Užkrečiamosios odos ligos Flashcards
Piodermijos (odos pūliniai)
tai odos infekcinės ligos, kurias sukelia patogeninės bakterijos. Pūlingos odos ligos pažeidžia odą, jos raukšles ir priedus: plaukų folikulus, prakaito liaukas, nagus. Odos pūliniai: spuogai (akne), furunkulas (šunvotė), karbunkulas (piktvotė), plauko folikulo uždegimas (folikulitas), prakaito liaukų uždegimas, nago guolio uždegimas (landuonis) ir kiti.
Patogeniniai mikroorganizmai, sukelia pirminį (atsirandantį ant prieš tai buvusios sveikos odos) ir antrinį (atsirandantį ant pažeistos odos) pūlingą uždegimą. Dažniausi pirminį uždegimą sukelia auksinis stafilokokas bei b-hemolizinis streptokokas.
Tačiau pūlingoms ligoms atsirasti svarbūs ir šie veiksniai:
● Pažeistas odos vientisumas.
● Vartojami atsparumą mažinantys vaistai: gliukokortikoidai, imunosupresantai, citostatikai.
● Nusilpęs organizmas, vitaminų trūkumas (ypač A, C, B grupės), prasta mityba.
● Higienos reikalavimų nesilaikymas.
● Odos uždegimai, atsiradę dėl cheminių ir fizinių dirgiklių. Ypač dažnai pūlinga odos infekcija komplikuojasi sergančių cukriniu diabetu, leukoze, vėžiu ligonių ar badaujančių žmonių būklė.
Impetiga
paviršinė odos infekcija, pažeidžianti epidermį. Sukėlėjai: stafilokokai, streptokokai, mišri infekcija.
Išskiriama paprastoji ir pūslinė impetiga. Bėrimas: rausvos dėmelės, pūslelės, pūlinukai, erozijos, seroziniai šašai. Pažeidžia atviras kūno sritis: galvą, kaklą, plaštakas.
Diagnozuojama atliekant mikroskopinį tyrimą, bakteriologinį tyrimą (bakterijų kultūros išauginimą), bendrame kraujo tyrime būna leukocitozė taip pat atliekamas ASO testas.
Impetigo formos:
Nepūslinė – dažniausia forma. Būdingos papulės, pūslelės su aplinkine eritema (paraudimu). Progresuojant bėrimui atsiranda pūlinukai, kurie greit didėja, pratrūksta suformuodami gelsvą šašą.
Pūslinė– pūslelėms didėjant, susiformuoja pūslės su gelsvu skysčiu. Pūslės pripildytos skysčio glemba, skystis drumstėja, o pūslėms plyšus susiformuoja rudas šašas.
Ektima– pažeidžiamas paviršinis (epidermis) ir gilusis odos sluoksnis, formuojasi skausmingos opos, padengtos geltonu šašu, pakilusiais kraštais.
Impetiga gydymas yra svarbus siekiant sumažinti infekcijos plitimą, sumažinti diskomfortą ir pagerinti išvaizdą
Pūslinę ir nepūslinę impetigo gydyti skiriami vietiniai (tepami) arba sisteminiai (geriamieji tabletėmis ar kapsulėmis) antibiotikai
Vietinis (tepamas) antibakterinis gydymas taikomas pacientams, kuriems yra ribotas, lokalus odos pažeidimas, o sisteminis gydymas skiriamas, kuomet odoje yra labai išplitęs bėrimas arba gilus pažeidimas.
Vietinis:
1. Antiseptikai – Polyvidonas, Octinidinas,
Chlorhexidinas
2. Antibiotikai – Fucidino r., Mupirocinas
Ektima
gilioji odos infekcija, pažeidžianti odą. Sukėlėjai: stafilokokai, streptokokai, mišri infekcija. Būdingas bėrimas
- opa - minkštais, skausmingais kraštais, padengta storu šašu. Gyja, formuojantis randui. Vystosi iš impetigos. Gali pažeisti pėdas, blauzdas, šlaunis, sėdmenis.
Diagnozuojama atliekant mikroskopinį tyrimą, bakteriologinį tyrimą (bakterijų kultūros išauginimas), bendrame kraujo tyrime būna padidėjęs leukocitų kiekis, atliekamas ASO testas.
