10 darbas Flashcards
difterija
CORYNEBACTERIUM DIPHTERIA
Difterija – ūmi infekcinė liga,pasireiškianti intoksikacija ir fibrininiu odos uždegimu. Aprašyta Hipokrato, Galeno. 1883m. atrado Klebs.
Pagrindinis Corynebacterium atstovas yra C.diphteriae. Ji sukelia difteriją. Liga žinoma seniai. Ji nebuvo dažna liga. tik 17a. išplito Europoje- tapo epidemine liga. Sirgo visi, išmirdavo ištisos šeimos. 18a. pradžioje pasiekė Ameriką. Ten t.p. sergamumas buvo didelis, mirdavo daug. Vėliau difterijos pobūdis kito, daugelis žmonių įgydavo imunitetą. Imlūs buvo vaikai- ji tapo vaikų liga. 19-20a. pradžioje sirgo tik vaikai. Ji buvo laikoma vaikų liga. Prieš 20-30 metų vėl pradėjo sirgti suaugę dažniau nei vaikai. Šiuo metu difterijos atvejų nedaug, Lietuvoje registruojami ne kasmet.
● Morfologija -polimorfiškos lazdelės, G+, 4-7μm ilgio, būna ir trumpesnės(1-2μm). Jos gali turėt voliutino grūdelius galuose(2 grūdelius). Būdingai išsidėsto grynos kultūros tepinėliuose- kampais, sudaro F, Y, X raidę, o kartais kaip hieroglifai. Kapsulių ir sporų nesudaro, žiuželių neturi.
● Klasifikacija –yra 3 biovarai:
a) var- gravis. R-forma, kolonijos iškylos, pilkšvos, skaldo krakmolą. Neturi voliutino grūdelių, arba tik vieną. Lazdelės trumpos, tik 2-3μm, o kartais mažiau. Didesnis fermentinis aktyvumas.
b) var-intermedius. Negamina egzotoksino, pereinama forma. Užima tarpinę padėtį. Skaldo dekstrinus.
c) var- mitis. S-formos, smulkios, juodos, blizgančios kolonijos, neskaldo krakmolo. 2 voliutino grūdeliai.
Šie biovarai skiriasi biologiniu aktyvumu, t.p. kultūrinėm savybėm, morfologija.
● Kultūrinės savybės-fakultatyvinis anaerobas, pH=7,2-7,6 ,t=37o C, reiklios terpėms. Jos paprastai kultyvuojamos terpėse su serumu. Ten gerai dauginasi. Ne visos padermės reiklios vienodai. Yra tokių, kur reikia nikotino r., pantoteno r., biotino, tiamino. Tai stimuliatoriai. Paprastai kultyvuojamos sukrešinto kraujo serumo terpėse. Jos kartu yra elektyvinės( nedaug tirpaus azoto). Terpėse atskiri biovarai dauginasi nevienodai. Greičiausiai dauginasi gravis. Gravis vienos generacijos laikas – apie 60 min. Jis išauga stambiom kolonijom. Terpėse redukuoja kai kuriuos metalų junginius( su K). Mitis – juodos, Gravis- pilkos kolonijos. Jos didesnės, bet ne ryškiai juodos. Skystoj terpėje taip pat dauginasi nevienodai. Gravis sudaro plėvelę, o mitis- drumsčia. Intermedius užima tarpinę padėtį- ir drumsčia, ir sudaro plėvelę.
