(6) Antroji sovietų okupacija Flashcards
Pirmieji trėmimai (1941,44)
1941 05 16 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos.
dalies Lietuvos gyventojų trėmimo operacija pradėta rengti 1941 pavasarį. 1941 06 14 rytą prasidėjusį ir 4 paras trukusį trėmimą vykdė SSRS Valstybės saugumo liaudies komisariato ir NKVD darbuotojai, milicininkai, jiems talkino vietiniai komunistai ir vadinamieji sovietiniai aktyvistai, pirmiausia komjaunuoliai.
Į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių.
1941 gyventojų trėmimai iš dalies lėmė dalies Lietuvos žmonių apsisprendimą 1944 trauktis į Vakarus arba prisidėti prie Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui.
SSRS kariuomenei 1944–1945 pradžioje vėl okupavus Lietuvą, kovos su antisovietiniu pogrindžiu bei siekiant užgniaužti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekius, 1944 pabaigoje valdžia pradėjo rengtis naujoms represijoms. Trėmimas buvo vykdomas be kaltės įrodymo teisme. 1945 į vadinamųjų antitarybinių šeimų sąrašus buvo įtrauktos 9603 šeimos (31 696 žm.); iš Lietuvos buvo ištremti 7174 (pirmiausia vokiečių šeimos ir su jomis susiję asmenys, vokiečių kalbos mokytojai, dėstytojai, protestantai), nuo 1946 pradžios iki 1948 05 – 12 304 gyventojai.
Pirmasis masinis trėmimas
Pradėjus prievartinę kolektyvizaciją, nuo 1948 trėmimai buvo organizuojami remiantis pagrindine nuostata – likviduoti buožiją kaip klasę (t. y. ištremti pasiturinčius valstiečius), nors 1948 05 ir 1949 03 trėmimai oficialiai buvo nukreipti prieš surastų arba žuvusių partizanų, besislapstančiųjų ir nuteistųjų šeimas, pasipriešinimo rėmėjus. Per 1948 05 22–23 trėmimo operaciją Vesna buvo sugaudyti ir ištremti 40 002 žm. (planuota 48 000; nesurinkus į sąrašus įtrauktų šeimų buvo tremiamos saugumiečių ir kolaborantų parinktos).
Antrasis masinis trėmimas
Per 1949 03 25–28 trėmimo operaciją Priboj (dalyvavo apie 13 800 Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų darbuotojų, karininkų ir kareivių, apie 7200 stribų) ištremtas 28 981 žmogus. Apie 14 000 į tremiamųjų sąrašus įtrauktų žmonių slapstydamiesi trėmimo išvengė, apie 3000 jų sugaudyta ir ištremta vėliau
Trečiasis masinis trėmimas
1951 10 02–03 per trėmimo operaciją Osen (dalyvavo 15 088 saugumo darbuotojai, karininkai, kareiviai, milicininkai, stribai, apie 8000 sovietinių aktyvistų) buvo ištremta 16 150 žm., iš jų 5278 vaikai. 1948–51 didžiausi trėmimai įvykdyti vadovaujantis SSRS vyriausybės nutarimais. Juos detalizavo Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas
Tremtis
Buvo ištremta daugiau kaip 132 000. 1945 pasibaigus SSRS–Vokietijos karui, buvo tremiami vien lietuviai arba su jais susiję asmenys. Daugiau kaip 70 % jų buvo moterys ir vaika. Nemažai tremiamų žuvo per trėmimo akcijas (buvo nušauti bėgantys), daug vaikų, senyvo amžiaus žmonių mirė nuo ligų vežami gyvuliniais vagonais antisanitarinėmis sąlygomis, dėl maisto trūkumo. Daug mirė nuo nepakeliamo darbo.
Po 1956 dauguma lietuvių tremtinių iš tremties vietų buvo paleista, paskutiniai – 1963Grįžusieji ir jų vaikai ilgą laiką sovietinės valdžios buvo diskriminuojami – neregistruojami, nepriimami į darbą, neleidžiama mokytis, apsigyventi ankstesnėse vietose.
Partizanai
Kovotojų gretose buvo mokytojų, gimnazistų, karininkų, net kunigų, bet daugiausiai – valstiečių. Valdžios atstovai stebėjosi, kad su „darbo žmonių valdžia“ kovoja tiek daug „vargingųjų valstiečių“.
Partizanų sąjūdžio pradžioje 1945 m. jo dalyviai gyveno didelėmis grupėmis, po 100 ir daugiau miško stovyklose. Saugumui išsiaiškinus stovyklavietes jie buvo priversti keisti kovos taktiką.
Tuo pat metu valdžia kvietė besislapstančius ar tapusius partizanais legalizuotis. Tokie žmonės vėliau valdžios buvo persekiojami, ištremiami arba nuteisiami, verčiami bendradarbiauti.
Lietuvos partizanų taktika – smogti netikėtus smūgius, susidoroti su išdavikais, valdžios pareigūnais, o paskui pasislėpti. Po kiekvieno išpuolio miško brolius persekiodavo didelės pajėgos su šunimis. Nuo mirties gelbėjo tik slėptuvės.
