Ankstyvoji vaikystė. Psichosocialinis vystymasis Flashcards
Koks amžius priskiriamas ankstyvosios vaikystės stadijai?
2 - 6 metai
Kas vyksta pirmosios kalbos raidos stadijoje?
2 - 2,5 metai
Ilgesni, sudėtingesni išsireiškimai
Vaikas kalba ilgesnėmis prasmingomis frazėmis, jau laikomasi sintaksės taisyklių: “Padėk pieštuką ant stalo”, Telegrafinė. Žodynas išauga iki 300 400 žodžių.
Kas vyksta antrosios kalbos raidos stadijoje?
Apie 3 gyvenimo metus
Paprasti sakiniai
Sudaryta iš paprastų sakinių. Tarpusavyje jau kalbasi, bet ne visada atsako. Žodyno apimtis 1000/1100 žodžių.
Kas vyksta trečiosios kalbos raidos stadijoje?
4 - 5 metai
Sudėtingi sakiniai
Kalbama sudėtingais, taisyklingais sakiniais. Pokalbyje vaikai mintis adresuoja vieni kitiems, jų dialogai situacinio pobūdžio. Žodynas išauga nuo 1600 iki 2200 žodžių. Kalba tampa panaši į suaugusiojo. Įsisąmoninęs pagrindines kalbos taisykles.
Kokios kalbos rūšys turi įtakos kalbos vystymuisi vaikystėje?
Motiniška kalba
Autonominė kalba
Egocentrinė kalba
Motiniška kalba -
būdas, kuriuo suaugusieji kalbasi su kūdikiu. Pasižymi aukštu kalbėjimo tonu, dideliais intonacijos svyravimais, paprastu žodynu, mažybiniais ar paties vaiko “sukurtais” žodžiais, trumpais sakiniais.
Autonominė kalba -
pereinamoji stadija tarp visiško nekalbėjimo prie suaugusiųjų kalbos. Žodžių prasmė, garsinė sudėtis bei ryšiai tarp atskirų žodžių iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikas gali bendrauti tik su žmonėmis, suprantančiais jo kalbą.
Egocentrinė kalba -
vaiko kalba orientuota į save. Tai perėjimas nuo ikisocialinės prie socialinės kalbos ir normalaus bendravimo su kitais žmonėmis.
J. Bruneris teigė, kad galima skirti du kalbos komponentus:
semantinį ir sintaksinį
Visos pastovios sintaksės taisyklės
valdančios kalbą, išmokstamos 2 - 4/5 gyvenimo metais ir tuo metu mokymąsi labai veikia įgimtos ypatybės.
Sintaksės įsisąmoninimo taisyklės yra
universalios ir nebūdingos suaugusiems, todėl sunku kalbos mokymąsi aiškinti paprasta imitacija.
Vaikas gali išmokti
taisyklingai kalbėti dar prieš parinkdamas
situaciją atitinkančius žodžius.
Semantinis lygmuo vystosi
kur kas vėliau.
Anot E. Erikson ankstyvojoje vaikystėje
išgyvenamos 2 krizės:
autonomiškumo arba gėdos.
iniciatyvumo arba kaltės.
Autonomiškumas arba gėda (amžius)
1,5 - 3/4 metai
Autonomiškumas arba gėda (užduotis)
pasiekti autonomiją, minimalizuojant gėdą ir abejones.
Leidžiant vaikui tyrinėti ir manipuliuoti savo aplinka
vaikas išsiugdys autonomijos arba nepriklausomybės jausmą.
Jeigu tėvai baudžia už kiekvieną bandymą tyrinėti ir būti nepriklausomu
vaikas greitai liausis, galvodamas, kad
negali ir neturi elgtis savarankiškai.
Be gėdos susiformuos neadaptyvi tendencija -
impulsyvumas , kuris gyvenime verčia griebtis dalykų, tinkamai neįvertinus
savo galimybių.
