M. Heideggerio filosofija: hermeneutinis posūkis fenomenologijoje, kalbos reikšmė, parankumo samprata, supratimo struktūra. Flashcards
Husserlis vs Heideggeris. Gyvenimas ir fenomenologija
Husserlis nereflektuoja istoriškumo, fenomenologijos priklausymo istorinei situacijai ir neatsako į klausimus apie paties mąstančiojo būtį. Santykis tarp gyvenimo ir transcendentalinio ego lieka neatsakytas. O Heideggeriui tai buvo svarbus motyvas – atkreipti dėmesį į patį gyvenimą. Mes turim apčiuopti savo gyvenimą faktiniame gyvenime. Transcendentalinis ego – teoriškai išgryninta struktūra, o gyvenimas nėra skaidrus teorinei refleksijai ir jis sako, kad viskas priklauso nuo to, ar mūsų kūrybingas gyvenimas gyvena istorinį gyvenimą.
Heideggeriui atrodo, kad ne transcendentalinio ego grynumo, o žmogaus klausimas yra pats svarbiausias.
Husserlio siekis sukurti filosofiją be prielaidų Heideggeriui atrodo kaip utopija, nes manymas, kad gali neturėti prielaidų tai yra pati didžiausia prielaida.
Kaip užčiuopti, kas yra mūsų gyvenamas gyvenimas?
Gyvenimas yra motyvuotas ir mokslas, kurio siekia Husserlis yra viena iš formų gyvenimo. O žmogus pgl Heideggerį siekia pažinimo ir žmogus yra save interpretuojanti būtybė [ens hermeneuticum]. Ir mes visada esame interpretacijų rate.
Taigi, žmogus:
1. Gali save interpretuoti
2. Turi reikmę save interpretuoti
3. Ir aptinka save visada jau interpretuotą (tiek asmenį savęs supratimą, tiek kultūrinį)
Žmogui neužtenka tik gyventi, būti - reikia interpretuoti.
interpretacija
yra laikinė struktūra (ir čia irgi gali aptikti retencijas, protencijas, pirminę impresiją tik nebenaudoja šitų sąvokų).
Žmogus egzistuoja laikiškai - jo praeitis ir ateitis yra duota. Mūsų praeitis – mūsų pačių faktiškumas (mes gimstam šaly, mūsų gimtoji kalba), bet kartu mes nebūnam faktiniai, nes mes egzistuojam užbėgdami į priekį, mes save interpretuojame ir turime rinktis kažkuo būti.
Kalbos reikšmė
Husserlis neinterpretuoja priklausomybės nuo kalbos. Heideggeris pabrėžia, kad pasaulis mums yra kalbiškai struktūruotas, kalba atveria daiktus, duoda suprasti.
Pasaulis per kalbą mums atveria fenomenus. Taigi Heideggeris siūlo kitą išeities tašką.
parankumo samprata
Heideggeris sako, kad galima įsivaizduoti pačią erdvę kaip objektų sankaupa, bet klausimas, ar erdvę suvokiame kaip objektų erdvę? Pirminis santykis su pasauliu yra ne santykis su objektais, o jis yra egzistencinis ir praktinis. Taigi galima skirti du santykius su daiktais – parankumas (readiness-to-hand) ir objektiškumas (present at hand). Gamtos mokslai tiria objektus present-at-hand lauke. Mūsų pirminis santykis su pasauliu yra praktinis. Mes susiduriame su objektais per jų parankumą. Mes suvokiame ką nors kaip ką nors (čia perima iš Husserlio). Praktinis pasaulis atsiveria kaip prasminių sąryšių tinklas. Viena prasmė nurodo į kitą ir tokiu būdu daiktai/reikmenys atsiveria savo parankumu/įrankiškumu.
Reikmuo atsiveria per nuorodas. Per vieną reikmenį atsiveria visas pasaulis. Horizontas apibrėžia profilio prasmę (Husserlis) ir tada Heideggeris (pratęsia) sako, kad turim šnekėt apie prasminių sąryšių tinklus, nes jie apibrėžia prasmę – plaktukas nurodo, kad su juo galima kalti, jis yra tam tikros veiklos lauke panaudojamas daiktas.