● Streptokokinė infekcija
❏ penicilino grupės antibiotikais
❏ I kartos cefalasporinais. cefozolinas
● Stafilokokinė infekcija
❏ pusiau sintetiniais penicilinais (oksacilinu)
❏ plataus veikimo sprektro penicilinais (amoksicilinu)
❏ III kartos cefalosporinais (ceftriaksonu)
❏ makrolidais (eritromicinu, klaritromicinu).
Taip pat gydoma vietiniais antibiotikų tepalais (pav.: fucidinu, gentamicinu).
Stafilokokinis nuplikytos odos sindromas
tai stafilokokinių toksinų sukeltas epidermio pažeidimas. Dažniausiai serga naujagimiai, retai vaikai iki 6 m, labai retai – suaugusieji. Sukėlėjai: S. aureus. Infekcijos židiniai: nosis, nosiaryklė, akys, ausys.
Būdingas bėrimas: pūslės, erozijos, lupasi epidermis, o ten, kur jis nenusilupęs, oda raukšlėjasi kaip šlapia staltiesė. Pirmiausia pažeidžiamos sritys apie burną, nosį, akis, bambą, išangę, o vėliau pažeidimai išplinta visoje odoje.
Nikolskio simptomas teigiamas (kai patrynus sveiką odą šalia pūslės, atsisluoksniuoja sveika oda)
Diagnozuojama atliekant: tepinėlį, pasėlį, citologinį ir histologinį tyrimus.
gydoma sisteminiais antibiotikais (oksacilinas,fucidinas, dikloksacilinas),
vietiškai galima tepti antibiotikų tepalus.
ITS→ prep., palaikantys homeostazę, el. pusiausvyrą,
skysčių, baltymų balansą.
Folikulitas
plauko folikulo piodermija.Folikulitą sukelti gali bakterinė infekcija (stafilokokas, pseudomona), virusai (herpės), grybeliai. Būdingas bėrimas:
folikulinės gelsvos pustulės su aplinkiniu rausvu uždegiminiu lankeliu Pažeidžiamos vietos: kūno raukšlės (dėl prakaitavimo), kojos (dėl blogos kraujotakos), odos sritys po tvarsčiais, pleistrais, protezais, traumuojamos odos sritys.
Diagnozuojama atliekant tepinėlį, pasėlį.
gydomas pagal sukėlėją (pav.: jei sukėlėjas bakterijos – skiriama antibiotikų pagal pasėlio rezultatus),
taip pat galima skirti vietinio poveikio antiniotikų tepaliukų.
Furunkulas
tai plauko folikulo ir aplinkinių audinių piodermija.Furunkulą dažniausiai kelia stafilokokai, rečiau kiti sukėlėjai. Bakterijos patenka į odą per plauko folikulo angą ir sukelia
uždegimą. Būdingas ribotas, raudonos spalvos, kietokas ir skausmingas mazgas, kurio centre yra nekrozinis geluonis. Per keletą dienų po nekroziniu geluonimi susiformuoja abscesas (ribotas pūlinys). Jam plyšus išsiskiria geltoni pūliai ir nekrotinės masės. Likusi ertmė pildosi jungiamuoju audiniu – formuojasi randas.
Furunkulą griežtai draudžiama spausti! Gydoma pusiau sintetiniais penicilinais, makrolidais, taip pat galima skirti vietinio poveikio antibiotikų tepaliukų. Chirurginis gydymas taikomas kai furunkulas neišsiveržia į išorę.
Karbunkulas
susidaro, susiliejus keliems furunkulams.Karbunkulo sukėlėjai ir pasireiškimas yra toks pat kaip furunkulo, tik karbunkulo mazgas būna didesnis ir centrinėje
dalyje matomos kelios pustulės.Karbunkulas gydomas taip pat pusiau sintetiniais penicilinais(oksacilinas, ampicilinas, amoksicilinas), makrolidais( eritromicinas, azitromicinas) , vietinio poveikio antibiotikų tepaliukais.
Chirurginis gydymas taikomas kai karbunkulas neatsiveržia į išorę.
