Anatomija, Histologija Flashcards
SKYDLIAUKĖ
bene didžiausia žmogaus belatakė liauka.Vidutiniškai skydliaukės masė yra 25–40 g. Liauka yra priekinėje apatinėje kaklo dalyje, priešais gerklas ir gerklę. Vidinis skilčių paviršius yra kiek įdubęs, prigludęs prie gerklų ir gerklės. Liauką sudaro dešinioji ir kairioji skiltys, lobus dexter et sinister, vidurinėje plokštumoje sujungtos siaura juosta, sąsmauka, isthmus. Abi skiltys yra kūgio formos, jų smailėjančios viršūnės kyla aukštyn, gulėdamos ant gerklų skydinės kremzlės apatinių ragelių ir plokštelių, nežymiai tolsta viena nuo kitos, pasiekdamos skydinės kremzlės įstrižąją liniją. Skilčių pamatinės dalys guli ties penktuoju ar šeštuoju gerklės kremzliniu žiedu. Paprastai dešinioji skiltis būna šiek tiek didesnė, ją supa gausesnis kraujagyslių tinklas, o skydliaukės ligų atvejais ši skiltis labiau padidėja. Paprastai sąsmauka guli ties antruoju ar trečiuoju gerklės kremzliniu žiedu. fascija. Palei sąsmaukos viršutinį kraštą tęsiasi anastomozinė arterinė šaka, jungianti abiejų pusių viršutines skydliaukės arterijas, aa. thyroideae superiores, o palei jos apatinį kraštą išeina apatinės skydliaukės venos, vv. thyroideae infe-riores.Dažnai būna ir trečioji piršto ar kūgio pavidalo piramidinė skiltis, lobus pyramidalis.Skydliaukės išorę gaubia plona jungiamojo audinio skaidulinė kapsulė, capsula fibrosa, tvirtai suaugusi su organo išore. Nuo kapsulės į skydliaukės gilumą skverbiasi daugybė plonų jungiamojo audinio pertvarėlių (trabekulių), kurios, pasklidusios liaukos viduje, sudaro vidinius jos griaučius (stromą), padedančius išlaikyti anatominę šio organo formą. Iš pertva-rėlių, iš dalies atskiriančių skilteles, jungiamajame audinyje į liaukos vidų eina kraujagyslių ir limfagyslių šakos, nervinės skaidulos. Liaukos gilumoje pertvarėlės tarpusavyje nesusijungia, todėl ne visiškai padalija skydliaukę
į jos paviršiuje beveik neįžiūrimas skilteles, lobuli glandulae thyroideae.Liaukos parenchimą sudaro epitelinės kilmės ląstelės, kurios išsidėsto pūslelėmis, folikulais (arba adenomerais). Jų žmogaus skydliaukėje būna apie 30 mln. Folikulai yra apskritos ar ovalios formos, 0,02–0,9 mm skersmens pūslelės. Kiekvienos iš jų centre esantį daug jodo turintį koloidą supa vienas epitelinių ląstelių sluoksnis.