● Biologinės savybės- Gravis skaldo krakmolą, glikogeną, o kiti ne. Neskaldo dekstrinų. Visos padermės išskiria katalazę. Visos skaldo gliukozę. Intermedius skaldo dekstrinus, bet neskaldo krakmolo ir glikogeno. Skiriasi savo virulentiškumu. Labiausiai virulentiškas gravis biovaras. Virulentiškumo savybės priklauso nuo išskiriamo toksino. Jis yra egzotoksinas. Dar 1951m. buvo išaiškinta, kad šio toksino sintezę koduoja bakteriofagai. Egzotoksiną išskiria tik lizogeninės padermės. Šis toksinas sutrigdo baltymo sintezę, blokuoja AR pernešimą, ląstelės nekrozė, fibrininis uždegimas. Egzotoksinas jautrus šviesai, termolabilus. Pridėjus formalino ir laikant 40oC temperatūroje, gaunamas anatoksinas. Be to gamina hialuronidazę, neuraminidazę, nekrotoksiną.
● Antigeninė sandara- O Ag polisacharidas T stabilus ir K Ag baltyminis T labilus.
● Rezistentiškumas- palyginti atsparios bakterijos, jautrios kaitinimui( ~60oC apie 10min.), jautrios dezinfekcijai, ilgai laikosi dulkėse, ant žaizdų ir grindų.
● Patogenezė- Difterija serga tik žmonės. Inf.šaltinis- žmogus, sveiki bakterijų nešiotojai ar sergantys difterija. Ankščiau buvo daug nešiotojų. Sukėlėjas plinta oro- lašeliniu keliu. Patenka ant kvėpavimo takų gleivinės ir čia dauginasi. Galima įnešti į akies junginę, žaizdą, lyt. organų gleivinę. Inkubacinis periodas (IP)- 10-14dienų. Pats sukėlėjas organizme neišplinta, dauginasi epiteliocituose, o išplinta toksinas. Sukelia toksinemiją, pakenkia širdį, antinksčius, NS, kepenų, inkstų, blužnies ląstelės. Židinio vietoje sukelia koaguliacinę nekrozę, iš kraujagyslių išsiskiria fibrinas, gleivinės edema, gali užkimšti kvėpavimo takų spindį. Gleivinėje susidariusią plėvelę, jei viskas gerai, galima atkosėti, išnyksta paburkimas, uždegimas. Toksino sintezė priklauso nuo sąlygų: Fe. Intensyvi toksino sintezė gali vykti ten, kur Fe labai mažai, ar jos visai nėra. Todėl pradžioje toksinas nesintezuojamas. Kur susidaro Fe deficitas, ten toksinas sintetinamas. Gravis sukelia sunkiausia difterijos formą, o Mitis- mažiausiai virulentiškas.
● Laboratorinė diagnostika- tik bakteriologinė, serologinė dažniausiai mažai vertinga, nes dauguma žmonių turi imunitetą. Bakteriologinė- tiriamoji medžiaga- difterinės plėvelės, kurios paimamos nuo migdolų, iš nosies, akių ir ten kur ji gali būti. 1)- Daromas tepinėlis( fiksuojama ant ugnies ir dažomas Neiserio būdu arba metileno mėliu. Dažant Neiserio būdu- voliutino grūdeliai nusidažo mėlyna spalva, o kūnas lieka rudas). Labai svarbu tepinėlyje atskirti nuo difteroidų( Cor.pseudodiphtericum, Cor. Xerosis). 2)- Difterijos atveju tiriamoji medžiaga nesėjama į petrilėkštelę, dėl pavienių kolonijų gavimo, o iškart sėjama į sukrešinto kraujo serumo terpę gautu gryną kultūrą. 3)- Gavus gryną kultūrą, ir padarius tepinėlį, jį mikroskopuojant, voliutino grūdelių būvimas dar nėra įrodymas. 4)- Nustatomas biocheminis aktyvumas( svarbus ureazės testas, ją turi tik difteroidai), serologinės savybės ir toksino gamyba. Toksiškumo nustatymas- difuzinė precipitacija gelyje( su anatoksinais). Toksinas difunduoja į terpę ir jungiasi su anatoksinu. Susidaro strėlės( ūsai). Serologinių tipų nustatymas- orientacinė agliutinacijos r-ja su rūšiniais serumais rūšiai ir serovarui nustatyti. Serologinės r-jos- ieškome Ak nešiotojų ir dažnai sergančių anginomis ligonių serume( 2-3 sirgimo savaitę). Reakcija atliekama Vidalio reakcijos principu( diagnostikumas + serumas). Schick mėginys- įleisti į odą egzotoksiną, jei parausta, reiškiasi nėra antitoksino, tai ligonis gali susirgti difterija. Biologinis mėginys- 2 jūrų kiaulytėms suleidžiame į paodį tiriamosios kultūros, antrajai dar suleidžiame priešdifterinio serumo. Jei toksiška pirmoji žūva per 2-4 dienas.