Karpos
virusinis susirgimas, kuomet odoje atsiranda baltos ar šviesiai pilkšvos spalvos nelygiu paviršiumi mazgelių,
vešint epidermiui ir speneliniam dermos sluoksniui. Visas karpų rūšis sukelia žmogaus papiloma virusai, priklausantys Papova virusų šeimai.
Yra 5 karpas sukeliančių virusų rūšys:
● Paprastosios karpos
● Padų karpos
● Plokščiosios karpos
● Karpinė epidermodisplazija
● Smailiagalės kondilomas
Užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu, per pažeistą odą, nors galima užsikrėstiir per daiktus. Sausa oda, sutrikusi kraujotaka, padidėjęs prakaitavimas - veiksniai, padedantys įsiskverbti virusui.
Klinikiniai požymiai
● Odos šlapiavimas
● Kieti, nelygiu paviršiumi mazgeliai ant odos
● Odos išaugos
● Skausmas einant (pėdų karpų atveju)
Karpų dažniau atsiranda imunologiškai nusilpusiems žmonėms.
Karpų rūšys
Paprastosios karpos dažniausiai būna plaštakose, dilbiuose, paduose. Iš pradžių atsiranda nelygiu paviršiumi mazgeliai. Jie būna kieti, šviesiai pilkos spalvos. Paviršių nuvalius matyti juodi taškeliai. Apie nagus karpos būna su speneliais ir gali būti skausmingos.
Siūlinės karpos lokalizuojasi veido, kaklo odoje, lūpose ar vokų srityje. Jos būna pavienės, kelių milimetrų ilgio išaugos su aiškiomis pagrindo ribomis. Paviršius nelygus, hiperkeratozinis. Šios lokalizacijos karpoms būdingos dauginės išaugos, o jų pagrindas yra platesnis. Karpų skaičius labai įvairus. Jos gali būti pavienės arba labai gausios.
Padų karpos būna plokštesnės dėl nuolatinio spaudimo. Jos neiškyla virš odos ir dažniausiai yra gilios. Padų karpos yra panašios į nuospaudas. Kelios karpos, esančios šalia viena kitos, gali susilieti, susidaro plokštelė. Jos dažnai yra apsuptos
nuospaudų. Šios karpos būna labai skausmingos, ligonis negali vaikščioti.
Plokščiosios jaunuolių karpos - virš odos pakilę, dažniausiai lygiu paviršiumi, apvalios arba daugiakampės formos mazgeliai. Jos būna mažos, rausvos arba rudos spalvos, kartais su gelsvu atspalviu. Karpos būna kaktos, rankų nugariniuose paviršiuose, kelių odoje. Nukasytose vietose karpos esti linijomis. Gali plisti po skutimosi veide (vyrams)
ir kojose (moterims). Ties kakta gali plisti šukuojantis.
Smailiagalės kondilomos. Jomis užsikrečiama kontakto būdu arba per užkrėstus daiktus. Jos būna nedidelės, smeigtuko galvutės dydžio, rausvos, dažnai kojytę turinčios išaugos. Gali būti ir šlapiuojančios. Lokalizuojasi aplink išangę, varpos galvutės srityje, lytinėse lūpose, makšties angoje, sėdmenų odoje ir tarpvietėje. Raukšlės, kuriose yra smailiagalių
kondilomų, gali šlapiuoti, jos išburksta, apsineša išskyromis, gali dvokti.Kondilomos gali susilieti į didesnius papilominių išaugų konglomeratus, kurie būna panašūs į žiedinį kopūstą ar gaidžio
skiauterę.
Negydomos karpos gali plisti, susilieja į didesnius konglomeratus. Dažnai karpos atsinaujina po gydymo dėl viruso, esančio supančioje karpą odoje. Kartais karpos savaime per 2-3 metus sunyksta.
Komplikacijos
Gali plisti ir susilieti į stambesnius ir skausmingus konglomeratus. Užkliudžius ar pakrapščius gali kraujuoti. Paprastoms karpoms plintant po nagu, gali atšokti nagas nuo nago guolio.