Liaukos funkcinio aktyvėjimo metu folikulų forma ir epitelinių ląstelių aukštis kinta. Ne visi folikulai yra visiškai atskiros pūslelės, jie sudaro tam tikras sankaupas, kuriose koloidą supa epitelinės ląstelės, jungiančios daug folikulų. Hormoną gamina epitelinės folikulo ląstelės, o jų funkcinį aktyvumą reguliuoja posmegeninės liaukos tirotropinis hormonas (TTH). Skydliaukės hormonai tiroksinas ir trijodtironinas. Parafolikulinės išskiria tirokalcitoniną,kurio kiekis priklauso nuo kalcio jonų kiekio kraujo plazmoje. Jei kalcio jonų kiekis kraujo plazmoje padidėja, išsiskiria daugiau tirokalcitonino, vyksta kaulinio audinio vidinis persitvarkymas. Tirokalcitoninas yra prieskydinės liaukos paratiroidinio hormono antagonistas. Į abiejų skilčių viršutinį galą ateina išorinės miego arterijos šakos, atitinkamai dešinioji ir kairioji viršutinės skydliaukės arterijos, aa. thyroideae superiora dextra et sinistra, iš skydinio kaklo kamieno apatinės skydliaukės arterijos, aa. thyroideae inferiora dextra sinistra, kurių šakos ateina į apatinius liaukų skilčių galus.Veninis kraujas viršutine ir vidurine skydliaukės venomis nuteka į v. jugularisinterna, o apatinė skydliaukės vena įteka
į žastinę galvos veną, v. brachiocephalica. Skydliaukės limfagyslės įteka į skydines, priekines ir šonines gerklės limfagysles. Vazomotorinės simpatinės nervinės skaidulos, palei liaukos kraujagysles ateinančios iš simpatinio kamieno kaklinės dalies vidurinio ir apatinio (arba žvaigždinio) mazgų;
Iš klajoklio nervo, n. vagus, einančių viršutinio ir apatinio gerklų nervų, n. laryngeus superior et inferior, skaidulos.
ANTINKSČIAI
Antinksčiai guli giliai pilvo ertmėje, abipus stuburo, artimai prigludę prie inkstų viršutinių galų, apsupti užpilvaplėvine riebaline ląsteliena, kartu su inks-tais apkloti užpilvaplėvine fascija, fascia retroperitonealis.Nuo inkstų antinksčiai atskirti plonu jungiamojo audinio sluoksniu. Jų priekį (ypač išsekusių asmenų) iš dalies dengia pasieninė pilvaplėvė. Antinksčiai guli ties Th11–12 slanksteliais. Dešinysis antinkstis guli šiek tiek žemiau negu kairysis. Dešinysis antinkstis būna šiek tiek mažesnis už kairįjį. Suaugusio žmogaus antinksčiai sveria 7–12 g. Sudaro specifinių liaukinių ląstelių – endokrinocitų sankaupos ar jų juostos, tarp kurių išsišakoja smulkios kraujagyslių šakos ir kapiliarai. Antinkstį dengia gana stora jungiamojo audinio su nedidele lygiųjų raumenų skaidulų priemaiša kapsulė, tvirtai suaugusi su antinksčio parenchima. Nuo kapsulės į liaukos vidų eina plonos jungiamojo audinio sijelės (trabekulės). Žievė pasiskirsčiusi trimis sritimis. Žievės išoriniame paviršiuje, tuoj po kapsule, yra paviršinė kamuolinė sritis. Kekių pavidalo liaukinių ląstelių grupės, tarp kurių tęsiasi kraujo kapiliarų
pluošteliai, gamina mineralkortikoidinį hormoną – aldosteroną, reguliuojantį organizmo natrio ir kalio jonų pusiausvyrą, veikiantį šių jonų reabsorbciją inksto nefronų kanalėliuose. Po kamuoline sritimi yra storiausia, sudaranti bent 75 proc. žievės tūrio pluoštinė sritis. Šios srities liaukinėse ląstelėse yra daug lipidinių cholesterino grūdelių – steroidinių hormonų pirmtakų. Pluoštinėje srityje išskiriami gliukokortikoidiniai hormonai, veikiantys baltymų katabolizmą, limfoidinį audinį, slopinantys augimą, turintys uždegimą slopinantį ir kt. poveikį. Šios srities adenocitai iš steroidų sintetina ir lytinius hormonus. Giliausiai yra tinklinė, ploniausia, užimanti
apie 10 proc. žievės masės sritis, esanti prie pat antinksčių šerdies, sudaryta iš įvairiomis kryptimis