● Imunitetas- dauguma žmonių turi imunitetą. Tai antitoksinis imunitetas. Jis ilgalaikis, trunka 10-15metų. Praeity kartą įgytas imunitetas išlieka visą gyvenimą( žmogus nuolat susidurdavo su nešiotojais, sergančiais difterija, todėl bakterijos nuolat patenka į organizmą, nuolat patenka Ag). Vaikai iki 0,5metų neserga, nes perduotas motinos imunitetas. Ne visi vaikai tampa imlūs. Didžiausias imlumas apie 3 metus, paskui įgyja savo imunitetą. Dabar sumažėjus nešiotojams, žmonės tampa imlūs ligai. Kaip sužinot ar žmogus turi imunitetą? Schick mėginys pasiūlė Schick 1913m. Jei sušvirkštus į odą 0,8mg (1/40 Dlm) egzotoksino, tai žmogui, neturinčiam imuniteto, sukels vietinę r-ją- odos paraudimą. O jei turi, tai kraujyje yra antitoksinai.
● Profilaktika - difterijos profilaktikai naudojamas difterijos anatoksinas. Jį gavo Romonas. Anatoksinas gaunamas paveikus egzotoksiną formalinu. Jis naudojamas kartu su kitais anatoksinais( stabligės, B.pertusis Ag arba pačiom B.pertusis).Tai DTAP, DTP. Kūdikiai pirmą kartą vakcinuojami 3mėn. Ir po 1,5metų dar kartą. Suaugę žmonės turėtų vakcinuotis kas 10 metų. Ji ypač pavojinga vyresnio amžiaus žmonėms. Profilaktikai naudojamas antitoksinis serumas – tai difterijos gydymui, bet galima ir profilaktikai. Antibiotikai sudaro aktyvų imunitetą. Antitoksinis serumas naudojamas tais atvejais, kai žinoma, kad žmogus buvo kontakte su sergančiu ar nešiotoju. Tai svetimas baltymas, gaunamas iš arklio. Jį galima įšvirkšti tik desensibilizavus organizmą.
MYCOBACTERIUM TUBERCULOSIS
MYCOBACTERIUM TUBERCULOSIS
Tbc- žmonių ir gyvulių lėtinė liga. Pakenkia plaučius, odą, žarnyną, tose vietose sudaro granulomą. Ptysis( džiova) jau buvo žinoma prieš Hipokratą, buvo rasti Tbc pažeisti kaulai. 1882metais Kochas įrodė kas sukelia Tbc. Pademonstravo Tbc sukėlėją. Tbc pirmiausia sirgo galvijai, bet prisijaukinus gyvulius, naudojo mėsą, pieną. I-oji mikobakterija, kuri sukėlė Tbc, buvo M. bovis. Vėliau pakito, mutavo ir atsirado M. tuberculosis. Ji pavojinga ir būdinga žmonėms. Ir viduramžiais ir vėliau Tbc sirgo daug įžymių žmonių. Praeitame amžiuje atsirado efektyvūs vaistai. Tbc vėl grįžta, bet dar blogesnė nei buvo. Atsirado padermės, kad nėra kuom jos gydyti. Tbc ypač pavojinga sergantiems ŽIV.
