12 darbas Flashcards
sifilio sukėlėjas
- Sifilio sukelėjas, mikrobiologinė diagnozė
Treponema pallidum- sifilio sukelejas
Istorija .Sukėlėjas perduodamas dažniausiai lytiniu keliu. Ne visais laikais vienodai buvo sergama, pvz. XV a. Europoje lb daug buvo sergančiųjų. Sifilis yra lėtai progresuojanti liga ir gydymo efektyvaus tada nebuvo. Gydė įvairiai: pirtimis, gyvsidabrio garais, vyrus gydydavo „nekalta mergaitė“. Visi šie gydymo metodai buvo neefektyvūs. Pirmasis efektyvus vaistas buvo surastas Erlicho – salvarsanas. Prasidėjus antibiotikų erai, sifilis tapo išgydomas panašiai kaip sloga (penicilinas).
Morfologija. G- (dažosi sunkiai), dažant Gimzos-Romanovskio būdu - rožinės sp. 0,25-0,3 mikrom storio, 8-12 mikrom ilgio, paprastai turi 8-12 taisyklingų vingių . Spiralių linkiai išsidėstę taisyklingai 1 mikrom nuotoliu vienas nuo kito, tai labai judrios bakterijos, juda švytuokliniais ir sukamaisiais judesiais. Jų struktūroje daug lipidų, turi periplazminius žiuželius.
Kultūrinės savybės: sunku išauginti terpėse, dauginasi mikroaerofilinėje aplinkoje ir tik aud. kultūrose. Gali skaidyti gl. aerobinėmis sąlygomis ir pasisavinti amino rūgštis, esant mažai deguonies koncentrac. Maitinamosiose terpėse g.b. išaugintos tik nepatogeninės treponemos. Patogeniška tik žmonėms, tačiau eksperimentinę infekciją galima sukelti ir beždžionėms, triušiams.
Rezistentiškumas: jautrūs aplinkos. faktoriams, dezinfektantams, išsilaiko šaltyje iki 4d.
Patogeneze. Infekcijos šaltiniai tik žmonės. Perdavimo kelias kontaktinis/lytinis. Paprastai tiesioginio kontakto metu. Buitinis kelias per daiktus irgi galimas, tačiau retai pasitaiko. Preityje kartais už(si)krėsdavo ir medicinos personalas, kartais už(si)krėsdavo kirpyklose. Per sveiką odą treponemos į audinius patekti negali. Turi būti bent menkiausia žaizdelė. Treponemos patekimo vietoje ima daugintis ir po inkubacinio periodo (apie mėnesį) patekimo vartuose atsiranda kiek pakilusi, kieta, apvali opa. Ta opa vadinama šankeriu. Jo dugnas rausvas, nešlapiuoja, kraštai tik šiek tiek pakilę. Net ir negydant, pirminė sifilioma po 4-6 savaičių išnyksta. Gali net rando nelikti. Prasideda remisija, kai nebūna jokių reiškinių. Kai kam greičiau (po savaitės), kai kam vėliau (po mėnecio, dviejų) ant rankų delnų ir ant pėdų, o kartais ir ant viso kūno atsiranda blyškiai raudonas išbėrimas. Pakyla temperatūra, skauda galvą, prarandamas apetitas, ima slinkti plaukai. Šie reiškiniai tęsiasi kartais net iki pusės metų, vidutiniškai 3-6 mėn. Po šio laikotarpio galimas ir savaiminis išgijimas (50-70%). Likusiems po labai nevienodo laiko tarpo prasideda tretinis sifilis. Ilgiausias užregistruotas laikas – 30 metų. Kai kam sukelia ir po kelių mėnesių. Dabar jau pasireiškia hipererginė reakcija: įvairiuose organuose ir audiniuose susidaro taip vadinamos gumos. Tai hipererginio uždegimo židiniai, kuriuose audiniai žūvę. Jeigu tos gumos susidaro nesvarbiuose organuose, tai nieko pavojingo gyvybei nėra. Tačiau jei pvz. širdyje, tai gali baigtis mirtim. Jei žmogus išgyvena, tai toliau pereinama į ketvirtą stadiją – neurosifilį – stipriai pažeidžiamos nugaros smegenys. Dėl to atsiranda parezai, paralyžiai, stipri kacheksija, paprastai ligonis miršta.
1) infekcijos šaltinis – žmogus, liga plinta kontaktiniu keliu per lytinius santykius. Perduodama transplacentiniu keliu iš motinos vaisiui ar perpilant kraują;
2) klinikinė eiga – liga skirstoma į tris stadijas:
o pirminis sifilis – inkubacinis periodas trunka apie mėnesį. Sukėlėjo patekimo vietoje susidaro mazgelis, kuris virsta apvalia, kietais kraštais ir neskausminga opa (kietuoju šankeriu), padidėja regioniniai limfmazgiai. Šankeris gali sugyti spontaniškai per 2 mėn. Pirminėje stadijoje MO dauginasi patekimo vietoje ir į kraują nepatenka. histologiškai šankeryje stebimas endarteritas, periarteritas ir audinių infiltracija leukocitais bei makrofagais;
o antrinis sifilis – prasideda, kai MO patenka į kraują ir limfą (po 3 – 8 sav.). Svarbiausias požymis – išplitęs bėrimas odoje ir gleivinėse. Didėja t°, su krauju MO patenka į įvairius organus → meningitas, hepatitas, periostitas etc.;
tretinis sifilis – jam būdingi degeneruojantys ir negrįžtami pakitimai įvairiuose organuose. Odoje, kauluose, CNS ir kepenyse formuojasi sifilinės granuliomos, kurios sutrikdo šių organų funkciją;
Imunitetas ir profilaktika. Susidaro šankerinis imunitetas. Jis neapsaugo nuo reinfekcijos, tačiau jei sergantysis dar kartą užsikrečia, tai pirminė sifilioma nebesusidaro. Toliau vyksta ta stadija, kuri tuo metu buvo. Pasveikus imunitetas susidaro tiek silpnas, kad nuo reinfekcijos neapsaugo. Efektyvi profilaktika yra tik nespecifinė: lyt. Kontakto nebuvimas, apsisaugojimo priemones, asmens higiena, antibiotikai, sauga medicinoje, kirpyklose.
