M. Merleau-Ponty fenomenologija: juslinis suvokimas ir kūniška erdvė. Flashcards
Kūnas
Daugybė įvairiausių resursų slypi mūsų kūne. Sąmonė yra įkūnyta sąmonė (bet Husserliui įkūnyta sąmonė labiau apie tai, kad sąmonė veikią kūną, kūnas kaip sąlyga, kad aš esu čia. Kūnas svarbus kaip absoliutaus čia dalykas) ir sako, kad kūnas turi daugiau galių Merleau-Ponty ir pats kūnas pasirodo ne tik kaip priemonė, kuria galima pažinti pasaulį ar jį veikti, o kūnas pasirodo kaip pažįstantysis subjektas, kūnas gali pažinti tikrovę.
Kūną turime suprasti ne kaip organizmą sudarytą iš organų, bet kaip galią tam tikriems veiksmams. „mano kūnas kaip galimų veiksmų sistema. Virtualus kūnas. Mano kūnas yra ten, kur jis turi kažką padaryti.“
Mūsų kūno sankloda yra ne tik reali, bet ir virtuali.
juslinis suvokimas
Mes pasaulį suvokiame/patiriame ne tik suvokdami mentaliniais aktais, bet per veiksmą, per paprastus kūniškus veiksmus. Mūsų kūniškieji veiksmai jau turi intencionalumą ir jis nėra tik priemonė sąmonei. Dėl to Merleau-Ponty sako, kad fenomenologijos principas.
Mūsų pirminis santykis su pasauliu yra kūniškas, per kūną mes pažįstame pasaulį.
(Mes turim suprasti kūniškąjį veikimą, bet ne mechanistine funkcionalumo prasme. Ponty įtraukia prasmę čia.)
Struktūra patiriama ne stebint, sėdint viename taške, o judant. Kinestetinė patirtis.
kūniška erdvė
Jeigu norim suprasti kūną ir erdvę kurioje veikiame, turime kūną traktuoti kaip galią, kuri apibrėžiama užduoties ir situacijos. Tai galimų veiksmų sistema. Tai, ką vadinam savo kūno pastovumu (aš esu čia) bet yra ir kita pusė – objektai pasirodo kaip užduotis.
Mūsų kūnas turi būti galimybę būti patirtas kaip objektas. Nors mes per kūną patiriam kitus objektus. Mūsų patirties erdvė formuojama kūnišką sankabą su pasauliu. Mes įsitvirtiname daiktuose.
Kai mes judame, mes judame ir objektyvioje erdvėje, bet mes jos nesuvokiame kaip objektyvios.
Mano kūno schema keičiasi, ji yra dinamiška struktūra. Ir veikia ta kūno schema. Ir pavyzdžiui, kai tu eini, tai tavo kūnas yra tavo kojos.
Mūsų dėmesys veikia selektyviai. Matome tai, kas turi prasmę. Tam, kad būtų įmanoma perspektyva reikia taško, iš kurio būtų žiūrima.
Erdvės užvaldymas yra pirminė bet kokio suvokimo sąlyga.
Tiktai atlikdamas fenomenologinę redukciją ir erdvę suvokdamas, kaip ji man duota žvelgiant iš konkrečios perspektyvos, iš konkretaus mano kūniško Čia, aš galiu pastebėti kokybinius šio kontinuumo bruožus: arčiau ir toliau, apačioje ir viršuje, kairėje ir dešinėje. Tada galima teigti, jog erdvė man duota kaip manojo Čia aplinka, kaip ir laikas, patiriamas kaip manojo Dabar aplinka, kaip mano esamybės laukas
Jei klausiam kas struktūruoja mano paties gyvenamąja erdvę / kūniškąją veikimo erdvę – svarbūs abu momentai: pats kūnas kaip veikiantysis centrai ir priemonės su kuriomis kažkas atliekama. Kūnas – veiksmo projektas, kaip galia tam tikriems veiksmams
tarpkūniškumas
Mes esame tarpkūniški. Bendra jutimų sritis visai paaiškina tarpkūniškumą (pvz, kai ateina žmogus, kuris geros nuotaikos, linksmas ir tada užsikreti kito džiaugsmu). Tai pasireiškia bendroje veiklos ir darbo srityje – papildo vienas kitą (pvz šokis, bendras sporto žaidimas). Čia negalima nuspręsti, kas yra mano, kas kito, čia perimi intencijas ir papildai vienas kitą. Tarpkūniškumas drauge yra ir kalbėjimo srityje.
Ponty pasiūlo savitą intersubjektyvumo problemos sprendimą atsigręždamas į kūniškumą. Ponty tam tikra prasme kitaip išsprendžia intersubjektyvumo problemą, nei kiti filosofai. Kertinė sąvoka, kurią pasiūlo – „tarpkūniškumas“. Tarpkūniški esame ta prasme, kad mano kūnas suvokia kitą kūną ir jame atranda tai, kas pačiam yra pažįstama. Pats bendriausias intersubjektyvumo matmuo, kuriame nėra skirtumo tarp manęs ir kito yra kūniško veiksmo projekto matmuo.
Tarpkūniškumo matmenys:
1) bendra jutimų ar jausmų sfera/sritis – atjauta, užuojauta, džiaugsmas kartu [intencionalumo ir patirties spontaniškumo matmenys].
2) Veiklos ir darbo sritis, kai dirbame kažką kartu papildydami vienas kitą.
3) Kalbėjimosi sritis – kai kyla mintis kitam kalbant, pats randi sau kontrargumentų ir t.t.
Kūnas ir veiksmo projektas. Kūnas ir griebimo veiksmas
Kol nėra veiksmo projekto, tol galia neaiški. Kol nėra užduočių kūno atžvilgiu, tol nežinia ką jis gali padaryti.
Kūnas egzistuoja link tų užduočių.
Kūnas suvokia objektus ne kaip stebėtojas, bet yra griebimo veiksme, nes išnaudoja objektuose suteiktą galią. Nes jeigu imi siūlą ir adatą jau žinia, ką su jais daryti. Kūnas turi galią intencionalius saitus realizuoti.
Kūniškas judesys
Kūniškas judesys neįmanomas be laikiškos patirties struktūros. Kūnas juda atmindamas savo judesį ir numatydamas tikslą, t. y. savo būsimą padėtį. Kūnas priklauso laikui ir erdvei, bet kartu juos kuria savo judesiais
Ponty sako, kad niekad negalim suspenduoti savo kūniškos patirties, nes ji yra tai, kas įgalina bet kokį suvokimą.