Per daug gėdos ir abejonių veda prie
kompulsyvumo : toks asmuo jaučia, kad viskas, ką jis daro, turi būti padaryta tobulai, kad reikia aklai laikytis taisyklių ir bet kuria kaina vengti klaidų.
Tinkama pusiausvyra tarp autonomijos ir gėdos
išugdo valią arba ryžtingumą.
Iniciatyvumas arba kaltė (amžius):
3 - 4 metai iki 5 metų
Iniciatyvumas arba kaltė (užduotis)
išmokti iniciatyvos be per didelės kaltės.
Iniciatyva reiškia
pozityvią reakciją į pasaulio iššūkius, atsakomybės prisiėmimą, naujų įgūdžių išmokimą, jautimąsi svarbiu.
Tėvai gali paskatinti iniciatyvą
skatindami vaiką išbandyti savo idėjas.
Per daug iniciatyvos ir per mažai kaltės reiškia
neadaptyvią tendenciją, vadinamą kietaširdiškumu. Tokiam žmogui nesvarbu, kokiu būdu jis pasiekia savo tikslus.
Per didelė kaltė vadinama
slopinimu / susilaikymu, labiau kenkia pačiam asmeniui nei aplinkiniams.
Tinkamą pusiausvyrą rodo
valios jėga arba drąsa ir sugebėjimas veikti, nepaisant savo ribotumo suvokimo ir praeities nesėkmių.
L. Vygotsky teigė, kad trečiųjų gyvenimo metų krizės turi 4 pagrindinius požymius:
Negatyvizmas
Užsispyrimas
Atžagarumas
Savivaliavimas
Negatyvizmas -
tai vaiko elgesys priešingas tam, kurį jam siūlo suaugęs. Vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, o į suaugusio pasiūlymą. Vaiko veiklai nebeturi įtakos tiesioginis
afektas, jis elgiasi priešingai savo norui.
Užsispyrimas -
kai vaikas nori gauti tik todėl, kad jis pareikalavo. Jis griežtai laikosi savo nuomonės ar sprendimo.
Atžagarumas -
nukreiptas prieš suaugusio siūlomas elgesio normas, prieš tam tikrą elgesio būdą, kuris vyravo iki 3 metų. Vaikas siekia išlaikyti autonomiškumą ir vadovautis savo norais.
Savivaliavimas -
tai siekimas būti nepriklausomu, viską daryti pačiam.
Kiti simptomai, požymiai:
protestas, nuvertinimas, despotizmas, bet jų reikšmė antraeilė.
Visi šie simptomai išreiškia vaiko
siekimą tapti nepriklausomu.
Ankstyvaisiais asmenybes raidos periodais “Aš” vaizdo turinį sudaro
neaiškus ir neapibrėžtas savęs, kaip veiksmų ir emocijų subjekto, išgyvenimas. Tai savimonės (būtino asmenybes komponento) pradžia.
Raidos pradžioje vaikas nesuvokia
skirtumo tarp savęs ir aplinkinių objektų,
neatpažįsta savęs veidrodyje, negali
įvertinti savo ypatybių ar galimybių.
Nustatyta, kad vaikas visiškai save
atpažįsta tik sulaukęs
20 - 24 mėnesių.
Savo ypatybes vaikas įsisąmonina vėliau
negu
jos pasireiškia konkrečioje veikloje.
Iš pradžių vaikas, nesąmoningai vertindamas save
tiesiogiai reiškia aplinkinių (tėvų, kitų artimųjų) vertinimus.
Vaiko savęs vertinime skiriamas
kognityvinis ir afektyvusis komponentai.
Kognityvinis komponentas -
asmenybės išmanymas apie savo sugebėjimus, fizines ar moralines savybes.
Afektyvusis -
tai įvairiausi emociniai išgyvenimai, kuriuose atsispindi asmenybės požiūris į save, pasitenkinimo arba ne savo veiksmais, ypatybėmis, pasiektais rezultatais laipsnis.