Pagrindiniu kovos junginiu tapo nedideli 5-15 vyrų būriai. Būrys turėdavo vieną ar kelis bunkerius.
Būriai per legaliai gyvenusius žmones palaikydavo ryšius tarpusavyje ir su aukštesne vadovybe. Stambiausias partizaninio sąjūdžio struktūrinis vienetas buvo apygarda1944-1949 m. susikūrė Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių apygardos. Apygardų vadai koordinavo partizanų veiksmus dideliuose plotuose. Apygardų vadai palaikė tarpusavio ryšius, keitėsi informacija, patirtimi. Intensyvius ryšius tarp apygardų palaikyti buvo sunku ir pavojinga dėl aktyvios MGB veiklos. Didžiausių nuostolių partizanai patirdavo, kai saugumui pavykdavo perimti ryšius.
Partizanų pasipriešinimas
Sukilimo tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1944 07 26 SSRS karinė valdžia paskelbė Lietuvos vyrų mobilizaciją į SSRS kariuomenęIš numatytų (25 000) šauktinių registruotis atvyko tik apie 5000
Jie trukdė sovietizacijai, sovietų valdžios įsigalėjimui kaime, kolūkių kūrimui, susidorodavo su valdžios atstovais ir jų talkininkais, stengdavosi sužlugdyti rinkimus, rengė pasalas stribams ir kareiviams. Iki 1946 m. buvo laukiama Taikos konferencijos, kuri būtų atkūrusi Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau buvo laukiama karo. Su karu buvo siejamos didžiausios valstybės atkūrimo viltys. Pirmaisiais pokario metais partizanai, palaikomi ir aprūpinami vietos žmonių, buvo padėties kaimo vietovėse šeimininkai, ypač naktį.Stambesni junginiai nedideliais tiražais leido knygeles, laikraščius, kuriuose skelbė žinias iš Lietuvos ir pasaulio, aiškino gyventojams valdžios politiką, rašė apie savo kovą.
Partizanų nuslopinimas
Pralaimėjimo priežastys:
SSRS jėgos persvara (NKVD, stribai);
kolūkių sukūrimas (maisto trūkumas);
išdavystės.
Partizanai žūdavo kas dieną. Net ir sužeidimas reiškė mirtį, nes miške, slapstantis bunkeriuose, be medikų pagalbos, trūkstant vaistų išgyventi buvo beveik neįmanoma. Okupantai įgijo patirties, o partizanams dažnai trūko net šaudmenų. Sukūrus kolūkius nuskurdo gyventojai, todėl vis sunkiau buvo apsirūpinti maistu. Kasmetiniai trėmimai ir areštai praretino partizanų rėmėjų gretas. Žmonės liovėsi tikėję kovos sėkme, troško ramybės. O tie, kas palaikė bent menkiausius ryšius su partizanais, ramybės neturėjo. MGB lengviau užverbuodavo agentus. bijodami kankinimų ir nenorėdami tapti kovos draugų išdavikais partizanai stengdavosi gyvi nepasiduoti, o apsupti, neturėdami kitos išeities susisprogdindavo ar nusišaudavo. 1950-1953 m. ginkluotos kovos sąjūdis pamažu išblėso, nors paskiri kovotojai ir net vadai, neturėdami išeities, slapstėsi. Apie 2 tūkst. kovotojų ir apie 16tūkst. rėmėjų buvo suimti ir nuteisti mirties arba kitomis, dažniausiai 25 metų laisvės atėmimo, bausmėmis.
Vasario 2-22 dienų partizanų vadų suvažiavimas
Suvažiavimas paskelbė apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio įkūrimą, priėmė politinę deklaraciją (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija), apsvarstė daugiau kaip 20 Lietuvos valstybingumo atkūrimo, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizavimo ir taktikos klausimų. Nuspręsta Sąjūdžio šūkiu paskelbti: Atiduok Tėvynei, ką privalai!
Po partizanų vadų suvažiavimo ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karinė struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – SSRS. Vėliau (apie 1950) dėl intensyvių puolimų prieš partizanus pasipriešinimo judėjimas buvo beveik nuslopintas.
LLKS
Lietuvõs láisvės kovõs sjūdisLietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui karinė politinė organizacija. Telkė visas pasipriešinimo pajėgas – partizanus ir neginkluotą pogrindį. Įkurtas 1949 02 02–22 visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, įvykusiame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje Mėnaičių kaime (Radviliškio vlsč.). LLKS politinė programa buvo išdėstyta 1949 02 16 priimtoje deklaracijoje. Taryba sovietiniu reokupaciniu laikotarpiu (1944–90) laikoma aukščiausiu politiniu organu, Lietuvos vyriausybe pogrindyje, vadovaujančia politinio ir karinio išlaisvinimo kovai. LLKS prezidiumas buvo įpareigotas, susidarius sąlygoms, vadovauti lietuvių tautos sukilimui, o atkūrus nepriklausomybę, kol bus išrinktas Seimas ir Prezidentas, – sudaryti laikinąją vyriausybę. Svarstant taktiką nutarta neplėsti partizanų organizacijos eiliniais nariais, o išlaikyti gerai organizuotų stiprių štabų sistemą. J. Žemaitis 1949 02 23 LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmuoju pavaduotoju paskyrė A. Ramanauską, antruoju – J. Šibailą, trečiuoju – L. Grigonį. Nekoordinuoti veiksmai rodo, kad tuo metu beveik neveikė ryšių sistema ir LLKS vadovybė buvo beveik neveikli. LLKS nustojo gyvuoti pasibaigus partizanų kovoms (1953–54).