Gydymas
Nėra tobulo būdo karpoms gydyti, nes visi gydymo metodai veikia simptomiškai, bet nepanaikina odoje esančio viruso.Gydymas priklauso nuo paciento amžiaus, ligonio pasirinkimo, karpų išplitimo, pažeidimų trukmės, vietos, imunologinės būklės.
● Vietinio veikimo vaistai:
❏ stiprių rūgščių preparatai (solcodermas);
❏ citotoksiniai preparatai;
❏ DNR inhibitoriai: 5-fluoruracilas, bleomicinas;
● Destrukciniai metodai:
❏ elektrokoaguliacija;
❏ krioterapija;
❏ CO2 lazeris;
❏ Chirurginis išpjovimas.
Užkrečiamasis moliuskas(Molluscum contagiosum)
lėtinė lokalizuota infekcinė odos liga, kurią sukelia
užkrečiamojo moliusko virusas (Molluscum contagiosum virus, MCV). Virusas dauginasi ląstelių citoplazmoje, kur sudaro citoplazminius intarpus.
Epidermio infekavimas užkrečiamojo moliusko virusu sukelia jo hipertrofiją ir hiperplaziją, susiformuoja tipinis odos pažeidimas, kuris per keletą savaičių ar mėnesių iš lėto didėja.
Odos pažeidimas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, išskyrus delnus ir padus. Vaikams dažniau pažeidžiamas veidas, liemuo, galūnės, o suaugusiems kirkšnys, lytinių organų sritis, šlaunys, apatinė pilvo dalis. Labai retais atvejais bėrimai gali atsirasti burnos gleivinėje.
● Dažniausiai ligoniai nejaučia jokių simptomų, tik odoje atsiranda tipiškas papulinis bėrimas.
● Kai kurie skundžiasi pažeistos vietos niežuliu, jautrumu ar skausmu. Daliai pacientų aplink bėrimus atsiranda alerginis odos uždegimas. Susidarę bėrimai vokų odoje gali sąlygoti konjuktyvitą.
● Odoje atsiranda standžios, lygiu paviršiumi, aiškių ribų, kupolo formos papulės.
● Paprastai bėrimas būna normalios odos spalvos, tačiau kartais gali būti lengvo perlamutrinio blizgesio. Vėliau mazgelio centre atsiranda įdubimas, kartais su angele centre, pro kurią matosi balkšvas ar gelsvai rusvas į varškę panašus turinys, kuris paspaudus išbėga.
● Bėrimo elementai paprastai būna 2-6 mm diametro. Papulių skaičius paprastai svyruoja nuo 1 iki 20. Dažniausiai jos išsidėsto grupelėmis, tačiau gali būti pasklidę odoje po visą kūną.
● Pacientams, infekuotiems ŽIV, bėrimo elementai gali būti didesni (iki 1 cm dydžio) ir jų gali atsirasti
daugiau(>30 vienetų), nei asmenims, su normalia imunine būkle.
● Užkrečiamasis moliuskas dažniausiai diagnozuojamas apžiūros metu nustačius tipinius bėrimo elementus.
Jei ligos diagnozė neaiški, gali būti atliekama pažeistos odos biopsija ir histologinis medžiagos tyrimas. Dažant mėginį hematoksilinu ir eozinu, MCV pažeistų keratinocitų citoplazmoje nustatomi būdingi intarpai-„moliusko kūnai“.
● Esant dideliam skaičiui bėrimo elementų ar kai papulės yra didelio skersmens, o ypač veido srityje, pacientus reikia tirti dėl galimos ŽIV infekcijos.
● Negydant užkrečiamasis moliuskas išlieka odoje keletą mėnėsių, vėliau jis savaime išnyksta.
● Ligoniams su imuninės sistemos sutrikimais bėrimas gali išlikti ilgesnį laiką (iki 3 metų). Kadangi liga yra
užkrečiama, todėl taikant gydymą ne tik sutrumpėja sirgimo laikotarpis, bet ir apsisaugoma nuo užkrato
perdavimo kitiems žmonėms ar jo pernešimo į kitas savo kūno vietas liečiant ar krapštant bėrimus.
● Suaugusiems šalinti užkrečiamąjį moliuską rekomenduojama, jei jis yra lytinių organų srityje, kad
išvengti ligos plitimo lytinių santykių metu.
