Vidurinioji vaikystė. Psichosocialinis vystymasis. Flashcards
Viduriniosios vaikystės tarpsnio psichosocialinio vystymosi teorija -
Meistriškumas arba menkavertiškumas
Meistriškumas arba menkavertiškumas teorijos užduotis -
išsiugdyti meistriškumą, tuo pačiu išvengiant perdėto menkavertiškumo jausmo.
Jie turi išmokti
pajusti sėkmę tiek akademinę, tiek socialinę.
Jei vaikui leidžiama patirti per mažai sėkmės
susiformuos menkavertiškumo, nekompetencijos jausmas
Per didelis meistriškumas veda prie
neadaptyvios tendencijos, vadinamos “ribotu virtuoziškumu”.
Ji pastebima vaikuose
kuriuos tėvai ar mokytojai stumia į vieną sugebėjimų sritį, neleisdami vystytis platesniems interesams.
Dažnesnė blogos adaptacijos tendencija
inercija. Ji būdinga tiems, kurie kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso.
Tinkama meistriškumo ir menkavertiškumo pusiausvyra
daugiausia meistriškumo su trupučiu menkavertiškumo, kuris padėtų žmogui išlikti protingai kukliam.
Vystymosi uždaviniai (R. Havighurst, 1972):
1.Vystyti motorinius gebėjimus, reikalingus paprasčiausiems žaidimams.
2.Susidaryti visuminę nuostatą į save kaip į besivystantį organizmą.
3.Mokytis sutarti su bendraamžiais.
4.Mokytis tinkamos vyriškos ar moteriškos socialinės rolės.
5.Vystyti rašymo, skaitymo ir skaičiavimo įgūdžius.
6.Mokytis įgūdžių, padedančių prisitaikyti kasdieniniame gyvenime.
7.Ugdyti sąmoningumą, moralumą ir vertybes.
8.Pasiekti asmeninės nepriklausomybės.
9.Susikurti nuostatas į socialines grupes ir institucijas.
“Aš” vaizdas -
tai sugebėjimas matyti save besiskiriantį nuo kitų žmonių ir priskirti sau tam tikras savybes.
Aš vaizdas nuolat kinta, nes
vaikas nuolat susiduria su nauja informacija, vis daugiau galvoja apie save ir jį supantį pasaulį.
Suvokimas apie savo ir kitų žmonių fizines, intelektines ir asmenines savybes tampa
vis pilnesnis. Todėl “aš” vaizdas tampa vis tikslesnis ir sudėtingesnis. Taip pat ir kitų žmonių vaizdas.
Vertindamas save, vaikas iš pradžių apibūdina
atliekamus veiksmus, artimus žmones.
8 –11 m. vaikai, apibūdindami save, jau pabrėžia
vidines dispozicijas (charakterio bruožai ir emocinės ypatybės: sumanus, garbingas - globaliai).
“Aš” vaizdo vystymasis vyksta … kryptimis
2 kryptimis : Bendrąja ir specifine
Bendroji kryptis
kas aš esu ir kokios savybės mane skiria nuo kitų
Specifinė kryptis
koks aš esu tam tikrose srityse: fizinių savybių, socialiniuose kontaktuose, mokymosi srityse ir pan.
Vaikai lygina save
su bendraamžiais ir daro šio palyginimo išvadas: “Aš geriau moku matematiką nei Petriukas”; “Man blogiau sekasi lietuvių kalba nei Marytei”.
“Aš” vaizdas tampa
tam tikru filtru vertinant savo ir kitų socialinį elgesį.
“Aš” vaizdas ne visada
tikslus. Pirmokai linkę pervertinti savo sugebėjimus.
Pradeda įsisavinti
lyties stereotipus, tikslinasi lyčiai tinkamus asmeninio elgesio būdus.
Kadangi “aš” vaizdas tampa realistiškesnis
juo remdamasis, vaikas organizuoja ir savo elgesį.
Savęs vertinimo nestabilumas yra sąlygotas
ribotų vaiko pažintinių sugebėjimų.
Tik prasidėjus vidurinei vaikystei, vaikas pamažu pradeda skirti
besikeičiančius bruožus nuo nekintamų: Vaikas nuolat priskiria save kokiai nors kategorijai.
Jaunesni vaikai apie save galvoja konkrečiais, aiškiais, elgesį apibūdinančiais terminais.
Aš vaizdo turinys daugiausia priklauso nuo sąveikos su kitais.
Žmonių “Aš” vaizdai skiriasi todėl, kad įvertinimų šaltiniai yra skirtingi. Tėvai ir mokytojai skirtingai vertina vaikus, ir tai vaikai paima į savojo “Aš” supratimą.
8 –15 m. vaikams Aš vaizdui apibūdinti labai svarbus pasidaro bendraamžių vertinimas.
