Jurgis Savickis Flashcards
Amžius / epocha
XX a. pr. modernizmas ir eksprionizmas
Biografija:
Pirmojo pasaulinio karo metu Kopenhagoje dirbo Raudonojo Kryžiaus draugijoje, rūpinosi lietuviais karo belaisviais.
Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, apsigyveno pietų Prancūzijoje, kur ir mirė. Gyveno savo viloje, kurią pavadino Ariogala. NEturėjo daug, užsiėmė daržovių auginimu ir pardavimu.
Turėjo 3 moteris: pirma liko lietuvoj; antra išvyko į Daniją dėl pinigų; tad liko su trečia, Olande.
KAip diplomatinių atstovybių vadovas, populiarino užsienyje Lietuvos kultūrą: organizavo parodas, dainininkų gastroles, išleido įvairaus pobūdžio spausdinių apie Lietuvą.
Dirbdamas diplomatu daug keliavo, buvo susipažinęs su įvairialypiu Europos kultūros gyvenimu.
Sinonimai:
XX a. pradžios rašytojas, modernistas, Vakarų kultūros žmogus, intelektualas, diplomatas, kosmopolitiškos prigimties, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs ne Lietuvoje, todėl gimtinę matęs iš Europos žmogaus perspektyvos.
Lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos novelių autorius. Emigrantas, diplomatas, teatro žmogus, geranoriškas, ieškantis savitumo ir naujovių, dosnus - visada bendraujantis ir kalbantis su visais taip pat. Patriotiškas (mylėjo tiek gamtą, tiek kalbą), mėgstantis žmonių psichiką.
Gražus sakinys: moderniosios prozos kūrėjas, ekspresionistas, ironijos meistras. Kūriniai kupini absurdo, veikėjai su kaukėmis. Rašytojas juokiasi iš žmogus ydų, silpnybių, netikrųjų vertybių. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs ne Lietuvoje, todėl gimtinę matęs iš Europos žmogaus perspektyvos.
Kūrybos bruožai:
Savickio kūrybai poveikį darė teatras, kinas, dailė, visuotinė literatūra, platus vakarietiškas akiratis, miestietiška gyvenimo patirtis.
Artima eksprionizmo krypčiai: netikėtumas, kitoniškumas, ironija, sarkazmas, daugiaprasmiškumas.
Nedramatizuoja gyvenimo, jis stengiasi jį perprasti juoko forma. Dažnai vartojamos teatro savokos, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas.
Savickį domina žmogaus psichika, bando net smulkiausiuose įvykiuose atskleisti gyvenimo sudėtingumą.
Veikėjai gyvena pagal savo taisykles, jie neprognazuojami, besielgiantys instinktyviai.
Nepabrėžia lietuviškumo.
Vaizduoja, kad moralė - vaidmainystė, vertybės - apsimestinos, žmonės - žiaurūs, egoistiški, svetimi vienas kitam. Šiame pasaulyjė už gerą atsilyginama blogu.
Tai modernioji literatūra, todėl vertybės nedeklaruojamos, nes suvokiama, kad gyvenime nėra nieko amžino ir pastovaus.
Siekiama šokiruoti skaitytoją.
Vaizduoja ŠVENTADIENIUS, kartais - šeštadienius.
Vaizduoja miestą, o ne kaimą, priešingai nei kiti, jis miestą vaizdavo realistišką. Dažniau rodo teigiamą pusę, bet neidealizuoja. Miestas - didesnių galimybių ir pasirinkimo erdvė. Ugdo individualybę, leidžia jaustis laisvam. Dinamiškas ir energingas miesto gyvenimas pulsuoja nervingu ritmu.
Kūriniai fragmentiški (viena min apie vieną, kita - apie kitą kalba).
Galima rasti tarptautinių žodžių bei žodžių ir žargonų, vartojamų kitose kalbose.
Žanras kūrinių, kuriais remsiuos ir jų pavadinimai?
