1. Odos ir odos darinių sandara (histologija) Flashcards
Epidermis
daugiasluoksnis plokščiasis ragėjantis epitelis.Odos ląstelės visiškai atsinaujina per 3 – 4 savaites. Dėl to epidermis įvairiose kūno dalyse yra nevienodo
storio (0,04-1,5mm). Vokų ir kapšelio epidermis labai plonas, delnų – storesnis, padų – bene storiausias. Epidermis sudarytas iš viršutinio raginio (stratum corneum), skaidriojo (stratum lucidum), grūdėtojo (stratum granulosum), dygliuotojo (stratum spinosum) ir pamatinio (stratum basale) sluoksnių. Giliau esančios epidermio ląstelėse yra pigmento melanino, nuo kurio priklauso odos spalva. Epidermio sluoksnyje nėra kraujagyslių – jį maitina limfa, todėl jam sugijus nelieka randų.
Epidermio sandara
● Pamatinio sluoksnio stulpinės ląstelės hemidesmosomomis susijungusios su pamatinę membrana, o desmosomomis su gretimomis ląstelėmis. Stulpinių ląstelių citoplazmoje yra filamnetų, kurie tvirtinasi prie desmosomų. Pamatinės ląstelės yra mitoziškai aktyvios. Po pasidalijimo viena iš dukterinių ląstelų, įgijusi
daugiaformė formą, slenka į dygluotajį sluoksnį.
● Dygliuotąjį sluoksnį sudaro dygliuotieji epiteliocitai. Jų paviršiai yra dygliuoti, dygliukų galuose yra
desmosominių jungčių.Citoplazmoje yra tonofibrilių, kurios tvirtinasi prie desmosomų. Tai padeda odai likti stabiliai, ją veikinat mechaniškai.
● Grūdėtojo sluoksnio ląstelų citoplazmoje yra daug keratohialino granulių. Šių granulių išskirtas lipidinis
audinys užsandaria tarpląsteninius tarpus. Šio sluoksnio nėra lūpose.
● Skaidrusis (blizgusis) sluoksnis sudarytas iš plokščių eozinofilinių ląstelių. Jų branduoliai yra beveik išnykę,
o citoplazmos tonofibrilės bei keratohialino granulės virtusios eleidinu. Ji nesidažo, gerai laužia šviesą, todėl visas šis sluoksnis atrodo lyg būtų vientisas, skaidrus.
● Raginis sluoksnis yra sudarytas iš eilėmis išsidėsčiusių, į žvynelius panašių daugiakampių ląstelių. Šio sluoksnio epiteliocitai neturi branduolio, jų citoplazmą pripildo keratinas, todėl jie dar vadinami keratinocitais. Jis suteikia tamprumo ir struktūrinio tvirtumo. Kiekviena ląstelė turi apvalkalą, kuris saugo nuo sužeidimų.
Melanocitai kilę iš melanoblastų. Embiogenezės metu jie įsiterpia į pamatinį sluoksnį. Jie sintetina melanino glanules, kurios ląstelės ataugomis perduoda į kitas epidermio ląsteles. Baltaodžiai daugiau jų turi pamatiniame sluoksnyje, o taamsiaodžiai - visuose sluoksniuose ir dermoje. Melanino sintezei turi įtakos hormonai, aplinka. Jie saugo giliau esančius audinius nuo žalojamojo spindulių poveikio. Jo sintezė skiriama į 4 fazes: I - granulės formaviamsis, II -
melansosomos atsiradimas, III - išnyksta siūlinė tekstūra, IV - subrendusi granulė.
Langerhaso ląstelės įsiterpusios tarp dygluotojo sluoksnio ląstelių. Kilusios iš kaulų čiulpų makrofagų ir geba sujungti ir pateikti T limfocitams antigenus ir juos aktyvinti.
Merkelio ląstelės - jų yra storoje odoje (paduose, delnuose). Jos susijusios pamatine dalimi su nervine galūnėle, o citoplzmoje yra granulių, kurios vykdo mechanorecepcijos funksciją.
Tikroji oda
sudaryta iš paviršinio – spenelinio (stratum papillare) ir gilesnio – tinklinio (stratum reticulare) sluoksnių.
Tikrosios odos storis – 1-2 mm (plonesnė ji vokų, apyvarpės odos, ir storesnė delnų padų odos). Ją sudaro jungiamasis audinys, turintis elastinių skaidulų. Tarp epidermio ir tikrosios odos yra pamatinė membrana, ji įvairiai įsiterpusi į epidermį ir formuoja spenelius, jų kiekis priklauso nuo mechaninio poveikio, mažiau spenelių galvos odoje, ryškūs –padų, delnų, kelių, alkūnių srityse. Kai kurie speneliai turi nervinių galūnių, o kiti išraizgyti plonyčių kraujagyslių irkapiliarų. Viso kūno tikrojoje odoje yra mažai melanocitų, jie nebent formuoja apgamus, įgimtas dėmes.
