Šatrijos Ragana Flashcards
Amžius / epocha
XIX a. pab. - XX a. pr. gyvenusi ir kūrusi rašytoja. Neoromantizmas
Kūrybos bruožai:
Žmonių vidiniai išgyvenimai
Realigingumas
Žmogaus emocijos ir jo prigimtis
Gamtos grožio vaizdavimas
Gyvenimo laikinumas
Kūryba paprasta, nekomplikuota, siekianti kalbėti apie žmogaus gyvenimą, jo atsitikimus, žmogaus galimybes.
Įvairus stilius: pakilus, romantinis, lyrinis, impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Kartais randama ir ironijos, netgi kritinio sarkazmo.
Ji yra teigiamo ir teigiančio santykio rašytoja: gyvenimas, kad ir koks sunkus, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, tikėjimo ir pasitikėjimo.
Praturtino lietuvių literatūrą: pasakojimu pirmuoju asmeniu, dienoraščiu, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis.
Vidinis žmogus pasaulio vaizdavimo galimybes papildė muzikos ir gamtos paralelės.
Jos kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas.
Jos kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas.
+
Kūrinių centre — senasis dvaras ir jo gyventojai, kurie šviečia, moko, globoja kitus. Taigi, jos kūriniai XX a. pr. buvo itin skirtingi nuo kitų, nes dvaras 1-ą kartą vaizduojamas kaip kultūros židinys.
Sinonimai:
Rašytoja, pedagogė, mokytoja, labdarė, muzikali - pianistė, mokslo siekianti asmenybė, ,,geroji panelė”, mokanti 4 kalbas ragana, mokanti gydyti medicina.
Reikli, pasiaukojanti (dėl savo mokyklos ir tautos), bet niekada ne keldavo balso, neskirdavo bausmių.
Kukli, net tapusi žymia. Nemėgo tuščių kalbų, net juokų. Ypač nemego pagirų. Vengdavo kalbėti apie savo kūrybą. Aktyvi altruistė. Visada užjaučianti kitus.
Biografija:
religingos šeimos auklėjimo. Gimnazijos mokslą baigė namuose. Buvo muzikali, pianistė. 21 metų pradėjo dirbti namų mokytoja Žemaitijos dvaruose.
1905-1907 išvažiavo į Šveicariją, kur mokėsi įvairiausius dalykus, pradedant kalbomis, baigiant estetikos kursus. Dalyvavo lietuvių studentų draugijų veiklose.
Pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujasias pedagogikos ir katalikybės idėjas.
Grįžus į Lietuvą, 1908m Vilniuje su seserimi įsteigė knygyną.
Įkūrė mokyklėlę, kurioje mokėsi apie 20 vaikų.
Suorganizavo jaunimo chorą, mokė giesmių.
Parasidėjus Pirmajam pasauliniam karui persikėlė į Židikus, čia imasi pedagoginės veiklos, moko vaikus gimtosios kalbos, geografijos, istorijos, aritmetikos.
Pastatė medinį namą su erdvia sale ir scena, kur vykdavo labdaros vaidinimai.
Globojo senelius, ligonius, neturtingus žmones. Atidarė senelių prieglaudą. Vis duodavo rūbų.
Buvo žinoma kaip ,,geroji panelė”
Mokino lietuviškas dainas.
Įsitraukė į nelegalios lietuviškos spaudos platinimą.
Debiutavusi laikraštyje ,,Varpas”
Gražios citatos:
17 metų dienoraštyje rašė ,,laimė yra tai įsitikinimas, kad savo gyvenimu triko žmonėms kokią naudą.”
Laiške 1925m:
,,<…> šioje žemėje tėra viena tikra realybė, viena absoliuti vertybė - žmogaus siela.”
Koks žanras ir kada išleista ,,Sename dvare”
apysaka, 1922m.