išsidėsčiusių adenocitų. Šios srities ląstelės taip pat gali gaminti lytinius hormonus – progesteroną, tam tikrus estrogenus ir androgenus. Po antinksčio žieve yra gelsvos spalvos, nusidažanti chromo druskomis šerdis, medulla. Šerdį sudaro didelės liaukinės ląstelės, feochromocitai. Tokių ląstelių citoplazmoje yra daug granulių, rudai nusidažančių
chromo druskomis (tai – vadinamosios chromafininėsląstelės). Ląsteles, jų grupes ar juostas supa kraujagyslių kapiliarai, čia daug nemielininių nervinių skaidulų, simpatinių nervinių ląstelių. Antinksčių šerdies ląstelės kilmės požiūriu panašios į
užmazginius simpatinius neuronus. Todėl jos taip pat ir funkcionuoja, išskirdamos katecholaminus – adrenaliną ar noradrenaliną, kurie kaupiasi šerdies ląstelių citoplazmos granulėse. Kilmės požiūriu antinksčių šerdies ląstelės priklauso tokiam pačiam tipui, kaip ir autonominės nervų sistemos simpatinės dalies ląstelės, tik antinksčių šerdį sudarančios ląstelės tampa sekrecinėmis ląstelėmis, gulinčiomis palei antinksčių kraujo kapiliarus. Arterinį kraują atneša trys porinės antinksčių arterijos: viršutinės, aa. suprarenales superiores, diafragmos apatinių
arterijų šakos, vidurinės, aa. suprarenales mediae, pilvinės aortos šakos ir apatinės, aa. suprarenales inferiores, inkstų arterijų šakos. Visos mažesnės žievės ir šerdies venos susilieja į antinksčio veną, išeinančią pro šio organo vartus. Dešiniojo antinksčio vena įteka į apatinę tuščiąją veną, o kairiojo – į kairiojo inksto veną. Prie pat šio organo susidaro nervinis rezginys, plexus suprarenalis, į kurį ateina pilvinio rezginio ir jo mazgų, didžiųjų vidurių nervų, nn.splanchnici majores, ir klajoklio nervo, n. vagus, skaidulos. Iš šio rezginio į antinksčius ateina
autonominės ir juntamosios nervinės skaidulos.
Antinksčių šerdies liaukines ląsteles inervuoja autonominės nervų sistemos mielininės ikimazginės simpatinės skaidulos. Antinksčių žievės funkciją reguliuoja posmegeninės liaukos priekinės skilties išskiriamas hormonas (AKTH)
Kasos histologija
Kasą dengia plona jungiamojo audinio kapsulė, nuo kurios į organo vidų eina jungiamojo audinio pertvarėlės, dalijančios kasos parenchimą į skilteles. Tarpskiltelinėse jungiamojo audinio pertvarose yra tarpskiltelinių kasos latakėlių, stambesnių surenkamųjų latakų, tarpskiltelinių arterijų ir venų, limfagyslių ir autonominės nervų sistemos elementų. Kasos skiltelės sudarytos iš acinusų,įterptinių ir vidinių skiltelės latakėlių, Langerhanso salelių ir plono puriojo jungiamojo audinio tinklelio, kuriame išsidėsčiusios smulkios kraujagyslės, kraujo kapiliarų tinklas ir vegetacinės nervų sistemos skaidulos. Acinusus sudaro kasos egzokrinocitai. kasos acinusuose nėra mioepitelinių ląstelių. Egzokrinocitai turi visas serozinėms ląstelėms būdingas ypatybes. Ląstelės viršūnė, o dažnai ir vidurinė dalis, esti
pripildytos sekrecinių zimogeno granulių, kuriose susikaupę kasos profermentai. Kasos acinusuose susidaręs sekretas išsiskiria į latakus, kurie vis didėdami galiausiai atsiveria į dvylikapirštę žarną. Pirmiausia iš acinusų išeina įterptiniai latakai, vėliau eina vidiniai skiltelės latakai, kurie atsiveria į tarpskiltelinius latakus. Tarpskilteliniai latakai savo ruožtu susijungdami formuoja gana didelius latakus,
kurie galiausiai pereina į ištekamąjį kasos ir į pridėtinį kasos latakus. Jie atsiveria didžiajame ir mažajame dvylikapirštės žarnos speneliuose. Tolimojoje latakų dalyje prieš atsiveriant į 12-pirštę žarną, atsiranda ryškus žiedinis neruožuotųjų raumenų sluoksnis, kurį dengia skaidulinis jungiamasis audinys.
