Šimtametis karas, Vienos kongresas, trisdešimtmetis karas Flashcards
Šimtametis karas - data
1337–1453
Šimtametis karas - esmė
Anglijos ir Prancūzijos ginkluota kova dėl Prancūzijos žemių ir sosto paveldėjimo.
Šimtamečio karo pretekstas
Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą
Šimtamečio karo priežastys (3)
Anglijos valdančioji dinastija paskelbė pretenzijas į Prancūzijos sostą.
1328 mirus bevaikiam Prancūzijos karaliui Karoliui IV iškilo sosto paveldėjimo problema. Didikai paskelbė, kad salijų teisė leidžia paveldėti tik per vyriškąją liniją ir parėmė Valua grafo Pilypo kandidatūrą.
Kitas kandidatas Karolio IV sesers Izabelės sūnus Anglijos karalius Eduardas III iš pradžių neprieštaravo, bet sutelkęs pakankamą karinę galią ir sąjungininkus (jį rėmė Anglijos pirklių partneriai Flandrijos miestiečiai) pareikalavo Prancūzijos sosto. Jį remianti Anglijos diduomenė tikėjosi grobio turtingoje Prancūzijos vakarinėje dalyje.
1 šimtamečio karo etapas
1337–1360 m., šiuo laikotarpiu Anglija turėjo didelę iniciatyvą kare ir sumušė Prancūzijos laivyną Sluy uoste (Flandrijoje 1340 m.), užėmė Normandiją. Prancūzija taip pat pralaimėjo labai svarbius mūšius – Kresi (1346 m.) ir Puatjė mūšį (1356 m.). Tai sudarė sąlygas plisti Prancūzijoje neramumams, padėtį apsunkino ir prasidėjusi maro epidemija. Per Eduardo III sūnaus Velso princo Edvardo 1355–56 m. žygį Vakarų Prancūzijoje naujasis Prancūzijos karalius Jonas II pateko į nelaisvę ir buvo išvežtas į Angliją, čia laukė, kol bus surinkti pinigai jam išpirkti. Prancūzija nebesurinko lėšų naujai kariuomenei, dėl to 1358 m. kilo valstiečių maištas, vėliau pavadintas Žakerijos vardu. 1360 m. buvo pasirašyta Bretigny (Bretinji) taikos sutartis – pagal ją Prancūzija pripažino Anglijai užkariautas teritorijas (Prancūzijos pietvakarinė dalis);
2 šimtamečio karo etapas
1369–1396 m.; Prancūzija atsiėmė prarastas žemes; 1396 m. sudaryta palanki Prancūzijai taika;
1380 m. mirus Karoliui V ir valdžią perėmus mažamečiui Karoliui VI (1392 susirgo psichikos liga) Prancūzijai ėmė nebesisekti. Karaliaus valdžios susilpnėjimas paskatino diduomenės vidaus karą (armanjakai ir burginjonai). Tuo pasinaudojo naujasis Anglijos karalius Henrikas V. Sudaręs sąjungą su Burgundijos kunigaikščiu jis greitai užėmė Prancūzijos šiaurinę ir vakarinę dalis, Paryžių.
3 šimtamečio karo etapas
1415–1420 m.; Anglija užėmė visą Prancūzijos šiaurę ir Paryžių; 1415 m. anglai laimėjo Agincourt’o (Aženkūro) mūšį ir pradėjo Normandijos bei Prancūzijos šiaurės vakarinės dalies nukariavimą. 1420 m. pasirašyta Troyes taikos sutartis – pagal ją Henrikas V vedė Karolio VI seserį Kotryną ir buvo paskelbtas Prancūzijos sosto įpėdiniu. Šių sąlygų nepripažino ir toliau kariavo Prancūzijos centrinės ir pietinės dalies gyventojai ištikimi Karolio VI (1422 m.) sūnui dofinui Karoliui (nuo 1429 m. Karolis VII, iki karūnavimo dažniausiai vadintas tiesiog dofinu). Anglija ir Prancūzija turėjo susijungti į vieną valstybę, valdomą Anglijos karaliaus, taip Prancūzija prarado nepriklausomybę;
4 šimtamečio karo etapas
1428–1453 m.; anglai puolė Orleano tvirtovę, kadangi prancūzai nesilaikė taikos sutarties sąlygų; per šį mūšį ypač pasižymėjo Žana d’Ark, dar vadinama Orleano mergele. Jos ryžtingų pastangų dėka buvo išvaduoti Orleanas ir visa Prancūzija; pagal 1453 m. pasirašytą taikos sutartį Anglijai Prancūzijos teritorijoje liko tik Kalė uostas.
Kritinis šimtamečio karo momentas
Šimtamečio karo svarbiausias persilaužimas įvyko per Orleano apsiaustį, kai dofinui padėti pasiprašė vyriškais drabužiais apsirengusi Žana d’Ark. Jos vadovaujama kariuomenė nutraukė Orleano apsiaustį, ji pati vėliau padėjo dofinui nužygiuoti į Reimsą, čia jis buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi. Žanos d’Ark žygiai buvo daugiau dvasinė nei karinė pergalė, padėjusi sutelkti karo demoralizuotą Prancūziją.