● Morfologija- sukėlėjas M. tuberculosis- lazdelės, gali būti 5-7μm ilgio, kartais labai trumpos. Kartais sutrūkinėja. Jų citoplazmoje matosi grūdėtumas. Jis labiausiai išreikštas M. tuberculosis. Grūdeliai stambūs, atrodo, kad lazdelė sudaryta iš grandinėlės. Sporų ir kapsulių nesudaro, nejudrios, polimorfiškos. Skrepliuose bakterijos susigrupavusios padrikais pulkeliais, galima matyti fragmentuotas lazdeles. M. tuberculosis atspari rūgštims. Jų sienelėje yra riebalinių medžiagų, vaškų. Tai daro sienelę mažai pralaidžią vandeniui, dėl to M. tuberculosis nebijo dezinfekcinių medžiagų, silpnų šarmų, rūgščių tirpalų. Sienelė dvisluoksnė. Išorinis- lipopolisacharidiniai baltymai. G+, nes G+ baltymas sutrigdo peptidoglikanų sintezę.
●Kultūrinės savybės- aerobai, chemoorganotrofai, pH=6,4-7,2, pakančios rūgštims, auginamos sudėtingose terpėse( kiaušinio trynys, serumas, briliantinė žaluma- naikinti kitoms bakterijoms). Mikobakterijos skirstomos į lėtai ir greit besidauginančias. Patogeninės mikobakterijos- lėtai. M. tuberculosis standžioje terpėje kolonijas sudaro tik po 2-3 savaičių. Labai gruoblėtos, R-formos kolonijos su geltonu pigmentu, kuris nedifunduoja į terpę, augimui reikia vit.H, PP, B6. Terpės: Levenšteino- Jenseno, Fino.
● Biocheminis aktyvumas- nedidelis. Retai tiriamas dėl lėto dauginimosi. Turi proteolizinių, sacharolizinių savybių, tačiau jos sunkiai aptinkamos.
● Patogenezė- Inf. šaltinis žmogus ir gyvuliai. Pagrindinis inf. šaltinis- sergantis žmogus atvira plaučių forma.Ypač pavojingi kaip asocialūs asmenys. Rečiau inf. šaltinis gyvuliai. Užsikrečiama per mėsą, pieną. Perdavimo keliai- oro-lašelinis, per maistą( alimentinis), kontaktinis kelias. Dažniausias oro- lašelinis kelias. Dažniausia Tbc forma- plaučių. Alimentiniu ar kontaktiniu keliu užsikrečiama rečiau. Patekusios į plaučius, jos fagocituojamos makrofagų, juose dauginasi. Dauginimosi vietoje susidaro granuloma. Ji vėlaiu sukalkėja. Mikobakterijos sukalkėjimuose gali išlikti ilgą laiką gyvos, toliau neišplinta. Bet kartais išplinta, patenka į kraują ir išplinta po visą organizmą( miliarinė Tbc). Kartais nunešama į organus( kaulus). Labai dažnai sukalkėjusi granuloma nekinta. Liga neprogresuoja, žmogus sveikas. Apsaugo žmogų nuo reinfekcijos. Kartais granuloma plečiasi, audiniai nekrozuoja, susidaro kavernos su ,,varške”. Jos gerai matosi Ro gramoje. Jei tokia kaverna netoli broncho, ji prakiurdo bronchą, M. tuberculosis patenka į bronchus. Tai atvira forma. Aplinkoje jos labai atsparios(drėgnoje aplinkoje). Labai svarbu buitinės sąlygos( turi būti vėdinamos patalpos, apšviestos). Liga progresuoja. Būdingi ligos simptomai- temperatūra, prakaitavimas naktimis, krenta svoris, skausmas krūtinėje, kosulys. Panašūs simptomai gali būti sergant ir kitomis ligomis. Svarbu nesuklysti diagnozuojant šias ligas.