sifilio mikrobiologinė diagnozė
LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA Labai priklauso nuo stadijos! Jei tai pirma stadija, paprastai Ak kraujyje dar nėra. Jie atsiranda tik pirmos stadijos pabaigoje. Čia laboratorinė diagnozė: paspaudus opos kraštą, išsisunkia lašas skaidraus skysčio, kuris tiriamas: tušo tepinėlis, imunofluorescencija, spirochetų imobilizacijos reakcija (paveikus imuniniu serumu, regėjimo lauke spirochetos netenka judrumo, o vėliau ir suyra).
Jei antra stadija, tai bakteriologiškai tiriami išbėrimo elementai. Tose pūslytėse gausu treponemų. Sidabro nitratu, imunofluorescencija, serologinė diagnostika.
Kai baigiasi antra stadija, tai treponemų surasti organizme jau nebeįmanoma. Dabar jau tik serologinė diagnozė. Tiriamoji medžiaga – ligonio serumas. Labai populiari ilgą laiką buvo Vasermano (komplemento sujungimo) reakcija. Dabar naudojama netiesioginė agliutinacija ir netiesioginė imunofluorescencija. Pagaliau serologinei diagnozei tinka ir netreponeminės serologinės reakcijos: Ag ruošiamas iš kitokios žaliavos (ne iš treponemų) – jaučio širdies ekstraktas. Galima atlikti ir panašią reakcija į komplemento sujungimą ? Dar yra ekspres metodai – flokuliacijos reakcija.
TIRIAMOJI MEDŽIAGA – pirminių pažeidimų vietų audinių skystis, kraujo serumas;
BAKTERIOSKOPINIS TYRIMAS. Tiriami kietosios opos (I stadija), bėrimų (II st), granuliomų (III st) eksudatų tepinėliai. Atsižvelginat į labai didelį treponemų jautrumą aplinkos veiksniams, tyrimas atliekamas tuojau pat po medž paėmimo. Atliekama tamsiojo regos lauko mikroskopija, ieškoma tipiškų šviesių, vingiuotų, judrių spirochetų. Tačiau vartojant antibiotikus treponemos išnyksta iš pirminių pažeidimo vietų ir tepinėliuose jų nėra. TM tepinėlius galima dažyti sidabro junginiais ar histiloginiais dažais.
BAKTERIOLOGINIS TYRIMAS – neatliekamas, nes sukėlėjai neauga mitybinėse terpėse;
Imunofluorescencija. Aud skysčio ar eksudato paskleidžiama ant obj stiklelio ir ore išdžiovinama. Ant fiksuoto tepinėlio užlašinamas fluorescensuojantis antitreponeminis serumas, tepinėlis tiriamas imunofluorescenciniu mikroskopu: ieškoma švytinčių spirochetų. Šis metodas jautresnis nei tamsiojo lauko mikroskopija, nes nereikia atlikti greitųjų metodų, nes švyti ir negyvos treponemos. Galima atskirti sifilio treponemas nuo saprofitinių spirochetų. Ši savybė padeda diagnozuoti sifilį, jie kietoji opa nustatoma burnoje ar tiesiojoje žarnoje.
Serodiagnostika. Tai pagrindinis sifilio diagnostikos metodas. Ak klasifikuojami į nesavituosius ir savituosius. Pirmiausia nustatomi nesavitieji Ak, o vėliau teigiama r-ija pagrindžiama specifiniais metodais. Ak atsiranda tik pirmos stadijos pabaigoje.
o nespecifiniai tyrimai – juos atliekant vartojamas kardiolipidas (daug fosfolipidų turinti frakcija, gauta iš jaučio širdies), kuris veikia kaip Ag. Antifosfolipidiniai Ak susidaro prieš ligos metu pažeistų audinių lipidus, kurie adsorbuojasi ant treponemų paviršiaus, todėl jie reaguoja su kardiolipinu, turinčio imunologinio panašumo su minėtais lipidais.
Kaip atliekama: turim specialią lentelę su duobutėmis. Į vieną duobutę įlašinam vieną lašą serumo ir 2 la6us kardiolipidinio serumo. Kitos dvi duobut4s bus kontrolinės. Į vieną lašinam teigiamo serumo ir kardiolipidino Ag, o dar į kitč neigiamo serumo ir kardiolipidinio serumo. Rezultatus stebime mikroskopu.
Šie tyrimai dažnai būna klaidingi, nes teigiama r-ija būna ir sergant mononukleoze, navikais, tbc, nėštumo metu. Jiems priklauso:
• flokuliacijos testas - kardiolipido flokuliacija ligonio serumo antikūnais. Jam priskiriami VDRL ir RPR testai, reakcijos dažniau būna teigiamos ankstyvomis ligos stadijomis. Ag reaguoja su sergančiojo sifiliu serume esančiais Ak ir sudaro dribsnius ar precipitatus;
• Vasermano (komplemento sujungimo) reakcija – dabar nebenaudojama
o specifiniai tyrimai – Ag turi T. pallidum, nustatomi specifiniai antitreponeminiai Ak. Specifinio tyrimo testai:
• fluorescuojančių antitreponeminių Ak absorbcijos testas (FTA) – atliekama netiesioginė fluorescencijos reakcija. T.pallidum kaip Ag fiksuojami ant obj stiklelio, užpilama ligonio serumo sumaišyto su nepatogeniškų treponemų ekstraktu, vėliau įdedama fluorochromu žymėto antiglobulino. Nepatogeniškos spirochetos adsorbuoja nesavituosius Ak is paciento serumo, o savitieji Ak prisijungia prie fiksuotųjų ir išryškinami antiglobulininiais Ak.