Mokyklinio amžiaus pradžioje vaiko
savęs vertinimas mažėja: iš pradžių mažas vaikas save vertina pernelyg gerai.
Vyresnis jau vertina save
realiau, atsižvelgdamas į mokytojų vertinimus ir stebėdamas kitų vaikų elgesį.
Savęs vertinimui labai svarbus
suaugusiųjų bendravimo su vaiku stilius.
Pozityvus tėvų elgesys, pagrįstas racionaliais paaiškinimais, suteikia vaikui drąsos rinktis, vertinti savo elgesį, lyginant su standartais, ir pasitikėti savo priimtais sprendimais.
Savęs vertinimą lemia
mokymosi rezultatai. Gerai besimokančių savęs vertinimas yra aukštesnis nei prastai besimokančių.
…susijęs su vaiko savęs vertinimu.
Sėkmės patyrimas
Jei vaikas patiria sėkmę tam tikroje veiklos srityje
sėkmė kelia savęs vertinimą, padidėjęs savęs vertinimas verčia vaiką toliau siekti toje srityje.
Kai kurie vaikai, nors ir turėdami
pakankamai daug pasiekimų ir sugebėjimų, nesusiformuoja teigiamo savęs vertinimo, ir atvirkščiai.
Šiame tarpsnyje vaikas pasiekia
tam tikro emocinio brandumo: įgyja emocinio lankstumo ir gebėjimo skirti bei reikšti įvairias emocijas.
Yra svarbu
išmokti laiku ir tinkamais būdais reikšti emocijas. Vaikas neturi jausti kaltės dėl to, kad reiškia emocijas.
Prasideda lyties rolių diferenciacija
pagal reiškiamas emocijas: berniukai mokomi neverkti ir nebijoti, o mergaitėms neleidžiama būti agresyviomis. Šie stereotipai neleidžia vaikams išnaudoti visų emocinės raiškos būdų.
Sumažėja (baimė ir nerimas):
materialių dalykų ir gamtos fenomenų baimių (gyvačių, šunų, žaibo, tamsos, ugnies, aukščio, lėktuvų ir pan.)
Sumažėja baimių
susijusių su asmens saugumu (susižeidimo, pykinimo).
Bet nesumažėja
antgamtinių jėgų baimių (vaiduoklių, raganų, dvasių).
Kadangi prasiplečia vaiko socialinis pasaulis, padaugėja
su socialiniais santykiais susijusių baimių (ypatingai susijusių su mokykla: kad nusivils mokytoja, blogai įvertins, nepasiseks per kontrolinį; taip pat kad tėvai atstums, kad tėvai mirs);
Mergaitės labiau bijo nei;
4 - 5 - okai labiau nei;
kaimo vaikai labiau nei.
berniukai;
6 - okai;
miesto.
Pyktį vaikas reiškia labiau
fiziniais būdais: stumdymuisi, spardymusi, mušimusi.
Išmoksta ir naujų
pykčio reiškimo būdų: verbalinės agresijos, kuri pasireiškia ginčais, keiksmais, įžeidinėjimais.
Pyktį išmoksta išreikšti
pasyviais būdais: “nedraugavimu”, smerkiančiu žvilgsniu, nepatenkinta veido išraiška.
Jaunesnieji labiau linkę išreikšti
priešišką agresiją, kuri pasižymi ketinimais sužeisti kitą žmogų. Tai susiję su vaiko kognityviniais gebėjimais, nes vaikui reikia įvertinti kito žmogaus elgesio ketinimus ir priežastis.
Nustatyta, kad agresyvūs vaikai dažniau
neutralų kitų vaikų elgesį vertina kaip priešišką ir agresyvų.
Berniukai elgiasi
agresyviau nei mergaitės
Manoma, kad agresijos formos
skiriasi: berniukai labiau demonstruoja fizinę agresiją, mergaitės –socialinę (atstūmimas, mergaičių konfliktai).
Vaikui džiaugsmą sukelia
daugybė situacijų: priimtinumo kitiems jausmas, užduoties įveikimo jausmas, smalsumo patenkinimas, naujų įgūdžių įgijimas.
Jumoro supratimas sukelia
daug džiaugsmo, todėl vaikai ypatingai mėgsta pasakoti juokus.
Kadangi meilė turi daug įvairių formų
tam, kad vaikai suprastų tas meilės formas, jie turi pasiekti tam tikrų kognityvinių gebėjimų.
Meilė prasideda nuo
prieraišumo jausmo kūdikystėje. Tėvai, kurie myli savo vaikus ir parodo jiems savo meilę, leidžia susiformuoti vaiko savęs priėmimą. Vaikas suvokia save kaip vertą švelnumo ir meilės.