● Speniniame sluoksnyje vyrauja purusis kolageninis jungiamasis audinys, kuriame yra elastinių ir tinklinių
skaidulų. Šiame sluoksnyje yra daug putliųjų ląstelių, makrofagų ir leukocitų. Į epidermį atkreiptas speninio
sluoksnio paviršius yra „dantytas”. Jo speneliai yra įsiterpę į epidermio pamatinį sluoksnį. Kūno sričių tikrosios odos spenelių aukštis ir tankumas yra nevienodi. Jų gausumas ir kryptis formuoja odos reljefą. Speneliuose yra daug kapiliarų ir neuroreceptorių.
● Tinklinį sluoksnį sudaro jungiamasis audinys, kurio kolageninės ir elastinės skaidulos yra storos ir tankios, o ląstelinių elementų mažiau. Jungiamojo audinio skaidulos suformuoja viena kryptimi - lygiagrečios odos paviršiui. Tai svarbu atliekant pjūvius, nes lygiagrečiai linijoms atlikti gyja greičiau ir su mažesniais randais.
Poodis
puriojo jungiamojo audinio sluoksnis, jungiantis odą su giliau esančiais audiniais.. Moterų poodyje
riebalinio audinio yra daugiau negu vyrų. Riebalinis audinys suteikia odai stangrumo, išlygina jos paviršių. Tačiau atsiradus daug riebalų, odoje formuojasi gravitacinės raukšlės (pvz., pagurklyje, papilvėje ir kt.). Tarp poodžio storio ir odos paslankumo yra tiesioginė priklausomybė. Tose vietose, kur oda betarpiškai liečiasi su kaulais, poodyje susiformuoja tepaliniai maišeliai, kurie sumažina odos trintį ir padidina jos paslankumą.
Odos receptoriai
jutimo receptorių tipas, randamas tikrojoje odoje ir epidermyje. Jie yra somatosensorinės sistemos
dalis.
● Rufinio kūneliai. Tai lėtos adaptacijos mechanoreceptoriai, reaguojantys į nuolatinį spaudimą. Kartu tai ir termoreceptorius, reaguojantis į šilumą. Lėtos adaptacijos.
● Pačinio kūneliai. Tai nervų galūnėlės, atsakingos už jautrumą vibracijoms ir spaudimui. Pačinio kūneliai yra atsakingi už ypač greitą atsaką į sudirginimus. Jų pagalba atskiriame lygius paviršius nuo šiurkščių. Labai greitos adaptacijos.
● Krauzės kolbos. Kolbos formos termoreceptoriai, atsakingi už šaltų aplinkos temperatūrų pajutimą.
● Meisnerio kūneliai. Tai mechanoreceptoriai, atsakingi už švelnaus prisilietimo jutimą. Meisnerio kūnelių jautrumas didžiausias, nes jų slenkstinė įtampa, reikalinga sukelti nerviniam impulsui, yra labai žema. Greitos adaptacijos.
● Nocireceptoriai. Sensorinis neuronas reaguoja į galimai žalingą dirgiklį, siųsdamas impulsus į nugaros ir galvos smegenis, taip suvokiamas skausmo pojūtis
Nagai
sustorėjęs epidrmio darinys. Jie dengia kojų ir rankų pirštų galinius nugarinius paviršius. Trečiajį embriogenezės mėnesį ji po truputi storėję ir grimzdą į tikrąją odą, sudaro nago guolį. Nago kūnas yra skaidrus, tačiau dėl po juo esančiu kraujagyslių - rausva. Šalia nago šaknies yra pusmėnulio formos baltas ruožas.
Plaukai
Plauko stiebas sudarytas iš epidermio ląstelių išsidėsčiusių koncentriškai. Centirnę dalį sudaro plauko šerdis, kuri sudaryta iš 2-3 suragėjusių kubinių ląstelių, tarp kurių yra oro tarpai. Šerdies nėra gyvaplaukiuose. Apie šerdį yra plauko žievė, kuri sudaryta iš suragėjusių šeivos formos ląstelių turinčių citoplazmoje pigmento gramulių. Juodų plaukų pigmentas oksiduotas, o tarp plaukų esantys oras modifikuoja spalvą. Plaukas auga mitozės būdu dalijantis plauko guolio ląstelėms.
Riebalų liaukos
išklotos daugiasluoksniu epiteliu. Jų yra visoje odoje, išskyrus delnus ir padus. Jų nustatoma tikrojoje odoje. Jos dažniausiai formuojasi kartu su plaukais, todėl šalia plaukų folikulų turi ištekamajį latakėlį. Riebalų liaukų sekrete yra trigliceridų ir jų esterių bei riebalų rūgščių. Jis sutepa plaukus bei odą, minkština ją, saugo nuo džiuvimo arba išmirkimo ir kartu su prakaitu formuoja savitąjį kūno kvapą.