• T. pallidum imobilizacijos reakcija (TIR) – praskiestas ligonio kraujo serumas maišomas su gyvomis judriomis T. Pallidum, išskirtomis iš triušio sėklid-ių, ir komplementu. Po to mišinys tiriamas mikroskopu. jei serume yra specifinių Ak – spirochetos imobilizuojamos (nejuda).Testas atliekamas vis rečiau.
• netiesioginės agliutinacijos testai – ligonio serumas maišomas su Ag, adsorbuotu ant eritrocitų, latekso ar anglies dalelių;
• imunofermentiniai testai – naudojami savitieji treponemų Ag ir fermentais žymėti antiglobulinai.
• imunoblotas – nustatomi Ak prieš tam tikras Ag frakcijas.
Grįžtamosios šiltinės sukėlėjai
Borelijų genčiai priklauso epideminės ir endeminės grįžtamosios šiltinės sukėlėjas - Borrelia recurrentis ir Laimo ligos sukėlėjai - B. Garinii, B. Burgdorferi.
Morfologija:
➢ Didelės 15-30mkm ilgio ir 0,2-0,5mkm storio,
➢ Vingiuotos, turi 3-5 nevienodo dydžio vingius
➢ G- bakterijos;
➢ Gerai matomos dažytos anilino dažais
➢ Geriausiai nusidažo Romanovskio - Gimzos būdu - violetinės.
➢ judrios, juda švytuokliniais, spiraliniais judesiais
➢ kapsulės neturi;
➢ sporų nesudaro;
Kultūrinės.savybės:
Yra gerai kultyvuojamų, bet yra or sunkiai ar išvis nekultyvuojamų rūšių. Epideminių ligų sukėlėjos lengvai kultyvuojamos. Jos yra mikroaerofilai, auga anaerobinėmis sąlygomis, (vištos embrione, audinių kultūrose, mitybinėse terpėse turinčiose daug baltymų.. Epideminės borelijos dauginasi esant 37 C, o endeminės - 28-30 C.
Atsparumas: Jautrios džiovinimui, cheminėms medžiagoms. Skystoje metybinėje terpėje išlieka gyvybingos 14 dienų, užšaldytos 0-2C išyvena 2-3 mėn. 45-48C ūva per pusvalandį. Laboratorijoje laikomos pernešėjuose gali išgyventi 10-15 metų.
Virulentiškumo veiksniai:
• Adhezinai – padeda prikibti prie krg endotelio
• Endotoksinai išskiriami bakteremijos metu iš žūvančių borelijų.
• Peptidoglikanas sukelia uždegiminė rekaciją
• Atsparumas fagocitams ir baktericidiniams kraujo veiksniams
• Gali keisti antigeninę sandarą (paviršiaus baltymus) šeimininko viduje → padeda išvengti imuninio atsako. Pas tą patį žmogų borelijos keičia Ag-us sergant, todėl liga gali pasikartoti. Šeimininko kūnas sintetina vis naujus AK, nes Ag įvairovė l.didelė.
EPIDEMINĖ GRĮŽTAMOJI ŠILTINĖ:
1) epideminės grįžtamosios šiltinės epidemiologija – infekcijos šaltinis yra tik žmogus,daugiau gamtoje niekas neserga.
2) Liga perduodama transmisiniu būdu per žmogaus utėles, kurios užsikrečia siurbdamos užsikrėtusio žmogaus kraują. Borelijos patenka į utėlės skrandį, tada į hemolimfą ir ten dauginasi. Po 5-8 dienų jau gali uukrėsti žmogų. Žmogus užsikrečia sutraiškydamas ar įtrindamas utėlę į pažeistą vietą;
Patogenezė Žmogaus organizme borelijas paglemžia neutrofilai.Juose borelijos dauginasi. Iš suirusių fagocitų patenka audinius ir sukelia hemoragijas. Inkubacinis laikotarpis 3-10 d. Liga prasideda ūmiai: krečia šaltis, pakyla temperatūra, svaigsta galva. Periodinio karščiavimo metu - borelijos randamos kraujyje. Pirogeninę reakciją sukelia išsiskyrę endotoksinai. Kraujyje atsiranda Ak, silpnas imunitetas. Karščiavimas praeina po 5 d., kai borelijos pašalinamos iš kraujo. Po savaitės antigeniškai pakitę MO vėl patenka į kraują ir vėl prasideda karščiavimas,nepaliaujamas galvos skausmas, silpnumas. Pasveikstama po 3-10 pasikartojančių karščiav. priepuolių, nes susidaro AK prieš kelis skirtingus Ag.-ų variantus. Mirtis gali ištikti dėl didelių kepenų ar blužnies pakitimų.
Imunitetas ir profilaktika.
Susidaro trumpalaikis imunitetas.
Profilaktika nespecifinė: – geros sanitarinės sąlygos, individualios apsaugos priemonės nuo utelių dezinfekcija. Specifinės profilaktikos nėra.
grįžtamosios šiltinės mikrobiologinė diagnozė
LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA
TIRIAMOJI MEDŽIAGA – sergančiojo kraujas, paimtas karščiavimo metu; jei nekarščiuoja, tai Ym irgi kraujas, bet atliekama tik serologinė diagnostika.
