(1) Europa ir JAV tarp dviejų pasaulinių karų Flashcards
Kokie žmonės palaikė bolševikus ir kodėl?
Pirma, vokiečiai. Jeigu Rusija atsitraukia nuo karo, jiems lieka mažiau priešų.
Antra, rusų kariai. Jie daugiau kariauti nebenorėjo, todėl žadamas pasitraukimas iš karo jiems patiko.
Trečia, tautos, buvusios Rusijos imperijos sudėty. Bolševikai joms žadėjo nepriklausomybę.
Naujoji ekonomikos politika
Streikavo darbininkai, buvo badas.
Sovietų Rusijos ir SSRS ekonomikos politika, vykdyta 1921–29.
Kaimą itin alinęs maisto atsargų nusavinimas buvo pakeistas mokesčiu maisto produktais, valstiečiams leista laisvai prekiauti atliekamais žemės ūkio produktais, nuomoti žemę, naudoti samdomąją jėgą. Leista pramonės įmonių privati nuosavybė ir smulkusis verslas. Atgaivinta rinkos ekonomika. Sumokėjus mokesčius, pasilikti pelną.
Pagrindinės ekonomikos įmonės, transportas, užsienio prekyba liko valstybės nuosavybe. Dėl Naujosios ekonominės politikos SSRS ūkis netrukus iš esmės buvo atkurtas (1927 šalies pramonė ir žemės ūkis maždaug pasiekė 1913 lygį).
1927–28 žiemą miestuose ėmė trūkti maisto produktų – valstiečiai nebuvo suinteresuoti pardavinėti savo produkcijos (nepavyko įgyvendinti vieno NEP tikslų – sustiprinti darbininkų ir valstiečių sąjungą). 1929 Naujoji ekonominė politika buvo nutraukta ir pradėta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija.
Kaip buvo praplėsta komunistinė Rusija? Kaip susidarė Sovietų Sąjunga?
Įvairių šalių vietos komunistai nuversdavo valdžią, tada paprašydavo Sovietų Rusijos pagalbos, kuri visada atsiųsdavo savo kariuomenę.
Taip bolševikai prisijungė Armėniją, Azerbaidžaną, Gruziją, Baltarusiją ir Ukrainą.
1922 m. jos visos buvo sujungtos į Sovietų Sąjungą.
Kas buvo aukščiausias valdžios organas SSRS? Kas buvo vykdomoji valdžia?
- SSRS suvažiavimas
- Liaudies komisarų taryba
Stalinizmo bruožai
Stalinizmui kaip politiniam režimui būdinga režimo vadovo diktatūra (despotizmas), diktatoriaus kultas ir vienpartinė sistema, kai partinė biurokratija, suaugusi ir persidengianti su valstybine biurokratija, vadovauja visam valstybės ir visuomenės gyvenimui, ekonomikai pagal partijos vadovo (diktatoriaus) nurodymus, kurio mintys laikomos vienintele teisinga ir neklystančia ideologija. Diktatorius inicijuoja jo tiesiogiai kontroliuojamų saugumo struktūrų vykdomas plataus masto represijas ir terorą prieš tikrus, galimus ir tariamus opozicionierius partijoje ir visuomenėje.
Totalinis nekvestionuojamai deklaruojamų (ideologijoje, propagandoje, konstitucijoje ir kitur) dalykų atotrūkis nuo to, kas yra realybėje, nuolatinis sistemingas manipuliavimas informacija, istorijos perrašinėjimas (falsifikavimas), totalinė ideologinė visuomenės kontrolė (vadinamoji totalitarinė ideokratija).
Prioritetas teikiamas sunkiosios ir karinės pramonės plėtotei. Intensyvi agrarinio pobūdžio šalies socialistinė industrializacija, brutali prievartinė, milijonus žmonių gyvybių kainavusi žemės ūkio kolektyvizacija ir plataus masto neapmokamos darbo jėgos eksploatacija (GULAG).
Vado kultas. Stalinas buvo vadinamas „šių laikų Leninu”, „tautų tėvu”, jo garbinimas buvo pasiekęs religines aukštumas.
Kas yra industrializacija?
- 1928-1940 m. SSRS laikotarpis, kai buvo sukurta sunkioji ir karinė pramonė;
- socialinis-ekonominis procesas, kuriam būdingas stambiosios mašininės gamybos plėtojimas
Socialistinė industrializacija planinės ekonomikos sąlygomis įgyvendinta centralizuotai kaip valstybės ekonominės politikos vienas pagrindinių tikslų siekiant panaikinti ekonominį ir technologinį atsilikimą nuo Vakarų valstybių, sustiprinti socialistinių šalių karinį potencialą ir ekonominį nepriklausomumą nuo užsienio prekybos su kapitalistinėmis valstybėmis.