Pradėjus save vertinti, vyrauja
afektyvusis komponentas.
Pirminis savęs vertinimas atspindi
visa apimantį pozityvų vaiko požiūrį į save, kuris formuojasi remiantis santykiais su kitais žmonėmis.
Vaikas daug anksčiau pradeda jausti
ar aplinkiniai myli jį, ar atstumia, ir tik
po to pradeda save pažinti ir analizuoti - kognityvus komponentas.
Sėkminga vaiko raida labai priklauso nuo to
ar myli jį tėvai, ar yra švelnūs, ar priešingai, vaiką kritikuoja, įžeidinėja ir yra nuolat nepatenkinti juo.
Vaikas gana anksti pradeda įsisąmoninti
kaip jis yra tėvų vertinamas ir priimamas.
Nuo tėvų vertinimo ir priėmimo priklauso
kaip jis reaguoja į aplinkos įvykius ir kokie jo santykiai su žmonėmis.
Vaikas nesąmoningai ir tiesiogiai pagauna
tėvų psichikos pasikeitimus ir reaguoja į tai savo elgesiu, sapnais.
Slogi atmosfera šeimoje, niekada neišsakomos paslaptys, neaptariamos skausmingos emocijos
netiesiogiai veikia vaiką. Jis instinktyviai užima tam tikrą poziciją tėvų būsenos atžvilgiu tyliai arba garsiai protestuoja arba nesąmoningai mėgdžioja tėvus.
Kuo blogesnė tėvų būsena, kuo mažiau jie ja rūpinasi
tuo sunkiau vaikas neša ant savo pečių neišgyventą tėvų gyvenimą ir vykdo tai, ką tėvai išstūmė į pasąmonę.
Kokie yra tėvų auklėjimo stiliai?
Demokratinis
Autoritarinis
Liberalus
Nenuoseklus
Atstumiantis
Demokratinis -
rodo daug šilumos ir meilės, vertina savo vaiką kaip atskirą asmenybę, turinčią savo teises ir galinčią nepriklausomai funkcionuoti bei atsakyti už savo veiksmus. Nustato taisykles ir jų laikosi. Diskutuoja apie elgesį ir jo pasekmes.
Leidžia vaikui pačiam pasirinkti. Daug leidžia ir daug reikalauja.
Autoritarinis -
myli savo vaiką, bet to neparodo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo šalti. Vaiką traktuoja kaip žemesnio lygio individą, už kurį tėvai neša pilną atsakomybę. Patys už vaiką viską sprendžia. Daug
reikalauja (nes jų vaikas turi būti tobulas), mažai leidžia. Vaikas yra baudžiamas, jei nesilaiko taisyklių.
Liberalus -
tėvai vaikams viską leidžia. Laikosi nuostatos, kad vaikai patys užauga, jiems pakanka tik suteikti materialinę bazę gyvenimui. Vaikai patys už save atsako. Mažai myli savo vaikus ir nesistengia apsimesti, kad myli.
Nenuoseklus -
tėvai labai savimi nepasitiki ir neturi
strategijos, kaip auklėti savo vaikus. Todėl vieną kartą labai iš vaikų reikalauja, kitą kartą viską vaikams leidžia. Vaikai nežino, ko iš tėvų laukti, ir
nesupranta, koks jų elgesys yra tinkamas.
Atstumiantis -
tėvai atvirai nesirūpina savo vaiku. Vaiko gimimas jiems yra našta. Savo vaikų nemyli ir pyksta ant jų už tai, kad jie yra. Materialine prasme vaikais rūpinasi, bet nerodo jokios šilumos bendravime, atstumia vaiką, kai jam reikia pagalbos. Dažnai vaikus baudžia, kartais net fizinėmis bausmėmis.
Žaisdamas su kitais vaikais jis įgyja
patirties, pasidaro draugiškas.
Žaidimas yra
bendravimo mokykla, nes per jį vaikas pradeda suvokti normas ir vaidmenis, gali išreikšti jausmus, pažinti pasaulį nebijodamas gąsdinančių realybėje pasekmių.