BAKTERIOSKOPINIS TYRIMAS (orientacinis) – karčiavimo metu kraujyje gali būti labai daug borelijų iki 108 1 ml kraujo. Kraujo tepinėliai dažomi Romanovskio – Gimzos būdu, tarp eritrocitų mikroskopu matyti laisvai išsidėsčiusios borelijos;
BIOLOGINIS TYRIMAS – į laboratorinių gyvūnų (pelių) pilvo ertmę suleidžiamas tiriamasis kraujas. Po 2 – 4 d., paėmus kraują iš gyvūnų, daromi tepinėliai, dažomi ir juose ieškoma borelijų.
BAKTERIOLOGINIS TYRIMAS. Borelijos, sukeliančios grįžtamąją šiltinę dauginasi mitybinėse terpėse blogai, yra labai sunkiai kultyvuojamos, todėl diagnostikos tikslais šis metodas taikomas retai.
Serodiagnostika – nustatomi Ak kraujo serume tarp karščiavimo periodų. Spirochetos, auginamos terpėje, gali būti naudojamos kaip Ag, atliekant komplemento sujungimo reakciją, tačiau kokybiškų Ag gamyba yra sudėtinga. Be to borelijų Ag variantai ligos metu keičiasi.
Endeminė grįžtamoji šiltinė. Endeminę grįžtamąją šiltinę sukelia ne viena borelijų rūšis. Endeminės grįžtamosios šiltinės infekcijos šaltinis yra įvairūs graužikai. Erkėms siurbinat infekuotą graužikų kraują, su juo patenka ir borelijos. Erkėse besidauginančios borelijos gali būti perduodamos transovariniu keliu palikuonims ir taip formuojasi gamtiniai boreliozių židiniai. Žmogus užsikrečia transmisiniu būdu per pernešėją –įkandus erkei, nes borelijos yra erkių seilėse, be to traiškant erkes, jų seiles gali būti įtrinamos į odą.
Laimo boreliozės sukėlėjas
LAIMO LIGA:
Laimo ligą sukelia kelios borelijų rūšys: B. Burgdorferi, B.garinii, B.afzelii.
B. burgdorferi savybės ir virulentiškumo veiksniai – morfologinės savybės tokios pačios, kaip ir B. recurrentis, virulentiškumo veiksniai yra adhezinai bei anatoksinas, kuris sąlygoja pirogenines reakcijas.
Epidemiologija. Šia liga serga visų žemynų gyventojai. Infekcijos šaltinis yra įvairūs graužikai, briedžiai, elniai, paukščiai, labai imlūs šunys. Liga plinta transmisiniu keliu per ixodes rūšies erkes .Jos užsikrečia misdamos užsikrėtusių gyvūnų krauju ir perduoda MO iš kartos į kartą. Žmogus užsikrečia įsisiurbus erkei per jos seiles. Mo patekti į kraują reikia 48 val.;
Patogenezė ir klinika – inkubacinis periodas trunka 3 – 30 d.
I stadija. Erkės įkandimo vietoje atsiranda raudonas apribotas bėrimas, kuris per 2 sav. išsiplečia iki 5 – 50 cm (migruojanti eritema). Vėliau pažeidimo centras pabąla, gali atsirasti nekrozė. Daliai žmonių eritemos gali ir nebūti.
II stadija. Borelijos iš įkandimo vietos plinta limfa, vėliau krauju. Intensyviai dauginasi, plinta po organizmą ir atsiranda sisteminiai reiškiniai (nuovargis, karščiavimas, šaltkrėtis, galvos ir raumenų skausmai, padidėja limfmazgiai). Šie reiškiniai gali tęstis ~4 sav., po to išnyksta kaip ir migruojanti eritema.
III stadija. Negydant ar nepraeinant savaime po kelių mėnesių ar metų liga pereina į vėlyvąją stadiją, kuriai būdingi neurologiniai simptomai (meningitas, encefalitas, periferinių nervų neuropatijos), mioperikarditas, artritai;
Gydymas – antibiotikais (amoksicilinas, doksicilinas, cefuroksimas, ceftriaksonas);
Imunitetas ir profilaktika:
Susidaro silpnas ir trumpalaikis imunitetas.
Profilaktika gali būti specifinė ir nespecifinė. Specifinė:vakcina šunims, 2000m žmonėms, bet nepasiteisino, nebuvo paklausos.Vakcina gali pakenkti, nes užslepia boreliozės pradines stadijas ior liga išryškėja tik galinėj sunkioj stadijoj.
Nespecifinė:
Antibiotikai, jei įsisiurbė erkė – amoksicilinas, doksicilinas
individualios apsaugos priemonės nuo erkių: tinkama apranga, šviesūs rūbai, aukšti batai, cheminės priemonės.
LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA
I stadija gali būti nustatoma remiantis klinikiniais požymiais, lab diagnostikos šiai stadijai nėra. II ir III stadijai būtinas laboratorinis tyrimas.
TIRIAMOJI MEDŽIAGA: Kraujo serumas, sąnarių skystis, nugaros smegenų skystis, šlapimas, biopsinė medžiaga.
MIKROSKOPIJA: Mikroskopu galima tirti borelijomis užkrėstų audinių ėminius. Dažoma Gimza dažais. Borelijos nustatomos retai, nes jų koncentracija nėra didelė ir toks tyrimas nenaudingas.