Novelės ,,Ad astra” ,,Kova” ,,Vagis” ,,Fleita”
Fleita:
Fleitininkui Žiogui gydytojai praneša, jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gyveni daugiau negalės. ,,Jis pats jautė, kaip nuo atdūsno saigsta galva, ypatingai greitai gatve einant ar muzikoj ilgai vesilavinant.” —>
,,Teatro direktorius atsisveikindamas ir apgailestaudamas įspraudė muziko delnan voką su alga visam mėnesiui priekin.” jis turėjo pakankamai gyveni kiekvieną mėnėsį, bet tik tą mėnesį. —>
Jis nusprendė keliauti pas gimines, ėjo pėsčiom, kad taupyti pinigus, bet paėjus mišku ,,jį pavijo linksmas ūkininkas ir pakvietė sėstis”. Jam buvo labai keista ir nauja būti iš miesto ir už paslaugą (vežimo) nereikėjo atsilyginti. —>
Ūkiningkas pakvietė jį smuklėn ,,pasišildyti” —>
Atvyko pas gimines po gėrimų su ūkininku. Baltazaras VIKSVA ir jo šeima muzikantą Žiogą priėmė. Jie manė, kad jis turi daug pinigų, tad su juo gražiai elgėsi, davė praštmanius daiktus. —>
Žmonės prašė, kad jis grotų - jis tai ir darė, bet sveikata nuo to tik blogėjo… Būdamas miesto žmogus nemokėjo dirbti ūkio darbų: ,,Darbininkas… - piktai pajuokė jį Viksva. -Valkata! - nei iš šio, nei iš to supyko Viksva. <…> Žinoma, kad ne darbininkas…” - sielvartavo Žiogas —>
Iš jo vis skolinosi, bet jis nebeturėjo pinigų, tad pradėjo su juo blogai elgtis. ,,Prausiamasai bliūdas buvo tuojau atimtas ir įdėtas komodon. - Ne tokiam ponui toksai daiktas!” Maudėsi paskutinis visų purvinam vandenyje. ,,Šviesą gryčioje vartoti buvo užginta.” —>
Bandė dirbti iš muzikos, bet reikėjo ir gerti, ko jo sveikata nepakėlė, tad grįžo pas gimines. —>
Ateina pavasaris. Dvi bobelės: ,,- Mano dėta, jis toliau nebegalės gyventi. - iki pavasario turės mirti.” —>
Paėmęs savo lazdutę, jis tyliai papučia jojon. Ir kaipo prasikaltėlis pradeda griežti vis balsiau ir atviriau.” —>
Šeimininkas bandė jį stabdyti, bet jis toliau grojo. —>
Žiogas, pasirėmęs savo fleita, žiūri pro langą į šaltą dangų, eglyną ir galvoja apie savo tolimą praeitį. / Išaušus dienai, Žiogas neatsikėlė.” —>
,,Ištįsęs ant krosnies, laikė sustingusiomis rankomis savo gyvenimo ginklą - fleitą prie krūtinės.”
Kova, iš rinkinio ,,Ties aukštu sostu” 1922m:
Priešingai nei kitos literatūros mamos, ši girtuoklaiuja, yra bloga. Vaikas bendrauja su žyduku, kurį tėvai myli, vaikas supyksta, trenkia žydukui ir susipyksta su juo. Vaikas svajoja normalios šeimos. Kol mama gėrė su vyrais, vaikas prašo namo. Tada pasirodo mamos instinktas, ji saugo jį, nenori, kad išsiteptų. Kiti vyrai bando vaiko atsikratyti. Galų gale mama išvyksta ir palieka vieną vaiką. Paskutinis sakinys - vaikas žiūri į žviagždes ir svajoja, kad kažkada bus geriau.
Mama:
,,Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!” <…> buvo apypilnio, skaistaus veido ir sudėjimo. Ji atrodė tarytum nuoga esanti <…> Ji savo kūnu gundė. Tam jis buvo leistas. Taip esti kartais su moterimis. <…> Šviesūs gelsvi plaukai. Malonus žvilgsnis. Akys - du tamsūs taškai. Ištikimybės ir didžiausio nekaltumo žvilgsnis.”
Abu tėvai:
Tėvas ir mama girtuokliai, mama dar ir paleistuvė. Savo laiką praleidžia SMUKLĖJE ,,laisvė”, kas yra ironiška.
Mama trinasi su vyrasi, o jos vyrui tai nepatinka, todėl jis ir gere, kad pabėgtų nuo gyvenimo problemų…
Kiti vyrai nugirdydavo tėvą, kad bare galėtų pratęsti pokalbį su jo žmona.
Kai tėvas girtas, jis muša vaiką. Kadangi mama neištikima, tėvui kyla įtarimų, kad vaikas net ne jo.
Tėvas:
PALAŠAUTOJAS - ieško nemokamai išgerti. Jis beviltiškas.
Vaikas:
Džiūsna, ,,jo batai buvo dideli, vos pavelkami <…>. Milinė, irgi nuo svetimų pečių užmesta ant jo įdubusios krūtinaitės, buvo sunki, vos pavelkama.”