● Yra nemažai užkrečiamojo moliusko šalinimo metodų, tačiau kuris iš jų geriausias nėra nustatyta.
Užkrečiamasis moliuskas gali būti šalinamas taikant krioterapiją (išaugos užšaldymas), gydant lazeriu ar
operaciniu būdu (moliusko išgrandymas).
● Gydant užkrečiamąjį moliuską taip pat gali būti efektyvūs vietiniai preparatai, kaip salicilio rūgštis,
imikvimodas, tretinoino kremas ar gelis ir kt.
● Infekuotiems ŽIV pacientams gydant užkrečiamąjį moliuską labai svarbus aktyvus priešvirusinis pagrindinės ligos gydymas.
Grybeliai
Klinikiniai požymiai
• Rausvos, ryškių ribų dėmės ant odos
• Gilios kietos odos pūslelės
• Šašai
• Niežulys
• Odos šlapiavimas
• Odos pleiskanojimas
• Odos įtrūkimai
• Odos pūliavimas
Ligos simptomai dažnai ilgą laiką neatkreipia sergančiojo dėmesio. Ligos eiga dažnai banguojanti, o klinika priklauso nuo pažeistos vietos.
● Plaukuotojoje galvos dalyje - išplikę, apvalūs, pleiskanoti, paraudę židiniai, jų srityje tipiškai aplūžinėję plaukai (“ražienos” vaizdas).
● Kūno odoje matomi įvairios formos, dažnai griežtų ribų, riboti smulkiomis papulėmis, pleiskanojantys židiniai, kurie gali būti nuo 5 cm iki delno dydžio ar didesni. Palyginti su aplinkine oda, pažeistos vietos kraštai kiek pakilę, sumažėjusi vidurinės dalies pigmentacija. Dažniausiai pažeidžiamos kojos ir rankos.
● Raukšlėse - griežtų ribų (dažniausiai - kirkšnyse) pleiskanojantys, plintantys į šonus bėrimai.
● Jei pažeidžiami tarpupirščiai, matomos pleiskanos, paraudimas, šlapiuoja. Dažnai būna ir kitų bėrimo elementų: pustulių, šašelių, mazgelių
Svarbūs odos grybelio ligų diagnostikos metodai:
● plaukų tyrimas Vudo lempa (pvz., sergant mikrosporija pažeisti plaukai švyti žalsva spalva);
● užkrėstos medžiagos (plaukų, odos pleiskanų, gleivinės nuograndų) tyrimas mikroskopu;
● patologinės medžiagos bakteriologinis tyrimas – pasėlis specialioje terpėje.
Grybelio gydymas
Skiriamas gydymas vietinio poveikio preparatais neplaukuotos odos dalies grybelinių infekcijų gydymui:
● Imidazolo dariniai - nizoralis, klotrimazolis, mikonazolis (kremai).
● Naftifinas (tirpalas, kremas).
● Alilaminai - terbinafinas (kremas, tirpalas,aerozolis).
● Tiokarbamatai - tolnaftatas.
Rezistentiškos ar išplitusios ligos formos, taip pat tais atvejais, kai pažeista plaukuotoji galvos dalis, gydoma sisteminio poveikio vaistais:
● Grizeofulvino tabletės, 500 mg 1-2 1 k. per parą, 2-6 sav.
● Ketokonazolio tabletės, 200 mg 1 k. per parą, esant odos grybelinei infekcijai - 2-6 sav., plaukų - 1-2 mėn.
● Flukonazolio kapsulės. Dedervinei ir dermatofitų sukeltai infekcijai 50 mg per parą, iki 6 sav.
● Itrakonozolio kapsulės, 100 mg 2 k. per dieną, 1 sav.
● Terbinafino tabletės, 250 mg 1 k. per parą, 2-4 sav. dermatomikozėms, 4-6 sav. plaukuotosios dalies grybelinei infekcijai gydyti.
Niežai
Klinikiniai požymiai
● Niežėjimas, stiprėjantis naktį ar sušilus – pagrindinis klinikinis požymis, atsirandantis po 2–6 savaičių nuo
užsikrėtimo, infekcijos atveju – po 1–4 dienų.