BAKTERIOLOGINIS TYRIMAS.Borelijos gali būti dauginamos mitybinėse terpėse. Tai brangus ir ilgas tyrimas, todėl dažniausiai diagnostikos tikslais neatliekamas. Bandinys kultyvuojamas mikroaerofilinėmis sąlygomis specialiose mitybinėse terpėse keturias paras, identifikuojamas molekulinės technikos metodais. Epdemiologijos tikslais atliekamas serotipavimas: monokloniniais Ak nustatomi serotipai, kurių yra 8, remiantis OspA antigenu, ir 15, remiantis OspC antigenu.
Serologinė diagnostika. Tai pagrindinis diagnostikos būdas. Laimo ligos sukėlėjai turi skirtingus rūšinius Ag.Ak žmogaus kraujo serume nustatomi imunofluorescencijos, imunofermentinėmis reakcijomis, imunoblotu prieš tam tikrus pagrindinius Ag skirtingomis ligos sradijomis.
Imunofluorescencija: ant specifinio diagnostikumo su Ag užpilamas tiriamo asmens kraujo serumas. Jei yra Ak – jungsis, drumsis, jei nra – nesidrums. Tuomet ,jie r-ija įvyko, prie Ag liks prisijungę Ak, tačiau to tiesiogiai nesimatys , todėl pilama žymėto serumo prieš žmogaus globuliną. Per fluorescensinį mikroskopą matysis žalias švytėjimas. Ligos pradžioje nustatoma savitųjų Ig M sunkioji grandis, po keleto mėn – IgG.
Laimo boreliozės laboratorinė diagnostika
LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA
I stadija gali būti nustatoma remiantis klinikiniais požymiais, lab diagnostikos šiai stadijai nėra. II ir III stadijai būtinas laboratorinis tyrimas.
TIRIAMOJI MEDŽIAGA: Kraujo serumas, sąnarių skystis, nugaros smegenų skystis, šlapimas, biopsinė medžiaga.
MIKROSKOPIJA: Mikroskopu galima tirti borelijomis užkrėstų audinių ėminius. Dažoma Gimza dažais. Borelijos nustatomos retai, nes jų koncentracija nėra didelė ir toks tyrimas nenaudingas.
BAKTERIOLOGINIS TYRIMAS.Borelijos gali būti dauginamos mitybinėse terpėse. Tai brangus ir ilgas tyrimas, todėl dažniausiai diagnostikos tikslais neatliekamas. Bandinys kultyvuojamas mikroaerofilinėmis sąlygomis specialiose mitybinėse terpėse keturias paras, identifikuojamas molekulinės technikos metodais. Epdemiologijos tikslais atliekamas serotipavimas: monokloniniais Ak nustatomi serotipai, kurių yra 8, remiantis OspA antigenu, ir 15, remiantis OspC antigenu.
Serologinė diagnostika. Tai pagrindinis diagnostikos būdas. Laimo ligos sukėlėjai turi skirtingus rūšinius Ag.Ak žmogaus kraujo serume nustatomi imunofluorescencijos, imunofermentinėmis reakcijomis, imunoblotu prieš tam tikrus pagrindinius Ag skirtingomis ligos sradijomis.
Imunofluorescencija: ant specifinio diagnostikumo su Ag užpilamas tiriamo asmens kraujo serumas. Jei yra Ak – jungsis, drumsis, jei nra – nesidrums. Tuomet ,jie r-ija įvyko, prie Ag liks prisijungę Ak, tačiau to tiesiogiai nesimatys , todėl pilama žymėto serumo prieš žmogaus globuliną. Per fluorescensinį mikroskopą matysis žalias švytėjimas. Ligos pradžioje nustatoma savitųjų Ig M sunkioji grandis, po keleto mėn – IgG.
Leptospirozių sukėlėjai
Ne visos patogeniškos, ne visos sukelia ligas
Morfologijos.
➢ labai plonos ir ilgos spirochetos (5-15 x 0.15-0,2 mkm
➢ Vingiai taisyklingi ir labai smulkūs. Panašios į S ar C raides.
➢ Judėdamos atlieka sukamuosius judesius
➢ Turi kelis periplazminius žiuželius
➢ Jas sunku pamatyti įprastais dažymo būdais dažytuose terpinėliuose¸ todėl atliekama tamsiojo lauko ir imunofluorescencinė mikroskopija.
Kultūrinės savybės. Geriausiai auga aerobinėmis sąlygomis 28-30 laipsnių T. Kultivuojamos audinių kultūrose; dirbtinėse terpėse: pusiau standžiose terpėse, turinčiose baltymų, riebalų r., vit. B12, vit. B2; skystos terpės nedrumsčia. Dauginasi lėtai. Vienai generacijai reikia apie 12 valandų( E.coli dauginasi per 20-30 minučių. Taigi leptospiros dauginasi lėtai). Po 6-10d. išauga apvaliomis kolonijomi. E gauna iš riebalų r.(E gauti negali naudoti aminor. ir sacharidų). Amonio druskos yra pagrindinis azoto šaltinis. Leptospiros gali savaites išgyventi vandenyje, ypač šarminėje aplinkoje.
Ferment.sav.: kaip pagr. energijos šaltinio negali naudoti amino r. ir sacharidų. Sintetina katalazę, oksidazę
Klasifikacija. Dažniausiai sukelia Leptospira interrogans. Yra iki 200 serovarų, tačiau leptospirozę sukelia tik keli serovarai: gripotifosa. Taip pat yra serovaras icterohaemoragiae – gelta ir hemoragija. Taigi yra keli serovarai, sukeliantys leptospirozes.
Antigenai: L. interrroganas skirstomą į daugybę serogrupių ir serovarų, nors tam tikri Ag yra bendri.
Virulentiškumas. Virulentiškumą lemia tiesioginė skvarba į audinius ir imunopatologinės rekacijos, sukeltos susidarančių IK.