Svajoja turėti normalią šeimą, nori, kad jo tėvas būtų kaip kiti, ,,jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiuasiai norėjo, kad jo tėvas būtų toks pats ,,kaip ir kiti.” Vaikas nori, kad jie kartu geležies pirktų, vakare jį užkamšytų.
Vaikų pokalbis:
Vaikas į žyduką metė akmenį ,,Ką tu čia darai, žyde?” <…> ,,Ak, koks tu durnas.” Vaikas pradėjo klausinėti žydo ar jis BANKARTAS (ne santuokoje gimęs vaikas), ar jį muša tėvai. Žydas net nežinojo ką tai reiškia ir kam mušti. Už tai vaikas ,,trenkė žyduką kumščiu į krutinę”, bet ne todėl, kad jis blogas, o todėl, nes vaikas pavydi žydui.
Link galo, veiksmas smuklėje ,,laisvė’’:
,,Į trobą įėjo vaikas. Rankoje laikė vaikas botagą.” Jis buvo sušalęs nuo žiemos šalčio. Vyrai bandė jam duoti alkoholio, kad vaikas sušiltų, bet jam tai nerūpėjo, jis norėjo tik mamos ,,motina, arkliai seniai pakinkyti! Namon.”
Motina pagaliau gauna mamos instringtą - ginti savo vaiką ,,mano vaiko, meldžiamieji, nelieskit! <…> Šalis nuo manęs! - purtėsi vyrų moteris. <…> Ar nematote, kad girta? - paklausė vyrų vaikas”
Vaikas laikėsi į vyrus, bet vienas iš jų jam spyrė ,,vaikas net sučypė iš skausmo”. Jis toliau bandė juos sustabdyti, net įsikibo į vėžimą ,,jis buvo smarkiai rato parblokštas ir gulėjo dabar karčemos kieme, smarkiai pritrenktas, žado nustojęs”. O mama… išvažiavo su vyrais…
,,Aukštai tik žvaigždės. Vaikas mato jas aiškiai. Jis stengiasi atsikelti”, tai rodo vaiko suvokimą, subrendimą. Jis susitaiko su eama padėtimi ir nepalūžta, o tikisi, kad viskas bus gerai.
Vagis:
Tema: vaiko iliuzija. Vaiko moralė.
Vertybės neegzistuoja.
Vaikas vagį įsivaizduoją kaip kunigą, su juodu kostiumu. Nesupranta, kodėl jo tėvas jį mūša, juk tėvas geras. Vaikas paleido vagį. Vagis vaiką tvirtai apsikabina ir pabėga. Vėliau vagis dar kart sugaunamas, antra kart kankinamas, bet vaikui jau neberūpi.
Siužetas:
Praeities pasakojimas (savo turtu turėjimas) —> vaiko svajonės išsipildymas - vagies pasirodymas, arklio pavogimas (turto neturėjimas ir jo atpirkimas) nepaprastos dienos įvykis —> vagies išlaisvinimas - vaiko iliuzija (vagis geras, reikia paleisti) —> ironiška pabaiga (vagies pagavimas - vaiko iliuzijos žlugimas. Žmogaus prigimtis nežinoma).
Ad astra (per aspera ad astra - per kančias į žvaigždes):
Ūkininkas Dalba nori kažkam atkeršyti, bet neturi kam, tai nužudo savo šunį eketėje. Imituoja, kad eina šunį paglostyti, bet šuo įkanda, jis šunį įstumia į eketę, bet pats paslysta. Meldžiasi, kad kas nors jį išgelbėtų ,,Jei atsitiktų laimė ir mane išgelbėtų, nieko negailėčiau tam žmogui”. Šuo vėliau jį ištraukia ir išgelbsti. Nusprendžia neiti namo, kad nereiktų aiškinti kodėl jis šlapias. Zakristijone gavo naujus vailokus ir sarmėgą, o tie patys vaikai jį pamatė ir paklausė ar baigė darbą? Eidamas iš mišių prisimena, kad nepabaigė darbo, tad šunį ir vėl skandina, šuo jau nebe turi jėgų išlipti iš eketės. Grįžęs namo apsimena, kad viskas gerai, lyg šuns neskandino.
Prieš skandinant pirmą kart praeina pro šunų krūvą ir jie jį bando atkalbėti.
Žmogus elgiasi šuniškai, o šuo - žmogiškai.
Ištikimybė ir vaidmainystė.
