Veido ir žandikaulių srities uždegimai Flashcards
Periodontitai
infekciniai (sukelia streptokokai ir stafilokokai 91-98%, 2-9% Infekcija patenka pro danties šaknies kanalą, dantenų kišenes, retai – hematogeniniu, limfogeniniu keliu); trauminiai (sumušus dantį, staiga sukandus kietą daiktą, esant ilgalaikei mikrotraumai ; medikamentiniai (dėl neteisingai gydomų pulpitų į periodontą patekus stipriai veikiantiems medikamentams (As, formalinui, fenoliui)). Sergant seroziniu periodontitu atsiranda neaštrūs, buki maudžiantys danties skausmai, kurie gali sustiprėti naktį. Sukandus dantį, skausmas sustiprėja. Skausmai neiradijuoja, neplinta, ligonis tiksliai nurodo skaudamą dantį. Vėliau atsiranda jausmas, lyg dantis yra pailgėjęs, ,,išaugęs”. Minkštųjų aplinkinių audinių
paburkimo paprastai nėra. Skausmai aštrūs, pulsuojantys, iradijuoja pagal trišakio nervo šakas į smilkinį, ausį, akį ar
kaklą. Skausmai sustiprėja sukandus dantis, nuo šilto maisto ar šilumos. Gydant ūmų periodontitą, svarbiausia sudaryti gerą eksudato nutekėjimą iš periapikalinės
srities. Daugeliu atvejų tai nuslopina uždegiminę reakciją, nėra pavojaus, kad infekcija plis į aplinkinius audinius. Sumažėja skausmai, normalizuojasi bendra ligonio būklė. Drenuoti galima per: danties šaknies kanalą ar kanalus, jei per kanalą pasirodo pūlių, ligoniui iš karto palengvėja; incizija ir kortikalinės plokštelės trepanacija; jei dantis labai suiręs, kreivi, nepraeinami kanalai – dantį rauname, o eksudatas nuteka per išrauto danties alveolę.
• Medikamentinis gydymas. Esant indikacijoms: antibiotikai (amoksicilinas, klindamicinas); skausmo mažinimui NVNU; dažni burnos skalavimai antiseptikų tirpalais.
Periostitas
tai infekcinis uždegiminis procesas, atsirandantis kaip dantų periodontito komplikacija. Dažniausiai – tai ribotas antkaulio uždegiminis procesas alveolinėje ataugoje kelių dantų srityje. Pradiniame ligos periode eiga gali būti audringa, uždegimo reiškiniai ryškėti kiekvieną
valandą. Kitiems uždegimas vystosi lėtai per 1-2 dienas. Tuo laiku pablogėja savijauta, atsiranda bendras silpnumas, pakyla kūno temperatūra, atsiranda galvos skausmai, sumažėja apetitas, ligoniai blogai miega. Ligoniai atžymi, kad priežastinio danties skausmas pranyko ir persimetė į žandikaulį, skausmai plinta į smilkinį, ausį, akį, kaklą. Toliau skausmų intensyvumas mažėja. Vystantis uždegimui antkaulyje atsiranda aplinkinių minkštųjų audinių patinimas. Atsiradęs tinimas pakeičia veido konfigūraciją. Gydymas: Kompleksinis – chirurginis + medikamentinis + fizioterapija. Fliuktuacijos nebuvimas nėra kontraindikacija incizijai - gomuryje išpjauti △ ar 🞅 formos langelį, atviras drenažas. Dantis raunamas, jei neįmanoma jo išgydyti, nebus galima atlikti
protezavimo. Skalavimai šiltais dezinfekuojančiais tirpalais, UAD, fliuktuorizacija. Medikamentai: sulfanilamidai, analgetikai, antihistamininiai vaistai (?- kam šitie čia), kalio
preparatai, vitaminai. Pagal indikacijas – antibiotikai.
Pūliniai ir pūlynai
Apsiribojus pūlingam procesui susiformuoja pūlinys, o jeigu infekcija toliau plinta susidaro pūlynas (flegmona). Burnos dugno – sunku išsižioti, didelis skausmas, sunku ryti, daug seilių ir seilėjimasis, sunkiais atvejais apsunkintas kvėpavimas, patinimas, hiperemija, palpuojant kietas
infiltratas, oda nesuimama į raukšlę, fliuktuacija, paliežuviniai audiniai patinę, iškilę į viršų, liežuvis pakeltas, žiočių lankai paraudę ir patinę, oda įtempta, edemiška, liežuvis netelpa burnoje, matosi dantų įspaudai, blogas kvapas iš burnos.
