SSenėjimas ir Senatvė Flashcards
Kokie yra mokslai apie senėjimą ir senatvę?
Gerontologija – mokslo šaka, tirianti žmogaus organizmo senėjimo priežastis, mechanizmus ir reiškinius. Domimasi ne tik fiziologiniais senėjimo procesais, bet ir juos veikiančiais socialiniais ir kultūriniais reiškiniais.
Geriatrija – medicinos mokslo šaka, tirianti senų žmonių ligų, jų gydymo ir profilaktikos ypatumus
Gerontopsichologija – psichologijos mokslo šaka, tirianti senų žmonių psichiką ir elgseną - psichologinius ir socialinius senėjimo reiškinius.
Kas yra senėjimas
+ Pirminis ir antrinis senėjimas
Senėjimas – palaipsnis progresuojantis organizmo funkcijų ir struktūrų silpnėjimas
Pirminis senėjimas – genetiškai užprogramuoti natūralūs ir savaiminiai biologinio senėjimo procesai susiję su amžiumi ir nepriklausantys nuo sveikatos būklės;
Antrinis senėjimas – su amžiumi susiję, bet patologiniai pokyčiai, kuriuos lemia išoriniai veiksniai (kaip ligos, aplinkos poveikis, elgesys).
Kokie įvyksta fiziologiniai procesai senstant?
- Krinta kūno masė, prarandama raumenų masė ir retėja kaulai. Ūgis gali sumažėti iki 5 cm.
- Suletėja medžiagų apykaita, auga kūno svoris;
- Mažėja smegenų masė, nervinių ląstelių skaičius, retėja smegenų vingiai, kietėja vagos.
- Kraujotaka kinta: siaurėja kalkėjančių arterijų spindulys, retėja kraujospūdis.
- Kinta rega: akomodacijos pajėgumas nebesikeičia, bet dažnėja centrinio matymo sutrikimai
- Kinta kiti jutimai, kaip klausa, uoslė ir skonis.
- Sunkėja judėjimas dėl pokyčių raumenyse ir sanariuose.
- Sunkumai užmigti ir miegoti.
Kokios yra pagridinės senėjimo teorijų grupės? Ką jos teigia?
1) Užprogramuoto senėjimo teorijos – organizmas kaip sistema yra genetiškai užprogramuota senti – senėjimas yra suplanuotas. Tam tikri genai reguliuoja pokyčių kryptį ir veda į mirtį
Paaiškinimai, kaip genai veikia senėjimą:
- Kiekvienai organizmo rūšiai būdinga maksimali gyvenimo trukmė (žmonės ilgiau gyvena nei šunys > musės);
- Biologinius procesus reguliuoja vidiniai biologiniai laikrodžiai (ląstelės išgyvena ribotą laiką)
- Ilgaamžiškumas – paveldima savybė
- Amžiaus pokyčiai vyksta taip tiksliai, kad paaiškinti juos atsitiktinumu būtų sunku.
2) Senėjimo dėl pažeidimų teorijos. Senėjimą lemia senkantis gebėjimas genetiniais arba imuniniais veiksniais šalinti ląstelių dalijimosi klaidas, pamažu atsirandančias organizme.
Kokie kyla pažintinių funkcijų pokyčiai senatvėje?
- Mažėja psichomotorinės reakcijos greitis;
- Kinta kai kurios atminties funkcijos;
- Kai kurių tyrimų duomenimis, bendras intelekto įvertis mažesnis;
- Nepakitęs kristalizuotas intelektas;
- Išsami ir nuosekli gyvenimiška išmintis.
Senėjimas ir išmintis (išminties komponentai)
Išminties komponentai:
- Žinojimas, kaip elgtis svarbiose ar sudėtingose gyvenimo situacijose;
- „aukštesnės“ žinios, kokybiški patarimai;
- Ypač išsamios, gilios, harmoningos, tarpusavyje derančios žinios, praverčiančios net ir labai specifiškose situacijose;
- Suderina protą ir dvasingumą.
Mokslininkai teigia, kad amžius nelemia išminties.
Kokios yra psichologinės senėjimo teorijos?
1) Deficito teorija: senstant silpsta ir nyksta emocinė ir intelektinė veikla;
2) Streso teorija: Individą sendina gyvenime patiriamas stresas - fiziniai ir psichiniai krūviai, slegiantys ir verčiantys aktyviai prie jų taikytis. Prisitaikymui būtinas energijos kiekis yra ribotas - jam pasibaigus mirštama.
3) Aktyvumo teorija: aktyvesnis žmogus labiau patenkintas gyvenimu. Mankštos, atsipalaidavimas padeda išlaikyti kūno tvirtumą, o tai lemia stiprumą ir lėtesnį senėjimą.