Epidemiologija – infekcijos šaltinis yra graužikai (ypač žiurkės), šunys, laukiniai gyvuliai. Žmogus užsikrečia kontaktiniu keliu, tiesiogiai kontaktuodamas su užkrėstu vandeniu. Į vandenį MO patenka su užsikrėtusių gyvūnų šlapimu. Leptospiros upėse ir ypač stovinčio vandens telkiniuose gali išgyventi iki 6 sav.. Infekcijos vartasi yra nosies, burnos, stemplės glievinė, akių junginė, pažeista oda. Sergama dažniausiai vasarą, nes šiltame vanenyje leptospiros geriau išgyvena. Be to tikimybė užsikrėsti per vandenį didesnė. Dažnai užsikrečia ūkio darbus dirbantys žmonės, kur yra užliejami ar drėkinami laukai.
Klinika. Liga buvo aprašyta Weil‘io 1886 metais. Pirmi susirgo keli vyrai, kurie karščiavo. Ligos sukelėjas buvo nustatyas tik 1916 metais. Leptospirozėmis sergama visame pasaulyje. Dažniau šilto tropinio klimato šalyse. Tai yra sezoninė liga (dažniausiai vasarą). Žmonės paprastai užsikrečia žinduolių šlapimu užkrėstu vandeniu arba dirvožemiu. Todėl dažniau suserga dirbantys žemės ūkio darbus ypač užliejamuose laukuose ( jie susiję su ryžiais), ten, kur yra drėkinami laukai, kanalai.
Be paminėtų simptomų kartais būna ir kitokių: pvz gelta, šiaip bendriniai reiškiniai: pykinimas, karščiavimas ir kitka.
Leptospiros patenka į audinius pro pažeistą odą, junginę, virškinamąjį traktą (pvz. burnos gleivinę) – ypač pro viršutinės kanalo dalies. Pakanka nedidelės žaizdelės, kad leptospiros patektų ir užkrėstų žmogų. Skirtingai nei boreliozių atveju jokių vietinių reiškinių nebūna ir tik po inkubacinio periodo (7-13 d.) pasireiškia bendriniai reiškiniai (pykinimas, karščiaviams ir kt.). Leptospirozė gali būti lengvos f., panaši į gripą. Retai sergama lb sunkia f. Rimčiausiai pažeidžiamos trys organų sistemos: nervų sistema, kepenys ir inkstai Prasiskverbusios pro pažeistą odą, gleivines, leptospiros sukelia sepsinę ligos fazę: išplinta per audinius, CNS, skauda raumenis, pažeidžia daugelio krj. endotelį, todėl prasideda vaskulitas, skauda raumenis, trinka kepenų, inkstų, širdies f-ja. Paprastai po 2 savaičių, kai prisikaupia antikūnai, simptomai išnyksta, žmogus pasveiksta, leptospiras dar galima išskirti su šlapimu. Kartais liga gali atsinaujinti - antroji ligos fazė (susijusi su cirkuliuojančių IgM atsiradimu) tęsiasi ≥ 3 sav., gali pasireikšt septiniu meningitu, raumenų skausmais, bėrimu.
Leptospiros jautrios komplemento veikimui, nors ir nėra daug antikūnų, jos yra greitai sunaikinamos dėl komplemento. Tos kurios yra ne kraujyje, o smegenyse, inkstuose, kartais išsilaiko visą likusį gyvenimą. Tada graužikai visą likusį gyvenimą teršia vandenį išskirdami leptospiras.
Patogenezė. Nėra iki galo žinoma ir pirmiausia todėl, kad leptospiros neišskiria jokių toksinų. Panašu, kad jų vienintelis toksinas yra endotoksinas – lipopolisacharidas. Biopsinėje medžiagoje kepenų, inkstų, nerandama jokių histologinių pakitimų – nepažeidžia ląstelių, audinių kultūrų. Jeigu žmogus nemiršta, tai ir kepenų ir inkstų funkcijos po ligos visiškai grįžta ir atsistato- morfologijos nesutrikdo, sutrikdo tik fiziologines savybes – funkciją (dėl to gali būti pvz gelta). Liga nėra didelio mirtingumo.
Imunitetas ir profilaktika. Persirgus leptospiroze, susidaro kelis metus trunkantis tipospecifinis imunitetas. Specifinei profilaktikai vakcina yra sukurta, tačiau ji yra gana reaktogeniška – sukelia ryškius pašalinius reiškinius ir plačiai nepaplito. Pas mus ji yra nenaudojama, pas mus ir pati leptospirozė yra reta. Tačiau kai kuriose šalyse naudojama rizikos grupėms – pvz Italijoje. Efektyviausios yra nespecifinės priemonės.
Vykstant į šiltus, galima naudoti antibiotikoprofilaktika. Kaip ir visų spirochetų antibiotikas yra doksaciklinas. Vengti vandens, kur gali būt graužikų. Galima kai kur naudoti ir naminių gyvulių vakcinaciją.
Leptospirozių laboratorinė diagnostika
LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA
TIRIAMOJI MEDŽIAGA - pirmąją ligos sav. – kraujas, nugaros smegenų skystis, o praėjus sav. – ir šlapimas.
ORIENTACINIS TYRIMAS. Leptospiros lb plonos ir silpnai nusidažo. Mikroskopu galima tirti tiriamosios medž. bandinį tamsiojo lauko mikroskopu, bet leptospirų konc. ≥ 10 ketvirtuoju ml. Imamas storas kraujo lašas, dažomas Gimzos – Romanovskio metodu morfologijai nustatyti ir mikroskopuojamas tamsaus lauko mikroskopu.