Buvo pastatyta ir pradėjo veikti daugiau kaip 9000 didelių pramonės įmonių, sukurtos visiškai naujos pramonės šakos (traktorių, automobilių, lėktuvų, staklių gamybos ir kitos), baigta šalies elektrifikacija. Smulkiaprekė gamyba (žemės ūkio, amatinė) visos šalies mastu pertvarkyta į stambesnę likviduojant paskutinius individualaus verslo likučius.
Socialistinė industrializacija vykdyta žemės ūkio sąskaita (žemės ūkis dėl kolektyvizacijos patyrė didelį ekonominį nuosmukį), eksportuojant medieną, naftą, kitus gamtinius išteklius, grūdus ir už gautas lėšas užsienyje perkant techniką, griežtinant darbo discipliną ir skatinant darbuotojų entuziazmą, įtraukiant į darbą pramonėje daugiau moterų, naudojant priverčiamąjį kalinių darbą, didinant mokesčius ir imant daugiau valstybinių paskolų iš gyventojų.
Kokie buvo industrializacijos padariniai?
Socialistinė industrializacija paskatino sparčią urbanizaciją kaimo gyventojams persikeliant į miestus dirbti pramonės įmonėse.
Didinant pramonės produkcijos kiekį jos kokybė dažniausiai būdavo prastesnė nei Vakarų šalyse.
Dėl to, kad plėtojant sunkiąją pramonę plataus vartojimo prekių gamyba nuolat nuo jos atsiliko, daugumos socialistinių šalių gyvenimo lygis buvo žemas iki pat socializmo sistemos žlugimo 20 a. pabaigoje.
Ekonominis atsilikimas iš dalies įveiktas; sukurtos naujos pramonės šakos, išaugo karo pramonė; pakito gyventojų socialinė sudėtis, padaugėjo miesto gyventojų; likviduotas nedarbas, tačiau pragyvenimo lygis ėmė smukti.
Kas yra kolektyvizacija?
Prievartinis žemės ir kito turto atėmimas iš valstiečių ir jų suvarymas į didelius ūkius (kolūkius ir tarybinius ūkius) SSRS 1929-1932 m.
Sudarė du etapai: buožių likvidavimas (ginkluoti būriai nusavindavo grūdus, gyvulius, „buožės” buvo tremiami) ir kolūkių kūrimas (valstiečiai prievarta verčiami stoti į kolūkius).
Valdžia ėmė valstiečius priešinti – pranešęs apie kaimyno slepiamus grūdus 25 % jų gaudavo sau.
Rezultatai: žemės ūkis buvo sužlugdytas; grūdų augimo rajonuose kilo badas; daug valstiečių ištremta į Sibirą, uždaryta lageriuose, sušaudyta; naikinami vienkiemiai; padidėjo kaimo žmonių diskriminacija.
Kuo skiriasi autoritarizmas ir totalitarizmas?
1) Autoritarizmas — vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.
2) Totalitarizmas — valstybės vyriausybė ne tik nėra atsakinga savo piliečiams, bet ir visiškai pajungia savo kontrolei politinį, ūkinį, kultūrinį ir net privatų žmonių gyvenimą, be to, panaikina ribą tarp privačiųjų ir viešųjų reikalų.
Fašizmos bruožai
- valstybinė santvarka ir ideologija. Dažniausiai fašizmu vadinama Italijos ir Vokietijos valstybių santvarka XX a. 3-5 deš. Būdinga neribota vienos partijos ar vieno vado valdžia, demokratijos neigimas, masinės represijos, svetimųjų baimė;
- politinė srovė, reiškianti nacionalistinių ir agresyvių visuomenės sluoksnių interesus. Būdinga karinė ekspansija, rasinė neapykanta, diktatoriška valdymo forma. dešiniosios pakraipos autoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui.
Žymiausia ir galingiausia fašistinė organizacija tapo Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (NSDP), kurios veikla sukėlė II pasaulinį karą.
Fašizmo masinę bazę sudarė demobilizuoti frontininkai, kurie nerado vietos taikiame gyvenime, buvo nepatenkinti antraeiliu Italijos vaidmeniu po I pasaulinio karo.
Ją palaikė stambieji savininkai, darbininkai, kariškiai, bedarbiai, dvasininkija.
Finansuota karo pramonė, statyti viešbučiai, transportas, keliai, sausintos pelkės. Sumažėjo nedarbas, ekonomika auga, tačiau lėtai. Rėmė daugiavaikes šeimas, sumažėjo nusikalstamumas.
Pagerėjo santykiai su popiežiumi.
Fašizmo atsiradimas
Pirmąją fašistinę organizaciją 1919 m. Italijoje įkūrė B. Musolinis. 1922 m. jis jėga paėmė valdžią Italijoje ir įtvirtino fašistinį režimą.1921 m. fašistai pasiskelbė partija ir įkūrė Tautinę fašistų partiją. Fašistai, naudodamiesi pokario suirute, liberalios politinės sistemos krize ir potencialia komunistinės revoliucijos grėsme, sugebėjo įtikinti aristokratinį ir buržuazinį Italijos elitą, kad jie yra jėga, kuri gali garantuoti tvarką, ir gavo jo dalies paramą.