• Pažandinės srities - patinimas, skausmas ryjant, žiojantis, oda hiperemiška, į raukšlę nesuimama, daug seilų, veido asimetrija.
• Virš ir po kramtomuoju raumeniu - veido asimetrija, palpuojant labai skausmingas infiltratas, esant gilesnių sluoksnių uždegimui būdingas ribotas skausmingas žiojimasis, oda įtempta, hiperemiška, skausminga, po kramtuomuoju raumeniu esant pūlynui rijimas
nesutrikęs.
• Smilkinio srities - dėl skausmo sunku kramtyti, ribotas žiojimasis (būdingesnis gilesniam uždegimui), galvos skausmas, patinimas žando, akių vokų srityje, odos hiperemija, infiltracija, jaučiama fliuktuacija.
Osteomielitas
tai infekcinis uždegiminis procesas, apimantis visas kaulo struktūras, išplitęs už parodonto ribų bei į aplinkinius minkštuosius audinius. Gali būti odontogeninis, hematogeninis, trauminis, specifinis. Atliekama: ortopantomogramos; šoninės, įstrižinės apatinio žandikaulio rentgenogramos. Rentgenologiniai kaulo pažeidimo požymiai atsiranda praėjus 2 sav. nuo susirgimo pradžios. Sekvestras – mitybos netekusi nekrozuoto kaulo dalis. Sekvestrai: daliniai; totaliniai (per visą kaulo diametrą). Sekvestrų susiformavimo laikas: 3-4 savaitę nuo ligos pradžios - viršutinio žandikaulio alveolinėje ataugoje; 4-5 savaitę nuo ligos pradžios – viršutinio žandikaulio kūne ir apatinio žandikaulio alveolinėje ataugoje; 5-6 savaitę nuo ligos pradžios – apatinio žandikaulio kūne ir šakoje. Odontogeninio osteomielito gydymas kompleksinis: priežastinių dantų (šaknų) šalinimas, pūlingouždegiminio
židinio atvėrimas ir drenavimas, antibakterinė terapija, desensibilizuojanti terapija, imunoterapija, sekvestrų šalinimas, susiformavusių kaulinių defektų užpildymas, HBO kamera.
Aktinomikozė
lėtinis infekcinis susirgimas, kurį sukelia sporų nesudaranti gramteigiama bakterija. vyrai serga 3 kartus dažniau nei
moterys. Skiriama: veido-kaklo-burnos aktinomikozė (60%); krūtinės ląstos aktinomikozė (25%); pilvo aktinomikozė (15%). Aktinomicetų plitimo keliai: kontaktinis, limfogeninis, hematogeninis. Aktinomikozinis procesas vystosi: purioje ląstelienoje, jungiamajame audinyje, kaule.Inkubacinis periodas – nuo 2-3 savaičių, gali tęstis mėnesiais ir net metais. Aktinomicetams patekus į audinius susiformuoja specifinė granulioma: kaupiasi polinuklearai, limfocitai;
formuojasi granuliacinis audinys ; granuliomos centre granuliacinis audinys virsta fibroziniu; granuliomos centre vyksta ląstelių nekrozė; aktinomicetai migruoja į aplinkinius audinius; susiformuoja antrinės granuliomos.
Klinika. Lėta eiga su paūmėjimais, odos kitimai (oda rožinės, melsvos spalvos), kietas, lyg ,,lenta” infiltratas,
daugybinės fistulės, per kurias skiriasi pūliai (skysti, be kvapo, su gelsvomis kruopelėmis), formuojasi nauji
absceduojantys židiniai, procesas plinta į gretimas sritis. : komplikacijos sunkiais ligos atvejais vystosi dėl ilgos eigos, ilgai nenustatytos diagnozės ir to pasekoje pavėluoto racionalaus gydymo: proceso generalizacija (aktinomikozinis sepsis), infekcijos išplitimas į smegenis, infekcijos išplitimas į krūtinės ląstos organus, vidaus organų amiloidozė, aktinomikozinio proceso malignizacija.