EGZOKRININĖ KASOS DALIS
Kasa per parą išskiria apie 1,5 l kasos sulčių. Šių sulčių svarbiausia dalis – fermentai, kuriuos gamina kasos
egzokrinocitai. Fermentai išskiriami pirmtakų pavidalo. Jie aktyvinasi patekę į žarnų spindį. Optimali jų veikla pasireiškia esant pH 7-8. Skiriamili lipolitiniai, proteolitiniai ir glikolitiniai fermentai. Prie lipolitinių fermentų priskiriamos lipazės, fosfolipazės, cholesterolesterazės,lipoproteinlipazės ir esterazės. Prie proteazių priskiriamas tripsinogenas, chimotripsinogenas, kolagenazė, A ir B karboksipeptidazė, aminopeptidazės. Iš glikolitinių fermentų čia yra α amilazė. Be to, čia gaminami
fermentai skaldantys nukleorūgštis – nukleazės (ribonukleazė ir dezoksiribonukleazė). kasos egzokrininės dalies ląstelės gamina fermentus, kurie padeda virškinti riebalus, baltymus ir sacharidus
(tripsinas ir chimotripsinas skaido baltymus, amilazė – angliavandenius, lipazė – riebalų rūgštis ir cholesterolį). Kasos sulčių sekrecija yra valdoma nerviniu ir humoraliniu būdais. Dirginant priekinę irvidurinę pagumburio sritis,
kasos sekrecija skatinama, o dirginant užpakalinę dalį – slopinama. Iš humoralinių reguliatorių, skatinančių kasos sulčių išsiskyrimą, svarbiausi yra sekretinas, pankreoziminas ir gastrinas. Pirmasis daugiausia skatina vandens ir šarminių karbonatų sekreciją, o kiti – fermentų gamybą. Tam tikros medžiagos, pavyzdžiui, adrenalinas, atropinas, AKTH, gliukagonas ir daugelis kitų, slopina kasos sulčių sekreciją.
KASOS SALELĖS
Endokrininę kasos dalį sudaro kasos salelės. Jų daugiau yra uodeginėje kasos dalyje.Nuo egzokrininės liaukos dalies salelės atskirtos plonų tinklinių skaidulų sluoksniu.Dauguma salelės ląstelių yra B ląstelės (apie 75%). Daugiausia B ląstelių būna salelės krašte ir viduje. Manoma, kad ląstelės sintetina hormoną insuliną, kuris cinko druskų veikiamas kristalizuojasi ir gali ilgam kauptis B ląstelių granulėse.Dėl hormono insulino poveikio kepenyse bei griaučių raumenyse kaupiasi
glikogenas. Stingant organizme insulino, gliukozė neutilizuojama ir jos kraujyje daugėja. Kartu didėja ir jos išsiskyrimas su šlapimu. Taip susergama cukriniu diabetu. Be to, stingant organizme insulino, nesintetinamas glikogenas ir jo atsargos kepenyse bei raumenyse mažėja. Dėl insulino pertekliaus kraujyje greitai mažėja cukraus, prasideda traukuliai,ir ligonis gali mirti. Cukriniu diabetu sergančių žmonių salelėse yra mažiau B ląstelių arba jos esti pažeistos.
A ląstelės (apie 20-25%) grupuojasi daugiausia salelės pakraštyje ir tarp B ląstelių. Granulėse yra hormono gliukagono, kepenyse ir raumenyse pradedamas skaldyti glikogenas ir gliukozės kraujyje padaugėja.
D ląstelės (apie 5%) yra pailgos ar žvaigždiškos. Jos išsidėsto pakraštyje tarp A ląstelių. D ląstelės gamina somatostatiną, kurio dėka reguliuojama hormonų insulino ir gliukagono koncentracijos pusiausvyra. Dalis D ląstelių turi argentofilinių granulių. Šių ląstelių išskirtos medžiagos mažina kraujospūdį ir skatina kasos hormonų bei virškinimo sulčių sekreciją.
