M. Foucault Flashcards
aplink kokią sąvoką sukosi Foucault darbas?
Diskursą
kas rūpi Foucault?
Jam rūpėjo diskurse įkūnytos žinijos pobūdis. Siekia ne ieškoti atitikmenų tikrovėj, o atskleisti prielaidas ir nubrėžti diskursų žemėlapį.
Kaip Foucault suprato gelmę? Ką tai reiškia
Archeologiškai.
Neatsitiktinai pasirinktas archeologijos terminas. Nes jai svarbu atpažinti ir ištirti individualius objektus, fragmentus ir pagal juos atpažinti, atkurti prasmių visumą, kuriai šie objektai priklausė. Taigi, stengiasi atkurti žmonių gyvenseną ir elgseną.
Foucault rūpėjo ne tiek paskiri radiniai, o sluoksniai (archeologijoje – stratifikacija). Kas kokiam gylyje yra. O tai sudaro kultūrinę gelmę. Tai Foucault ir rūpi stratifikaciją. Jis gana netikėtai pasirinkdavo tiriamas sritis.
Kuo svarbi Foucault knyga “Beprotybės istorija”
Foucault suabejoja beprotybe kaip psichine liga
ir teigė, kad beprotybė nėra universalus biologijos faktas, bet mąstysenos (diskursų), kurie atitinka kultūrines, socialines praktikas. Nėra objektyvi kategorija psichinis nestabilumas. Klasifikacijos padaro žmones tokiais, o ne paaiškina. O beprotybė yra kvalifikuojama vienaip ar kitaip.
Psichiatrinis požiūris yra kultūrinis dalykas, istoriškai atsiradęs ir jis padaro beprotį psichiniu ligoniu, bet ne visur ir ne visada bepročiai taip suvokiami, dėl to reikia grįžti ir rekonstruoti kada ir kur taip nutiko.
Kito apmąstymas Foucault darbuose
Jis domėjosi visokiais nukrypimais ir siekė sukurti tokią erdvę, kurioje būtų galima apie tas kitybes mąstyti.
beprotis renesanse
Bepročiai nebuvo izoliuojami, o kai miesto durnius pasidarydavo nebepakeliamas – liepdavo išeiti iš miesto, ar sumokėdavo kokiems pirkliams, piligrimams, kad pasiimtų kartu. Tai čia ankstyvasis Renesansas – išvarymas. Ir ši elgsena su bepročiais skiriasi nuo to kaip buvo elgiamasi su raupsuotaisiais. Nes jie va buvo uždaromi ir izoliuojami. Nebuvo visai izoliuoti, nes savivaldybė jų neišlaikydavo ir jie valgydavo iš išmaldos (kaip ir kaliniai). Išliko keista beprotybės sąsaja su Dievu – Dievo piršto paliestas žmogus ir ta beprotybė turėjo savyje mįslę, kažkokią paslaptingą reikšmę ir jų dėl to neuždarydavo, o išvarydavo. Ir beprotis buvo laikomas savitos tiesos reiškėjas ir visuomenės kritikas. Išmintingas kvailys pasako tai, ką žmonės normalūs slepia. Renesanso laikais beprotybė turi savo tiesą, ir pats protas neįmanomas be trupučio beprotybės
beprotis apšvietoje
Šioj epochoj netenka beprotybė universalios reikšmės – nebeklausiama ar beprotis teisus ar ne, nes protas neturi santykio su beprotybe. Nėra kalbos apie mįslinga Dievišką įkvėpimą, o suvokiama kaip nuokrypis. Beprotis pašalinamas iš žmogiškumo srities ir pasidaro ir proto ir moralės požiūriu svetimas. Ir šitame amžiuje bepročiai jau yra uždaromi. Iš bepročio atimamas balsas, jie nežmogiškos būtybės tampa kitų akyse. Šaltas dušas (kibiras) ir tramdomi marškiniai. Ir uždarymas nėra medicina (kaip ir išvarymas aišku). Jie uždaromi, represuojami ir jie yra atsakingi už savo moralinį nuopuolį, o baudimas tikslas – atkurti moralumą ir sugrąžinti į žmonių pasaulį. Ir manoma, kad jie tingi dirbti. O dirbantis žmogus yra moralus/racionalus žmogus. Beprotis yra tas, kuris atsisako darbo etikos.