VEIDO IR ŽANDIKAULIŲ SRITIES TRAUMOS
Apatinio žandikaulio lūžimai sudaro ~ 75 proc. veido skeleto lūžimų. Vidurinės veido dalies skeleto lūžimai sudaro 25 – 27 proc. visų veido skeleto lūžimų. Veido žaizdų gydymo ypatumai: pirminis žaizdų chirurginis sutvarkymas galimas iki 36 val. po traumos (atskirais
atvejais (vaikams) net iki 72 val.); atnaujinant žaizdų kraštus ypatingai tausojami minkštieji audiniai; turi buti atliekamas
laikantis kosmetinių reikalavimų; gilios veido žaizdos sutvarkomos pasluoksniui susiuvant raumenis (atsižvelgiant į jų kryptį), poodinį sluoksnį bei odą. Esant minkštųjų audinių defektams plačiai naudojama pirminė plastika vietiniais audiniais, “lopais ant kojytės”, bei laisvas odos persodinimas. Kiauryminės žaizdos į burnos ertmę siuvamos pasluoksniui nuo burnos gleivinės, kad kuo greičiau izoliuoti žaizdą nuo seilių ir burnos mikrofloros.
Dantų traumos
Gydymo taktika esant šaknies lūžiui. Jei lūžis vainikiniame trečdalyje: rentgeno nuotrauka, vainikinio lūžgalio
repozicija ir fiksacija 3 mėnesiams, tikrinant pulpos jautrumą kas mėnesį- pusę metų, vėliau - kas trys mėnesiai. Sekimas 5 metus. Jei lūžis viduriniame trečdalyje: rentgeno nuotrauka, jei paslanku – įtvaras, endodontiškai gydoma tik žuvus pulpai, gydomas dažniausiai viršutinis fragmentas. Jei lūžis viršūniniame trečdalyje: gydymo nereikia, apriboti kramtymą, žuvus pulpai, gydomas viršutinis fragmentas, o viršūninis – šalinamas.
Dantų išnirimai. Dalinio išnirimo gydymo taktika: rentgeno nuotrauka, vietinė nejautra, danties atstatymas į vietą -
įtvaras 6-8 savaitėms, antibiotikai, stabligės profilaktika, burnos skalavimai 0,2% chlorheksidino tirpalu, po 14 dienų
endodontinis gydymas su kalcio hidroksidu, nuėmus įtvarą, rentgeno nuotrauka, po 2-3 mėnesių kanalas užpildomas
gutaperča ir dantis užplombuojamas.
Danties įmušimo (intrusio) gydymo taktika: jei šaknies viršūnė neužsidariusi, dantis aiškiai matosi, dantis gali pats
išdygti per 5-6 mėnesius, stebėti, darant rentgeno nuotraukas ir pulpos jautrumo testą. Jei šaknies viršūnė užsidariusi, būtinas danties atstatymas į vietą, jis galimas ortodontinio aparato, replių arba pirštų pagalba, įtvaras 4 – 6 savaitėms, po 14 dienų pradedamas endodontinis gydymas kalcio hidroksidu, po 3 mėnesių gydymo plombuojama.
Danties išmušimas (avulsio). Terpės išmuštam dančiui laikyti: pienas, kuris išlaiko gyvas periodonto ląsteles 6
valandas, seilės išlaiko periodonto ląsteles gyvas 2 val., fiziologinis tirpalas išlaiko periodonto ląsteles gyvas 1 val.,
specialus audinių skystis - Hank SS ir RPM išlaiko ląsteles gyvas 24 val., kontaktinių lęšių skystis. Vanduo netinka, nes
skatina periodonto ląstelių tirpimą. Gydymo taktika: drėgno danties atstatymas (dantis nuplaunamas fiziologiniu tirpalu (galima pamerkti 5 min. į antibiotiko tirpalą), vietinė nejautra, atsargiai nuplaunamas alveolės paviršius, atsargiai revizuoti, danties atstatymas į vietą, įtvaro uždėjimas 4-6 savaitėms, jei reikia, susiuvama žaizda, skiriami antibiotikai, stabligės profilaktika, jei buvo užsidariusi šaknies viršūnė - endodontinis gydymas po 10 dienų); sauso danties atstatymas (pašalinti žuvusio periodonto raiščio likučius, dantį nuplauti Na hipochloritu arba citrinos rūgšties tirpalu, padaryti dantyje ertmę ir išimti pulpą, dantį pamerkti 10 min. į 2% Na fluorido tirpalą ir replantuoti, įstačius dantį į kanalą įvesti Ledermix pastą ar CaOH, kurį keisti kas 3 mėn., uždėti įtvarą 4 – 6 savaitėms, galutinai plombuoti po 6-12 mėnesių).