Žaidybinė veikla skatina
valingų psichinių procesų formavimąsi: stiprėja valingas dėmesys, atmintis,
lavėja kalba, vaizduotė, mąstymas.
Žaidimo trukmę nulemia amžius:
3 metų vaikas gali žaisti iki 15 min.
4 metų 40 - 50 min.
vėliau gali žaisti kelias valandas, dienas.
Vaikui augant didėja žaidimo dalyvių skaičius:
Kūdikis vienas eksperimentuoja su daiktais.
Pradėjęs vaikščioti, pradeda bendrauti su vienmečiais.
3 - 5 metų laikotarpiu į laisvus žaidimus įsitraukia 4 - 5 vaikų grupė.
Vyresnieji vaikai gali žaisti laisvus kolektyvinius žaidimus.
Pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla
Žaidimas
Žaidybinė veikla yra
simbolinio pobūdžio. Vaikas, atlikdamas vieną veiksmą, turi galvoje kitą, vartodamas vieną daiktą - turi galvoje kitą. Žaidime vaikas ne tik keičia daiktus, bet imasi vienokio ar kitokio vaidmens ir
pradeda veikti pagal pasirinktą vaidmenį.
Poreikis žaisti yra
įgimtas
Žaidimas turi
savo motyvą
D. Elkoninas skiria
žaidimo siužetą ir žaidimo turinį.
Siužetas
yra ta tikrovės sritis, kurią vaikas savo žaidime vaizduoja.
Turinys
yra tai, ką vaikas laiko svarbiausiu suaugusiųjų veikloje ir tai vaizduoja savo žaidime.
Kūdikystėje pirmieji vaiko žaidimai susiję su
motorikos lavėjimu . Vaikas judina savo rankas, kojas, lanksto jas, ima įvairius
žaisliukus ir kt.
Anksti pradedama žaisti
konstrukcinius žaidimus
Iš pradžių vaikai
greta sustato dviejų matavimų kaladėles, o vėliau pastatus stato trijų matavimų.
Sąmoningai pradeda statyti
įvairius statinius (namus, garažą ir kt.). Naudoja statybinę medžiagą, smėlį,
vandenį, molį.
Vyresnieji vaikai pradeda statyti
pagal vidinį planą, iš anksto planuoja, ką statys.
Konstrukciniai žaidimai
neatskiriamas vaidmeninių žaidimų
elementas.
Vaizduodamas kokį nors personažą vaikas turi
pasirūpinti jam būdingais atributais: vairuotojas - automobiliu, mama - baldu lėlėms.
Vaidmeniniai žaidimai rodo, kad vaikas gali
daiktui priskirti įsivaizduojamas funkcijas, kurias mato ir suvokia iš aplinkos daiktų ir reiškinių.
Vaidmeniniai žaidimai yra
siužetiniai.
Iš pradžių vaidmenį nulemia …, o vėliau
vaikui į rankas patekęs daiktas; numatytas žaidimas ir vaidmenys lemia daiktų pasirinkimą.
Siužetiniuose žaidimuose
vaikas
perpranta profesijų vaidmenis, 3 - 5 metais įsisąmonina lyties skirtumus, mokosi bendrauti.
Žaidimų rūšys:
Didaktiniai žaidimai
Žaidimai - dramatizacijos
Muzikiniai žaidimai
Judrieji žaidimai
Sportiniai žaidimai
Intelektiniai žaidimai
Didaktinius žaidimus
žaidimus parengia suaugusieji. Didaktiniai žaidimai turi numatytus lavinamuosius tikslus, aiškius uždavinius. Jie skiriami suvokimui, atminčiai, mąstymui lavinti, rašymo bei
skaitymo įgūdžių ugdymui, matematinių sąvokų bei vaizdinių formavimui.
