Jacques Lacan. Flashcards
Lacano psichoanalizės santykis su kalba
Avangardinę kalbinę raišką naudojo. Tai nebuvo dekoracija teksto, susiję su Lacano darbo esme. Automatinio rašymo mintis buvo susijusi su psichoanalize, ir siurrealistai ja (psichoanalize) remdamiesi plėtojo savo techniką. Prielaida, kad rašo pasąmonė.
Lacanas pradėjo spausdintis siurrealistų žurnale. Psichoanalizė, jis manė, kad turi praktikuoti poezijos priemones. Vidiniai rimai, žodžio žaismas, visa tai artima pasąmonės kalbai.
Jo psichoanalizė kartais vadinama kalbine, nes jis atkreipė dėmesį į kalbos reikšmę pasąmonėj ir manė, kad pasąmonė yra kalbiška
Gali išgydyti žodžiu.
Simptomas galutinai išnarpliojamas nagrinėjant kalbą
tapatybės tapimo trys etapai, egzistencijos trys plotmės
Įsivaizduojamybė, simbolinė plotmė, tikrovės plotmė
įsivaizduojamybė
Būdinga iki kalbiniam asmens raidos etapui. Šitame etape kūdikis trokšta susilieti su tuo, ką jis suvokia kaip Kitą. Jis trokšta susilieti su motina. Gyvybiškai priklauso visiškai nuo motinos. Kūdikis nekoordinuoja judesių, nesugeba valdyt savo kūno ir nesuvokia jo kaip visumos. Tai savarankiškų dalių visuma. Dar nėra aš.
veidrodžio stadija ir susvetimėjimo dialektika
Aš save suvokiu kaip aš. Tai tapatinimasis su savimi ir tapatybė įgyjama per veidrodinį atvaizdą.
Subjektui reikia papildo, objekto, tam kad jis taptų tai, kas jis yra. Čia pasirodo susvetimėjimo dialektika.
Veidrodžio vaidmenį atlieka ir motinos žvilgsnis, kito gestikuliacija. Kito žvilgsnyje ieškoma pritarimo, pripažinimo, kad egzistuoji, kad nesi tuščia vieta. Ši stadija išlieka, ji pasidaro klodas, registras, ir toliau tas pripažinimo siekimas išlieka kaip sluoksnis.
simbolinė stadija/plotmė
Kitą kaip kitą suvokt pradedi.
Reiškiasi kalbos plotmėje, nebe vaizdo.
Tėvas draudžia. Tėvo vardas yra teisė. Tai yra pirminis kitas, kurį vaikas sieja su įstatymu, tvarka, norma. Šie draudimai ateina per kalbą, dėl to tėvo kalba vadina viską, ką manyje sako kitas.
Simbolių plotmė yra kultūrinių normų visuma ir ją turi asmuo įsisąmoninti, kad galėtų gyventi visuomenėje. Taip jis atsiduria tarpasmeninėj situacijoj.
Čia vaikas tampa žmogišku, suvokia save pasauly ir kitus ir gauna vietą šeimos konsteliacijoje. Be veidrodinių atspindžių o per vardus. Edipo kompleksas šis yra perėjimas nuo natūralaus gyvenimo plotmės prie kultūrinės plotmės, kurioje esminiai dalykai yra įstatymai, kalba, organizacija, mainai – socialumas – buvimas su kitais.
Gali realizuoti savo asmeniškumą dalyvaudamas kalboje ir kultūroje.
tikrovės plotmė
Anapus kalbos. Dėl to, kad anapus kalbos negali būti duota patirčiai. Patirčiai duota tai, kas duota kalbiškai.
Jeigu kūdikiui pasaulis sutampa su motinos kūnu, tai atskyrimas nuo motinos kūno pasirodo kaip pusiausvyros praradimas ir reikia įveikti šitą atskirtį ir grįžt į pirminį veiksmą, o tai yra būties stoka, kurią mėginama įveikti. Tai jis vadina poreikiu. Šitas poreikis, kuris niekad negali būti patenkintas yra tikrovė. Mums reikia jos, mes geidžiam tikrovės, bet ji pasirodo kaip stoka, o ne kaip išsipildymas. Mes visą laiką esame „įstrigę“. Lieka ženklai, žodžiai per kuriuos ieškoma kaip prieiti prie tikrovės. vyksta slinkimas signifikantų grandine.