Pasaulis nėra duotas tiesiogiai kaip toks, jo patirti tiesiogiai negalime. Jis yra galutinis prasmių horizontas. Žmogus pasaulį supranta per reikmenis ir jam išeities taškas yra ne sintezė,o pasauliškumo apriori- pasaulis dalyvauja kaip apriori prasmių laukas.
Daiktas su savimi nešasi prasminį reikšmių/sąryšių lauką.
supratimo struktūra
Mūsų supratimas visą laiką yra formuojantis ir prievartinis, nes visada jungiam į laukus kažkokius prasminius. Bet koks supratimas yra užbėgantis į priekį supratimas. Bet koks supratimas yra motyvuotas.
Supratimas yra selektyvus. Bet koks išankstinis matymas turi išankstinį ketinimą ir išankstinį suvokimą.
Supratimas yra ir selektyvus ir prievartinis, nes visada įspraudžia į jau esamas prasmes.
Tiesa yra tikrovės apiplėšimas – supratimas gali būti apgaulingas.
Supratimo struktūra – supratimas yra užbėgantis į priekį, bet čia svarbu ne laiko tėkmė, bet prasminis horizontas, nes užbėgimas į priekį yra horizonto primetimas.
egzsitencinis erdviškumas, dasein
Heideggeris pasiūlo Dasein (štai-būtis) sąvoką [save interpretuoji per pasaulį].
Mes save suprantame per pasaulį ir būname jame išsibarstę/ištirpę.
Jis kalba apie egzistencinį erdviškumą ir laiką. Erdvė ir laikas yra atitinkamai struktūruoti.
Egzistencinis erdviškumas.
Čia transformuoja Husserlio fenomenologiją.
Autentiška ir neautentiška egzistencija
Tai savęs įprasminimo būdai. Tai du kraštutiniai buvimo būdai.
Neautentiškumo plotmėj vyksta kasdienis suvokimas, mes save suprantame per kitus žmones ir tas geriausiai matosi, kai mes darome įvairius pasirinkimus. Kasdieną mes būname neautentiškai, kaip visi. Kasdienybėj mes būnam anonimiškai, vidutinybės. Kai mes kalbam apie vidutinybę, mes šnekam ne apie išorinį vaizdą, o viešojo pasaulio interpretaciją. Jai būdinga – nesigilinti į dalykus. Vidutinė pasaulio interpretacija nuima naštą už pasirinkimus, orientuojasi į kitų prasmes. Neautentiška egzistencija mato visiems prieinamą vidutinybę.
Kas yra vienatinė egzistencija, tik mano? Mirties klausimas
Labiausiai mane individualizuoja mirtis.
Mirtis sukuria horizontą, baigtinumo horizontą. Mirtis yra saviausias dalykas, tu negali kažkam perduoti savo mirties. Ji uždaro visą gyvenimą į baigtinį horizontą ir tada čia pasirodo mirtis kaip laikinis horizontas, kuris yra gyvenimo prasmės galimybės sandara. Ne atima prasmę, o suteikia ją. Turinio požiūriu tie dalykai gali būti neišskirtiniai. Atsiranda santykis su savimi dėl to atsiranda autentiška egzistencija (tai nėra išskirtinis gyvenimo būdas), tai savo baigtinio gyvenimo galimybių įsisąmoninimas.
hermeneutinis posūkis fenomenologijoje
Heideggeris atlieka hermeneutinį skiepą fenomenologijai, tai parodo, kad fenomenologija negali išlikti gryna sąmonės filosofija, bet būtinai reikalingas interpretacinis matmuo. Pavyzdžiui, remiantis grynosiomis sąmonės struktūromis niekaip negali aprašyti patirties apie mirtį. Pati fenomenologija kaip tokia, jog taptų universalia, ji turi transformuotis.