Apatinio žandikaulio lūžiai.
Apie 75% lūžimų lokalizuojasi apatinio žandikaulio kūne – dantų lanke ir yra, kaip taisyklė, atviri (infekuoti). Lūžiai
apatinio žandikaulio šakose – dažniausiai uždari (jei tai ne šautinis sužalojimas). Lūžus apatiniam žandikauliui, lūžgaliai nukrypsta (dislokuojasi). Taip dažniausiai atsitinka dėl kramtomųjų raumenų veiklos, smūgio jėgos ir smūgio krypties. Apžiūra - veidas lūžimo srityje sutinęs, matomos hematomos. Gali kraujuoti Iš burnos. Esant mažiausiam lūžgalių nukrypimui matysime gleivinės įtrūkimų, kraujosruvų į pereinamąją raukšlę. Sąkandžio sutrikimas: nuo nežymaus nukrypimo iki ryškios apatinio žandikaulio prognatijos, atviro sąkandžio ir įvairių jo derinių. Palpacija - palpuojant labiausiai skauda sritis, kur yra lūžimai, galima čiuopti ir išsikišusius lūžgalių kontūrus, o taip pat lūžgalių paslankumą. Gydymas. Traumos vietoje būtina: stabdyti kraujavimą (spaudžiant kraujagysles prie kaulo, spaudžiamas tvarstis, žaizda tamponuojama, perrišamos kraujagyslės, reponuojami ir imobilizuojami lūžgaliai); kovoti su šoku, kovoti su asfikcija (dislokacine, obturacine, aspiracine, stenozine, vožtuvine), būtina užtikrinti efektyvią lūžgalių transportinę mobilizaciją (tam naudojamos standartinis transportinis tvarstis, elastinis bintas, pasmakrio-kamanų tvarstis. Jei lūžus apatiniam žandikauliui, lūžgaliuose yra ne mažiau kaip 2 tvirti dantys, o viršutiniame žandikaulyje – jų antagonistai ir
jei ligoniui negresia kraujavimas iš burnos, vėmimas, tai galima padaryti tarpžandikaulinį arba tarpdantinį ligatūrinį
surišimą, užtikrinantį patikimą transportinę imobilizaciją).
Suteikus pirmąją pagalbą ir pristačius į specializuotą gydymo įstaigą, po kruopštaus klinikinio ištyrimo sudaromas gydymo planas, kur pirmiausiai sprendžiamas klausimas apie imobilizacijos metodo parinkimą.
Apatinių žandikaulių gydymo metodai skirstomi į dvi grupes: konservatyvūs – ortopediniai (įvairūs įtvarai,
ortopediniai aparatai); chirurginiai gydymo metodai.
Įtvarai gali būti vieliniai, plastmasiniai. Plačiausiai paplitę vielos , šie įtvarai prie dantų pritvirtinami 0,2-0,3 mm diametro bronzos-aliuminio ligatūromis. Dantis iš lūžio linijos būtina pašalinti, jei: traumos metu dantys
pažeidžiami, sutrupinami, išnyra, tampa paslankūs, depulpuoti dantys, dantų šaknys, dantys su periapikaliniais
uždegiminiais židiniais, pulpitiniai dantys, gilaus karieso pažeisti dantys, dantys, kurie turi gilias patologines kišenes.
Vidurinės veido dalies lūžimai.
Le Fort I tipo lūžimai - (dentoalveolarinio komplekso lūžimai) – vienpusiai arba abipusiai. Lūžio linija eina per
alveolinės ataugos pagrindą, viršutinio žandikaulio gumburą sagitalyn, iki pleištakaulio sparninių ataugų. Veido minkštųjų audinių sumušimai bei kraujosrūvos, kraujosrūvos burnos gleivinėje, poodinė emfizema; veido asimetrija, vidurinės veido dalies pailgėjimas, palygintos nasolabialinės raukšlės; kraujavimas iš nosies; sąkandžio sutikimas; palpuojant - viršutinio žandikaulio paslankumas alveolinių ataugų lygyje, “laiptelio” simptomas crista zygomaticoalveolaris projekcijose; gomurio gleivinės vientisumo pažeidimas bei gomurinių ataugų deformacija esant vienpusiams viršutinio žandikaulio lūžimams.