● Rezistentiškumas- pagal atsparumą aplenkia sporines bakterijas, naudojami stipresni dezinfekuojantys tirpalai, dulkėse ir žemėje( turi būti drėgna ir vėsi vieta) išsilaiko iki 6mėn., jautrios šviesai, virinant žūsta per keletą minučių.
● Laboratorinė diagnostika- tiriamoji medžiaga priklausomai nuo Tbc formos( jei plaučių: skrepliai). Jai atvira forma, tuomet daromas tepinėlis iš skreplių. Jei uždara- padeda Rö grama. Tepinėlis dažomas Cylio- Nilsono būdu, jame būna labai nedaug mikobakterijų. Naudojami įv. gausinimo metodai. Lab.gyvuliukų užkrėtimas tiriamąja medžiaga. Jūros kiaulytės labai jautrios M. tuberculosis, o triušiai jautrūs M. bovis. Gali būti kultyvuojama.
Tiriamoji medžiaga homogenizuojama arba flotuojama. 1 etapas: pirminis mikroskopavimas( dažome Cylio- Nilsono būdu) + iliuminiscensinis mikroskopavimas( dažai auraminas, rodaminas, florochromas).
2 etapas: sėjama į terpes: Fino, Levenšteino- Jenseno. Galima naudoti MGT terpes( mikobakterijų augimas mėgintuvėlyje su indikatoriumi). Šioje terpėje po 2-3dienų UV šviesoj matosi šviečiantis žiedas( paremta deguonies sunaudojimu, nelabai patikima dėl to, kad yra aerobų( kokai) irgi duos švytėjimą. Dėl to vėliau mikroskopuojame).
3 etapas: Po 1-1,5 mėn. išauga. Grynos kultūros identifikavimas:
a) Antrinis mikroskopavimas.
b) Gryna kultūra laikoma 22oC temperatūroje(neišgyvena).
c) Gryna kultūra laikoma šviesoje( neišgyvena).
d) Sėjame į terpę su paranitrobenzoine r. Auga tik žmogui nepatogeniškos mikobakterijos.
e) Sėjame į terpę su etanbutoliu. Auga tik žmogui nepatogeniškos mikobakterijos.
f) Skystoje terpėje su padidintu deguonies kiekiu kaupiasi lyg plėvelė.
Praiso metodas- tai pagreitintas augimo būdas. Tiriamoji medžiaga centrifuguojama ir užtepama ant objektyvinio stiklelio + 5min. laikoma 5% sieros r.- sunaikiname kitą florą. Skystoje terpėje( citratinis kraujas) ant stiklo išauga kolonijos( bakterijos mažos, išauga kyg kasomis). Praiso metodas tinka jautrumui tuberkuliostatikams nustatymui. Jei ,,+” alerginiai mėginiai- diagnostinės reikšmės neturi. Jei ,, -”, žmogus neturėjo kontakto su Tbc.
Alerginė reakcija- Mantu reakcija.
Vilniuje yra BACTEK aparatas, kuris max per 7dienas nustato ar tiriamojoje medžiagoje yra Tbc sukėlėjas( nustato su radioaktyviais izotopais). Naujausias BACTEK aparatas nustato per 3dienas( nustatinėja genetiniu aspektu).
● Imunitetas- Mikobakterijos dauginasi makrofaguose, Ak nesusidaro. Humoralinis imunitetas silpnas. Ląstelinis imunitetas susidaro per mediatorius. Pasireiškia labai stiprus uždegimas. Ląstelinis imunitetas trumpalaikis. Išnykus mikobakterijoms, baigiasi imunitetas( nesterilus).
● Profilaktika- Tbc profilaktikai naudojama BCŽ vakcina. Tai M. bovis mažai virulentiška padermė. Vakcina sušvirkščiama, susidaro granuloma, joje išlieka gyvos mikobakterijos. Kai jų gyvų nebelieka organizme, nebelieka imuniteto. Vakcina naudojama kūdikiams 2-3dienų amžiaus. Tik ką gimę imlūs Tbc.
