B. Waldenfelso fenomenologija: pathos samprata, laikinė sąmonės struktūra (patirties ir ištikties santykis, sintezė ir diastazė). Flashcards
pathos samprata
Ištiktį įvardija – pathos. Ir tik paskui ateina vėluodama patirtis, ji kaip prasmės suteikimo momentas.
Ištiktis negali būti numatyta, nes jeigu ji būtų numatyta tai ji jau būtų protencijų lauke, o ištiktis yra kaip tai, kas nutinka netikėtai.
Kasdienybei būdingas epoche, bet toks, kuris pašalina abejones. Jų gali būti, bet mūsų kasdienybei yra būdinga pašalinti abejonę ir priimti, kad yra kažkokia tvarka ir tu ja pasitiki. Tai yra kasdienio gyvenimo sąlyga. Ir kai nutinka tai, kas nenumatyta, pathos – tvarkos pertrūkis. Nutraukiami lūkesčiai ir nutinka kažkas kita.
Savitą mano patirties, tiksliau, svetimybės priėmimo būdą Waldenfelsas įvardija pathos.
Šį terminą Waldenfelsas verčia ištikties terminu, tačiau jo jam neužtenka, todėl jis siekia pasinaudoti graikiškuoju pathos prasminiu lauku. Pathos išvedamas iš paschein, kuris yra pasyvumo ir kęsmo gramatinė forma.
Vis dėlto nereikėtų paties pathos redukuoti vien į kęsmą, nes ištiktis glaudžiai susijusi su patirtimi.
Šalia pathos kaip ištikties Waldenfelsas nuolat pabrėžia pathei mathos – mokymosi iš kančių aspektą.
Kančia yra tai, kas žmogų ištinka ir svarbiausia – jį pakeičia. Tai tokia patirties forma, kurios genezėje yra ne aš ir intencionalumas, bet ištiktis, kurioje „kažkas ateina priešais ir įvyksta be mūsų pagalbos.
Tai ne įvykdyta ar išpildyta, bet įvykusi patirtis, o kartu tai nėra vien grynas pasyvumas, nes ištiktis palieka gilų pėdsaką patirties teritorijoje. Pathos „skausmingas“ ta prasme, kad tai, kas ateina
iš „ten“, sujaukia ir sutrikdo artimą ir pažįstamą tvarką, todėl jis gali būti aprašytas paveikties, palietimo, proveržio, smūgio, sužeidimo, traumos terminais. Visiems jiems yra būdingas netikėtumas, įprastos tvarkos pertrūkis, o aš savo patirties teritorijoje nebesu šeimininkas.
diastazė ir sintezė
ištiktyje pauzė tampa „įpjova“, „cezūra“, „diastaze“. Graikiškas terminas „diastazė“, kuris reiškia išsiskyrimą, yra priešinamas sintezei. Waldenfelsui ji tampa nauju būdu apmąstyti „tarp“ terpę.
Tuomet „tarp“ atsiveria kaip „pauzė be to, kas nustoja ir vėl prasideda“.
Be abejo, tai radikali formuluotė. Vis dėlto tuo norima pabrėžti ne tokį radikalų dalyką – įsiterpimo į tvarką svetimumą ir nepriklausymą tai pačiai tvarkai.
Taigi „tarp“ sfera yra ne paprasčiausiai tik tai,
kas mus sieja, bet ir tai, kas išlaiko atstumą, susaisto atsaistymo būdu. Veikiausiai tai yra būdas interpretuoti Levino pabrėžiamą „absoliučią distanciją“ tarp manęs ir kito patirties plotmėje.
Šis „tarp“ pasirodo ne sintezės, o diastazės pavidalu. Pati diastazė nėra paprasčiausia santykio priešybė. Nors ji yra „atsietis“ (Entziehung), tačiau tai intensyvus santykis.
patirties ir ištikties santykis
Pati ištiktis priklauso nuo patirties, o patirtis nuo ištikties.
Ištikties ir patirties santykis „pathos įvykyje“ pasireiškia kaip „per anksti“ ir „per vėlai“ santykis. Ištiktis visuomet ateina per anksti, čia niekada nebūnu tinkamai pasiruošęs, o visuomet esu užkluptas įvykių; patirtis, savo ruožtu, ateina per vėlai ir visuomet „neadekvačiai“ suvokia, kas įvyko.
Patirties vėlavimas pasireiškia tuo, kad mano atsakas į
ištikusį įvykį vėluoja, o pats įvykio supratimas ateina dar vėliau.
laikinė sąmonės struktūra (patirtis ir įtrūkis)
Patirtis turi tam tikrą sanklodą, tad ne viskas steigiasi sinteze, juk ne visa patirtis yra tolygi. Waldenfensas sutelkia dėmesį į pertrūkio momentą (kai patiria kažką sukrečiančio, kas pakeičia tavo mąstymą). Struktūra kas nors kaip kas nors yra universali. Mūsų patirtys yra pasikartojančios, jei identifikuojam kažką kaip kažką ne tada, kai susitinkam pirmą kartą, o visus kitus kartus. Dalykai nutinka skirtinguose kontekstuose ir su skirtingais turiniais, tačiau įgauna ta pačią formą. Patirčiai būdinga tam tikra norma, kartotėse, pati patirtis veikia kaip normalizuojanti / normuojanti, atsiskleidžia kaip reguliarumo siekimas įvykiuose.
Reikia kalbėti ne tik apie sinteze, bet ir apie diastazę (išsiskyrimą). Vyksta patirtis, tuomet kažkokio įvykio ji yra pertraukiama ir po to pertrūkio pradeda rastis nauja patirtis. Nors įvykis tas pats, tačiau kiekvienam gali susiformuoti skirtinga nauja patirtis. Patirtis visada vėluoja ištikties atžvilgiu. Prasmė gimsta sankirtoje, bet kad ją pastebėtume turi prasidėti naujos patirtys.