Tie, kurie yra mylimi
labiau pajėgūs parodyti švelnius jausmus kitiems.
Ankstyvojoje vaikystėje meilę vaikai demonstruoja
fiziniais būdais (apsikabinimu, bučiniu).
Viduriniojoje vaikystėje
fiziniai būdai vis dar galioja, bet atsiranda ir kiti būdai (dalinimasis, kalbėjimasis).
Mažėjantis egocentrizmas leidžia vaikui
tapti jautresniu kitiems, todėl ir išreikšti savo meilę kitiems.
Myli ne tik
šeimos narius, bet ir draugus, pažįstamus, kurie jiems patinka, taip pat naminius gyvūnus
Lyties rolės diferenciacija -
nevyriška demonstruoti švelnumą.
Vis dar svarbiausia socializaciją vykdanti instancija -
šeima.
Šeimoje įsisavina
vertybes, socialines normas, elgesio modelius.
Kognityvinis išsivystymas leidžia
šeimoje naudotis rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis.
Atsiranda subtilumas bendravime -
gali kitaip išreikšti nepasitenkinimą tėvais nei tiesioginiais būdais.
Nebereikia mokyti
savarankiškumo
Reikia mažesnės
bet subtilesnės kontrolės.
Tikslas –
Išugdyti savireguliacinį elgesį:
Priminti apie galimas vaiko elgesio pasekmes kitiems žmonėms –internalizuojamos moralinės normos.
Įtraukti vaiką į šeimyninių problemų sprendimą.
Didėja bendraamžių įtaka
nes prasiplečia socialinė sfera.
Svarbiausias užsiėmimas yra
žaidimai su draugais, kovos su “priešais”, tam jie praleidžia daugiausia laiko.
Jie turi
savitą žodyną, elgesio taisykles.
Draugystės pobūdis priklauso nuo to,
kiek vaikas gali priimti kitų žmonių poziciją.
Pradžioje bendraamžių grupės yra
neformalios, be vidaus taisyklių, struktūra lanksti.
10 - 12 metų jau yra
aiškios vienos lyties grupės, su taisyklėmis, ritualais, bendra veikla.
Susidaro per trumpą laiką
rolių diferenciacija
Grupės išskirtinumo jausmas
kovos tarp grupių, priešiškumas visiems kitiems.Jei reikia bendradarbiavimo, priešiškumas mažėja.
Selman skiria 4 draugiškų santykių vystymosi stadijas”
Iki 6 metų
7 - 9 metų
9 - 12 metų
11 - 12 metų ir vyresni
Iki 6 metų
draugystė apspręsta geografinių veiksnių.
7 - 9 metų
pradeda suvokti abipusiškumą ir siejančius jausmus.
9 - 12 metų
socialinis keitimasis ir pasitikėjimas.
11 - 12 metų ir vyresni
pastovūs besitęsiantys santykiai su pasitikėjimu. Santykius gali įvertinti iš stebėtojo pozicijų.
Draugystės funkcijos:
*Įsisavina socialines sąvokas;
*Įgauna socialinius įgūdžius;
*Vysto savęs vertinimą;
*Sutvirtina grupės normas;
*Sudaro pagrindą individualiai ir grupinei konkurencijai;
*Vaikai papildo vieni kitus ir tenkina vienas kito poreikius;
*Turi vietą savęs realizavimui;
*Galimybė pasidalinti emocijomis ir aptarti gyvenimo detales.
Populiarių vaikų bruožai:
*Bendras prisitaikomumas
*Entuziazmas ir aktyvus dalyvavimas bendruose darbuose
*Sugebėjimas bendradarbiauti
*Sugebėjimai moksle ir sporte
Kadangi vaikai vis dar priklausomi nuo suaugusiųjų, pirmoji mokytoja tampa
labai svarbiu žmogumi, ne tik dėl to, kad ji atstoja tėvus daliai dienos, bet ji yra autoritetas, taip pat simbolis mokyklos, kuri teikia vaikui saugumo, stimuliacijos, pasitenkinimo.
Mokytoja daro
didelę įtaką vaiko elgesiui. Mokytoja taip pat perduoda asmenines nuostatas ir vertybes.
Sėkminga pirmoji mokytoja –
rodanti šilumą, empatiška, suprantanti, dosni įvertinimais vaiko elgesiui, pagelbstinti ir draugiška socialiniuose santykiuose.
Nesėkminga pirmoji mokytoja –
pernelyg griežtai drausminanti klasę, priklausoma, žemos savivertės, nepriimanti savęs ir kitų, sunkiai save kontroliuojanti.
Nors pagrindinė mokytojos funkcija -
ugdyti akademinius gebėjimus, tačiau mokytoja taip pat didele dalimi atsakinga už vaiko gerovę mokykloje.
