Eko-fenomenologija: atliekos ir nauji daiktų prasmės matmenys (atliekiškumas/šiukšliškumas) antropocene. Flashcards
šiukšlės ir pamatinis fenomenas
Šiukšlės gali būti kaip pamatinis fenomenas (Pagal Finką). Bet jeigu ne antropoceno epocha tai jos negalėtų tapti pamatiniu fenomenu.
Yra epochinė sąmonė. Ir tai yra antropoceno epochos pamatinis fenomenas.
Antropocenas kaip savivokos įvykis.
Globali sąmonė.
Šiukšlės ima dalyvauti žmogiškoje atsakomybėje.
šiukšlės, dviguba samprata
Viena, šiukšlės yra ribinis sąmonės fenomenas – tai, kas išnyksta iš dėmesio lauko, kita – jos yra sutinkamos kaip šiukšlės, kaip tvarką trikdantys daiktai, pasireiškiantys pakojiškumu, nediferencijuotu kiekiu, medžiagiškumu, rezistentiškumu ir akumuliatyvumu.
atliekos vs šiukšlės
Šiukšlės yra atlieka, bet ne visos atliekos yra šiukšlės. Atliekos ir šiukšlės vartojamos sinonimiškai tada, kai omenyje turima tarša. Taršios, neprižiūrimos, paliktos atliekos dažnai yra ir šiukšlės. Bet atliekų terminas yra gerokai platesnis: yra gamybinės atliekos, organinės atliekos, branduolinės atliekos, išmatos ir t. t. Atliekos yra tai, kas lieka po veiklos. Ir šia prasme atliekų terminas yra gerokai apimlesnis nei šiukšlės.
Galbūt dėl to šiuolaikiniuose ekologiniuose diskursuose, kalbančiuose apie antropogeninį poveikį planetai, vartojamas atliekų terminas, nes būtent įvairios atliekos pakeičia ekologinius procesus Žemėje. Anglų waste dar turi eikvojimo ir švaistymo prasmę, tad ekologiniuose diskursuose jis dar tinkamesnis.
Tad kodėl reikėtų kalbėti apie šiukšles, o ne apie atliekas apskritai? Šiukšlės turi „fenomenologinę“ privilegiją ekologinių diskursų kontekste dėl savo patirtinio aspekto.
Ne visos atliekos yra patiriamos. (Oro sudėties pasikeitimai, rūgštiniai lietūs)
šiukšlės pasirodo savo daiktiškumu, fiziniu kūnu. Šiukšlės kūniškai išnyksta iš veiklos lauko, o taip pat kūniškai yra sutinkamos, krinta į akis, papiktina ir šokiruoja. Tad būtent šiukšlių daiktiškumas leidžia suprasti, kaip žmogaus dirbiniai, padaryti daiktai virsta atliekomis.
kas yra šiukšlė kasdienėj sąmonėj? kaip paprastas fenomenas?
Toks šiukšlės išnykimas iš dėmesio lauko ir parankumo horizonto yra esminis dalykas. Šiukšlė yra nereikalingas daiktas ir jos patyrimas yra ne ko nors darymas su ja, bet jos išmetimas. Šiukšlė pasirodo tik trumpam, kai koks nors dirbinys identifikuojamas kaip nereikalingas daiktas ir yra išmetamas.
šiukšlės antropoceno epochoje
šiukšlės yra pamatinis antropoceno epochos fenomenas.
antropoceno epochoje iš šiukšlių negatyvumo ir buvimo horizonto paribiuose išauga pozityvi galia formuoti horizontą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šiukšlės imamos teigiamai vertinti. Jos ir toliau neigiamai vertinamos, tačiau jos tampa žmogiškojo rūpesčio dalimi, jos ima formuoti horizontą, kur kiekvienas dirbinys įgauna prasmę.
Jos suformuoja naują pamatą, verčiantį persvarstyti visus mūsų veiksmus ir pasirinkimus. Reikia dar kartą pažymėti, kad tai būtent antropoceno epochos fenomenas. Tik šioje epochoje pasidaro įmanoma ir netgi būtina didžiąją dalį dirbinių interpretuoti šiukšliškumo horizonte.
Antropoceno – „žmogaus amžiaus“ šiukšlės yra tokios gausios, kad negali būti paprasčiausiai išstumtos į paribius. Materialios liekanos – šiukšlės, įgavusios globalų mastą, tampa pamatiniu prasminį lauką organizuojančiu fenomenu.
nauja sąmonė santykyje su šiukšlėmis
bene svarbiausias pokytis santykyje su šiukšlėmis yra jų rezistentiškumo ir akumuliatyvumo suvokimas.
Naujajai sąmonei „išmečiau“ jau nėra akivaizdus, nes čia viskas interpretuojama ne šiukšlių pašalinimo / išmetimo, bet jų rezistentiškumo, akumuliatyvumo, perdirbamumo ir galimų judėjimo trajektorijų požiūriu.
antropoceno epochos savitumas – suprasti kasdienius veiksmus globalių procesų kontekste.
šiukšlės kaip savivokos kategorija
ne tiek galia keisti Žemės paviršių, kiek dar didesnio masto negalia susidoroti su savo atliekomis globaliai, tampa pagrindiniu antropoceno bruožu ir motyvu. Tokia bejėgystė skatina atsirasti naują savivoką. Kai kurios formuluotės yra radikalios.
žmonija, kaip nenumatytos savo veiksmų pasekmės, pasirodančios fiziniais planetos pokyčiais, apibrėžiama kitu principu – pagal savo materialius pėdsakus žemėje. Čia svarbiau ne tai, kad šiukšlės kaip tarša yra žmogiški artefaktai, bet tai, kad žmogus ima naujai pažinti save iš pėdsakų.
Šiukšlės ir atliekos tiesiog buvo užribyje, tik dėmesio lauko paribiuose. Antropoceno epochoje jos išeina į priekį.
šiukšlių, taršos ir eikvojimo kontekste savivokos motyvai yra ne ontologiniai, bet etiniai ir ekologiniai.