Italijos fašistai stengėsi derinti įvairių gyventojų sluoksnių socialinius interesus, per korporacijas sumodernino šalies ūkio ir socialinę struktūrą, sustiprino teisėtvarką, pagerino švietimo ir viešųjų tarnybų veiklą. Iki 4 dešimtmečio pabaigos juos rėmė dauguma italų. Tai lėmė ne tik režimo laimėjimai, bet ir propaganda
Vokietijos padėtis po Pirmojo pasaulinio karo
VEIMARO RESPUBLIKA 1918 – 1933 m.
TREČIASIS REICHAS 1933 – 1945 m.
1919 – 1924 m. ekonominis nuosmukis
1924 – 1929 m. ekonominis pakilimas
1929 – 1933 m. Didžioji ekonominė krizė (taigi, vėl nuosmukis)
1. Vokietija prarado daug kolonijų, teritorijų (Saro anglių baseiną, kolonijas – žaliavų šaltiniai)
2. Turėjo mokėti reparacijas
3. buvo apribotas jos armijos dydis, uždrausta gaminti tankus, karinius laivus ir lėktuvus
4. Vokietijos komunistai buvo nepatenkinti demokratiniu šalies valdymu
5. Dažnai besikeičianti valdžia
6. Deficitinis biudžetas, infliacija
7. Tauta nepatenkinta Versalio taikos sąlygomis (nukentėję darbininkai, kylančios socialinės problemos)
8. 1922 m. sutriko ekonomika, finansų sistema – ekonominė krizė, Vokietija nebuvo pajėgi išmokėti reparacijas Prancūzijai, tiekti anglis.
Kaip Vokietijoje į valdžią atėjo nacionalsocialistai?
1920 m. Įkurta nacionalsocialistų darbininkų partija
1923 m. nesėkmingas Alaus pučas Bavarijoje
1932 m. naujuose Reichstago rinkimuose VNSDP gavo apie 40 proc. balsų. Vyriausybėje Adolfo Hitlerio partijos narių nebuvo, taigi valdančiajai daugumai nepavyko įsitvirtinti. Parlamentas buvo paleistas. Naujuose rinkimuose VNSDP gavo 33 proc. balsų. Todėl 1933 m. sausį prezidentas P. fon Hindenburgas Hitlerį, kaip didžiausios Parlamento partijos lyderį, paskyrė Vyriausybės vadovu. A. Hitlerio atėjimą į valdžią lėmė šios priežastys:
Buvo įtvirtinta vienpartinė sistema, panaikinta Veimaro respublika
Naciai padegė Reichstagą ir apkaltino tuo komunistus
Išplėsti kanclerio ir vyriausybės įgaliojimai
Vyriausybė gavo teisę leisti įstatymus, prieštaraujančius konstitucijai
Hitleris tapo armijos vadu
Kas nacistams padėjo ateiti į valdžią?
- Stambieji pramoninkai ir verslininkai, suinteresuoti pramonės militarizmu;
- Nusivylimas demokratija ir revanšistinių nuotaikų plitimas – Versalio taikos sutarties nutarimai, kurie žemino vokiečių tautą, nes ši turėjo atsakyti už 1 pas. karo padarinius. Pažeminti vokiečiai norėjo bet kokia kaina pasiekti, kad jiems nereikėtų vykdyti Versalio taikos sutarties nutarimų, ir atsiteisti su Vakarų valstybėmis;
- Socialdemokratų bei komunistų negebėjimas susitarti tarpusavyje ir sudaryti koalicijos. Šioms partijoms Reichstage atstovavo 121 ir 100 deputatų. Jeigu jos būtų susijungusios, naciams būtų buvęs užkirstas kelias į valdžią.
- 1929-1933 m. Didžiosios ekonominės krizės padariniai (Vokietijoje 5 mln. Žmonių neteko darbo). Šaliai reikėjo naujos jėgos, galinčios nugalėti nedarbą ir kitus sunkumus. Pasinaudodamas šiais sunkumais valdžią paėmė A. Hitleris ir panaikino Veimaro respubliką;
- Aukštinama arijų tauta ir patraukli Hitlerio programa knygoje „Mano kova“, kurią jis parašė kalėjime 1923 m.;
- Milžiniška nacių propaganda. Per rinkimus naudotasi spauda, radiju. Todėl 1932 m. vykstant rinkimams A. Hitleris vokiečiams tapo savotišku šalies gelbėtoju.
Kuo pasižymėjo nacių vykdyta politika?
- Rasizmas. Žydai praranda pilietines teises;
- Cenzūra žiniasklaidoje – uždrausta nefašistinė spauda, griežtai kontroliuojamos masinės informacijos priemonės, degintos knygos;
- Nacifikuojamos mokyklos, jose kuriamos sukarintos organizacijos;
- Išspręsta nedarbo problema plėtojant karo ir kt. pramonės sritis;
- Slaptoji policija (gestapas) ir saugumo taryba (SD);
- Stiprinamas teroro aparatas
