Jean Baudrillard Flashcards
naujųjų laikų klausimas
apie netikrą būtį.
Kaip yra tai, kas netikra. Kaip duota tai, kas netikra.
simuliakras ir kitas, tinkamesnis lietuviškas žodis
Simuliakras – verčiant paraidžiui – panašybė, regimybė. O kas yra panašus – tai, kas netapatu, bet artima.
Pamėklė – būviniai, kurių statusas nelabai aiškus. (nes panašybė žodis nelabai tinka, nes neturi konotacijų, ir Sverdiolas sako, kad va rado LKŽ tinkamesnių žodžių). Fikcinė ir apgaulinga žodinė duotis – pamėklė. Ji sukelia gavėjo tikėjimą, kad atitinka tikrovę. Yra ir nežodinių pamėklių, o žmogaus darbo.
Mėklinti – suvokit, manyti, vaizduotis. Bendriausia ir svarbiausia pamėklės prasmė – vaizdinys.
simuliacija, kas tai
Pati tikrovė laikoma kuriama ir perkuriama, tai ir yra simuliacija – jos gamyba (čia šnekant plačiąja prasme).
pirmasis simuliacijos tipas
būdingas renesansui.
Simuliacija – kaip gamtos mėgdžiojimas.
simuliakrai paremti atvaizdu, imitacija ir pamėgdžiojimu.
Simuliacija tas pats kaip reprezentacija, tik Baudrillard žiūri į ją padirbinėjimo požiūriu. Pamėgdžiojimo metafizika atsiskleidžia geriausiai lipdiniais. Neturėdamas savo bruožų gipsas gauna kokią nori formą – jis hiperfleksiškas.
antrasis simuliacijos tipas
Sieja su pramonine epocha. Čia viešpatauja gamyba.
Postmarksistinė tema. Tikrovė nereprezentuojama, bet pagaminama.
Gamyba ir pagaminimas yra svarbiausia sąvoka išreikšti sąvoką su tikrovę. Aparatai nebūtinai imituoja tikras būtybes, bet pagamina
pramoninis simuliakras
materializuojama su mašinos pagalba. Dirbiniai dirbdinami buvo gaminami nuo pat žmonių atsiradimo, bet mašininė gamyba pagamina kultūros klodą, kuria žmogus remiasi.
ypatinga medžiaga siejama su antruoju simuliacijos etapu
gelžbetonis. gali įgyti įvairiausias formas. Gelžbetonis leidžia pastatyti bet ką kaip ir gipsas. O natūralios medžiagos diktuoja savo taisykles. Pvz namas gali būti tokio ilgio, kokio medis. O gelžbetonis nesiprašo jokių formų. Iš jos bet ką galima padaryti. Hiperplastiška, polimorfiška. Forma gali būti arbitrali.
Originalo ir kopijos santykio klausimas
Gamyba yra serijinė, o serijoje objektai tampa nuo vienas kito neatskiriamais simuliakrais. Gamyba ne individuali, o serijinė. Pagaminami ne batai, o modelis.
Trečias simuliacijos sluoksnis, etapas.
Hiperrealus simuliakras.
Postmodernybė – naujas istorijos tarpsnis ir čia naujas simuliacijos tipas – simuliacija pasirodo grynu pavidalu
Simuliakras įsiterpia į tikrovę. Kamera ne tik atvaizduoja įvykius, bet ir aktyviai dalyvauja, kuria ir įvykiai pateikiami taip, kad tiktų tvarką. Ir ta tikrovė kasdien gaminama masiniam žiūrovui pagal savo formatus.
Viskas kaip tiesioginė duotybė pateikiami pagal tam tikrą poetiką, ideologiją, politiką ir specifinius (televizinius) dėsnius
menas trečiajame simuliacijos etape
Menas – dirbtinumas per excelance. Paveikslas ir vaizduoja, bet kartu jis yra kažkas, kas padaryta iš medžiagos. Meninis vaizdas kuriamas dirbtinėmis priemonėmis. Atsiranda tai, kas vadinama kūrybine daiktus kuriančia vaizduotė. Menas – graži regimybė
pirminė ir antrinė patirtis trečiajame simuliacjios etape.
Medijų pateikiama patirtis yra antrinė ir tai savitos gamybos produktas, simuliakras. O mums ji pirminė, nes kitokios nepamatysim – su rečiausiomis išimtimis.
atgaminimo svarba trečiajame simuliacijos etape
Svarbiausias dalykas - atgaminimas (turima omeny televizinis), o slypi kode, kaip visi skaičiukai yra sudėlioti. Skirtumas tarp originalo ir kopijos netenka prasmės, mes pažįstam tik kopijas. Apie tikrovę ir reprezentaciją nebegalima kalbėti, nes mes visada esame reprezentacijų pasaulyje.
simuliacija kaip reprodukcija
Simuliacija pavirsta reprodukcija, ji. Niekad neišnyksta, gali būti vis atgaminama be galo.
Pavyzdžiui negyvi veikėjai, jei nei realūs nei nerealūs, jie vis atsigamina, grįžta.
Begalinis sugrįžtamumas.
simuliakro emancipacija
kai pats tampi atkartojimu.