Le Fort II tipo lūžimai - (dentoalveolarinio, nazomaksiliarinio, nazoetmoidalinio kompleksų lūžimai) - vienpusiai arba abipusiai. Lūžio linija eina per nosies kaulus, akytkaulį, akiduobės medialinę ir apatinę sienas, priekinį zygomatikomaksiliarinio komplekso paviršių sagitalyn per pleištakaulio sparnines ataugas.Veido minkštųjų audinių sumušimai bei kraujosrūvos, poodinė emfizema, vokų kraujosrūvos ir kraujosrūvos į akies obuolių dangalus ar retrobulbariai; veido asimetrija (suplokštėjimas) dėl kaulinių deformacijų, vidurinio veido dalies pailgėjimas, palygintos nasolabialinės raukšlės; kraujavimas iš nosies,likvorėja; palpuojant – paslankumas bei “laiptelio” simptomas paakiduobiniame krašte, nosies šaknies projekcijoje; veido odos jutimų sutrikimai, egzoftalmus, diplopija; anosmija.
Le Fort III tipo lūžimai - (centrinės ir lateralinės vidurinės veido dalies lūžimai) - vienpusiai arba abipusiai. Lūžio
linija eina per nosies kaulus, akytkaulį, akiduobės medialinę, apatinę ir lateralinę sienas, skruosto lanką sagitalyn per pleištakaulio sparnines ataugas. Veido minkštųjų audinių sumušimai bei kraujosrūvos, poodinė emfizema, vokų kraujosrūvos ir kraujosrūvos į akies obuolių dangalus ar retrobulbariai; veido asimetrija, vidurinės veido dalies pailgėjimas, palygintos nasolabialinės raukšlės; egzoftalmus, diplopija; kraujavimas iš nosies ar ausies; likvorėja iš
nosies ar ausies; anosmija; palpuojant – paslankumas ir “laiptelio” simptomas nosies šaknies ir skruosto lanko
projekcijose; veido odos jutimų sutrikimai. Vidurinės veido dalies centrinės srities lūžimų gydymo metodai: laikina (transportinė) lūžgalių imobilizacija; konservatyvus (ortopedinis) gydymas (lūžgalių fiksacija antdantiniais vieliniais įtvarais su tarpžandikauliniu tempimu; ekstraoraliniai lūžgalių fiksacijos aparatai); chirurginis gydymas (kraniomaksiliarinė fiksacija; lūžgalių osteosintezė Kiršnerio virbalais arba miniplokštelėmis su sraigtais).
Lateralinės srities (skruosto skeleto) lūžimų klasifikacija
Pirmojo tipo lūžimai – skruostikaulio kūno ir jo ataugų
lūžimai: IA tipas – skruostikaulio kūno lūžimai. IB tipas – skruostikaulio ataugų lūžimai ; IC tipas – skruostikaulio kūno ir ataugų lūžimai (be dislokacijos, su dislokacija). Antrojo tipo lūžimai – skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio (zygomatikomaksiliarinio) komplekso lūžimai. IIA tipas –zygomatikomaksiliarinio komplekso lūžimai: be dislokacijos, su dislokacija, su hemosinusito požymiais, su
paakiduobinio kanalo ar akiduobės apatinės sienos lūžimu. ; IIB tipas – skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio komplekso bei skruostikaulio ataugų
lūžimai: be dislokacijos, su dislokacija, su hemosinusitu, paakiduobinio kanalo ar akiduobės apatinės sienos lūžimu;
IIC tipas – izoliuoti akiduobės apatinės sienos lūžimai. Zygomatikomaksiliarinio komplekso lūžimų klinikiniai simptomai: skausmas sužalojimo vietoje; veido asimetrija,
mikštųjų audinių sužalojimai - trauminė edema, odos nubrozdijimai, žaizdos, poodinės kraujosrūvos ir kraujosrūvos į akies obuolio dangalus ar retrobulbariai; egzoftalmus, diplopija; kraujavimas iš nosies; veido odos jutimų sutrikimai; apatinio žandikaulio judesių apimties sumažėjimas. Dinamikoje: išryškėja pažeisto skruosto deformacija išnykus edemoms; išlieka odos jutimų sutrikimai; palpuojant – “laiptelis” akiduobės apatiniame krašte ar skruostikaulio ataugų projekcijose; išlieka sumažėjusi apatinio žandikaulio judesių apimtis. Gali būti ir akies obuolio dislokacija akiduobėje (enoftalmus); sutrikęs binokulinis matymas (diplopija).