Ryškiausi (neoromantizmo ir ne tik) bruožai kūrinyje:
Neoromantizmo:
Mirties tematika, gyvenimo laikinumas, žmogaus vidiniai išgyvenimai, jausmai, gamtos vaizdavimas, relegingumas.
Aplamai:
Jam būdingas autobiografiškumas, vidinis monologas, dienoraščio forma, psichologiškumas, bandymas kurti intelektualų pasakojimą.
Gamtos aprašymai išreiškia veikėjų būsenas, jausmus, nuotaikas.
Kokiomis kalbomis parašyta?
Bendrąja lietuvių kalba1 (kurią naudoja pasakotoja Irusia)
Žemaičių kalba (kurią naudoja visi paprasti žmonės)
Lenkų kalba (kuria kalba ponai, bajorai)
Pasakotoja
8 metų Irutė (Irusia), kuriai teko išlydėti Anapilin artimuosius, su ilgesiu prisimena vaikystę, seka „seną seną aukso sapną” (vaikystės atsiminimus) – svarbi atminties tema.
Tarsi įkūnija mamos ir dukros tarpusavio ryšį. Mamatė Irutės akyse - tai tobulybė, autoritetas. Susižavėjimą rodo, kai ji klausosi Mamutės grojimo.
Kūrinyje pasakojama 1-uoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba.
Mamatės paveikslas:
Pagrindinė veikėja - dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja, mokytoja, svajotoja, romantikė (ne realistė), idealistė, patarėja, jausminga, religinga, labai subtilios dvasios moteris. Ji turi menišką sielą (skaito, skambina Šopeno kūrinius): muzika - jos gyvenimo dalis, jos sielos pasaulis .
Vertina gamtos grožį (gėrisi baltomis rožėmis ir jazminų kvapu)
Namų šeimininkė, ji švelni, altruistė (jaučia pašaukimą būti „gailestingąja seserim”), be galo rūpestinga. Vos radusi laisvą minutę, puola skambinti pianinu, jai tai didžiulė prabanga, nes laisvo laiko ji turi ypač mažai. Niekada ant nieko nepyko. Ji myli vaikus, o vaikai ją.
Tačiau dažnai jaučiasi vieniša, trūksta sielos draugo.
Liudvikas nelabai supranta Marijos, nes jis priešingai yra realistas ir materialistas.
Patriotė (skaudžiai išgyvena giminaičių sulenkėjimą, įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą). Nors užauklėta lenkų kalba, tačiau myli lietuvių kalbą. Jos nuomone, lietuvių kalba tokia senutė, amžių pelėsiais apaugis, miela.
Vieną kartą Liudvikas paprieštaravo, kad neturėjo vesti ūkininką.
Liudvikas paprieštaravo, kad mažai dėmesio skiria ūkiui. Labiau nori, kad kontroliuotų tarnaites (viena iš jų: Uršulė, kurią sugavo samdinys Kazimieras), kad nevogtų pieno, mėsos. Sako, kad ji kaip šeimyninkė turėtų žiūrėti, kad nevogtų iš virtuvės.
Mamatę slegia buitis, nes nori padėti žmonėms, bet negali.
Išeitis bus tik tada, kai išeis pas Dievą. Kitaip sakant, mirs.
Liudvikas nesupranta Marijos (ne citata): gi visų vargšų neišgelbėsi.
Vis dėlto Marija bando visiems, kurie eina į dvarą, padėti.
Marija rašo dienoraštį. Ant balto popieriaus išlieja blogas emocijas, susikaupusias mintis.
Rašo, kad bloga šeimyninkė, norėtų būti labdorininkė, meninkė, bet atsakingai atlieka motinos rolę.
Marija buvo paskutinis šeimoje vaikas (jauniausias).
Kiek turi vaikų ir kokie vardai:
Jie turi tris vaikus:
Irusia (ką? Irusią, vadinama ir Irutė) Daugirdaitę — 8 metų.