Sovietizacija
LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, valdęs 1944-1974 m. vienpartinė sistema;
žiniasklaida, švietimas, mokslas ir kultūra atsidūrė sovietinės valdžios rankose – visiška jų kontrolė; atkurta švietimo sistema, Lietuvos mokslų akademija, daugėja mokyklų, pramonės įmonių;
ateizmas, represijos prieš bažnyčią; nuo 1944 m. skelbiama mobilizacija į Raudonąją armiją, besislapstančius persekioja NKVD; pramonė atkurta gana greitai, pradėtos statyti naujos įmonės, tačiau buvo atsižvelgiama į bendrus Sovietų Sąjungos ūkio plėtros uždavinius; 1947 m. prasidėjo kolektyvizacijaMasinė kolektyvizacija vyko 1949-1950 m.; bendras darbas skatino girtuoklystę. Į GULAG’o lagerius išvežta 142 tūkst. asmenų, 945-1953 m. masiškai tremti gyventojai. Trėmimus vykdė MGB, NKVD, NKGB, stribai. 1948 m. gegužę Priežastis – kurti kolūkius; 1949 m. kovą Priežastis – paspartinti kolektyvizaciją; 1951 m. spalįPriežastis – tremti kolūkiečius
Partizaninio pasipriešinimo priežastys
priešiškumas brukamai tvarkai, antikomunistinės nuotaikos, valdžios vykdomas teroras;
siekimas parodyti Vakarams, jog Lietuva nenori būti Sovietų Sąjungoje; pasipriešinti dabar, nes 1940 m. okupacijai nebuvo pasipriešinta;
viltis po karo vyksiančioje konferencijoje atkurti nepriklausomybę, 1941 m. pasirašyta Atlanto chartija;
noras išvengti 1944 m. mobilizacijos;
1940 – 1941 m. sovietizacijos patirtis;
Pirmas partizaninio pasipriešinimo etapas
pasipriešinimo organizacijų kūrimas (1944 liepa – 1946 gegužė)
aktyvioji rezistencija – nevengė atvirų kautynių su dideliais sovietų kariuomenės daliniais, puldinėjo miestelius, nesislapstydami judėjo keliais, dažnai apsistodavo kaimuose, blokuodavo kelius, išstatydavo sargybos postus; veikė kone visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus; kapituliavus Vokietijai, pasibaigus karui didelė dalis partizanų legalizavosi; šiuo etapu partizanų buvo daugiausia (1945 m. pavasarį jas sudarė apie 30 tūkst. vyrų.), jie nebuvo gerai organizuoti.
Antrasis partizaninio pasipriešinimo etapas
apygardų veikla (1946 vasara – 1948 lapkritis)
dėl aukų ir slopinamo partizanų rėmimo (trėmimų) pereita į pasyviąją rezistenciją. pasikeitė taktika – būriai maži, kad būtų sunkiau susekti, pasipriešinimui vadovavo vadai;
kovos būriai veikė atsargiau, pradėta vengti didelių mūšių, daugiausia rengtos pasalos, naikinti sovietiniai pareigūnai, šnipai ir išdavikai, kurių vis daugėjo;
partizanų skaičius sumažėjo iki kelių tūkstančių; likusieji partizanai buvo ginkluoti, dauguma vilkėjo karines uniformas;
raginama boikotuoti rinkimus ir SSRS primestą valią; pradėta platinti partizanų propaganda, suklestėjo spaudos leidyba;
sovietinė valdžia bando infiltruoti agentus smogikus, mėgino patekti į partizanų aplinką ir kuriamą vyriausiąją rezistencijos vadovybę;
aktyviausias sovietų valdžios užverbuotas agentas buvo Vilniaus universiteto dėstytojas Juozas Markulis-Erelis. 1946 m. vasarą pirmasis Lietuvos partizanų vadų susirinkimas; kuriamos struktūros: apygardos, rinktinės, tėvonijos, grupės; ieško ryšių su išeiviais:
Trečiasis partizaninio pasipriešinimo etapas
(1949-1953) ginkluotos kovos laikotarpis, kariškai organizuotas, stengtasi palaikyti ryšius su užsieniu. 1949 m. vasario 2–22 d. įvyko pirmasis ir paskutinis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. mažino narių skaičių, jėgos seko, blėso viltys sulaukti Vakarų pagalbos, stiprėjo komunistų valdžia;Trečiasis etapas baigėsi, kai buvo sunaikinti paskutiniai partizanų apygardų štabai, suimtas vyriausiasis partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas (sulaikytas 1953 gegužės 30)