Izoliuotų akiduobės apatinės sienos lūžimų klinikiniai simptomai: kraujavimas iš nosies (iš karto po traumos); akies obuolio dislokacija atgal ir žemyn (enophtalmus); binokulinio matymo sutrikimas (diplopia); gali būti veido odos jutimų sutrikimai n.infraorbitalis inervuojamojoje srityje.Diagnostika: rentgenograma; kompiuterinė tomograma, pritaikomoji akiduobių tomograma. Skruosto skeleto lūžimų gydymo metodai: vienmomentinė lūžgalių repozicija be fiksacijos; lūžgalių repozicija su išorine fiksacija; lūžgalių osteosintezė; paakinio nervo ir kraujagyslių pluošto dekompresija; akiduobės
lūžimų gydymo būdai (konservatyvus gydymas; akiduobės apatinės sienos plastika laisvu kremzliniu arba kauliniu
autotransplantatu). Kiti chirurginio gydymo būdai: sinuso tamponada, osteosintezė kauline siūle.
Medikamentinis gydymas vidurinės veido dalies lūžimų atvejais: nuskausminantis gydymas; antimikrobinis gydymas plataus veikimo spektro antibiotikai; nervų funkcijos atsistatymo skatinimas (mikrocirkuliaciją gerinantys medikamentai (Pentoxiphylinum 400
- 600 mg x 1/d p/o,); B grupės vitaminų kompleksai (Neurorubin, NeuroMax, Milgamma)).
Mišrios veido traumos
pažeidimai, kuriuos sukėlė keletas žalojančių faktorių,kelių audinių, organų ar anatominių sričių pažeidimai. Mišrių veido traumų diagnostikos ypatumai: tyrimas atliekamas su kitų profilių traumatologais; didelę diagnostinę
reikšmę turi klinikinis ištyrimas; rentgeno tyrimas dažnai dėl apsunkinto ligonio transportavimo ir negalėjimo atlikti
rentgenogramas specialiose projekcijose yra neefektyvus; informatyviausias tyrimas jungtinių veido traumų atvejais yra kompiuterinė tomografija.
Mišrių veido traumų gydymo ypatumai: gydymas etapinis. Jį sudaro: pirmoji pagalba (traumos vietoje, pirminio ir
antrinio lygio gydymo įstaigose); specializuotas gydymas (tretinio lygio ligoninėje). Pirmoji pagalba - gyvybinių
funkcijų užtikrinimas, kraujavimo stabdymas, žaizdų sutvarstymas, lūžgalių imobilizacija, antišokinės priemonės. Specializuotas gydymas: neatidėliotinas – atliekamas iš karto pagal gyvybines indikacijas; skubus – per pirmąsias 2 paras kartu arba paeiliui su kitų traumų chirurginiu gydymu; atidėtas – praėjus 48 val. po traumos ir vėliau priklausomai nuo bendros ligonio būklės sunkumo. Reanimacinių ir neatidėliotinos bei specializuotos pagalbos metodų sistema mišrių veido traumų atvejais. Antišokinės priemonės (sutrikusios hemodinamikos atstatymas (infuzoterapija, kraujo perpylimas); kvėpavimo takų praeinamumo atstatymas; skausmo malšinimas; lūžgalių imobilizacija; chirurginės intervencijos kraujavimo stabdymui; kraujagyslių tonuso ir AKS užtikrinimas (noradrenalinas, mezatonas)). Kovos
priemonės prieš smegenų edemą (diuretikai, steroidiniai hormonai). Kraujo krešėjimo sistemos korekcija. Rūgščių
– šarmų balanso korekcija (acidozė – 4 % natrio bikarbonato tirpalas; alkalozė – 5 % askorbininės rūgšties tirpalas + 40 % gliukozės). Septinių komplikacijų profilaktika (didelės antibiotikų dozės pvz.: iki 60 mln. UA penicilino parai).