beprotis dabartyje
XIXa. Susiformuoja dabarčiai būdinga beprotybės – kaip psichinės ligos samprata. Bepročiai atskiriami nuo nusikaltėlių ir vietoj represijų atsiranda stebėjimas ir sprendimas specialistų. Beprotnamis tampa tyrinėjimo, terapijos vieta, gydymas. Tai tampa gydymo įstaiga. Stebinti svarbu pasidaro normos sąvoka, nes psichiatras sprendžia apie normalumą. Beprotybė normalizuojama.
Ką turi išsiaiškinti genealoginis požiūris?
Genealoginis požiūris turi išaiškinti kaip diskursai keičiasi susiejant su socialinių jėgos galių pokyčiais. Naudojamasi diskursais kaip galios priemone.
Kuo Foucault tradicinių politikos filosofijos svarstymų kontekste yra originalus?
Foucault tradicinių svarstymų atžvilgiu originalus – atkreipia ne į politinės filosofijos centralizuotos galios, politinės valdžios pavidalus, bet jam rūpėjo socialinės praktikos, kurios pasklidusios visoje visuomenės apimtyje. Jis išskyrė visuomenės gyvenimo plotmę, kur nėra nieko kito, kaip tik daugybės galių susidūrimai.
Jėgos (trilypis, jėga, galia, valdžia) mikrofizika
Kapiliarinio pobūdžio. Įsiskverbia į kiekvieną visuomenės gyvenimo vietą, kiekvieną aspektą ir veikia ne centraliai.
Ji fragmentiška, konfliktiška, prieštaringa, mikrogalia pasiskirsto visur kur ir dėl to analizėje atsiveria labai platūs laukai
Galios paplitimas
Kai pradėjo traktuot galią kaip pasklidusią visuomenėj, pasirodo, kad galia ne tik represuoja, ji yra ir pozityvi ir ji grindžia bet kokius socialinius santykius, nuo tarpasmeninių iki konstitucinių
nusikaltimo suvokimas absoliutizme. bausmės.
Čia aptinka nusikaltimas ne visiškai atskirtas nuo šventvagystės ir laikoma, kad valdovo kūnas yra šventas dėl to valdovo nužudymas – baisiausias nusikaltimas ir šventvagystė ir bausmės už tai kraunamos viena ant kitos vis baisesnės, kad kuo daugiau kančių patirtų. Bet visi kiti nusikaltimai irgi valdovo įžeidimas.
Valdovo valdžia brutali, ji baudžia, fiziškai kankina, luošina ir nužudo. Absoliutizmui būdingas viešos egzekucijos spektaklis, pilnas simbolių.
Tai reginys, tai spektaklis, nes yra pakyla, yra žiūrovai. Tie kankinimai yra vieši ir tai kelia gėdą.
apšvietos bausmės suvokimas
-XVIIIa. Įvyksta reforma baudžiamosios sistemos ir bausmė labai pasikeičia, ji pasidaro ne vieša, inscenizuota, bet ji racionali ir uždara. Spektaklį keičia įkalinimas. Apšvietos baudžiamosios sistemos pagrindas yra nusikaltimo ir bausmės atitikimas. Jeigu nusižengi, nubaudžiamas ir atlieki bausmę, tada esi nekaltas. Nusikaltėlis turi teisę į bausmę. Ir atlikus bausmė – kaltė dingsta – atsiskaityta.
XIX, XXa. bausmės suvokimas
Kūnas uždaromas kalėjimo kameroje ir veikimas yra susijęs su stebėjimo technologija. Valdžia-galia-jėga yra optinė, ji sutampa su rega. Kas ką stebi, tas tą valdo.