SEROLOGINĖ DIAGNOSTIKA. Ak kraujyje atsiranda pirmos ligos sav. Pab. , o max konc. Būna 5-8 sav ligos. Ak nustatomi mikroskopinės agliutinacijos metodu. Ligonio kraujo serumo skirtingi atskiedimai sumaišomi su įv. serovarų gyvų leptospirų mišiniu. Agliutinacija nustatoma tamsaus lauko mikroskopija. Ak nustatomi ≥ 1:200, diagnostinis titras 1:600. Ak titro didėjimas ligos metu nustatomas porinių serumų metodu.
Ak nustatomi ir netiesioginės agliutinacijos (hemagliutinacija ar latekso agliutinacija su absorbuotu leptospirų Ag ant eritrocitų, latekso) testais, , imunofermentiniais testais (nustato ir IgM). Bet jie mažiau jautrūs. Paprastai naudojama serologinė diagnostika.
MOLEKULINĖ DIAGNOSTIKA. Leptospirų nukleorūgštys tiriamojoj medž. nustatomos PGR, nukleozondais. Brangi ir reta diagnostika.
Bakteriologinę diagnozę taikyti galime, bet ji ilgai užtrunka, nes leptospiros lėtai dauginasi. Leptospiros kultivuojamos spec. terpėse.
Bakteriologinis tyrimas. Žiurkėnams, kiaulytėms suleidžiame tiriamosios medž. ir po kelių dienų aptinkami sukėlėjai.
Riketsiozių sukėlėjai
Obligaciniai intraląsteliniai parazitai, dauginasi tik šeiminiko ląstelėse. Jų medž.apykaita nepilnavertė- savarankiškai aplinkoje neišgyvena, nes neturi visų medžiagų apykaitai vykdyti reikalingų fermentinių sistemų. Pagrindinis E šaltinis- Glu, kurį gauna iš šeiminiko ląstelių nesintezuoja ATP. Riketsijos gali oksiduoti tarpinisu metabolizmo produktus, sukcinatą, piruvatą, glutamo rūgštį verčia aspartatu.
Jų citopl.membr.labai pralaidi, todėl jos ilgai išlieka gyvos tik izotoniniuose tirpaluose, praturtintuose serumo baltymais ir angliavandeniais. Jei juose yra ATP, jos naudoja O2 ir kvėpuoja, tačiau čia nesidaugina.
Dažn.dauginasi šeiminko endotelyje.Prisitaikiusios daugintis nariuotakojų organizme, bet sukelia ir atitinkamų šeimininkų, tarp jų ir žmogaus ligas. Jų tarpe yra patogeniškų žmonėms: sukelia riketsijozes: dėmėtąją šiltinę, Brylio ligą (dėmėtosios šiltinės recidyvas), endemines riketsijozes. Šiuo metu Lietuvoje riketsijozėmis nesergama.
Riketsijos sudaro atskirą šeimą, kurioje 3 gentys: Rickettsia, Ehrlichia ir Coxiella
Morfologija.
➢ Polimorfiškos, trumpos, lazdelės ar kokai. labai mažos G- bakterijos. Priklausomai nuo gyvybinio ciklo stadijos gali būti arba koko, arba lazdelės (siūlo) formos;
➢ Išsidėsto pavieniui, poromis, grandinėlėmis ar siūlais.
➢ Dažosi: Gimzos būdu mėlynai, Makiavelio – raudonai, kaip kontrastas mėlynai nusidažančiai citoplazmai.
➢ G-, turi sienelėje LPS.
➢ nejudrios;
➢ turi mikrokapsulę (l. ploną polisacharidų sluoksnį);
➢ sporų nesudaro;
Kultūrinės savybės.
• laboratorijoje gali būti kultivuojamos ląstelių kultūrose, vištos kiaušinio embrionuose ir lab. gyvūnuose.
• absoliutūs intraląsteliniai parazitai, gali savarankiškai sintetinti baltymus ir ATP, bet naudoja ląstelės šeimininko ATP tol, kol jo yra. Taip pat naudoja ląstelės šeimininko KoA, NAD ir amino R – yra energetinis parazitas;
• Dalijasi kaip bakterijos esant 34 oC, generacijos trukmė 8-10 h.
• už ląstelės ribų greitai žūva; dėl nukleotidų kofaktrių ir ATP stokos.
• Jautrios kaitinimui, džiovinimui, baktericidinėms, dezinfekcinėms medž.
Virulentiškumas. Riketsijų virulentiškumo veiksniai:
1) Viduląstelinis parazitizmas
2) Gebėjimas išvengti lizosomų fermentų poveikio
3) intraląstelinis dauginimasis – apsaugo nuo imuninės sistemos;
4) dauginimasis kraujagyslių endotelinėse ląstelėse – sukelia vaskulitą ir padidina kraujagyslių pralaidumą.
Antigenai. Termolabilus specifiškas R.prowasekii, termostabilus bendras R.prowasekii, R.typhi. tirpūs Ag, panašūs į Proteus.
Klasifikacija: Patogeniškos riketsijų rūšys skiriamos į typhus grupę ir dėmėtosios karštligės grupę.
Patogenezė. inf-jos šaltinis žmogus. Perduoda ūtelė. Perdavimo kelias- transmirinis. Ūtelė prisiurbia sergančio žmogaus kraujo, kuriame yra riketsijų. Jos ūtelėje dauginasi žarnyno epitelinėse ląstelėse iš jų patenka patenka į žarno spindį ir su fekalijomis patenka ant žmogaus odos. Kol pasidaugina utelės organizme- praeina 3-5d. utelė čiulpia kraują, siurbimo vietoje sukelia niežulį, žmogus pasikaso- fekalijos patenka į žaizdą. Riketsijos išnešiojamos po visą organizmą. Gali susirgti neturintys ūtėlių, nes riketsijoms būdinga persistencija. Dėmėtosios šiltinės recidyvas- Brilio liga, dėl ilgo laikotarpio, dėl dalinio imuniteto jos eiga švelnesnė, trumpesnė.