4) Kognityvinė teorija (H. Thomae) - senėjimas yra susijęs su vidinių struktūrų pokyčiais:
- Ne objektyviais įvykiais, bet jų išgyvenimu ir sąmoningais/nesąmoningais poreikiais ir lūkesčiais, prie kurių formavimosi prisideda visuomene, kartu gyvenantys šeimos nariai.
Svarbiausia sėkmingos sentavės prielaida yra savo poreikių, motyvų supratimas, pažinimas ir jų dermė, suderinamumas su realybe.
Kokie yra psichosocialinės veiklos pokyčiai vėlyvajame amžiuje? (R. Havighurst)
Vėlyvajame amžiuje (>60 m.), siekiama:
1. Prisitaikyti prie mažėjančių fizinių galimybių
2. Prisitaikyti prie pensinio amžiaus ir mažėjančių pajamų;
3. Susitaikyti su sutuoktinio mirtimi;
4. Palaikyti glaudžius santykius su bendraamžių grupe;
5. Vykdyti visuomenines ir pilietines pareigas;
6. Palaikyti patenkinamas gyvenimo sąlygas.
Senatvės raidos stadija pagal E. Ericcson
Integracija - neviltis - stengiamasi suprasti, ar žmogaus gyvenimas buvo prasmingas. Pagrindinė šių ieškojimų varomoji jėga – mirties baimė (kiek aš save realizavau). Neatradus gyvenimo prasmės, gyvenimą vertinant kaip neišmintingą ir pernelyg audringą, stiprėja pojūtis, kad gyvenimo tikslai liko nepasiekti, klimpstama į depresiją ir neviltį.
Kokie įvyksta socialinių vaidmenų pokyčiai senatvėje?
- Senstant atsisakoma kai kurių socialinių vaidmenų ir mokomasi tapatintis su naujaisiais, susijusiais su individo amžiumi ir visuomenės tradicijomis, šeimos įsitikinimais:
1) Paskutiniojo vaiko išėjimas iš namų. Ypatingai tai išgyvena moterys, ypač jei jos buvo namų šeimininkės. Lydintys jausmai ir mintys – prarastas svarbus tėvo/motinos vaidmuo, nerimas dėl vaiko pasirinkto kelio, apgailestavimas dėl per mažai praleisto laiko drauge, daugiau laisvės ir kitų galimybių (pvz., stiprinti ryšį su sutuoktiniu), pasitenkinimas, kad tikslas pasiektas.
2) Išėjimas į pensiją. Lydintys psichosocialiniai, ekonominiai pokyčiai – gilinamasi į gyvenimo prasmę, vertę, tapatybės ir įvaizdžio (įsi)vertinimas, pasikeitusi dienos rutina, gyvenimo būdas, retesnis bendravimas su kolegomis, bendraminčiais, ribotos finansinės galimybės, prisiimamas naujas – pensininko vaidmuo.
3) **Našlystė. Lydintys psichosocialiniai pokyčiai – gilinamasi į gyvenimo prasmę, vertę, tapatybės ir įvaizdžio (įsi)vertinimas, laiko ir erdvės panaudojimo, veiklos pokyčiai, svarbaus tarpasmeninio ryšio praradimas, nepatenkinti seksualiniai poreikiai.
Sielvartas ir gedėjimas:
1) Pirmoji reakcija (3 sav. Po artimojo mirties) – emocinis šokas ir netikėjimas; sustingimo, apstulbimo, fizinės ir vidinės tuštumos pojūčiai.
2) Vidurinioji fazė (pirmieji metai po mirties) **– sutvarkius su mirtimi susijusius rūpesčius, sumažėja užimtumas ir stiprėja mirties realumo suvokimas; stiprėja pyktis, kaltė, ilgesys ir vienatvė;
3) Atsigavimas (antrųjų metų pradžia) – sielvartavimas dar nesibaigęs, tačiau gyvenimo rimtas normalizuojasi, pradedama žvelgti į priekį, mėginama megzti naujus ryšius.
4) **Nuo kitų priklausomas ar neįgalus, sergantis individas (ypač nuo 85 m.). **Lydintys psichosocialiniai pokyčiai: erzinantis pasikeitęs santykis su vaikais („laiko vaiku“), naštos kaltės pojūtis, neatitikimas lūkesčio, kad globojamas/aprūpinamas žmogus bus dėkingas, paklus ir nevadovaus kitiems.
o **Sergančio, neįgalaus individo ir jį lydintys psichosocialiniai pokyčiai: **tampa priklausomi nuo kitų, menkavertiškumo jausmas, kitų įsitikinimas, kad sergantysis nepasirūpins savimi.
