5 tema. Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai. Flashcards
LIETUVOS BT RAIDOS ETAPAI
- Ikistatutinė BT (iki 16a.)
- BT Lietuvos statutuose (1529-1840)
- Carinės Rusijos baudžiamųjų statutų galiojimas (1840-1917)
- BT nepriklausomos Lietuvos valstybėje (1918-1940)
- BT sovietinės okupacijos metu (1940-1990)
- BĮ reforma nepriklausomoje Lietuvoje ( nuo 1990)
- Naujo BK patvirtinimas (2000-09-26)
IKISTATUTINĖ TEISĖ (IKI 1529 M.)
Remiamasi dviem to laikotarpio teisės šaltiniais, iš rašytinių jie išliko tik du – Kazimiero [1468 m.] ir Pamedės (Prūsų) [1340 m.] teisynai. Būdingi ir kiti rašytiniai šaltiniai, tačiau jų išlikusių nėra. BT doktrinos tuo metu faktiškai dar nebuvo.
PAMEDĖS TEISYNAS (1340M.)
Numato, kokie yra nusikaltimai žmogui, turtui ir pan. Taip pat šiame teisyne buvo ir procesinių normų užuomazgos, pvz. baudžiamas asmuo, tik tada kai paliudija trys vokiečiai. Numatė atsakomybę už nusikaltimus nuosavybei. Sudarė 86 str., paskutinė redakcija turėjo 129 str. Jis buvo skirtas tam tikram prūsų sluoksniui – laisviesiems prūsams. BT normos čia nebuvo išskirtos iš kitų teisės šakų normų.
Teisyne numatytus nusikaltimus sąlyginai galima skirtyti į tokias grupes:
Nusikaltimus viešajai tvarkai
Turtinius nusikaltimus
o Vagystė
o Turto sužalojimas
Nusikaltimus žmogui
o Nusikaltimai gyvybei ir sveikatai
o Lytiniai nusikaltimai
o Nusikaltimai žmogaus orumui ir atsakomybė už namų ramybės ardymą
Nusikaltimai gyvybei vertinti skirtingai, priklausomai, kas buvo nužudytas.
Įrodžius tyčios buvimą kaltininkas privalėjo išpirkti savo kaklą.
Nusikaltimu žmogaus orumui laikytina atsakomybė už viešą antausio davimą ar daikto metimą į žmogų kaimo bendruomenės susirinkime.
Bausmės rūšys buvo trys:
Piniginė išpirka
o Paprasta, konkretaus dydžio (priklausė nuo soc. padėties)
o Dviguba išpirka, kai nusikaltimas sunkesnis (jeigu neprisipažino)
o Kaklo išpirka už kai kuriuos nusikaltimus (už vokiečio nunuodijimą, išžaginimą, dokumentų klastojimą ir neišpirktą kaklo mokestį)
Kūno žalojimas
Mirties bausmė
KAZIMIERO TEISYNAS(1468M.)
25 str. Pavadinimą jam suteikė prof. Jablonskis.
Numatyta atsakomybė už:
Vagystę
Turto atėmimą
Savavališką miško kirtimą (skirta feodalo miškams apsaugoti)
Amžius baudžiant nėra nustatytas, baudžiami ir vaikai (tėvai mokėjo iš vaikų paveldėjimo). Subjektais galėjo būti ir feodalai, ir jiems pavaldūs. Bausmės dydis siejamas ir su recidyvu (jeigu nusikaltimus darė ne pirmą kartą). Taip pat yra procedūrinių, procesinių normų. Didelę reikšmę turi luominė priklausomybė. Bausmė turi būti tokia, kad asmuo būtų nubaustas ir atlyginta žala.
Galiojo visoje LDK. Jis buvo skirtas nuosavybei apsaugoti.
Kitaip nei prūsų teisynas sprendė šeimos narių atsakomybę: šeima už savo nario vagystę galėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo.