Salelių pakraštyje (ir ne tik) yra daugiakampių PP ląstelių (<1%), turinčių mažų (140nm) granulių citoplazmoje. Jų išskirtas kasos polipeptidas (PP) skatina skrandžio ir kasos sulčių gamybą.
Glikemijos valdymas kasos hormonais (insulinas, gliukagonas), kasos hormonų sekrecija ir veikimas.
Gliukozė yra pagrindinis insulino sekrecijos stimuliatorius. Didėjant gliukozės kiekiui kraujyje,
skatinamas insulino išsiskyrimas. Kasoje esančios α ląstelės išskiria gliukagoną – tai gliukoneogenezę ir glikogenolizę skatinantis hormonas. Jo poveikis
– priešingas insulinui, todėl didėja gliukozės kiekis kraujyje. Glikogenolizės būdu gliukagonas užtikrina trumpalaikį gliukozės poreikį organizmui. Esant ilgalaikiam poreikiui, gliukoneogenezės būdu gliukagonas skatina gliukozės sintezę iš riebalų ir baltymų. Insulinas – polipeptidinis hormonas.Insulinas yra sintezuojamas kaip preprohormonas, kuris šiurkščiajame
endoplazminiame tinkle konvertuojamas į proinsuliną. Jis transportuojamas mikropūslelėse į Golgi kompleksą. Iš jo jis kaupiamas pūslelėse, proteazės pašalina biologiškai neaktyvų jungiantįjį
peptidą (C-peptide) – suformuojamas biologiškai aktyvus insulinas (šiose pūslelėse kartu transportuojami ir cinko jonai). C-peptido skilimas sumažina insulino tirpumą, kuris toliau jungiasi su cinku. Insulino egzocitozė yra stimuliuojama dėl
padidėjusio gliukozės kiekio β ląsteles skalaujančiame kraujyje. Insulino veikimo būdai: Stimuliuoja kepenų riebalines ir raumenų ląsteles pasisavinti ir naudoti gliukozę. Stimuliuoja gliukozės virtimą glikogenu kepenyse ir raumenyse. Skatina riebalų kaupimąsi ir stabdo jų, kaip energijos šaltinio, naudojimą. Insulino išsiskyrimą inhibuoja epinefrinas, o stimuliuoja: gliukozė, amino r., simpatijų NS, žarnyno hormonai.
Gliukagonas – polipeptidinis hormonas, preprogliukagonas yra produkuojamas šiurkščiajame
endoplazminiame tinkle, konvertuojamas į progliukagoną. Gliukagonas greitai metabolizuojamas, pirmiausia kepenyse ir inkstuose. Jo plazmos gyvavimo pusperiodis – apie 3-5 min. Gliukagono sekrecija reguliuojama cirkuliuojančio gliukozės ir insulino kiekio. Kylantys abiejų lygiai inhibuoja gliukagono išskyrimą. Gliukagonas –
pagrindinis hormonas, apsaugantis nuo hipoglikemijos. Esant gliukagono nepakankamumui, gliukozės kiekio normalizavimuisi svarbus epinefrinas. Gliukagono veikimo būdai: Skatina kepenis skaidyti glikogeną. Skatina riebalinį audinį skaidyti riebalus į glicerolį ir riebalų rūgštis. Kepenys glicerolį paverčia gliukoze. Gliukagono veikimą inhibuoja insulinas ir gliukozė, o stimuliuoja: amino r., kortizolis, stresas, epinefrinas.
Pavalgius kraujyje padidėja cukraus koncentracija -> Kasa gamina daugiau insulino, mažiau gliukagono -> Kepenyse gliukozė paverčiama glikogenu -> Sumažėja cukraus koncentracija kraujyje.
Fizinės veiklos metu kraujyje sumažėja cukraus koncentracija -> Kasa gamina mažiau insulino, daugiau gliukagono -> Kepenyse glikogenas
paverčiamas gliukoze -> Padidėja cukraus koncentracija kraujyje.