● Erkių takai – apie 0,5 cm ilgio sidabrinės spalvos linijos riešų,delnų ar padų raukšlėse.
● Bėrimas – dažniausiai poriniai mazgeliai, pūslytės, pūlinukai, papulės ar mazgai, šašai, nukasymai.
● Būdingos pažeidimo vietos – rankų ir kojų tarpupirščiai, riešų,alkūnių, pažastų, užausių, liemens, sėdmenų, kelių, spenelių, gaktos, vyrams varpos ir kapšelio sritys. Kūdikiams, vyresnio amžiaus ir susilpnėjusį imunitetą turintiems (imunosupresuotiems) žmonėms pažeidimai gali atsirasti bet kuriose kūno vietose, ant veido ir (ar)
plaukuotoje galvos dalyje.
Tyrimai
● Rašalo mėginys erkių takams išryškinti.
● Tiesioginė mikroskopija – kiurete ar skalpeliu oda nugrandoma galinėje erkių tako dalyje. Raginės masės ištirpinamos kalio šarmo tirpalu. Tepinėlyje nustatomos erkės, jų kiaušiniai ar išmatos.
● Epiliuminescencinė mikroskopija (dermatoskopija) – erkių takų tyrimas optiniu prietaisu, galima rasti sukėlėjų.
● Lytiškai plintančių infekcijų tyrimai atliekami lytiskai aktyviems asmenims.
Gydymo indikacijos:
● Būdingi klinikiniai niežų požymiai.
● Asmenys, kurie artimai bendravo su užsikrėtusiuoju (pvz., miegojo išsirengę kartu, lytiškai santykiavo).
● Asmenys, kurie artimai bendravo su ligoniu, gydomi tik norvegiškų niežų atveju
Niežulys gydymas
● Permetrinas. Skiriama 4% tepalo ar 5% kremo vienkartinė 8–12 val. aplikacija yra veiksminga ir gerai
toleruojama gydant niežus. Kai kuriose šalyse 2,5% koncentracijos permetrino skiriama vaikams, tačiau apie tai nėra pakanka.mai paskelbtų patikimų tyrimų duomenų
● Benzilbenzoatas. Skiriama 25% suaugusiesiems ir 10% vaikams losjono aplikacija vieną kartą per dieną 3 dienas. Gydymas veiksmingas, tačiau gali sukelti odos dirginimą
● Sieros 20–33% suaugusiesiems ir 5–10% vaikams tepalo aplikacija vieną kartą per dieną 3–5 dienas. Gydymas – pigus ir saugus,tačiau gali sukelti odos dirginimą
● Prieš pradedant gydymą, pacientas turi išsimaudyti (pagerėja vaistų penetracija).
● Pacientui suteikiama informacija apie vaisto vartojimą ir galimus šalutinius poveikius.
● Tepti tepalu, kremu ar losjonu reikia pradėti nuo apatinio žandikaulio (galva – netepama) ir toliau žemyn visą
kūną, įskaitant raukšles, kirkšnis, bambą, išorinius lytinius organusir odą po nagais.
● Kūdikiams turi būti tepama veido ir plaukuotosios galvos dalies oda.
● Kitas asmuo pacientą turi tepti užsimovęs vienkartines pirštines.
● Gydymo kurso metu pacientui rekomenduojama nesimaudyti.
● Baigus gydymą pacientas turi išsimaudyti, apsivilkti švarius drabužius, pakeisti švarią patalynę ir rankšluosčius. Panaudota patalynė, drabužiai ir kiti prisiliečiantys prie kūno kasdienio vartojimo daiktai turi būti išskalbti kaitinant didesne kaip 50°C temperatūra.Jei to negalima padaryti, jie laikomi plastikiniame maiše 72 valandas. Neturėdamos kontakto su žmogaus kūnu erkės žūva.
● Gydant vienkartinėmis aplikacijomis, po 7–10 dienų rekomenduojama gydymą pakartoti
● Permetrinas, benzilbenzoatas ir sieros tepalas yra saugūs vartoti nėščiosioms ir maitinančioms krūtimi
moterims, nors nėra tiksliai įrodyta