Būdingas karščiavimas makulopapulinis išbėrimas pirmiausia atsiranda liemens srityje. Bėrimas plinta į galūnes. Riketsijos išplitę po visą organizmą dauginasi kraujagyslių endotelyje, sukeldamos jų hiperplaziją, uždegimą, trumbozes, DIK sindromą, kraujo išsiliejimą - petechiniai bėrimai.
Sukeliamos ligos: Šiltinių grupė:
Epideminė dėmėtoji šiltinė. Sukelia R.prowasekii, ūminė infekcinė liga, perneša utėlės, išsskirdamos riketsijas su išmatomis.Infekcijos šaltinis yra žmogus. Liga dažniausai išplinta karo, bado soc permainų laikotarpiu, kai didėja gyventojų utelėtumas. Liga prasideda staiga po 2-20 dienų inkubacinio periodo. .Pasireiškia aukšta t°, galvos ir raumenų skausmais. Kūną išberia raudonomis dėmėmis ar petechijomis. Bėrimas atsiranda liemens srityje ir plinta į galūnes. Komplikacijos gali būti miokarditas ir CNS pažeidimai, negydant mirtingumas siekia 60%. Atkrytis vadinamas Brilio liga;
Endeminė dėmėtoji šiltinė Sukelia R.typhi, perneša žiurkių blusos, makulopapulinis bėrimas. Infekcija paplitusi subtropinio klimato zonose. Inkubacinis laikotarpis 1-2 savaitės. Liga prasideda galvos skausmu, mialgija, didele temp, makulopapilinis bėrimas prasideda liemens srityje ir plinta į galūnes. Mirtingumas ir komplikacijos retos.
Tsutsugamušio karštinė (Orientia.tsutsugamushi, perneša erkės. Liga paplitusi Rytų Azijoje, Japonijoje. Po 10-12 dienų ink laikot kyla temp, prasidea galvos ksuamsi, atsiranda bėrimas, didėja lifmazgiiai, blužnis. Galimi širdies ir nervų sistemos pažeidimai.
Dėmėtosios karštligės grupė
Dėmėtoji uolėtųjų kalnų karštligė. Sukelia R..ricketsii, perneša medžių, šunį erkė. Sąlytis suįkandusia erke tur būti ilgas¸nes riketsijos aktyvinamos siurbiamo žmogaus kraujo ir iš erkių seilių pereina tiesiai į kraują. Inkubac laikot 2-6 dienos.Sukelia vaskulitus. Liga prasideda tempertat8ra, miealgijomis, galvos ksuasmais, v4liaua tsiranda bėrimai: pirmiausiai atsiranda riešų ir alkūnių srityje, o vėliau plinta į galūnes ir liemenį. Komplikacijos gali būti DIK sindromas, encefalitas, inkstų ir širdies nepakankamumas;
Vezikulinė gamaziriketsiozė (R.akari, perneša erkės, šašas įkandimo vietoje, vezikulinis bėrimas),
Riketsijozių laboratorinė diagnostika
LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA
TIRIAMOJI MEDŽIAGA – ligonio kraujas, biopsinė medžiaga;
Bakterioskopinis ir bakteriologinis tyrimai neatliekami, nebent mokslo tikslais.
Serologinės reakcijos: Nustatomi riketsijų Ag užkrėstuose bioptatuose. Dažniausiai atliekama imunofluorescencijos reakcija. Galima riketsijų agliutinacija – MO agliutinuoja su specifiniais Ak;
Serologinė diagnostika: nustatomi Ak prieš riketsijų LPS ir išorinės membranos baltymus
o komplemento sujungimo reakcija – nustatomi kraujo serumo Ak ligonio kraujyje, Ak titro augimas pagrindžia ūmios riketsinės infekcijos diagnozę. Galima taikyti ir ELISA metodą;
o imunofluorescencijos reakcija su riketsijų Ag – atliekama netiesioginė imunofluorescencijos reakcija su ligonio kraujo serumu ir fluorochromu žymėtų žmogaus antiglobulinu. Duomenys rodo rūšiai specifiškų Ak buvimą;
o imunofermentinės reakcijos – nustatomi Ak serume;
o lateksagliutinacijos reakcija;
o riketsijų nukleorūgščių identifikavimas nukleozondais.
o agliutinacija su Proteus vulgaris (Weilio – Felixo reakcija) – riketsijos ir Proteus turi tam tikrus bendrus Ag, todėl riketsiozių atvejais ligonio kraujyje susidaro Ak, kurie agliutinuoja su tam tikromis Proteus vulgaris padermėmis. Reakcija nespecifiška, dabar nebeatliekama;
Imunitetas. persirgus riketsiozėmis susidaro dalinis imunitetas, todėl epideminės dėmėtosios šiltinės atveju galimi atkryčiai;
Aktyvus humoralinis ir ląstelinis imunitetas reinfekcijai, tačiau dalinis, būna recidyvų, Brilio liga.
Profilaktika. Specifinė: epideminės dėmėtosios šiltinės atveju naudojama formalinu inaktyvuota vakcina vakcinacija gydymas – tetraciklinu, chloramfenikoliu, chemoprofilaktika.
Nespecifinė: dezinfekcija insekticidais, asmens profilaktika, graužikų naikinimas, spec. drabužių naudojimas vykstant į endemines zonas.