Kaltės įrodymas buvo vagies sugavimas su pavogtu daiktu, savanoriškas prisipažinimas, „gerų liudytojų“ įrodymai, prisipažinimas kaltinant.
Bausmė feodalui už padarytą nusikaltimą teisyne nenustatyta. Tuo tarpu valstiečio nubaudimą sudarė du komponentai: atlyginimas už padarytą žalą ir pats nubaudimas.
STATUTINĖ TEISĖ (1529-1840m.)
Nusikaltėliu galėjo būti pripažintas ir fizinis asmuo. Atsakomybė skyrėsi nuo socialinės padėties. Žmonės galėjo būti baudžiami tik padarę veikas, ne į prieky, taip pat tik tie, kurių kaltė yra įrodyta. Išryškėjo požiūris į nusikaltimą ir bausmę kaip viešosios teisės institutus.
Pirmas 1529 m.: statutas kalba, kad nusikaltimas tai skriauda-krivda. Apie nusikaltimus nuosavybei, žmogui tik retais atvejais, esmė žala valstybei ir visuomenei. Nukentėjusysis pats turi ieškoti nusikaltėlio ir pats traukti jį BA, įrodinėti jo kaltę.
Nusikaltimo atlyginimas buvo ne tik nusikaltusiojo, bet ir jo šeimos narių pareiga. Taip pat nukentėjusiajam buvo suteikta galimybė atleisti kaltininkui.
Žiūrima ne tik privataus, bet ir valstybės, visuomenės intereso. Todėl buvo numatytos ir baudos valstybės naudai.
Statute yra straipsnių, kur veikos kaip nusikaltimo supratimas yra siejamas su dievu.
Antrame 1566 m.: nusikaltimas - atsiranda žala nukentėjusiajam arba žala valstybei. Gana smulkiai reglamentavo turinius nusikaltimus. Bausmės dydis vagiui priklausė nuo pavogto turto vertės ir pakartotinumo. Pavogęs trečią kartą buvo baudžiamas mirties bausme.
Trečiasis1588 m.: nusikaltimas – žala visuomenei, valstybei, žmogui ir pažeidžia didžiojo kunigaikščio nustatytą tvarką. Todėl valstybė turi rūpintis, kad šie nusikaltimai neliktų nenubausti. Neatsakė asmenys iki 16 metų amžiaus.
Kaičiantis statutų redakcijoms ryškiai keičiasi ir bausmių sistema. Ne nukentėjusysis, o valstybė tampa nubaudimo subjektu.
Statusuose buvo įvardinti objektyvieji kriterijai. Turi būti įrodyta, kad būtent kaltininko veiksmai sukėlė NV, tai yra veika turi būti įrodytą. Estetiniai kriterijai, pvz. nepataisomas veido subjaurojimas. Kūno bausmės nepilnamečiams taikomos tik tada, kai jis padaro pakartotinį nusikaltimą. Nustatomas skirtingas amžiaus cenzas mergaitėms ir berniukams.
Buvo skiriamos tyčinė ir neatsargi kaltės formos. Pagrindinė priemonė prieš nusikaltimus – bausmė. Bausmės paskirtis buvo kaltininko nubaudimas, nukentėjusiojo patenkinimas ir interesų atstatymas, kitų asmenų įbauginimas. Dažniausiai taikomos turtinės bausmės: galvinis mokestis (turėjo būti mokama nužudytojo artimiesiems arba nukentėjusiajam, jeigu jis gyvas), garbės netekimas (buvo skiriama tik šlėktoms), ištrėmimas (pabėgusiam nusikaltėliui arba už karinius nusikaltimus), paveldėjimo teisių atėmimas.
Kitos bausmės – asmeninės įbauginimo: mirties bausmė, laisvės atėmimo bausmė ir pan.
Kuo toliau, tuo statutai darėsi griežtesni.
CARINĖS RUSIJOS BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMO ĮVEDIMAS LIETUVOS TERITORIJOJE
Nuo 1845 m. – 1918 m. carinės Rusijos baudžiamojo statuto galiojimas Lietuvoje.