Nika (kieno? Nikos) — berniukas mažesnis už Irusią
Jonelis — irgi berniukas, mažiausias iš visų
Mamatės vyras
Liudvikas, nesuvokia ir neįvertina savo žmonos, jos prigimties. Jis kompensuodamas savo paties nepraktiškumą, išlaidumą priekaištauja savo žmonai. Jų auklėjimas skiriasi.
Vienintelis žmogus (be vaikų), kuris supranta mamatę iš muzikos pusės?
Marijos brolis dedė Kazė (Kazimieras)
Irgi groja pianinu.
Liudvikas turi seserį Karusią (pilnas vardas turėtų būti Karolina).
Jos vyras Boleslovas. Vaikų neturi.
Jie turtingai gyvena Vilniuje.
Apie Karusią ir Marijos dvasingumą
Karusia (Liudviko sesuo) pasisiūlo Irusią paremti materaliai ir paruošti mokslui.
Bet Marija neleidžia Irusią atitraukti nuo ūkio gytvenimo, kol užaugs, nes gyvenimas mieste iškreiptų jos sielą.
Liudvikas įsižeidžia, kad Marija atsisako Karusios paramos.
Marija supyksta, Liudvikui pasako, jog iš visų jėgų gins savo teises, bandys apsaugoti Irusią.
Karusia ir Boleslovas yra tuščiagarbiai, sulenkėję miestiečiai, materialistai, netikri žmonės.
Irusia irgi įsivaizduoja, kad labai gabi, graži, mėgsta pasirodyti.
Todėl Marija mato, kad Irusios viduje tuštoka, nors išoriškai švinta.
Marija nori, kad Irusia būtų dvasinga, kad pažintų užuojautą, gailėsį, krikščioniškąsias vertybes.
Pavyzdžiui, kai suserga nepagydoma liga ir reikia laidoti mergaitei, jai mamatė aiškina, kad džiaugsis, kad nepagailėjo grožio ir padarė gerą darbą.
Karusia skirsto žmones į: mužikus (kuriuos nepripažįsta ir iš vis nevadina žmonėmis) ir bajorus.
Karusia sako (ne citata): ar nesi girdėjusi etiketo? Negalima bučiuotis viešosiose vietose. Ir tuo labiau reikia bučiuotis su lygios klasės žmonėmis.
Priešingai, Marija mano, jog negalima žmones verinti pagal jų statusą, žeminti. Ji bando įsigilinti į žmogaus gyvenimą.
Marija nenori kitų klausti (ne citata): ar tu mužikas ar ponas?
Ji stengiasi įkvėpti vaikus, mano, jog žmogaus vertė nepriklauso nuo kilmės, o doros.
Išties Karusia nemėgsta Marijos.
“Gali sau tamsta juokauti, tačiau faktas pasilieka faktu: nei literatė, nei muzikė niekados nėra gera pati, motina nei šeimininkė, - tarė ciocia Karusia.”
Taip pat priduria, kad norėtų, jog Liudviko vaikai turėtų būti tinkamiau auklėjami.
Tęsia: jis pats vargšas užsiėmęs ūkiu, o dėl Karusios priekaštavimo netgi Marijai širdyje pyktis sukilo, bet nieko nesakė.
Žemaitiškai kalbanti bobutė
Turėjo tėvelius, 3 vaikus.
Vyrą palaidojo.
Dabar vieniša ir kukliai (galbūt netgi skurdžiai) gyvena kaime, bet švari ir tvarkinga.
Prastai vaikšto.
Labai ori, nėra išdidi
Neprašo kitų išmaldos, stengiasi būti savarankiška.
Šviesos dvasios kaimo moteris.
Nemokyta.
Džiaugiasi už tą, ką turi.
Jai neša valgyti Irutė, Nika.
Vaikams ten gerai, sako, kaip ten miela.
Panašūs į pasakos namus.
Neprašo kitų išmaldos, stengiasi būti savarankiška. Šviesios dvasios kaimo moteris. Džiaugiasi už tą, ką turi.