Žaidimai - dramatizacijos
skirti pasakų sekimui, pasakų personažų kūrimui. Kuriami įvairūs teatrai: lėlių, pirštelių, šešėlių ir kt.
Muzikiniai žaidimai
žaidimai skirti muzikinės klausos, judesių lavinimui, įvairių vaidmenų (snieguolės, nykštuko) kūrimui.
Judrieji žaidimai
žaidimai skirti judesių įtvirtinimui, greičio, vikrumo, nuovokos, orientacijos erdvėje bei nuotolyje lavinimui.
Sportiniai žaidimai
žaidimai (kvadratas, krepšinis) skirti judesių lavinimui, žaidimo taisyklių laikymuisi, ugdo dėmesį, valią, suderinamumą, bendrą veiklą.
Intelektiniai žaidimai
skirti mąstymo, susikaupimo, atminties lavinimui. Tai žaidimai šaškėmis, domino, loto, mozaikos.
Taikantis prie kultūros ir formuojantis naujai autonomiškai asmenybei
vaikas susiduria su daugybe įvairių emocijų.
Tai nėra lengva užduotis
tiek mažam vaikui, tiek tėvams, modeliuojantiems šį procesą.
Vienas iš svarbiausių stresų, su kuriais vaikams reikia susidoroti -
tai baimė ir nerimas.
Baimė
tai reakcija, į sąlyginai apibrėžtus stimulus ir situacijas (šunų, žaibo baimė).
Nerimo objektas
yra labiau neapibrėžtas ir generalizuotas (pratinimas prie puoduko gali sukelti įtampą, kuriai iš principo nėra priežasties).
Nerimo ir baimės rūšys:
Nustoti mylėti
Fizinės bausmės
Paties vaiko vaizduotė
Tamsos baimė
Tėvai gali nustoti mylėti arba palikti.
Kartais tėvai kaip bausmę ima ignoruoti vaiką, kas pastarajam sukelia nerimą.
Fizinės bausmės.
Tėvai vaikams atrodo visagaliai ir jie
neįsivaizduoja, kiek tėvai sau realiai gali leisti bausdami. “Aš tau galvą nurausiu” - bereikšmis gąsdinimas.
Paties vaiko vaizduotė .
Vaikai jaudinasi dėl savo paties emocijų, peržengiančių deramą ribą, įsisąmoninimo.
Tamsos baimė -
susijusi su paties vaiko fantazija ir sapnais, o ne su realiais gyvenimo įvykiais.
Mažesni vaikai bijo
konkrečių objektų - svetimų žmonių, nematytų daiktų, garsaus triukšmo, kritimo;
5 - 6 metų vaikai bijo
įsivaizduojamų ir abstraktesnių objektų: pabaisų, plėšikų, tamsos, mirties, vienatvės, išjuokimo.
Nors baimė ir nerimas
tos emocijos, kurių žmonės stengiasi išvengti, jos yra neišvengiamos vystymuisi.
Žema šių emocijų koncentracija gali
suteikti vaikui reikalingos patirties.
Kai kurios baimės tarnauja
kaip gyvybės išsaugojimas.
Tačiau kitos baimės
trukdo žmonėms kasdieniniame gyvenime ir gali būti traktuojami kaip nukrypimas nuo normos.
Reikia:
Neišjuokti, nenaudoti jėgos ir neignoruoti. Stengtis švelniai parodyti, kad nėra ko bijoti. Sumažinti įtampą, su kuria vaikai turi susidoroti (jei atsirado įtampa, reikia vaikui leisti pailsėti sudarant jam aiškią dienotvarkę, kad jis žinotų, kas jo laukia).
Tėvai turi:
Išmokti atpažinti ir skirti vaikų emocines reakcijas.
Užtikrinti vaikams šiltą, užtikrintą emocinę aplinką, kad vaikai atgautų pasitikėjimą.
Leisti vaikams papasakoti apie tai, kaip jie jaučiasi.
Nedrausti regresinio ar amžiui netinkančio elgesio.