„Ugolovnoje uloženija“ (paleisti be galvos) priimti 1845 ir Valstybės taryba nutarė įvesti visoje Rusijoje. Nuostatai nebuvo gerai vertinami, tai eklektika Europos teise, Rusijos teismų praktikos ir papročių rinkinys. Apie 2300 straipsnių. 1881 m. pradėti rengti nauji įstatymai. Žymiausieji specialistai rėmėsi Europos šalių patirtimi parengė gana aukšto lygio projektą, kuris buvo patvirtintas 1903 m.,
buvo numatyta įvesti palaipsniui, bet nespėjo.
Baudžiamosios teisės šaltiniai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Rusijos baudžiamojo statuto (1903 m.) galiojimo įvedimas.
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1917 m. Rusija nustatė, kad galioja senieji įstatymai, pakeičiami 1903 m. Baudžiamaisiais nuostatais.
Paskelbus nepriklausomybę iškilo įstatymų bazės klausimas. 1919 priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuriuo įteisintas tolesnis Rusijos 1903 m. kodekso galiojimas. Kartu buvo nurodyti negaliojantys straipsniai. Rusijos imperijos statutą sudarė vienas skyrius, skirtas BT bendrajai daliai ir 35 Specialios dalies skyriai. Bendroje dalyje – formali nusikaltimo
samprata (72 straipsniai.) Bausmės skyrimas buvo paliktas teisėjo nuožiūrai. Specialią dalį sudarė 600 straipsnių. Daugelis nusikaltimų labai išdiferencijuoti. BK atsižvelgiant į Lietuvos valstybės Interesus buvo ne kartą keičiamas. Svarbią reikšmę turėjo ir kiti aktai: 1919 m. priimti Ypatingi Valstybės apsaugos įstatymai, jis 1938 m. pakeistas detalizuotu „Tautai ir valstybei saugoti įstatymu“.
Nusikaltimai skirstomi į didžiuosius nusikaltimus, nusikaltimus ir nusižengimus.
Baudžiamoji teisėkūra atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Pirmiausia buvo keičiamos ekonominės ir politinės sąlygos ir tik tuomet pereita prie teisinės reformos.
BĮ keitimas pradėtas vykdyti dvejomis kryptimis:
Pakeičiant ir papildant sovietiniu laikotarpiu priimtą BK
Sudarant darbo grupę, kuris rengs naują BK
Nuo nepriklausomybės atgavimo iki 1994 m. BK buvo keistas 90 kartų. Specialiojoje dalyje keista ir pildyta apie 90% straipsnių. Tačiau didžioji dalis straipsnių keisti tik minimaliai.
Naujo BK patvirtinimas (2000-09-26)
Poreikis buvo, nes labai išaugo nusikaltimų skaičius nuo nepriklausomybės paskelbimo.
Iškėlė idėja, kad BĮ – ne pirmoji, o paskutinė priemonė sprendžiant nusikalstamumo kontrolės problemas.
BT esmė – teisingumo siekimas.
Numatyta ne tik nusikaltimo, bet ir baudžiamojo nusižengimo sąvoka.
Numatyta galimybė taikyti baudžiamojo poveikio priemones.
Tarptautiniai baudžiamosios teisės šaltiniai bei Europos Sąjungos teisės aktai baudžiamosios teisės klausimais.
Konstitucijos 138 str. sako, kad Tarptautinės Sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra Lietuvos teisines sistemos dalis. Bet baudžiamųjų įstatymu nuostatos ne visada gali būti tiesiogiai realizuotos.
Tarptautines konvencijos paprastai neformuluoja konkrečių BT normų, t.y. nenustato konkretizuotos nusikaltėlių baudžiamosios atsakomybės, nėra procesines jurisdikcijos. Tai reiškia, kad tarptautinę konvenciją pasirašiusi valstybė turi derinti su konvencijų nuostatomis savo nacionalinius įstatymus, juos pildant ir taisant.
