Romos mitai: Romulo, Julijaus Cezario virtimas dievais. Čia aptariama ir Pitagoro metempsichozės idėja – žmogaus siela yra nemirtinga, ji reinkarnuoja, t. y. persikelia po kūno mirties į naują kūną.
Ovidijus, pradėdamas „Metamorfozes“, 1-oje knygoje pasakoja apie žmonijos Aukso amžių, kai buvo valgomas tik augalinis maistas: žemuogės, gervuogės, vyšnios etc. Poetas kūrinį užbaigia panašiai. 15 knygoje jis skatina savo skaitytojus valgyti tik augalinį maistą: obuolius, vynuoges, žoles, javus etc.
Ovidijus palaiko Pitagoro religines idėjas, teigdamas, kad gyvūnų valgymas užteršia žmogaus sielą, skatina žiaurumą, tolina žmogų nuo dievų ir teisingo pasaulio suvokimo.
Kokia yra sidabro amžiaus romėnų literatūra?
Sidabro amžiaus romėnų literatūra prasideda nuo imperatoriaus Tiberijaus valdymo 14 m. po Kr. ir baigiasi imperatoriaus Trajano valdymu 117 m. po. Kr.
Literatūros bruožai: Orientuojamasi ne į graikus, bet į savo pačių klasikus: Ciceroną, Vergilijų, Ovidijų.
Svarbiu kultūrinio gyvenimo centru tampa retorių mokyklos, kuriose kultivuojamos deklamacijos – kalbos pramanytomis temomis. Čia susiformuoja vadinamasis „naujasis stilius“, kuriam būdingi trumpi sakiniai, sentencijų gausa, pomirtinio gyvenimo, magijos motyvai.
Iškyla nauja rašytojų karta iš romanizuotų provincijų. Iš Ispanijos – Seneka Vyresnysis (retorius), Seneka Jaunesnysis (filosofas), Lukanas, Marcialis, Kvintilianas.
Garsiausi Sidabro amžiaus romėnų literatūros kūrėjai: Fedras (Pasakėčios), Seneka Vyresnysis (Kontroversijos ir svazorijos), Lucijus Anėjus Seneka Jaunesnysis (stoikų filosofija „Laiškai Lucilijui“, „Diatribės“, tragedijos, satyra „Sumoliūgėjimas“, epigramos), Gajus Petronijus (romanas „Satyrikonas“), Lukanas (epas „Farsalija“). Vergilijaus epigonai: Valerijus Flakas (epas „Argonautika“), Silijus Italikas (epas „Punų karas“) ir Stacijus (epai „Tebaida“, „Achileida“). Valerijus Marcialis (Epigramos), Kvintilianas („Oratoriaus auklėjimas“), Juvenalis („Satyros“), Kornelijus Tacitas (istoriografija „Analai“, „Germanija“), Svetonijus Trankvilas („Dvylikos cezarių gyvenimai“), Plinijus Jaunesnysis („Laiškai“), Apulėjus (romanas „Metamorfozės arba Aukso asilas“).
Kas buvo Seneka vyresnysis?
Seneka Vyresnysis gimė Kordoboje (Ispanija). Gyveno Romoje, parašė iš dalies išlikusį veikalą „Deklamacijos“ (Declamationes) apie iškalbos pratimus, taikytus retorikos mokyklose.
Veikalą rašė senatvėje (37 m. po Kr.). Būdamas unikalios atminties (2000 vardų galėdavo atkartoti iš eilės, 200 eilučių poezijos – ne tik atkartoti nuo pirmosios eilutės, bet ir nuo paskutinės iki pirmos (Sen. Contr. 1. praef. 2), jis atkūrė deklamacijas, dar vaikystėje girdėtas retorių mokykloje bei vėliau Romoje girdėtas žymių žmonių kalbas: Augusto, istorikų Livijaus ir Kremucijaus Kordo, poeto Ovidijaus, filosofų Fabiano ir Atalo. Veikalas sukurtas sūnums, kaip priemonė susipažinti su iškalbos istorija. Rinkinį sudarė 10 kn. kontroversijų ir 1 kn. svazorijų.
Kiekviena knyga turėjo įvadą, kuriame autorius pateikia duomenų apie oratorius ir deklamatorius, parodydamas jų stilistinį savitumą ir iliustruodamas pavyzdžiais: šitaip piešiamas to laiko Romos iškalbos vaizdas, literatūrinis skonis. Seneka sakosi esąs Cicerono gerbėjas ir vadina deklamacijas tikrosios iškalbos regimybe (Contr. I praef. 12).
Dažnai tai buvo mitinių herojų ar istorinių asmenybių, atsidūrusių keblioje situacijoje, svarstymai, pateikiantys visus pro et contra argumentus. Pvz., Agamemnonas turi nuspręsti, ar paaukoti Ifigeniją, ar atsisakyti žygio į Troją (Suas. 3 pr.).
Kontroversijų temos būdavo painios teismo bylos, kuriose susikirsdavo įvairūs įstatymai. Pvz., kare netekęs rankų karys užklumpa savo žmoną su meilužiu ir liepia sūnui nužudyti motiną. Šis nepaklūsta ir netenka palikimo. Kai kurios temos – tipiškos komedijos paliatos ar graikų meilės romano situacijos. Deklamacijų temų atitrūkimas nuo realaus gyvenimo buvo išjuokiamas Petronijaus romane „Satyrikonas“.
Senekos Vyresniojo knyga Declamationes su jo asmeniškais atsiminimais padeda suvokti anų laikų gyvenimą, literatūrinę veiklą ir yra reikšminga retorikos istorijai.
Kas yra deklamacijos?
Deklamacijos – tai užduota tema sukurtos kalbos, praktikuojamos kaip mokymo priemonė retorių mokyklose ir kaip viešo literatūrinio pasirodymo forma. Deklamacijų rūšys: svazorijos (deliberatyvinės, patariamojo pobūdžio kalbos) ir kontraversijos (teismo kalbos).
Deklamacijos išpopuliarėjo valdant Augustui. Retorikos mokytojai rengdavo varžybas, kurios skatino iškalbos įmantrumą ir rafinuotumą, įtakojo „naujojo stiliaus“ atsiradimą. „Naujasis stilius“ – minčių raiška sentencijomis, trumpais, glaustais sakiniais, primenančiais kasdienę kalbą. Pats Seneka niekada nedėstė retorikos, bet surinko daugybę deklamacijų, pasakytų realių jo gyvenamo laikotarpio žmonių, pridėdamas savo įvadą ir paaiškinimus (Oratorum et rhetorum sententiae, divisiones, colores).
