E. Levino kritika fenomenologijai: mąstymo totalybė, interpretacijos prievarta ir kitybės transcendencija, veido samprata. Flashcards
(7 cards)
Levino prasmės kilmė ir kritika fenomenologijai
Dar vieną prasmės kilmės atvejį nusako. Prasmė gimsta susitikime su kitu. Ir jis labiausiai kritikuoja fenomenologiją, nes jai trūksta etinio matmens. Ne ontologija turėtų būti pirmoji filosofija, o etika
prievarta ir supratimo prievarta
Levinas daug kalba apie prievartą. Jam svarbu parodyti prievartos ištakas. Vienas šaltinių – supratimas, kaip prievartos šaltinis. Čia jis naudojasi Heideggerio filosofija, kuri sako, kad supratimas yra pasisavinimas. Ką nors suprasti reiškia vienaip ar kitaip pasisavinti.
Supratimo prievarta būdinga visai Vakarų filosofijai. Nes jos bando pateikti vientisą pasaulio vaizdą. Bet koks mąstymas, siekdamas būti racionalus, steigia matą tam tikrą, kuriuo yra matuojama daiktų tvarka, nuoseklumas, rišlumas ir mąstymas mąsto pagal savo matą ir atitinkamai sprendžia apie dalykų esmę.
Siekis sukurti sisteminę filosofiją, kurioje viskas būtų apimta į vieną, net jau ir čia slypi prievarta, nes kiekvienas objektas gauna primestą prasmę iš sistemos.
mąstymas
Mąstymas įvairovėj ieško vienovės formuodamas kažkokį matą, spręsdamas, kas yra teisinga, kas anomalija, kas neesminiai dalykai ir panašiai.
mąstymas visą laiką formuoja tam tikrą tvarką ir nustato, kas bus čia dėsninga, racionalu ir kas neracionalu ir nedėsninga. Mąstymas norėdamas pažinti steigia tą matą.
Taigi, viena vertus, tokiu būdu gauname vientisą pasaulio vaizdą, kita vertus čia yra prievartos momentas visada, nes tie, kurie netelpa į schemas kažkokias – lieka išstumti ir tada politikos klausimas, ką su jais daryti.
keičiamas išeities taškas
Taigi, pirmiausia mums reiktų keisti išeities tašką – ne bandyti sukurti naują sistemą (nes senoji bloga), bet pirmiausia reikia pradėti nuo pat pradžių, nuo to, kur steigiasi prasmė, o prasmė steigiasi susitikime su kitu, kitu – kuris yra nesuvokiamas, nesuprantamas, kuris nepaklūsta mano patiems nustatytiems matams ir kriterijams, transcendentinis.
Kitybės transcendencija
atveda prie etinio santykio.
Susitikime su kitu steigiasi ir etika. Levinas kalba apie etiką grindžiamą atsakomybe. Ją galima suprasti kaip bendrą imperatyvą (jeigu kitas kreipiasi, tai padėk). Ir etiką galima grįsti racionalia tvarka, bet jeigu klaustum, kaip apskritai gimsta etika, o ji gimsta iš atsako. Kitas kreipiasi ir negali neatsakyti. Taigi ne tik tu kreipiesi, bet ir kitas. (bet čia nebūtinai turi būti pagalbos prašymas). Ir tas negalėjimas neatsakyti yra etikos pradžia.
veido samprata
Jeigu norim suprasti, kaip gimsta prasmė, tai reikia turėt omeny, kad yra susitikimai su Kitu. Ir Levinas sako, kad ten būna prasmės perviršis, kurio sąmonė negali iki galo suvokti. Ir tą bando realizuoti veido fenomenu (filosofiniu konceptu). Veidas yra reikšmė be konteksto. Veidas byloja, įgalina bet kokį diskursą. Veidas yra kalbos prasmės kilmė. Bet veide yra dvilypumas, nes veidas gali pasirodyt ir kaip objektas ir svarbu matyti kito veidą, komunikuojant su kitu, sekti jo mimiką, bet veidas nurodo į kito transcendenciją, jo kitybę. Per veidą kalbiesi su kito transcendencija.
. Levinas sako, kad kitas man pasireiškia savo veidu. Veido samprata – žmogus per jį kalbasi, turi būti atidus, žiūrėti į akis, bet per veidą manifestuojasi ir kito transcendencija. Veidas – reikšmė, reikšmė be konteksto
polemika su Husserliu ir Heideggeriu
Levinas polemizuoja su Husserliu, Heideggeriu, kuriems išeities taškas – ego. Reikia galvoti apie tai, kad ego tapatumas steigiasi kitu principu, ne ego konstituoja save patį, bet kitas konstituoja mane kaip asmenį.