Prakaito liaukos
odos egzokrininė liauka, kuri išskiria sekretą – prakaitą, kurio sudėtyje yra daug vandens, šlapalo ir druskų. Ji išklota epiteliniu audiniu ir pagal kilmę yra vamzdelinės. Šių liaukų vamzdelis gale yra susiraitęs į kamuolėlį ir giliai paniręs odoje. Nors ir nevienodo tankumo, yra paplitusios beveik viso kūno odoje.
● Ekrininės liaukos vamzdelio formą ir yra tikrojoje odoje. Jų ištekamieji latakai iškloti dvieiliu kubiniu epiteliu ir atsiveria epidermio porose. Jos svarbios termoreguliacinės funkcijos palaikyme. Šių liaukų prakaitas yra skaidrus, specifinio kvapo, hipotoninis sekretas, plazmos ultrafitratas. Jį sudaro vanduo, NaCl, KCl, šlapalas,šlapimo rūgštis, aminorūgštys, bikarbonatai ir kitos medžiagos.
● Apokrininės liaukos yra didesnės už ekrinines, šakotos ir, netilpdamos odoje, gali nusileisti į poodį. Jos yra tam tikrose kūno vietose (pažastyse, krūties spenelio laukelyje, didžiose lūpose, apie išangę). Taip pat išorinėj ausy (sieros) ir voko krašte (ciliarinė). Apokrininių liaukų sekretas yra tirštas, tąsus ir veikiamas odos paviršiaus bakterijų, įgauna specifinį kvapą. Šių liaukų ištekamieji latakai atsiveria į plauko makšties arba tiesiog į odos paviršių. Jos apraizgytos adrenerginėmis skaidulomis.
Pieno liaukos
Nefunkcionuojanti liauka sudaryta iš skilčių ir skiltelių. Skilties latakai iškloti kubiniu epiteliu. Neštumo metu veikiant hormonams veši krūties parenchima - daugėja atveolių, mažėja jungiamojo audinio. Didieji latakai iškloti daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu, atsiveria spenelyje. Ilgainiui pieno liaukos atrofuojasi ir nyksta. APie 80 gyvenimo
metus vyrauja tik riebalinis audinys, išlikę latakėliai ir elastinis audinys. Berniukų ir vyru pieno liaukos yra
rudimentiškos, latakai be spindžio.
Arterijos
Arterinis kraujas į kūno dangą atiteka iš dviejų šaltinių: iš poodžio arterijų ir iš raumenų arterijų. Ties poodžio ir tikrosios odos riba arterijos sudaro pirmosios eilės arterinį tinklą, kurios šakos maitina poodį ir čia esančias prakaito liaukas. Iš šio tinklo atskyla į odos paviršių kylančios arterijos, kurios tikrosios odos viduryje suformuoja antrąjį –tikrosios odos arterinį tinklą. Trečias tinklas – pospeninis arterinis tinklas yra speninio sluoksnio pamate. Šio tinklo arteriolės tikrosios odos speneliuose suskyla į gausius kapiliarus.
Venos
Jos sudaro keturis tinklus. Du veniniai tinklai – paviršinis ir gilusis pospeniniai – yra tikrosios odos tinkliniame sluoksnyje, trečiasis yra ties tikrosios odos ir poodžio riba. Ketvirtasis kūno dangos veninis rezginys yra poodyje.
Limfinė sistema
Tuoj po epidermiu, tikrosios odos speniniame sluoksnyje yra daug aklai prasidedančių ir tarp savęs susijungusių limfinių kapiliarų ir smulkių limfagyslių. Tai yra poepiderminis limfinių kapiliarų tinklas. Į šį tinklą suteka epidermio metabolizmui skirtas audinių skystis, nes epidermis neturi kraujagyslių. Iš
poepiderminio limfagyslių tinklo per smulkias limfagysles limfa nuteka į gilųjį odos limfos kapiliarų tinklą, kuris yra ties tikrosios odos ir paodžio riba. Iš paodžio limfa nuteka į arčiausiai esančius paviršinius sritinius limfinius mazgus, iš atokesnių sričių – į paviršinių ar giliųjų venų aplinkoje esančias limfagysles.
Bendrosios dangos inervacija
Oda yra platus sensorinis, išorinės aplinkos pažinimo laukas. Ji teikia informaciją apie mechaninius (lietimą, spaudimą, vibraciją, tempimą), terminius (šilumą, šaltį) pavojų keliančius dirgiklius. Šios funkcijos priklauso nuo daugelio receptorių, kuriais baigiasi nugarinių mazgų ir tam tikrų galvinių nervų juntamųjų
mazgų tariamai vienpolių neuronų dendritinių atšakų skaidulos.
